Lietuvos futbolo gerbėjai dažnai su pavydu žvelgia į sėkmingesnes šalis, svajodami apie dienas, kai Lietuvos rinktinė varžysis pasaulio čempionatuose. Belgijos futbolo istorija, kupina pakilimų ir nuosmukių, gali būti įkvepiantis pavyzdys Lietuvai, siekiančiai atgaivinti savo futbolo dvasią.
Belgijos futbolo krizė ir atgimimas
Prieš du dešimtmečius Belgijos futbolo padėtis buvo prasta. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Belgijos futbolas išgyveno gilią krizę. 1998 m. pasaulio čempionatas, kuriame belgai surinko tik tris taškus nesudėtingoje grupėje, ir 2000 m. Europos čempionatas, kuriame Belgija, būdama viena iš šeimininkių, nepateko į atkrintamąsias varžybas, tapo gėdingais momentais. Belgija kartu su Olandija rengė Europos čempionatą, kuriame vietoj to, kad reabilituotųsi, Belgijos rinktinė pasiekė naują antirekordą, kai pirmą kartą istorijoje komanda šeimininkė nepateko į atkrintamąsias varžybas. Tai buvo sisteminė krizė, nes Belgija nepateko į 1996 m. Europos čempionatą.
Revoliucinės permainos
Ši nesėkmių virtinė paskatino Belgijos futbolo federaciją imtis radikalių reformų. Belgai ėmė suvokti milžinišką skirtumą tarp Belgijos ir futbolo milžinių. 2001 metais Michelis Sablonas buvo paskirtas techniniu direktoriumi. Jo paskyrimas buvo veikiau simbolinis, juk jis savo akimis matė legendinę Belgijos futbolininkų kartą. M.Sablonas atėjo su kuklia patirtimi (iki tol kelis metus dirbęs vaikų treneriu Belgijos lygoje), tačiau su nepasotinamu užsidegimu atgaivinti Belgijos futbolą. Jau pirmoje spaudos konferencijoje, krizių valdytojas apsibrėžė sau tikslus „Mums reikalinga nauja futbolininkų paruošimo sistema, kuri galės būti efektyvi dar bent dešimčiai ateinančių metų. Tuomet viskas pasikeis“. Jis, turėdamas kuklią patirtį, bet didelį entuziazmą, ėmėsi kurti naują futbolininkų paruošimo sistemą.
Naujos sistemos paieškos
Michelis Sablonas nenuilstamai ieškojo naujosios sistemos galimybių, po kelis kartus lankėsi Olandijoje ir Ispanijoje, kur mokėsi ir stengėsi pažinti vietinių akademijų subtilybes bei darbo principus. Įgavęs daug naudingos praktinės patirties bei informacijos, Michelis nusprendė pasidomėti ir teoriniais aspektais. Jis kreipėsi į Lježo, Gento bei Liuveno universitetus, kad šie padėtų jam nustatyti, kokie veiksniai turi daugiausiai įtakos ruošiant jaunuosius futbolininkus. Sablonas susibičiuliavo su profesoriumi Werneriu Helsenu, kuris vadovavo judesio ir plastiškumo padaliniui Liuveno universitete ir techninio direktoriaus prašymu profesorius su savo studentais išanalizavo pusantro tūkstančio valandų trukmės video medžiagą bei surašė milžinišką ataskaitą.
Reforma Belgijos akademijose: visi žaidžia pagal modelį 4-3-3, uždrausta atranka bei turnyrinės lentelės
Michelis Sablonas kelis mėnesius studijavo atlikto tyrimo rezultatus bei pagal tai paruošė milžinišką jaunųjų futbolininkų paruošimo reformą. Nors šiai dienai kai kurie punktai atrodo savaime aiškūs, tam laikotarpiui 2001 metais jie buvo revoliuciniai. M.Sablonas apsilankęs „Barcelona“ ir „Ajax“ klubų akademijose bei nuodugniai išanalizavęs jų darbą pastebėjo, kad modelis 4-3-3 tobulai tinkantis išdėstymas. Toks modelis tobulai tinkamas dėl to, kad jame galima išugdyti daug įvairių žaidėjų, kurie nesutriks, jeigu žaidimo modelis ir pasikeistų. M.Sablonas pasiūlė neįprastą variantą, kad vaikai iki septynerių metų žaidžia 2 prieš 2, po to 5 prieš 5, o vyresni berniukai - 7 prieš 7. Per visą aikštę 11x11 jie pradeda žaisti tik sulaukę penkiolikos metų. M.Sablonas nepamiršo ir gynybos. Jis pasiūlė uždrausti vaikams atiminėti kamuolį (t.y. neleisti jiems atiminėti kamuolio tam tikrais būdais - vadinamuoju padkatu). Teoriškai tai turėjo padėti lavinti žaidybinį mąstymą, o vietoj primityvaus žaidimo, futbolininkai mokydavosi „skaityti žaidimą“.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Sistemos įgyvendinimas
