Lengvoji atletika - tai sporto šaka, apimanti įvairias ėjimo, bėgimo, šuolių ir metimų rungtis. Ši sporto šaka yra viena seniausių ir populiariausių pasaulyje, turinti gilias tradicijas ir didelę reikšmę Lietuvos sporto istorijoje. Straipsnyje aptariama lengvosios atletikos raida pasaulyje ir Lietuvoje, svarbiausi techniniai aspektai, taip pat iškiliausi Lietuvos lengvaatlečiai ir jų pasiekimai.
Lengvosios atletikos ištakos ir raida pasaulyje
Atletika, apimanti ėjimo, bėgimo, metimų ir šuolių rungtis, buvo vienintelė sporto šaka pirmojoje Graikijoje vykusioje Olimpiadoje 776 m. pr. m. e. Naujosios lengvosios atletikos rungtynės, kuriose daugiausia buvo varžomasi bėgimo ir ėjimo rungtyse, pradėtos rengti Anglijoje XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje. Pirmosios rungtynės tarp profesionalių atletų ir lažybos dėl jų rezultatų atsirado XIX a. pradžioje.
Apie 1860 metus varžybos išpopuliarėjo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, o 1866 m. įvyko pirmasis oficialus Jungtinės Karalystės lengvosios atletikos čempionatas. Vėliau šis sportas ėmė populiarėti JAV ir žemyninėje Europos dalyje. Pirmosiose naujųjų laikų olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi daugiausiai bėgimo ir stadiono rungtyse. 1912 metais įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF - International Amateur Athletics Federation), 1938 metais priimti jos įstatai. Dabar ši Tarptautinė federacija vienija daugiau kaip 200 pasaulio nacionalinių federacijų, tarp jų ir Lietuvos (IAAF).
Lengvoji atletika Lietuvoje: nuo pirmųjų žingsnių iki šių dienų
Nepriklausomoje Lietuvoje kūno kultūra ir sportas žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuva buvo agrarinė šalis, o Lietuvos kūno kultūra ir sportas buvo smarkiai atsilikę nuo kaimyninių bei kitų šalių. Iš carinės Rusijos ji paveldėjo labai primityvų kūno kultūros supratimą.
Lietuvos sportinis gyvenimas prasidėjo tada, kai buvo įkurtos sporto organizacijos ir pirmieji sporto klubai. 1920 m. rugsėjo 15 d. V. Bagdonavičiaus, V. Dineikos, S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės, P. Olekos iniciatyva įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga (LFLS). Jos tikslas buvo harmoningai lavinti sąjungos narių kūno ir sielos pajėgas, sąjungos principas: „Sveikame kūne - sveika siela“. Iš pradžių LFLS didžiausią dėmesį skyrė lengvajai atletikai. LFLS organizacijoje išaugo daug gabių sportininkų. Tarp savo narių turėjo mūsų tautos didvyrį Steponą Darių, kuris buvo aktyvus ne tik sporto aikštelėse, bet parodė ir nepaprastų organizacinių gabumų bei sumanumo ir tuometiniame Lietuvos sportiniame gyvenime dažnai ėjo atsakingas pareigas.
