Olimpinės žaidynės - tai didžiausias sporto renginys pasaulyje, kuriame varžosi geriausi atletai iš įvairių šalių. Lengvoji atletika yra viena iš pagrindinių ir seniausių olimpinių sporto šakų, įtraukianti bėgimo, ėjimo, šuolių ir metimų rungtis. Ši sporto šaka dažnai vadinama "sporto karaliene" dėl savo universalumo ir populiarumo. Straipsnyje aptariama lengvosios atletikos istorija olimpinėse žaidynėse, pradedant nuo senovės Graikijos iki šių dienų, taip pat Lietuvos sportininkų pasiekimai šiame sporte.
Lengvoji atletika senovės Graikijoje
Lengvoji atletika turi gilias šaknis senovės Graikijoje. Pirmosios žinomos organizuotos sporto varžybos vyko 776 m. pr. m. e. Graikijoje, Olimpijoje. Ši data laikoma oficialia Antikos olimpinių žaidynių pradžia. Tuo metu vienintelė rungtis buvo bėgimas. Vėliau, žaidynių programą papildė kitos rungtys, tokios kaip diaulas (bėgimas pirmyn ir atgal), dolichas (ištvermės bėgimas), pentatlonas (penkiakovė, kurią sudarė bėgimas, šuolis į tolį, ieties ir disko metimas bei imtynės).
Antikos olimpinėse žaidynėse sportininkai varžėsi nuogi, o nugalėtojai buvo vainikuojami alyvuogių šakelių vainikais. Pažeidusieji taisykles būdavo baudžiami rimbu. Šuolio į tolį rungtyje sportininkai laikydavo akmeninius svarmenis, manydami, kad tai padeda nušokti toliau. Diskai ir ietys buvo metami nuo akmeninių paaukštinimų.
Lengvosios atletikos atgimimas šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse
Šiuolaikinės olimpinės žaidynės buvo atgaivintos XIX amžiaus pabaigoje. Pirmosios modernios olimpinės žaidynės įvyko 1896 m. Atėnuose, Graikijoje, ir lengvoji atletika buvo viena iš pagrindinių sporto šakų. Šiose žaidynėse dalyvavo sportininkai iš 14 šalių, kurie varžėsi įvairiose bėgimo, šuolio ir metimo rungtyse.
Olimpinių žaidynių programą nuolat papildo naujos sporto šakos ir rungtys. Dažniausiai jos įtraukiamos kartu didinant žaidynėse dalyvaujančių sportininkų skaičių. Vis dėlto per ilgą šiuolaikinio olimpinio judėjimo istoriją yra nutikę ir priešingai - kelios sporto šakos neteko olimpinio pripažinimo.
Taip pat skaitykite: Uždarų patalpų čempionatas
Olimpinio judėjimo vadovai priversti eiti nuolatiniu ieškojimų keliu. Suprantama, ypač daug kelių jiems teko išbandyti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai olimpinės tradicijos dar nebuvo sukurtos, o nemažai sporto šakų dar tik formavosi.
Būtent tais laikais į olimpinių žaidynių programą pateko kelios sporto šakos, kurios vėliau buvo primirštos arba visai pamirštos. Žaidynių šeimininkai tais laikais į programą įtraukdavo sporto šakas ar rungtis, kurios būdavo paplitusios jų šalyje, bet kitose Europos dalyse ar juolab kituose žemynuose - beveik nežinomos. Kituose kraštuose kartais net nebūdavo toms sporto šakoms reikalingų aikščių ar įrangos, tad olimpinė programa vėl būdavo keičiama.
XX amžiaus pradžioje pradėta rengti lengvosios atletikos nacionalinius čempionatus. 1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos mėgėjų federacija (IAAF), kuri 2001 m. pervadinta į Tarptautinę lengvosios atletikos federacijų asociaciją (IAAF). 2022 m. jai priklausė 214 šalių nacionalinės federacijos.
Lengvosios atletikos rungtys olimpinėse žaidynėse
Šiuolaikinė lengvoji atletika apima įvairias rungtis, kurios skirstomos į kelias kategorijas:
- Bėgimo rungtys: Sprintas (100 m, 200 m, 400 m), vidutinių nuotolių bėgimas (800 m, 1500 m), ilgo nuotolio bėgimas (5000 m, 10 000 m), maratonas (42,195 km), barjerinis bėgimas (100 m, 110 m, 400 m), estafetės (4x100 m, 4x400 m), kliūtinis bėgimas (3000 m).
- Ėjimo rungtys: 20 km ir 50 km sportinis ėjimas.
- Šuolio rungtys: Šuolis į aukštį, šuolis į tolį, trišuolis, šuolis su kartimi.
- Metimo rungtys: Rutulio stūmimas, disko metimas, ieties metimas, kūjo metimas.
- Daugiakovės rungtys: Dešimtkovė (vyrams), septynkovė (moterims).
Varžybos vyksta stadionuose, kuriuose įrengti bėgimo takai, sektoriai šuoliams ir metimams. Šiuolaikiniuose stadionuose bėgimo takai dažniausiai padengti sintetine danga, užtikrinančia geresnį sukibimą ir greitį.
