Turėtų būti nuostabus jausmas matyti pasaulio čempionų žvaigždę ant savo rinktinės marškinėlių ruošiantis pasaulio čempionatui. Futbolas - tai sportas, kuris jungia tautas ir kuria istorijas, o Lietuvos ir Argentinos futbolo keliai, nors ir skirtingi, yra kupini aistros, iššūkių ir triumfo akimirkų. Šiame straipsnyje panagrinėsime šių dviejų šalių futbolo istoriją, aptarsime svarbiausius įvykius, žaidėjus ir skirtumus, kurie formuoja jų unikalų identitetą futbolo pasaulyje.
Futbolo užuomazgos Lietuvoje
Lietuvos futbolas turi gilias šaknis, siekiančias tarpukario laikotarpį. Lietuvos vyrų futbolo rinktinė savo pirmąsias rungtynes sužaidė dar tarpukaryje, o besikeičiančios politinės aktualijos turėjo įtakos ir Lietuvos futbolui. Tarpukariu Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
1923 m. FIFA kongrese Ženevoje (Šveicarija), Lietuvos Sporto lyga buvo priimta į tarptautinę futbolo organizaciją. Tais pačiais metais pasirodė S. Garbačiausko parengtos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės“. 1924 m. Lietuvos čempionate finalą pasiekė Pagėgių „Sportverein“ ir Kauno LFLS, tačiau dėl anksti prasidėjusios žiemos, finalas įvyko 1928 m., kuriame kauniečiai laimėjo 3:1. 1928 m. dėl lėšų stokos buvo atsisakyta siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą. 1929 m. rinktinė pralaimėjo abejas Pabaltijo turnyro rungtynes Rygoje: 1:3 Latvijai ir 2:5 Estijai. Lietuvos čempione tapo Klaipėdos KSS, kuris vėliau laimėjo ir 1930 m.
Lietuvos futbolas sovietmečiu
Po 1990 m. Sovietinės okupacijos metu Lietuvos futbolo komandos dalyvavo TSRS čempionatuose ir tautų spartakiadose. Taip pat keli žaidėjai atstovavo TSRS rinktinei, o 1988 m. „Žalgiris“ tapo TSRS čempionato prizininku.
1941 m. pavasarį didžiuosiuose miestuose surengiami „Žaibo“ turnyrai ir draugiškos varžybos. Gegužės 25 d. Lietuvos futbolo čempionatą pradeda aštuonios komandos: keturios iš Kauno, trys iš Vilniaus ir viena iš Šiaulių. Lietuvos čempionate varžosi jau dešimt komandų. Kauno jauniai, atstovaudami pirmąją gimnaziją, parsiveža TSRS taurę, nors tam pasiekti buvo suklastoti kai kurių žaidėjų dokumentai. Rygoje Lietuvos rinktinė pirmą kartą po karo laimi Pabaltijo čempionatą. TSRS jaunių pirmenybėse Saratove Lietuvos komanda užima antrąją vietą, finale pralaimėjusi Maskvos rinktinei 0:3. Vilniuje pradėti statyti Centrinis (dabar „Žalgirio“) ir Jaunimo stadionai, kuriuos statė vokiečių belaisviai. Lietuvos pirmenybėse varžosi dvylika komandų. Stipriausia iš jų vėl tampa Kauno „Inkaras“. Vilniaus „Spartako“ meistrai „B“ klasės pirmosios zonos varžybose užima tik devintą vietą. Tais pačiais metais Vilniuje apsilanko Kinijos rinktinė, kuri 1:0 įveikia Lietuvos vienuolikę. Futbolo mėgėjų dėmesį prikausto Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda, žaidusi TSRS „A“ klasės pirmenybėse. Deja, tarp 22 komandų mūsų futbolininkai užima tik dvidešimtąją vietą. 1982 m. „Žalgiris“ triumfuoja TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakyla į aukščiausiąją lygą. Lietuvos komandos atsisako dalyvauti TSRS pirmenybėse. „Žalgiris“ ir „Atlantas“, kuris pasivadino „Sirijumi“, varžosi Baltijos čempionate. Lietuvos lygoje varžosi 16 komandų. Nemaža dalis Lietuvos futbolininkų išvyksta rungtyniauti į Gruziją, Uzbekistaną ir Rusiją.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Nepriklausomos Lietuvos futbolas
Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Tokie žaidėjai kaip Tomas Danilevičius ir Edgaras Jankauskas, kurie žaidė užsienio klubuose ir tapo rekordininkais nacionalinėje rinktinėje, prisidėjo prie Lietuvos futbolo populiarumo.