Taip pat skaitykite: Lengvosios atletikos technika
1919 metais, pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, svarbiausia buvo jaunimą supažindinti su sportu, parodyti, kaip reikia treniruotis. Prieš pirmąjį sportininkų pasirodymą 1919 m. liepos 13 d. „Lietuvos“ dienraščio steigėjas Viktoras Jasaitis paskelbė įvyksiančią „sporto šventę“. S. Garbačiausko, kaip buvusio tos „sporto šventės“ dalyvio, teigimu, tai nebuvo sporto šventė, o tik jaunimo ir visuomenės kvietimas pamatyti, kaip pirmieji Lietuvos sportininkai treniruojasi. Vytauto kalne pirmą kartą rungtyniavo lengvaatlečiai. 60 m greičiausias S. Garbačiauskas (9,0), 400 m - L. Latonas (1.10,0), šuolis į aukštį - L. Ypač reikėtų pabrėžti Stepono Garbačiausko vaidmenį kviečiant, organizuojant jaunimą sportuoti. Jis mokė, kaip reikia spirti kamuolį, mesti ietį, diską, stumti rutulį, kaip bėgti, kaip šokti. Taigi jis buvo vienas pirmųjų trenerių ir vienas pirmųjų lengvosios atletikos rekordininkų (60, 100, 200 m bėgimo, 4X100 ir 10X100 m estafečių, šuolių į aukštį). S. Garbačiausko iniciatyva ir pastangomis LFLS pradėjo leisti ir pirmąjį Lietuvos sporto laikraštį „Lietuvos sportas“. 1920 metais įžymūs tuo, kad susiorganizavo ir mergaitės sportininkės, jos pradėjo praktikuoti lengvąją atletiką. Už tai turime būti dekingi Elenai Kubiliūnaitei, kuri tais metais grįžo iš Rusijos, pirmoji įstojo į Lietuvos sporto sąjungą (LSS), įkurtą 1919 m. Tai buvo moterų lengvosios atletikos užuomazga. Jau ištekėjusi už S. Garbačiausko, tapo uoliausia vyro talkininkė visuose sporto renginiuose. 1924 m. Jai priklausė septyni rekordai. Ji, kaip sporto korespondentė, 1924 m. 1920 m. norinčių sportuoti ir rungtyniauti atsirado daugiau, tačiau trūko aikščių, stadiono, inventoriaus. Visas sportinis gyvenimas vyko Ąžuolyne ir Vytauto kalne. Sportininkai sportuodavo parkuose, pievose, nes sporto aikščių nebuvo. Tokie buvo pirmieji lengvosios atletikos žingsniai.
1921 m. ankstyvą pavasarį pradėta rūpintis lengvosios atletikos reikalais. Lietovos lengvosios atletikos jaunių ir suaugusiųjų pirmenybės įvyko liepos 30-31 d. Kaune, Vytauto kalne. Kai kurie to meto laikraščiai šias varžybas vadino pirmąja sporto švente. Nuo 1921 m. Pirmąsias lengvosios atletikos pirmenybes organizavo LFLS. S. Garbačiauskas po varžybų pažymėjo, kad Tarptautinė teisėjų komisija dirbo kantriai ir pasiaukojančiai. Varžybas įdomiai vedė ir komentavo dr. J. Eretas. Vyrų varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti vertingomis dovanomis. Net šešias dovanas paskyrė Ministrų kabinetas, tai pat Ūkio bankas, Lietuvos prekybos ir pramonės bankas ir kitos organizacijos. Pirmenybes žiūrėti buvo atvykę daug aukštų valdžios pareigūnų ir kitų valstybių diplomatinio korpuso atstovų. Šios pirmenybės tai pat sukėlė nepaprastą kauniečių susidomėjimą. To meto spauda rašė, kad žmonės bėgo būriais tų pirmųjų Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių Vytauto kalne žiūrėti. Jose dalyvavo iš viso apie 100 lengvaatlečių. Visose rungtyse,išskyrus šuolio su kartimi, pasiekti Lietuvos rekordai: 60m - 7,6 S. Garbaciauskas; 200 m - 25,2 S. Garbačiauskas; 5000 m - 18 min 30,0 s L. Juozapaitis;šuolis į tolį - 5 m V. Vokietaitis; šuolis su kartimi - 2,40 m E. Fersteris; diskas - 29,02 