Taip pat skaitykite: Lengvoji atletika Lietuvoje
Savitos ir išnykusios rungtys
Per olimpinę istoriją buvo įvairių savitų ir netradicinių rungčių, kurios vėliau buvo pašalintos iš programos. Pavyzdžiui, tik per 1900 m. olimpines žaidynes šauliai varžėsi šaudymo į gyvus balandžius rungtyje, o jojikai - kurio žirgas peršoks aukščiau ir toliau. 1904 m. olimpinėse žaidynėse buvo nėrimo į tolį rungtis.
Kelios rungtys gyvavo ilgiau, bet taip pat nesulaukė šių dienų. Ketverių olimpinių žaidynių gimnastikos varžybose buvo kopimo virve rungtis (1896, 1904, 1924 ir 1932 m.), nuo 1900 iki 1912 m. lengvaatlečiai šoko į tolį ir aukštį iš vietos, dukart buvo surengtos ir trišuolio iš vietos varžybos. Dviračių treko olimpinėje programoje labai ilgai - nuo 1908 iki 1972 m. vyko 2 km tandemų (dviviečių dviračių) lenktynės.
Tarp išbrauktų rungčių pateko ir virvės traukimas. Nors dabar virvės traukimas yra atskira sporto šaka, XX amžiaus pradžioje jis buvo laikomas lengvosios atletikos rungtimi. Virvės traukimo varžybos vyko penkeriose iš eilės olimpinėse žaidynėse nuo 1900 iki 1920 m., bet prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes TOK nusprendė sumažinti rungčių skaičių ir virvės traukimas neteko olimpinių teisių.
Lengvoji atletika Lietuvoje
Lengvoji atletika Lietuvoje pradėta kultivuoti 1919 m. Kaune, Vytauto parke. Tais pačiais metais įvyko pirmosios parodomosios varžybos. 1921 m. Kaune surengtas pirmasis Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas, kuriame dalyvavo tik vyrai. Ši data laikoma oficialia lengvosios atletikos pradžia Lietuvoje.
Vienas aktyviausių lengvosios atletikos propaguotojų buvo Stepas Garbačiauskas, pirmasis Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) lengvosios atletikos komiteto pirmininkas. Prie pirmojo lengvosios atletikos čempionato organizavimo ir šios sporto šakos propagavimo daug prisidėjo sporto aktyvistai Juozas Eretas, Egonas Fersteris, Elena Kubiliūnaitė, Kęstutis Bulota, Jonas Teišerskis, V. Bulota, Steponas Darius.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi aspektai įrengiant teniso kortus manieže
1922 m. Kaune surengtos pirmosios kroso varžybos. Sportinis gyvenimas pagyvėjo 1923 m. prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą. 1926 m. Lietuvos lengvaatlečiai pirmą kartą dalyvavo tarptautinėse varžybose - Helsinkyje vyko I Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (SELL) studentų olimpiada.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Iš pradžių buvo nuspręsta siųsti 33 sportininkus, bet išsiuntė tik 15: 13 futbolininkų ir 2 dviratininkus. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0). Dviratininkai nebaigė 188 km ilgio trasos dėl techninių problemų.
Į 1928 m. vasaros olimpines žaidynes vyko 12 sportininkų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Geriausią pasiekimą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, kuris su kitais boksininkais dalinosi 5-7 vietas. 1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele Lietuva nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1940 m. Lietuvą okupavus ir aneksavus Tarybų Sąjungai, Lietuvos sportininkai buvo priversti dalyvauti tarptautinėse varžybose Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje. Pirmą kartą Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimėjo olimpinius medalius.
1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse Antanas Mikėnas iškovojo sidabro medalį 20 km sportinio ėjimo rungtyje. 1958 m. Birutė Kalėdienė pasiekė pasaulio rekordą ieties metimo rungtyje (57,49 m), o 1960 m. Romos olimpinėse žaidynėse laimėjo bronzos medalį. 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse Nijolė Sabaitė laimėjo sidabro medalį 800 m bėgimo rungtyje.
Atkūrus valstybingumą, Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Romas Ubartas iškovojo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos aukso medalį disko metimo rungtyje. Virgilijus Alekna 2000 m. triumfavo Sidnėjaus, o 2004 m. ir Atėnų olimpinėse žaidynėse.
Žymūs Lietuvos lengvaatlečiai
Per visą Lietuvos lengvosios atletikos istoriją buvo daug žymių sportininkų, pasiekusių aukštų rezultatų tarptautinėse varžybose. Štai keletas iš jų:
- Antanas Mikėnas: Sidabro medalio laimėtojas 1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse (20 km sportinis ėjimas).
- Birutė Kalėdienė: Bronzos medalio laimėtoja 1960 m. Romos olimpinėse žaidynėse (ieties metimas).
- Nijolė Sabaitė: Sidabro medalio laimėtoja 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse (800 m bėgimas).
- Romas Ubartas: Aukso medalio laimėtojas 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse (disko metimas).
- Virgilijus Alekna: Aukso medalio laimėtojas 2000 m. Sidnėjaus ir 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, bronzos medalio laimėtojas 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse (disko metimas).
- Austra Skujytė: Sidabro medalio laimėtoja 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse (septynkovė), bronzos medalio laimėtoja 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse (septynkovė).
- Aleksandras Antipovas: Pasaulio kroso čempionato sidabro (1978 m.) ir bronzos (1979 m.) medalių laimėtojas.
Šie sportininkai įkvėpė daugybę jaunų žmonių Lietuvoje užsiimti lengvąja atletika ir siekti aukštų rezultatų.
tags: #lengvosios #atletikos #olimpinese #zaidynese #emblemas