Boksas Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias daugiau nei 90 metų. Ši sporto šaka išugdė ne vieną pasaulinio lygio žvaigždę ir įrašė ryškų puslapį į Lietuvos sporto istoriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime bokso raidą Lietuvoje, pradedant jo ištakomis ir baigiant šių dienų pasiekimais.
Bokso Ištakos Pasaulyje
Boksas, kaip sporto šaka, gyvuoja jau daugiau nei 5000 metų. Apie šios sporto šakos amžių byloja įvairios iškasenos, rastos besiboksuojančius žmones vaizduojančios skulptūrėlės. Kumštynės, kaip bokso pirmtakas, yra tokios pat senos kaip ir pirmosios kultūros apraiškos.
688 m. prieš Kristų boksas buvo įtrauktas į 23 olimpinių žaidynių programą. Tuomet tai buvo žiaurus sportas: sportininkai kovodavo plikais, tik odos juostomis apvyniotais kumščiais.
Bokso atgimimas prasidėjo Anglijoje. Žinios apie boksininkų kovas siekia 1681 m. pradžią. Tobulėjo ir bokso pirštinės - jos pamažu tapo saugesnės, mažiau pavojingos praleidus smūgį, saugesnės buvo ir pačiam boksininkui. Buvo pereinama prie kovos, reglamentuojant raundo laiką, pertrauką tarp raundų.
Tik 1904 m. boksas buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių, kurios vyko Sent Luise (JAV), programą. Pirmasis Europos bokso čempionatas surengtas Stokholme (Švedija) 1925 m. Pirmasis pasaulio bokso čempionatas - tik 1974 m. Šiuolaikinėse bokso varžybose sportininkai skirstomi į svorio, amžiaus kategorijas. Atskirai vykdomos jaunučių, jaunių, jaunimo ir suaugusių bokso varžybos. Daugelyje varžybų ir turnyrų boksininkai skirstomi ir pagal turėtų kovų skaičių bei sportinį stažą. Bokse labai rūpinamasi sportininkų sveikata, prieš kiekvieną kovą jie nuodugniai tikrinami, po turnyro sportininkams neleidžiama dalyvauti varžybose anksčiau negu po mėnesio.
Taip pat skaitykite: Vilties simbolis: Lietuvos boksas
Bokso Pradžia Lietuvoje
Lietuvoje boksas kultivuojamas daugiau negu 90 metų. Bokso pradininkas Lietuvoje buvo Atlanto vandenyno nugalėtojas Steponas Darius. Jis buvo ir vienas iš pirmojo bokso čempionato Lietuvoje organizatorių.
Boksas, kaip sporto šaka, turinti gilias šaknis senovės Egipte, moderniąją savo formą įgavo XIX amžiuje. Lietuvoje, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, boksas pradėjo populiarėti po Pirmojo pasaulinio karo.
Bokso atsiradimas Lietuvoje neatsiejamas nuo žymaus transatlantinio lakūno Stepono Dariaus vardo. S. Darius, populiarinęs Lietuvoje krepšinį, futbolą ir beisbolą, taip pat domėjosi boksu. Jis skleidė bokso idėjas savo aplinkoje, ypač tarp aviacijos karininkų ir Karo mokyklos kursantų, demonstruodamas bokso pirštines, mokydamas judesių ir aiškindamas taisykles. S. Darius apmokė daugelį žinomų tarpukario Lietuvos boksininkų, įskaitant K. Markevičių, V. Dagilį, R. Kazoką, J. Kudirką ir V. Tarvydą. Jis taip pat treniravo savo svainį Algirdą Škėmą, kuris 1926 m. tapo Lietuvos bokso čempionu. S. Darius ne tik mokė ir treniravo, bet ir teisėjavo bokso varžybose. Autoritetingi bokse taip pat buvo V. Byla ir V. Balčiūnas.
Nors bokso rungtynes bandyta surengti dar 1919 m., pirmosios oficialios varžybos įvyko 1923 m. gruodį, Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) pirmenybių metu. Ši organizacija buvo bokso pradininkė Lietuvoje, vienijusi pirmuosius entuziastus. Pirmąsias bokso varžybas organizavo S. Darius.