1991 m. atsisakius Baltijos čempionato, nuspręsta reformuoti šalies pirmenybių sistemą ir pereiti prie rudens-pavasario sezono. Po 42 metų pertraukos vėl rengiamas Baltijos šalių turnyras. 1991 m. gruodžio 9 d., po 51 metų priverstinės pertraukos, LFF sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). Šis sprendimas priimamas Niujorko FIFA posėdyje. 1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažįsta Lietuvos futbolo federacijos narystę. Per metus rinktinė sužaidžia 13 rungtynių. Vilniuje Europos čempionato atrankos rungtynėse su Kroatija pasiekiamos lygiosios 0:0, o pasaulio čempionams italams pralaimėta minimaliu skirtumu 0:1. Pagal FIFA reitingą, Lietuva 1995 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse sužaidžia lygiosiomis 0:0 su Argentina.
Visų pirma, Lietuvos futbolo istorija - tai istorija apie atkaklumą ir meilę sportui, kuris, nepaisant sunkumų, išlieka viena populiariausių sporto šakų šalyje.
Argentinos futbolo aistra ir triumfai
Argentina - tai futbolo šalis su didelėmis tradicijomis, o Kataras neturi tų tradicijų, futbolo kultūros. Argentina yra tikra futbolo šalis su didelėmis tradicijomis, o Kataras neturi tų tradicijų, futbolo kultūros. Kelionę planavau taip, kad pamatyčiau visas atkrintamąsias rungtynes ir namo vykčiau tik po finalo. Argentinoje dabar yra sunkmetis, nelengvi laikai, bet meilė futbolui panašu nesumažėjo. Netgi sakyčiau, kad tam tikra prasme sustiprėjo. Galima pabrėžti, kad futbolas šioje šalyje yra tam tikra identiteto dalis. Kalbėdami apie Argentiną daugelis pasakytų, kad tango šokis bei tokie genijai kaip L. Messi ir Diego Maradona yra kilę iš šios šalies. Žinoma, argentiniečiai labai didžiuojasi jais. Manau, kad net jeigu Argentina ir nebūtų laimėjusi šio pasaulio čempionato, vistiek L. Vos atvykus tai matėsi Buenos Airės gatvėse. Nesvarbu, ar parduotuvėse pardavinėja vaikų žaislus, ar kvepalus, ar pyragėlius, visur buvo Argentinos spalvos ir L. Messi marškinėliai. Tai yra žmogus, kuris šalyje, turbūt, yra aukščiau už patį prezidentą. Teko būti Prancūzijoje per Europos futbolo čempionatą 2016 metais. Taip, kaip Argentina alsuoja futbolu ir kaip garbina savo herojus yra visiškai nepalyginama. Tai yra sunkiai paaiškinama ir apibūdinama aistra. Reikia tai pamatyti. Praėjusio čempionato metu teko pamatyti Argentinos rinktinės rungtynes ir tą palaikymą gyvai. Tos nenustojančios garsios ir melodingos dainos, gausios pajėgos ir visa ta aistra tada užkabino. Tą pačią aistrą pamačiau ir Argentinoje. Tūkstančiai žmonių rinkosi žiūrėti kiekvienų rungtynių. Per baudinių seriją su Nyderlandų komanda viena moteris meldėsi atsiklaupusi ant kelių, o po iškovotos pergalės stipriai verkė. Apskritai, tų džiaugsmo ašarų po kiekvienų rungtynių buvo labai daug. Kiekvieną dieną televizijoje buvo aptarinėjamos taktikos, žaidimas, tai, ką kiekvienas žaidėjas padarė ir ką galvoja treneris. Netgi psichologai buvo kviečiami aptarti, ar L. Kas dėjosi po čempionato finalo yra itin sunkiai apibūdinama. Tūkstančiai žmonių Buenos Airės gatvėse, visas transportas buvo sustojęs. Teko eiti kelioliką kilometrų pėsčiomis, tačiau buvo itin malonu dalyvauti tame šventime. Žmonės buvo sulipę ant stulpų, šoko ant autobusų. Buvo labai daug smulkių džiaugsmo epizodų, kurie įsiminė.