Maža vien tik sugalvoti sistemą, Sablonui reikėjo dar ir įtikinti akademijas, jog reikia šią sistemą įdiegti. Tam jis sukūrė 4 valandų trukmės pristatymą, kurį keliaudamas per visą šalį, pristatė daugiau nei šimtame skirtingų akademijų ir mokyklų. Nuo tos dienos Michelio filosofija pasipildė dar vienu nauju pasiūlymu, t.y. panaikinti rezultatų lenteles vaikų futbole. Tuo metu belgų futbolo akademijos paruošdavo labai mažai talentingų futbolininkų, todėl nusprendė surizikuoti ir pamėginti pasinaudoti Michelio pasiūlymais ir idėjomis, nei ir toliau pardavinėti tik po vieną Danielį van Buyten`a kartą per 10 metų. Kai kurios iš mokyklų pritaikė programą pagal tai, kaip joms tai atrodė tinkama. Paraleliai belgai startavo su kitu svarbiu etapu - infrastruktūros plėtra. Belgija parodė, kokią naudą dar galima gauti iš futbolo turnyrų organizavimo savoje šalyje. Europos čempionatas 2000-asiais Belgijai buvo finansiškai naudingas. Nors tiksli suma neatskleidžiama, tačiau iš uždirbtų lėšų buvo įkurtos aštuonios futbolo mokyklos. Jose treniravosi jaunimas nuo 14 iki 18 metų, kurie norėjo gauti papildomų treniruočių, neskaitant kasdienių užsiėmimų savo klubuose arba akademijose. Tai išbandė ir De Bruyne, ir Mertensas, ir Courtois, ir Witselis. Po kelerių metų geriausi Belgijos klubai bei akademijos taip pat prisijungė prie šios plėtros iniciatyvos. „Standart“ panaudojo 18 milijonų eurų, kad išugdytų Fellaini ir Witselį. „Genk“ skyrė 3 milijonus eurų naujoms aikštėms bei maniežui (jo išlaidos atsipirko, kuomet jis išaugino Courtois.„Anderlecht“ į visą tai sureagavo dar stipriau ir 2007 metais įkūrė novatorišką talentų programą. Jos tikslas buvo atrinkti pačius gabiausius vaikus iš akademijos bei viso Briuselio ir nustatė jiems atskirą mokymo bei treniruočių programą. Jie treniruodavosi papildomai rytinėse treniruotėse, o pamokos tuo metu vykdavo vidurdienį po rytinių treniruočių. Pagrindinis programos iniciatorius buvo Romelu Lukaku tėvas.
Ilgas kelias į sėkmę
Pirmieji metai po reformos sekėsi gan sunkiai, euforiją pakeitė niūrus rezultato laukimas, Belgijos jaunimo rinktinės negalėjo priprasti prie naujų reikalavimų ir žaidimo taktikų ir dėl to dažnai pralaimėdavo. Suaugusiųjų rinktinė nepateko į 2004 metų Europos čempionatą ir 2006 metais vykusį pasaulio čempionatą, todėl tikėjimas naująją techninio direktoriaus idėja vis blėso. Tik Michelis tikėjo ir nenuleisdamas rankų sakė, jog reikia pakentėti dar truputį, nors rinktinių treneriai vis sakydavo, jog perėjome prie jūsų pasiūlytos schemos 4-3-3 ir vis pralaimime. Ar jūs norite, kad mes ir toliau laikytumėmės naujosios sistemos ir nepatektume į svarbiausius čempionatus? Jis visuomet atsakydavo: „Taip, aš to noriu“.
Auksinės kartos atsiradimas
Atėjus 2007-iems Belgijos lygoje ėmė atsirasti talentingų paauglių. „Genk“ sudėtyje debiutavo 16-metis Courtois bei 17-metis De Bruyne, į „Standart“ pagrindą prasiveržė 17-metis Witselis bei 19-metis Fellaini. Tais pačiais 2007 metais Belgijos U-17 rinktinė pateko į Europos čempionato pusfinalį. Komandos lyderiais buvo Hazardas ir Benteke, o jų komanda tik po baudinių serijos nusileido Ispanijos rinktinei. 2008-siais pasipildžiusi talentingais vaikinais ir kupina jėgų Belgijos U-23 rinktinė užėmė 4-ąją vietą Pekino olimpiadoje. Pasaulis pirmą kartą išvydo Belgiją tokią dominuojančią, greitą bei žaidžiančią. Rinktinių atgimimas užtikrino Micheliui belgų nuolankumą bei pavertė techninį direktorių į superžvaigždę.