m I. Teršerskis; ietis - 40,57 Dargužas;kūjis - 17,86 K. Bulota; trišuolis - 10,50 m Bulota; rutulis - 9,90 m I. Teršerskis. Šios varžybos parodė, kad lengvosios atletikos populiarumas per du mėnesius, praėjusios nuo Lietuvos pirmenybių, labai išaugo. Svarbiu dalyku reikia laikyti moterų norą rungtyniauti lengvojoje atletikoje. Ne taip paprasta buvo moterims laužyti nusistovėjusias tradicijas. Tuometinė prietaringa, konservatyvi ir bažnyčios įtakoje esanti Lietuvos visuomenės dauguma ypač daug reikalavo iš moterų ir ypač mažai joms leido. Tas 100 m bėgimas parodė, kad yra drąsių merginų, kurios nepaiso nusistovėjusių kanonų. 1922 m. dideliu įvykiu tapo pasirodęs pirmasis lietuviškas sporto žurnalas „Lietuvos sportas“, redaguojamas E. Garbačiauskienė. Žurnalas ne tik teikia informaciją iš sportinio gyvenimo, bet ir davė specialių žinių apie treniruotes, varžybų taisykles sportuojančiam jaunimui. „Lietuvos sporto“ žurnale daug vietos skiriama lengvosios atletikos reikalams. Garbačiauskas rašo, kad lengvaatlečių jau negali patankinti primityvi sporto bazė ir kad būtina stadiono statyba. Eretas išspausdina bėgimo rungčių varžybų taisykles. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga skelbia pirmąjį 1922 m lengvosios atletikos varžybų kalendorių. 1922 m. ketvirtajame „Lietuvos sporto“ numeryje K. Bulotas pateikia žinių apie trumpų nuotolių bėgimo techniką, o kitame analizuoja 1921 m. lengvosios atletikos sezono laimėjimus ir bando prognozuoti ateitį. Kaip buvo varžybų kalendoriuje numatyta, birženio 4-5 d. Įvyko Kauno miesto ir įgulos lengvosios atletikos pirmenybės. Vyrai pasiekė 5 rungčių rekordus. Garbačiauskas 100 m - 11.8; Vokietaitis 400 m - 59.0; Garba-čiauskas šuolis į aukštį - 1,59 m; Laurinaitis šuolio į tolį .- 5,31 m Vokietaitis šuolio su kartimi - 2,50 m. Jeigu 1921 m. moterys išdrįso bėgti tik 100 m, tai šiose pirmenybėse jau dalyvavo trijų rungčių varžybose. Kadangi visos 3 rungtys vyko 1-ą kartą, tai nugalėtojos tapo ir rekordininkėmis: Garba-čiauskienė - 60 m (8,6) ir 200 m (31,4)bėgimo; A. Daug rekordų pagerino vyrai. Ypač pasižymėjo I. Teišerskis. Jis 7 kartus gerino Lietuvos rekordus. Du kartus buvo gerintas vyrų šuolio į tolį rekordas. Be kauniečių, pirmą kartą dalyvavo Utenos, Dotnuvos ir Ukmergės lengvaatlečiai. 1922 m. lengvosios atletikos sezoną galima pavadinti galutinio lengvosios atletikos susiformavimo ir įsitvirtinimo Lietuvoje metais. 1922 m. vyrų varžybų programa praturtėjo devyniomis rungtimis, o rungtyniauta trisdešimt vienoje, moterų pasipildė net dešimčia naujų rungčių. 1922 metų pabaigoje K. Dineika ir J. Eretas išleido 110 p. Lengvosios atletikos vadovėlį. Jame buvo tokie skyriai: Lengvosios atletikos istorija Lietuvoje; Lengvosios atletikos pratimai; Lengvosios atletikos higiena; Kaip organizuoti lengvosios atletikos rungtynes; Lengvosios atletikos rungtynių taisyklės. Kadangi literatūros lengvosios atletikos klausimais nebuvo, šis leidinys buvo didelė paspir-tis tos šakos sportininkams, varžybų organizatoriams ir teisėjams. Dėl lėšų stokos nutrūko „Lietuvos sporto“ liedimas. 1923 metais lengvoji atletika plito ir kariuomenėje. Jų leidžiamas savaitinis žurnalas „Karys“ spausdino nemažai informacinės ir metodinės medžiagos lengvosios atletikos klausimais. Gegužės 31 d. Lengvosios atletikos varžybos pirmą kartą buvo surengtos Panevėžyje. 