Argentinos ir Lietuvos rinktinių susitikimas
1995 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse sužaidžia lygiosiomis 0:0 su Argentina. 1999 m. birželio 26 d. Argentina - Lietuva 0:0Šios rungtynės taip pat buvo draugiškos, o varžovų sudėtis - taip pat grėsminga. Argentinos rinktinės garbę Buenos Airių stadione gynė Chuanas Romanas Rikelmė (Juan Roman Riquelme), Diegas Simeonė (Diego Simeone), Chavjeras Dzanetis (Javier Zanetti) ir kitos žvaigždės, tačiau Vilniaus „Žalgirio“ vartininko Pavelo Leuso argentiniečiai taip ir nepramušė.
Taip pat skaitykite: Europos čempionato apžvalga
Futbolas kaip gyvenimo būdas: Nerijaus Gudaičio istorija
Tai trumpa istorija apie „jo didenybę“ futbolą. Istorija apie taip, kaip jis savo grožiu ir aistra, vos vienu prisilietimu pakeitė vieno mažo žmogaus gyvenimą, padarydamas jį futbolininku iš didžiosios raidės. Tai istorija, papasakota 46-erių metų asociacijos „FK Atmosfera“ prezidento Nerijaus Gudaičio lūpomis. Kai buvau šešerių metų amžiaus „pyplys“, savo kieme nuolat girdėdavau rėkaujančių žmonių balsus anapus geležinkelio (senamiestyje, - aut. past.). Kartą su draugais nusprendėme išsiaiškinti, kas ten vyksta. Nubėgome ir pasiekėme senojo stadiono tvorą (dabartinė Senamiesčio pagrindinė mokykla, - aut. past.). Tai buvo futbolas! Tikras futbolas, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Žaidė „Atmosfera“ su kažkokia Maskvos komanda. Žmonių - tikra jūra. Kitą dieną paprašiau savo draugo Raimundo Gečo, kad nusivestų mane į treniruotes pas tada Mažeikiuose dirbusį Algimantą Petkų. Mano gimimo metų komandos nebuvo, todėl treniravausi su vyresniais. Vėliau, kai pamačiau filmą „Pergalė“, kuriame vaidino Pele - galutinai susiformavo mano gyvenimo tikslas ir noras. Sapnuodavau savo futbolo herojų naktimis. Žiūrėti to filmo ėjau kone kasdien kokias dvi savaites. Detalių iš pirmųjų treniruočių neprisimenu, tik žinau, kad jos šiltuoju metu vykdavo parke. Man buvo svarbiausia, jog mane priėmė į treniruotes ir galėjau siekti savo tikslo. Pamenu pirmąsias rungtynes, kurias žaidėme Gargžduose. Pralaimėjome sausai, „į vienus vartus“. Pamenu, kai eidamas miegoti apsirengiau visą aprangą - kad iš ryto ko nors nepamirščiau pasiimti. Būdamas septynerių žaidžiau pirmajame savo turnyre Klaipėdoje ir gavau paskatinimą - geriausio gynėjo diplomą. Po metų Sporto mokykloje suformavo mūsų, 1968 m. gimusių, berniukų grupę, atėjo naujas treneris Jurijus Stupakovas. Treniruotės man labai patiko, ypač salėje, kur daugiausia mokėmės technikos. Keldavausi anksčiau už kitus, 6 valandą ryto, kad suspėčiau į papildomas, bet neprivalomas treniruotes. Buvo sunku, norėjosi miego, tačiau turėjau tikslą. Treneris reiklus, griežtas ir improvizuojantis. Jis buvo techniškas žaidėjas, „Atmosferos“ lyderis. Kai man suėjo 10 metų, iš arti mačiau visą čempionišką 1978 m. Mūsų žaidimų aikštelė buvo didelė (dabar ten stovi kavinė „Rugelis“, - aut past.). Vasarą ten vyko krepšinis ir futbolas, o žiemą ledo ritulys. Į ją susirinkdavo visi aplinkinių namų