Belgijos futbolo sistemos pamokos Lietuvai
Belgijos pavyzdys rodo, kad norint pasiekti aukštų rezultatų futbole, reikia ne tik finansinių investicijų, bet ir strateginio mąstymo bei ilgalaikio planavimo.
Vieninga filosofija ir aiškūs tikslai
Svarbu, kad visos šalies akademijos ir klubai laikytųsi vieningos filosofijos ir dirbtų pagal tą pačią sistemą. Tai leidžia užtikrinti, kad jaunieji futbolininkai būtų ruošiami pagal vienodus standartus ir lengviau integruotųsi į aukštesnio lygio komandas.
Taip pat skaitykite: Europos čempionato apžvalga
Dėmesys jaunimui ir infrastruktūrai
Investicijos į jaunimo ugdymą ir futbolo infrastruktūrą yra būtinos norint sukurti palankią aplinką talentams atsiskleisti. Futbolo mokyklos, modernios aikštės ir kvalifikuoti treneriai yra pagrindiniai elementai, užtikrinantys jaunųjų futbolininkų tobulėjimą.
Rezultatų siekimas ateityje
Belgijos pavyzdys rodo, kad kartais reikia paaukoti trumpalaikius rezultatus dėl ilgalaikės vizijos. Svarbu ne tik laimėti varžybas, bet ir ugdyti protingus, techniškai stiprius žaidėjus, kurie galės sėkmingai atstovauti savo šaliai ateityje.
Mokslinis požiūris ir nuolatinis tobulėjimas
Belgijos futbolo federacija bendradarbiavo su universitetais ir mokslininkais, siekdama geriau suprasti jaunųjų futbolininkų ugdymo procesą. Moksliniai tyrimai ir duomenų analizė gali padėti optimizuoti treniruočių metodus ir priimti pagrįstus sprendimus.
Lietuvos futbolo perspektyvos
Lietuvos futbolo federacija taip pat bando eiti panašiu keliu kaip Belgija. Pasak Lietuvos futbolo federacijos, birželio mėnesį lietuviai buvo nugalėję latvius Baltijos taurės turnyre. Tačiau šį kartą varžovai įmušė įvartį jau vienoje pirmųjų savo atakų. „Greitas įvartis mus išmušė iš vėžių. Vaikinai pasimetė, pirmajame kėlinyje žaidimas išsiderino, rungtyniavome per daug individualiai. Per pertrauką pavyko suburti komandą kovai. Antrajame kėlinyje spaudėme varžovus, turėjome progų. Tačiau šį kartą varžovai įmušė įvartį jau vienoje pirmųjų savo atakų.
Vis dėlto, norint pasiekti panašų proveržį, Lietuvai reikia įgyvendinti keletą svarbių pokyčių. Visų pirma, būtina sukurti vieningą futbolo ugdymo sistemą, kuri apimtų visus šalies regionus. Antra, reikia investuoti į futbolo infrastruktūrą ir užtikrinti, kad jaunieji futbolininkai turėtų galimybę treniruotis moderniose aikštėse su kvalifikuotais treneriais. Trečia, svarbu pakeisti požiūrį į jaunimo futbolą ir daugiau dėmesio skirti ne rezultatams, o žaidėjų tobulėjimui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Julius Kvedaras, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas teigia: „Kalbant ne tik apie Lietuvos futbolo, bet ir apskritai apie sporto aktualijas, galima paskaičiuoti, kiek didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune ir kitur - yra sunaikintų stadionų. Čia slypi vienas iš atsakymų, kodėl Lietuvos rinktinė nežaidžia pasaulio čempionate. Kita vertus, pasaulio čempionate nedalyvauja ir futbolo šalys, kuriose valstybės požiūris į futbolą bei sportą skiriasi nuo mūsiškio. Kaip pavyzdžius galima pateikti Rumuniją, Vengriją, Ukrainą, kitų šalių, turinčių senas tradicijas ir istoriją, rinktines. Nors finansinės galimybės ribotos, Lietuvos futbolo lygis kyla. Gerai, kad futbolo klubai po truputį atsigręžia į jaunimą, sudarydami sąlygas treniruotis, ugdo jaunąją kartą. Futbole dirbantys žmonės pradeda suvokti, kad reikia laiko, kantrybės norint pasiekti geresnių rezultatų. Lietuvos futbolo federacija taip pat ieško optimalių sprendimų vaikų ir jaunių futbolo sistemoje, kur šiemet inicijavome pokyčius. Eidami šia kryptimi, ugdydami jaunimą, tikiu, kad ateityje išvysime ir savo rinktinę pasaulio ar Europos čempionatuose.“