Pirmasis Lietuvos Bokso Čempionatas ir Tarpvalstybiniai Mačai
Pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas įvyko 1925 m. kovą Kaune. Jame varžėsi dviejų svorio kategorijų boksininkai. Pirmuoju Lietuvos bokso čempionu tapo Vladas Byla.
Taip pat skaitykite: Bokso istorija Lietuvoje
1926 m. gruodį Kaune buvo surengtas pirmasis tarpvalstybinis bokso mačas. Kaunas tapo vieta, kur dažnai vykdavo tarpvalstybiniai susitikimai, kuriuose kaimyninių šalių atstovai išbandydavo savo jėgas bokso ringe. 1927 m. į Kauną atvyko estai V. Palmas ir K. Gernas. V. Palmui pavyko įveikti K. Markevičių, tačiau K. Gerną bokso ringe nugalėjo J. Vinča.
J. Vinča - Kylanti Bokso Žvaigždė
Netrukus po to J. Vinčai ėmė sektis: jis Kaune įveikė Latvijos čempioną V. Freilidrą, o netrukus ir Rytprūsių (Vokietija) atstovą P. Vroblevskį. 1928 m. J. Vinčai pavyko nokautuoti Latvijos bei Estijos bokso čempionus - A. Ramą bei H. Kuksmaną ir jis antrą kartą tapo stipriausiu Pabaltijo boksininku. Tais pačiais metais jis dalyvavo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, vėliau išvyko į JAV ir kovojo profesionalų ringe. S. Darius taip pat prisidėjo prie J. 1928 m. Lietuvos bokso čempionate rungėsi jau 32 boksininkai visose aštuoniuose svorio kategorijose, tai rodė, jog kultivuojančių boksą entuziastų būrys gausėjo.
Bokso Populiarumas ir Iššūkiai Tarpukario Lietuvoje
Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su įvairiais iššūkiais. Valstybė dar tik kūrėsi, trūko išteklių. Be to, vyravo nuomonė, kad sunkiai dirbantys žmonės jau ir taip "prisisportuoja", o sportas yra per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Nepaisant to, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo prieštaringas. Vieni politikai manė, kad Lietuva yra žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą. Tačiau kiti stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje.
Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo kurtis apie 1920-uosius. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą - čiuožimą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Sporto Šakos ir Jų Populiarumas
D. Pilkauskas teigia, kad populiariausia sporto šaka Lietuvoje iš pradžių buvo futbolas. Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių, pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Panevėžio šaulių sporto klubas suvaidino svarbų vaidmenį miesto sporto istorijoje. 1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį.
Mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo didelių stadionų ar specialaus inventoriaus. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. 1934 metais Panevėžyje susidomėta fechtavimu.
1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas, kuris tapo vienu sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas vienijo įmonės darbininkus ir tarnautojus, plėtė sporto šakas. 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. Fabriko teritorijoje įrengtos lauko teniso aikštelės. Miesto stadiono statybos 1934-aisiais parodė, koks svarbus panevėžiečiams tapo sportas. „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas.
1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų.
Žymūs Tarpukario Sportininkai
Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui. 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas. 1936 metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą - 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę - Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas.
Žydų Sporto Draugija „Makabi“
Panevėžio sportininkai tarpukariu buvo labai aktyvūs. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus - lietuviai, lenkai, žydai. 1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. 1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai.
Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją - Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose.
Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė - stalo teniso, J. Jolkas - bokso.
1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos - „Makabi“ ir „Hakoach“. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Tuo metu trūko sporto inventoriaus ir aikštynų.
Olimpinės Žaidynės
1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. I. Anolikui teko įsigyti naują dviratį už paskutinius pinigus, nes senajam trūko detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti. Pritrūko lėšų net kelionei namo.
I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir 1928 metų Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63.