1923 m. Kaune įvyko trečiosios lengvosios atletikos pirmenybės. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, lengvosios atletikos perspektyva teikė gražių vilčių. Šiame krašte lengvoji atletika turėjo senas tradicijas. Buvo sukauptas neblogas varžybų vykdymo ir treniruočių patyrimas. Šiose pirmenybėse pirmą kartą skaičiuoti komandiniai rezultatai. Iš viso 120 dalyvių, iš jų 44 moterys. Rungčių prizininkai buvo apdovanoti medaliais, o estafetes laimėjusios komandos ir koman-dos nugalėtojos - taurėmis. Pastebimai išaugo sportininkų meistriškumas, apie ką byloja ne tik 8 vy-rų, 5 moterų ir 5 jaunių rekordai, bet ir tai, kad nugalėtojai susilaukė rimtos kitų dalyvių konkuren-cijos. 1924 m. kovo 15 d. įvyksta pirmasis Lengvosios atletikos komiteto posėdis. Jis laikraštyje „Sportas“ (1924-04-20 Nr. 1011) paskelbia Lietuvos rekordus. Tais metais K. „Bendrai imant, atletika moterims negeistina daugeliu žvilgslių. Ypač pradžioje, kol kūnas neparuoštas pedagogine gimnastika, žaidimai ir bendra pažiūra, kol kūnas sistemingai ir visapusiškai neišlavintas, lengvoji atletika, kad ir nerungtyninio pobūdžio, yra neįmanomas dalykas. Bet ir paruoštas moters organizmas nėra tikęs atletikai. “K. Dineika, rašydamas šį savo veikalą, parodė, kaip jis tada buvo atsilikęs nuo moterų pasaulinio sportinio gyvenimo ir visai nesekė, kas dėjosi pasaulyje. Jau 1922 m. Paryžiuje įvyko pirmoji pasauli.nė moterų olimpiada, kurioje pagrindinės varžybos ir buvo lengvoji atletika.“ (J. Narbutas, p. 1924 m. išėjo vyr. leitenanto J. Pyragiaus 30 p. apimties knygutė, pavadinta „Sportiniai bėgimai“. 1925 m. lengvosios atletikos reikalams kenkė ir prasidėję nesutarimai tarp atskirų sporto klubų ir orgalizacijų. Labai santūriai laikėsi Klaipėdos krašto lengvaatlečiai, visi buvę vokiečių tautybės, ir tai trugdė suvienyti pastangas lengvosios atletikos labui. Dėl to Lietuvos sporto lygos centro komitetas Klaipėdos sporto šventės organizaciniam komitetui pareiškė protestą. Dėl finansinių nepriteklių ir orgalizacinių nesklandumų neįvyko 1925 m. 1925 m. aktyvesni negu anksčiau buvo Šiaulių, Telšių, Panevėžio, Dotnuvos, Vilkaviškio ir kt. meistrų lengvaatlečiai. Nors per metus lengvaatlečių meistriškumas mažai pagerėjo, bet pastebimai prasiplėtė geografija, o kartu ir masiškumas. „Sporte“ (1926 m. balandžio mėn. Nr. 36) išspausdintame straipsnyje „Fiziškas auklėjimas“ dr. A. Jurgelionis įspėja: „Deja, mums ne kartą teko konstatuoti, kad jau vaikai 15-16 metų rungiasi greitume 200, 400 ir net 800, 1500 m, ėjime 5 ir daugiau km. Varžybose didelio žiūrovų dėmesio susilaukė 20 km bėgimas. Toks ilgas nuotolis Lietuvoje buvo bėgamas pirmą kartą. Greičiausiai nuotolį (per 1:23.08,0) įveikė M. 1926 m. Lietuvos lengvaatlečiai pirmą kartą dalyvavo oficialiose terptautinėse varžybose, akademinio jaunimo atstovai Helsinkyje debiutavo SELL (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos) studentų olimpiadoje. Vis dėlto aukštesnio lygio rezultatų buvo mažai, nes daugumos rungčių varžybos vyko jau rugsėjo pabaigoje. Apibendrinant 1926m. galima jau sakyti, kad provincijos lengvaatlečiai tapo visaverčiais varžovais kauniečiams ir klaipėdiečiams.