Algimantas Liubinskas, buvęs Lietuvos rinktinės treneris teigia „Neturime futbolo bazės, nėra normalios vaikų futbolo sistemos, ji gana apgailėtina. Vaikų ruošimo sistemoje tebesivadovaujama senais sovietiniais normatyvais. Vienas treneris dabar dirba su 14-16 vaikų, na, ir eina tokie „pusgaliniai“. Jei norime kokybiško futbolo, turi būti mažiausiai du treneriai. Kai pasižiūriu, vilniečiai jaunimo rinktinėse tempia nacionalines komandas, o Vilniuje kažkaip nenorima steigti akademijos, sostinė aplenkiama, apie futbolo akademijas kalbama Panevėžyje, Šiauliuose, nors ten futbolininkų nėra. Tai tam tikrų federacijos darbuotojų asmeniškumai ir konkurencijos baimė. Federacijos vadovai nesikeičia. Niekas nepagerės, kol jie nepasikeis ir neateis jauni žmonės. Suaugusiųjų futbole taip pat negali būti tokių klounų kaip Alytaus „Dainavos“ komanda, jei tai yra aukščiausia šalies lyga. Atsiliekame organizacija, sistematizacija ir bazėmis. Kol nesukursime šio pagrindo - sunkiai judėsime.“
Nerijus Kesminas, futbolo ekspertas ir komentatorius tvirtina „Vienu metu organizacinis chaosas buvo itin didelis. Mano akimis, dabar viskas geriau, nei buvo, bet nėra tobula. Dėl to chaoso praradome kelias žaidėjų kartas, jos būtų galėjusios šį tą padaryti. Dabar visos viltys dedamos į penkiolikmečius-devyniolikmečius. Manau, kad iki 2018 metų Lietuvos rinktinės dar tikrai nematysime pasaulio čempionate. Mažai šaliai reikia sėkmės ir tokios kartos, kokią turi Belgija bei Šveicarija. Šios šalys turi daugiau gyventojų nei mes, bet ir joms tokios kartos užauga ne kas ketveri ar šešeri metai. Gal mes pasaulio čempionate niekada nežaisime. Galime tik spėlioti. Nuo drąsių kategoriškų pareiškimų susilaikyčiau. Man vilties įkvepia Lietuvos rinktinė, pernai žaidusi Europos jaunimo iki 19 metų čempionate. Pralaimėjimai nebuvo beviltiški, o labiausiai nudžiugino, kad pamačiau tris keturis žaidėjus. Žaidėjus, o ne griovėjus, kurių galime užauginti bet kada. Tuomet atsiranda perspektyva. Klausimas, ar čia vieną kartą taip sukrito vienoje kartoje, ar tai taps nuolatine tendencija. Buvau skeptikas, bet dabar toks nebesu.“
Robertas Tautkus, Lietuvos rinktinės vadovas sako „Pasaulio čempionate nematome daugiau rinktinių, ne tik Lietuvos. Galime lygintis su Urugvajumi ir Kosta Rika pagal gyventojų skaičių, bet pažiūrėkite, kur žaidžia šių šalių futbolininkai, o kur - mūsų. Jų žaidėjai po vieną gali nulemti visą rungtynių baigtį. Mes taip pat stengiamės. Pirmiausiai turime Europos čempionate iššauti. Laikas parodė, kad 1994-1995 metų gimimo vaikinai yra talentingi. Jie po 3-4 metų turėtų prisidėti prie nacionalinės rinktinės. Su jais tikrai turėtume bent jau konkurenciją varžovams sudaryti. Per mūsų nepriklausomos Lietuvos istoriją didžiausią šansą turėjome 1998 metų pasaulio čempionato atrankoje, tačiau lemiamas rungtynes 1:2 pralaimėjome Airijos rinktinei. Pergalės atveju būtume žaidę jau atkrintamosiose varžybose. Visi nori ten būti, o tarp 13 Europos komandų patekti nėra lengva. Imkime anglus, turinčius kone pajėgiausią futbolo lygą, tačiau ir jiems nebuvo pavykę įveikti atrankos etapo. Jie gali nusipirkti užsienio žaidėjus ir savų neaugina. Pas mus kitas dalykas - turi komandos po keletą užsieniečių, bet tai nėra legionieriai, iš kurių lietuviai turėtų mokytis žaisti futbolą. Kai turėsime dviem galvomis aukštesnius legionierius nei vietiniai, tuomet mūsų lyga taip pat pasitemps. Mūsų lygį dabar parodys Europos turnyrai. Pernai „Žalgiris“ žaidė gerai ir teikė vilčių patekti į UEFA čempionų lygą. Žiūrėsime, kaip bus šiais metais. Mūsų futbolas bendrame fone atrodo normaliai. Nelyginu su kitomis šakomis. Tuomet reikėtų kalbėti apie visą sportą. Prisimenu, kai rankininkai, futbolininkai, tinklininkai, krepšininkai žaisdavo Europos turnyruose. Tuomet buvo skiriamas dėmesys ir tam tikras požiūris, tuomet ir žaidėjai atitinkamai atsidėkojo.“