Lietuvos Boksininkai Olimpinėse Žaidynėse: Viltys ir Realybė
Lietuvos boksininkai pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1928 m. Tai buvo J. Vinča ir Kazys Markevičius.
XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose olimpiniame ringe kovojo Lietuvos bokso auklėtiniai. Lietuvos pussunkio svorio boksininkas J. Vinča įveikė pirmąjį varžovą prancūzą Robert‘ą Foquet ir pateko į ketvirtfinalį. Jame lietuvis susitiko su Donu McCorkindale‘u iš Pietų Afrikos, tačiau pralaimėjo. Amsterdame J. Vinča su dar trimis boksininkais pasidalijo penktąją vietą. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo geriausias Lietuvos sportininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Geriausiam pirmųjų pokario metų Lietuvos boksininkui Algirdui Šocikui olimpinis turnyras baigėsi taip pat, kaip geriausiam tarpukario boksininkui J. Vinčai. A. Šocikas per 1952 metų Helsinkio žaidynes irgi pralaimėjo ketvirtfinalio kovą. Pirmąjame sunkiasvorių turnyro rate A. Šocikas nesunkiai nugalėjo lenką Antonį Goscianskį. Teisėjas dėl didelio lietuvio pranašumo kovą nutraukė jau antrajame raunde. Tačiau ketvirtfinalyje jis pralaimėjo Pietų Afrikos atstovui Driesui Niemaną.
Po Helsinkio žaidynių A. Šocikas dukart tapo Europos čempionu (1953 ir 1955 m.), buvo nenugalimas SSRS pirmenybėse. Tačiau 1956-ųjų vasaros pabaigoje A. Šocikas nusprendė atsisveikinti su didžiuoju boksu.
Melburne kovojo kitas Lietuvos boksininkas - Romualdas Murauskas. Jis ir tapo pirmuoju olimpinį medalį laimėjusiu Lietuvos bokso auklėtiniu. R. Murauskas praleido pirmąjį ratą ir olimpiniame ringe nugalėjo tik vieną varžovą - australą Tony Madiganą. Pusfinalyje lietuvis nusileido amerikiečiui Jimui Boydui. R. Murauskas tik sykį tapo SSRS čempionu.
1964 metais olimpinį sidabro medalį laimėjo Ričardas Tamulis. Į Tokijo žaidynes jis vyko jau būdamas dukart Europos, keturiskart SSRS čempionas. Jis nugalėjo tris varžovus, bet finale nusileido lenkui Marianui Kasprzykui.
Iš pradžių R. Murausko bronza, po to R. Tamulio sidabras… Taip Lietuvos boksas pamažu artėjo prie aukščiausio tikslo - olimpinio aukso. Dar 1962-aisiais pirmą kartą SSRS čempionu tapęs ir 1963-ųjų Europos pirmenybių sidabro medalį laimėjęs D. Pozniakas buvo laikomas pagrindiniu pretendentu vykti jau į 1964-ųjų žaidynes. Jis triskart tapo Europos čempionu (1965, 1967 ir 1969 m.), o Mechike iškovojo ir olimpinį aukso medalį. Finale D. Pozniakui nereikėjo kovoti, nes varžovas Ionas Monea iš Rumunijos patyrė traumą.
Puikiai Mechike boksavosi ir sunkiasvoris Jonas Čepulis. Pakeliui į finalą visos trys jo kovos dėl didelio pranašumo buvo nutrauktos anksčiau laiko. Finale lietuvį nugalėjo 19-metis teksasietis George‘as Foremanas.
Nuosmukis ir Sugrįžimas
Iš ringo pasitraukus D. Pozniakui ir J. Čepuliui Lietuvos boksas išgyveno nuosmukį. Į olimpines žaidynes nepavyko patekti nei Europos čempionui Juozui Juocevičiui, nei pasaulio vicečempionui Nikolajui Jerofejevui, nei kuriam nors kitam boksininkui.
Lietuviai į olimpines žaidynes grįžo tik atkūrus šalies nepriklausomybę - 1992 metais Barselonoje.