berniukai. Manau, daugelis mano bendraamžių dar pamena, koks ten vykdavo veiksmas. Žaidžiant pertraukų nebūdavo - mamai pašaukus valgyti, maistą tiesiog „prarydavau“ ir - atgal į kiemą, į aikštelę. Niekas nelaukdavo, kol kuris nors pavalgys. Bėgo metai, noras kažko pasiekti tik stiprėjo. Buvau septintokas, kai norėjau važiuoti į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Prieš tai buvome su komanda nuvykę peržiūrai, aš patikau treneriui, tačiau tada neišleido mama. Tik aštuntoje klasėje pavyko ten pakliūti. Panevėžyje teko anksti keltis, tvarkytis kambarį. Režimas buvo griežtas: dvi pamokos, pirma treniruotė, priešpiečiai, vėl pamokos ir jų ruoša, antra treniruotė, vakarienė, truputėlis laisvo laiko ir miegas. Taip kasdien, savaites, mėnesius, metus. Buvo sunku, bet dar nė vieno ten buvusio draugo ar pažįstamo nesutikau, kuris pasakytų - „tai buvo mėšlas“. Visi kaip vienas tvirtina, kad buvome kvaili, jog neišnaudojome galimybės įdėti dar daugiau darbo, nei buvo įdėta tada. Tai buvo Lietuvos talentų ir TSRS sportininkų kalvė. Dabar susimąstau, jog tada kasdien prasilenkdavau su krepšininku Gintaru Einikiu, disko metiku Virgilijumi Alekna, dviratininke Laima Zilporyte, futbolininku Arminu Narbekovu ir daugeliu kitų legendomis tapusių sportininkų. Sulaukęs 16 metų gavau pirmąjį pakvietimą į Lietuvos jaunučių rinktinę. Nuo tada dalyvavau visose įvairaus amžiaus stovyklose ir TSRS respublikų organizuojamuose turnyruose. Futbolas suformavo mano asmenybę. Alinančios treniruotės, lietus, purvas, ištvermė, dvikovos dėl kamuolio, individualūs veiksmai - čia viskas kaip gyvenime. Kaip futbolininkas subrendau būdamas 20-ies metų. Tada žaidžiau Baltarusijos čempionate už Lydos „Obuvščik“ komandą, kartu su draugu Dariumi Magdišausku iškovojome čempionato auksą. Vėliau rungtyniavau Smolensko „Iskra“, kuri žaidė TSRS II lygos pirmenybėse. Joje praleidau dvejus metus. Po to sekė du viliojantys pasiūlymai: iš Odesos „Černamorec“ ir Mažeikių „Jovaro“. Pirmasis viliojo visiškai profesionaliu futbolu ir atlyginimu, o antrasis - namais ir dviejų kambarių butu. Vėliau pusmetį žaidžiau Klaipėdos „Sirijuje“ ir grįžau atgal į Mažeikius, „Romar“. Buvo šlovingi 1994 aukso metai ir Algimanto Liubinsko kvietimas atstovauti Lietuvos nacionalinei rinktinei. Štai jis, išsvajotas ir prakaitu nulietas kelias, pagaliau atvedęs mane ten, kur grojant Lietuvos himną prieš rungtynes atrodo, kad širdis iš krūtinės iškris. Prestižas, džiaugsmas ir garbė ginti savo šalies garbę. Treniruojant Benjaminui Zelkevičiui buvau išrinktas netgi rinktinės kapitonu. Rinktinėje sužaidžiau dešimt tarpvalstybinių rungtynių, dvejose iš jų, su graikais ir lenkais, žaidžiau mūvėdamas kapitono raištį. 