Pamažu pradėjo didėti Lietuvos vyriausybės dėmesys sportui. Pažiūrėti varžybų kartais atvykdavo ministrai ir kiti aukšti pareigūnai, o 1926 m. apsilankė net Respublikos Prezidentas. 1927 m. Lietuvosios lengvosios atletikos pirmenybės pirmą kartą buvo surengtos Klaipėdoje. aukšti pareigūnai. Pirmenybės vyko liepos 9-10 d. naujajame stadione. Dalyvavo 7 Kauno ir 10 Klaipėdos krašto sporto klubų, iš viso 208 dalyviai. Tiek sporto klubų, tiek dalyvių skaičiumi tai buvo pačios masiškiausios Lietuvos pirmenybės. Tos pirmenybės buvo rekordinės ir rekordais. Moterys pagerino 6, vyrai - 9, jauniai - 6 Lietuvos rekordus. Jos turėjo ir ryškų politonį atspalvį. Rugpjūčio 14 d. 1927 m.lengvaatlečiai po dvejų metų atoslūgio padarė didelį šuolį pirmyn. Buvo pagerinta daugu-ma rekordų. Išryškėjo keletas jaunų lengvaatlečių, jų padaugėjo. Pirmą kartą lengvaatlečiai galėjo pasinaudoti oficialaus trenerio paslaugomis. Iš Čekoslovakijos buvo pakviestas Mykolas Forostenka. 1927 metai reikšmingi tuo, kad buvo įrengti net nauji stadionai: vienas - Klaipėdoje, o kitas, karių stadionas, - Aukštojoje Panemunėje Kaune. 1928 m. pradžioje dėl lengvaatlečių dalyvavimo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse tiek spaudoje, tiek įvairaus lygio sporto vadovų posėdžiuose vyko audringi ginčai. Dauguma manė, kad lengvaatle-čių rezultatai per menki, jie tik sukompromituos pačius sportininkus ir padarys žalą. Kontroliniai normotivai to meto lengvaatlečiams buvo labai sunkūs. Tais metais buvo įvykdytas tik šuolio į aukštį reikalavimas vyrams, o dauguma kitų - tik po 5-15 metų. Birželio 29 d. Kaune A. Po ilgų ir energingų ginčų liepos 23 d. į Amsterdamą galų gale išvyko penki lengvaatlečiai: P. Ragziulytė, H. Švėminas, J. Petraitis, A. Akelaitis ir V. Razaitis. Lietuvos lengvaatlečių debiutas olimpinėse žaidynėse buvo nesėkmingas. Kodėl taip atsitiko? Atsakymą į šį klausimą galima rasti laikraštyje „Sportas“ (1928 m.,Nr.63) straipsnyje „Be vairo“. Be kita ko, rašoma: „.Ar yra treneriai? Ar kas nors prižiūri mūsų olimpinių kandidatų ruošimąsi ir jų gyvenimą? Ar kas nors tikrina jų sveikatą? Ar sudarytos geros sąlygos treniruotis ir normoms siekti? - Nieko! Mūsų sporto viršūnėms pakanka to, kad paskyrė kantrolei rungtynėms dienas ir sudėję rankas sėdi, laukia ir spėlioja ar kas pasieks normas, ar ne. Be vairo, gera laimė pasitikėjęs, plaukia vienas pats mūsų olimpinių kondidatų laivelis. 1928 metai buvo lengvosios atletikos jėgų persigrupavimo metai. 1929 metais, po apgailėtinų olimpinų startų, spauda apie lengvąją atletiką užsimena retai. Rupjūčio 31 - rugsėjo 1 d. aštuntosios Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybės jau antrą kartą vyko Klaipėdoje. Dalyvavo 13 klubų, iš viso 172 lengvaatlečiai. Nors per visą sezoną iki pat Lietuvos pirmenybių sportininkai buvo pasiekę tik 6 rekordus ir atrodė, kad tie metai nebus labai vaisingi, tačiau Lietuvos pirmenybės pateikė nelauktų staigmenų.
1934 m. toliau tęsiama SPORŪTOS programa, šis darbas tampa visos valstybės reikalu, ypač daug dėmesio skiriama kaimui. Birželio mėnesį iš KKR direktoriaus pareigų pasitraukė dr. A. Jurgelionis. Ypač norėtųsi pabrėžti, kad Jurgelionio dėka mokykloje įvestos papildomos popietinės sporto pamo-kos, abiturientams įvesti kūno kultūros egzaminai. Kūno kultūra priligo kitiems mokslo dalykams. Didelę propagandinę sporto šventę liepos 5-8 d. kaune metinių proga surengė jaunalietuvių sporto organizacija. Baigęs Berlyno aukštąją kūno kultūros mokyklą S. Šačkus, be kitų pareigų, treniravo JSO lengvaatlečius. Tryliktosios lietuvos lengvosios atletikos pirmenybės rugpjūčio 25-26 …
Žymūs Lietuvos lengvosios atletikos atstovai
Lietuva išugdė daug garsių lengvaatlečių, kurie garsino šalį tarptautinėse arenose. Vienas tokių - Virgilijus Alekna, disko metikas, dukart olimpinis čempionas (2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose) ir pasaulio čempionas. Alekna taip pat yra pasiekęs vieną geriausių visų laikų rezultatų - 73,88 m metimą.
Taip pat skaitykite: Vasara ir lengvoji atletika olimpiadose
Kita žymi lengvaatletė - Austra Skujytė, daugiakovininkė, 2004 m. olimpinių žaidynių Atėnuose sidabro medalio laimėtoja ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja.
Taip pat verta paminėti Zenoną Šveikauską (1927-1998), lengvaatletį, trenerį, dėstytoją ir mokslininką, kuris išugdė daug Lietuvos lengvosios atletikos čempionų ir rekordininkų, įskaitant Nijolę Kvietkauskaitę, daugkartinę Lietuvos čempionę ir rekordininkę. Nuo 1989 m. Lietuvos kūno kultūros akademija rengia atviras studentų žiemos lengvosios atletikos Zenono Šveikausko taurės varžybas.
Šiuolaikinė Lietuvos lengvoji atletika
Šiuolaikinė Lietuvos lengvoji atletika toliau vystosi ir siekia aukštų rezultatų tarptautinėse varžybose. Lietuvos lengvaatlečiai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse ir kituose prestižiniuose turnyruose.
Viena iš šiuolaikinių Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždžių - Modesta Justė Morauskaitė, sprinterė, kuri 2022 m. pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionate Belgrade užėmė devintą vietą.
Lengvosios atletikos technika
Lengvoji atletika apima įvairias rungtis, kurių kiekviena reikalauja specifinės technikos ir fizinio pasirengimo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos lengvoji atletika olimpiadose
Bėgimas
Bėgimas yra viena pagrindinių lengvosios atletikos rungčių. Skiriami įvairūs bėgimo nuotoliai: trumpieji (100 m, 200 m, 400 m), vidutiniai (800 m, 1500 m) ir ilgieji (5000 m, 10000 m, maratonas). Kiekvienam nuotoliui būdinga skirtinga technika ir taktika.
Trumpųjų nuotolių bėgimui svarbi starto reakcija, greitas įsibėgėjimas ir maksimalus greitis. Vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgimui svarbi ištvermė, tolygus tempas ir gebėjimas finišuoti.
Šuoliai
Lengvoji atletika apima šuolius į tolį, į aukštį, trišuolį ir šuolius su kartimi. Kiekvienas iš jų reikalauja specifinės technikos ir fizinio pasirengimo.
Šuoliui į tolį svarbus greitas įsibėgėjimas, tikslus atsispyrimas ir efektyvus skrydis. Šuoliui į aukštį svarbus atsispyrimo aukštis, kūno koordinacija ir gebėjimas perkelti kartelę. Trišuoliui svarbus greitis, jėga ir koordinacija atliekant tris šuolius. Šuoliams su kartimi svarbus greitis, jėga, koordinacija ir gebėjimas valdyti kartį.
Metimai
Lengvoji atletika apima rutulio stūmimą, disko metimą, ieties metimą ir kūjo metimą. Kiekvienas iš jų reikalauja specifinės technikos ir fizinio pasirengimo.
Rutulio stūmimui svarbi jėga, sprogstamoji galia ir technika. Disko metimui svarbi jėga, koordinacija ir technika. Ieties metimui svarbus greitis, jėga, koordinacija ir technika. Kūjo metimui svarbi jėga, koordinacija ir technika.
Daugiakovė
Septynkovė - lengvosios atletikos rungtis, apimanti įvairias bėgimo, šuolių ir metimų rungtis. Skiriama moterų septynkovė (lauko) ir vyrų septynkovė (uždarų patalpų). Moterų septynkovė kultivuojama nuo 1981 m., vietoj penkiakovės pridėjus 200 m bėgimo ir ieties metimo rungtis.
Septynkovė reikalauja universalaus fizinio pasirengimo, gerų techninių įgūdžių ir gebėjimo varžytis įvairiose rungtyse.
#