Juozas Žukauskas-Šarkis: Kelias Į Bokso Olimpą
Tačiau pirmoji itin svarbi Lietuvai bokso kova vyko visai ne Lietuvoje, o toli už Atlanto - 1932 metais birželio 21 d. Juozas Žukauskas, JAV žinomas kaip Jackas Sharkey, gimė 1902 m. Bingamtone, lietuvių emigrantų šeimoje, tačiau greitai persikėlė į Bostoną. Būtent laivyne J. Žukauskas atrado boksą. Būdamas aukštas tarp savo kartos žmonių ir nuo gimimo tvirtai sudėtas, J. Žukauskas gana greitai pradėjo tobulėti ir lengvai įveikdavo savo pirmuosius priešininkus. Pirmoji profesionali Amerikos lietuvio kova įvyko Bostone 1924 metais, kuomet J. Žukauskas jau pirmajame raunde nokautavo Billy Muldooną. Po šios kovos J. Dėl geros tarnybos anksčiau paleistas J.
Pirmąjį savo šansą kovoti dėl pasaulio sunkiasvorių bokso čempiono titulo J. Žukauskas užsitarnavo 1927 metais, kuomet ringe susitiko su Wiliamu Harrisonu „Jack“ Dempsey. Prieš šią kovą J. Žukauskas buvo laikomas absoliučiu favoritu ir pagrindiniu pretendentu į titulinę kovą, o J. Nors kova ir vystėsi tolygiai - J. Žukauskas išnaudojo savo jėgą ir jaunystę, spaudė savo varžovą, o J. Po J. Dempsey smūgio į korpusą, kuris pagal J. Žukausko reakcija buvo atliktas žemiau juostos, J. Žukauskas nuleido rankas ir atsisuko į teisėją laukdamas jo reakcijos ar pauzės kovoje paskelbimo. Tuo iškart pasinaudojo J. Dempsey ir sudavė itin galingą šoninį smūgį tiesiai J. Po prieštaringo pralaimėjimo išmokęs vieną iš pagrindinių bokso taisyklių - saugotis bet kuriuo kovos momentu - J.
Pirmoje kovoje dėl titulų J. Susitikimas iki ketvirtojo raundo vystėsi J. Žukausko naudai - M. Schmelingas buvo žinomas kaip kovotojas, kuris mėgsta ilgą ir pasyvią žvalgybą ringe, tačiau ir pats J. Ketvirtajame raunde įvyko tai, kas atėmė iš J. Žukausko pirmąjį šansą iškovoti čempiono diržą - M. Schemlingui spaudžiant J. Žukauską į ringo kampą pastarasis paleido neatidų smūgį, kuris pasiekė varžovo tarpukojį. Ant ringo grindų iš skausmo kritęs vokietis ir jo vadybininko sukeltas chaosas privertė teisėją diskvalifikuoti J. Revanšinė šių boksininkų dvikova tapo istorine, nes būtent tada J.
M. Schmelingo ir J. Žukausko antrasis susitikimas įvyko 1932 m. birželio 21 d. Niujorke. Kovai buvo suplanuota 15 raundų, toks raundų skaičius vis dar buvo populiarus tuo metu, o prieš kovą dauguma ekspertų ir lažybų kontorų manė, kad M. Kova prasidėjo lėtai, J. Susitikimas įgavo pagreitį ketvirtajame raunde - savo smūgių arsenalą pradėjo atskleisti J. Žukauskas, vis dažniau pataikydamas ir tikslius apatinius smūgius, o M. Vėlesni raundai ir buvo tie, dėl kurių šios kovos rezultatas ir tapo toks prieštaringas. M. Schmelingas atrodė žymiai šviežesnis ir nemažino kovos tempo, o J. Rezultatas iš pirmo žvilgsnio tikrai galėjo atrodyti kontraversiškas, tačiau būtina suprasti ir tos pusės, kuri įžvelgė J. Nors ir M. Schmelingas kontroliavo didžiąją kovos dalį, buvo kontakto iniciatorius ir tas, kurio smūgiai dažniau pasiekdavo J.