1995 m., po bronzinių „Romar“ metų, sekė klubo griūtis, pakliuvau į autoavarija. Futbolininko karjera buvo baigta. Tais pačiais metais išsitraukiau aukštojo mokslo diplomą ir pradėjau trenerio darbą. Sekėsi puikiai. Su 1985 m. gim. berniukais iškovojome pirmąjį svaresnį trofėjų Lietuvos mažojo futbolo čempionate, finaluose Vilniuje buvome treti, su bendra 1995-1996 m. gim. komanda kartu su treneriu S. Verteliu Lietuvos jaunių žaidynėse vėl iškovojome bronzą. Vėliau su 1987 m. gim. berniukais dvejus metus iš eilės tapome šalies mažojo futbolo čempionais. Buvau pakviestas dirbti šalies jaunučių rinktinės trenerio asistentu. Turiu Lietuvos futbolo federacijos (LFF) įteiktą medalį „Už nuopelnus Lietuvos futbolui“, apdovanojimą-nominaciją „2012 m. Mažeikių r. sporto šviesulys“. Tai septynis mėnesius trunkančios treniruotės lauke, grynas oras, veidą prausiantis lietus ar kepinanti saulė. Iš esmės tai „tikrų bernų“ sportas. Tai ašaros, kai „gauni į kaulus“, džiaugsmas, kai įmuši įvartį. Kartais lyjant lietui galvoju, kad šią vasarišką dieną tikrai nesulauksiu savo auklėtinių, bet klystu. Jiems labai patinka žaisti tarp balų, o įmuštą įvartį pažymėti čiuožimu įsibėgėjus ant pilvo. Jauno futbolininko gyvenime ant lėkštutės niekas nieko neatneš. Išsikovoti ar išsilaikyti - visur reikia maksimalių pastangų, motyvacijos, palaikymo, charakterio savybių. Prisnūsi, ir tave aplenks kiti. Niekas nenori nusileisti arba pralaimėti. Tai vyriškas azartas. Futbolininkas tampa profesionalu, pasirašęs su tam tikru klubu sutartį ir gaunantis joje numatytą atlyginimą. Futbole gauti gerą atlygį tikrai galima. Jei esi kvalifikuotas ir aukšto lygio žaidėjas, gali žaisti atitinkamo lygio komandoje. Keturi stipriausi Lietuvos futbolo klubai finansiškai stabilūs, tačiau daugelis lietuvių laimės ieško svetur. Priežastis paprasta - profesionalaus futbolininko amžius vidutiniškai svyruoja iki 35 metų, todėl daugelis žaidėjų ieško laimės užsienio klubuose, kuriuose gerokai didesni atlyginimai. Dažnai manęs klausia, kodėl Mažeikiuose nebėra aukščiausio lygio futbolininkų. Norint užauginti Lietuvos rinktinės lygio futbolininką, pirmiausia reikia talentingo auklėtinio. Futbolo kursuose pateikiamas skaičius - dešimt tūkstančių darbo valandų. Turime gerą poslinkį į priekį ir tikrai įspūdingus skaičius. Kai 2010 metais žaidėme aukščiausiojoje šalies futbolo „A“ lygoje, turėjome suburtas keturias vaikų grupes. Jose tobulinosi maždaug 65 berniukai. Dabar Sporto mokykloje keturios grupės, futbolo akademijoje dvi berniukų ir viena mergaičių, „FK Atmosfera“ klube aštuonios vaikų grupės. Skaičiais tai būtų apie 300 vaikų. Prie jų priskaičiuokim mėgėjus ir veteranus, futbolą mėgstančius tėvelius ir visus kitus mažeikiškius, mylinčius futbolą. Futbolo „medis“ Mažeikiuose jau pasodintas. Jo šaknys veši, tačiau vaisius skinti dar anksti. Sąlygos gerėja - dabar jau turime ne tik sporto kompleksą, yra futbolo akademijos salė, naujai pastatytas dirbtinės dangos stadionas, centrinis stadionas su viena iš geriausių Lietuvoje natūralios žolės danga. Viskas juda į priekį. Viskam reikia laiko, strimgalviais lėkti nebūtina, o ir neprotinga. Laikas parodys, kur mes buvome teisūs, o kur suklydome. Į bėgančius metus aš žiūriu per futbolo prizmę ir gailiuosi tik vieno - ne jaunyn einam.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje