Edžio Matusevičiaus karjera - tai istorija apie traumas, rekordus, riziką, atsidavimą, svajones ir meilę sportui. Tai kelias, kuris kilo ir leidosi, kankino ir džiugino, kol galiausiai leido lengvaatlečiui grįžti į didžiąją sceną. Šiame straipsnyje panagrinėsime E. Matusevičiaus karjeros etapus, iššūkius ir pasiekimus, atskleidžiančius jo atsidavimą sportui ir neblėstantį norą tobulėti.
Motyvacija ir meilė sportui
„Man yra kaifas tai, ką darau, kad sportuoju. Mane tai veža, aš tuo mėgaujuosi. Kodėl po visko - traumų ir kitų sunkumų - aš toliau sportuoju? Aš noriu pamatyti, kiek yra įmanoma pasiekti, kur yra limitas, ką aš pats galiu padaryti. Būtent tokios mintys man padeda pakilti iš lovos ir motyvuoja toliau sportuoti“, - teigia 27-erių E. Matusevičius. Šie žodžiai atspindi sportininko požiūrį į sportą, kaip į aistrą ir iššūkį, o ne tik darbą.
Rekordinis šuolis ir iššūkiai
Dar 2019-aisiais lengvaatletis pagerino Lietuvos ieties metimo rekordą, kai šalies čempionate Palangoje įrankį numetė net 89,17 m ir taip visus paliko be žado. Vis dėlto, į E. Matusevičiaus gyvenimo duris tada pasibeldė įvairiausi iššūkiai, be kurių joks didysis sportas jokiu būdu negali egzistuoti. Juk todėl aukščiausio lygio sportas ir yra ne visiems įkandamas, nes jo viršūnėje, kur šilta ir gera, atletai yra priversti susidurti ir tamsiąja puse, primenančia jau nebe dangaus platybes, o žemės gelmes.
2023-ųjų sezonas: grįžimas po traumų
E. Matusevičius 2023-ųjų sezoną apibūdino kaip įvairiapusį ir sunkų. „Pagaliau grįžau po traumos, nežinojau, ko tikėtis, todėl buvo tikrai sunku. Nepaisant to, sezono eigoje išlindo tai viena, tai kita trauma. Dar sezono viduryje atrodė, kad teks viską baigti, bet gerų žmonių dėka išlikau sezone, nenustojau kovoti ir štai - viskas gerai. Nors ir buvo visko, tačiau rezultatais džiaugiuosi, nes tikslas buvo numesti bent 80 m, o aš beveik visose varžybose tai dariau“, - trumpai sezoną apžvelgė E. Pasibaigus amerikietiškus kalnelius priminusiam sezonui lengvaatletis sutiko pasikalbėti su LRT.lt ir pasidalyti savo mintimis tiek apie 2023-iuosius metus, tiek apie sunkų reabilitacijos laikotarpį, tiek apie neblėstančią motyvaciją ir norą tapti dar geresniam.
Pasirengimas naujam sezonui ir žvilgsnis į Paryžių
Pasibaigus sezonui, E. Matusevičius teigė, kad jaučia, jog reikia poilsio. Po paskutinių keturių varžybų per devynias dienas krūvis buvo didelis, todėl sportininkas planuoja pailsėti, stiprinti silpnąsias grandis ir kibti į pasiruošimo programą. Pagrindinis taikinys - Paryžiaus olimpinės žaidynės, į kurias, sportininko nuomone, jis jau turi vietą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Traumų iššūkiai ir rizika sporte
Profesionaliam sporte susideda labai daug įvairių dalykų. Pirmą traumą E. Matusevičius gavo dar prieš sezoną vykusios stovyklos metu, kai buvo gal pernelyg didelis treniruočių krūvis. Kitą traumą jis patyrė pirmų varžybų metu, norėdamas stipriai ir galingai mesti, atliko labai netechnišką metimą. Tris savaites gydęsis ir pasiruošęs Europos žaidynėms, Suomijoje, kur nebuvo šilta ir lijo, patyrė Achilo traumą. Vėl tris savaites negalėjęs nei bėgioti, nei normaliai judėti, rizikavo nusiplėšti Achilą Lietuvos čempionate, kad įšoktų į pasaulio pirmenybių traukinį. Laimei, rizika pasiteisino, viskas baigėsi gerai, todėl pateko į pasaulio čempionatą. Visgi nuo Lietuvos pirmenybių visuomet su tuo skaudančiu Achilu dalyvaudavo.
E. Matusevičius pabrėžia, kad nereikia visuomet tik rizikuoti, o reikia pasverti tai, kas gali nutikti. Atsižvelgiant į sportininko lygį ir fizinį pasiruošimą, rizika buvo apgalvota. Aukščiausio lygio sportas visuomet yra rizika, o ieties metimo rungtyje kiekviena klaidelė gali atnešti traumą. Tai gana traumuota rungtis, o susižeidus įsijungia stabdžiai ir negali pasiruošti 100 proc. Visgi iš kitos pusės, tai yra ieties metiko kasdienybė ir duona. Nusiteiki tam, žinai, kad visi yra žmonės ir tiek. Tikiesi, kad gali būti traumų ir viskas.
Vaikystė ir sporto kelio pradžia
Sportas į E. Matusevičiaus gyvenimą atėjo labai natūraliai, nes nebuvo verčiamas tėvų jį rinktis. Tėtis vesdavo beisbolo ir lengvosios atletikos treniruotes, mama irgi, tai kažkaip nuo mažens vykdavome kartu, judėdavome su kitais vaikais. Taip ir susidarė kasdienybė, kad vėliau būdavo netgi skaudu nenueiti į treniruotes. Liūdniausia mokyklos laikais būdavo sirgti, nes tada tiesiog treniruotę turėdavai praleisti.
Sportininkas prisimena, kad vaikystėje nebuvo pats stipriausias, o į prizines vietas ėmė kopti tik šiek tiek vėliau. Jo atveju tiesiog buvo įdėta labai daug darbo ir pastangų, kad pakiltų. Anksčiau vaikai turėdavo kiek mažiau pagundų, visa vaikystė skriejo lauke: gaudynės, slėpynės, futbolas, krepšinis ir kita. Visi buvome aktyvūs, visi norėjome nuotykių ir būti lauke.
Tikėjimas savimi ir atsidavimas
E. Matusevičius nelaiko savęs talentingu sportininku, tačiau visuomet savimi tiki. Galbūt viskas slypi žmogaus galvoje - niekada nereikia bijoti, visuomet tikėti ir stumti save į priekį. Anksčiau ar vėliau pastangos padės kažką pakeisti. Atsidavimas darbui ir tikėjimas savimi atvedė į šią akimirką. Visgi reikia dirbti toliau, reikia dar labiau norėti, dar daugiau savęs atiduoti.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Sportinį kelią pradėjęs ne lengvojoje atletikoje, o beisbole, vėliau pasirinko ieties metimą. Beisbolo komandą treniravo tėtis, tai nuo mažens vykdavau kartu. Po truputį ir pradėjau. Buvau metikas ir tai man labai patiko. Vis dėlto, beisbolas yra komandinė sporto šaka, todėl atsistojęs į kitą poziciją jau nebebūdavau toks geras. Nebuvau stipriausias komandoje, darydavau daug klaidų, todėl jaučiausi tarsi tokia komandos našta. Tuo metu ieties metime buvau vienas. Pats dalyvauju varžybose, pats pralaimiu, bet žinau, kad tai mano kaltė ir galiu ją ištaisyti.
Pirmieji žingsniai ieties metimo sektoriuje
E. Matusevičius atsimena pirmąjį savo Lietuvos vaikų čempionatą Palangoje, kuris vyko gal prieš kokius 15 metų. Tai buvo pirmos tokios rimtesnės varžybos, daug vaikų. Buvo neįprasta, nes Vilniuje mes ten tik keli mėtydavome. Atrodė viskas labai rimta. Pagerinau tada ir asmeninį rekordą, numesdamas ietį gal kokius 37 m. Iškovojau sidabrą, o laimėjo toks Airidas iš Kauno.
Motyvacijos šaltiniai ir idealai
Visuomet motyvacijos semdavausi iš savęs. Visos treniruotės, kiekvienas startas - kova su savimi, savo rezultatais, savo psichologija. Visada būtent taip kovodavau ir vis dar kovoju. Žinoma, turėjau ir savo herojų - pasaulio rekordininką Janą Železny (pasaulio rekordas nepagerintas nuo 1996 m. ir siekia 98,48 m). Visuomet žiūrėdavau ir pavydėdavau, kokia tobula yra jo technika. Įsivaizduodavau, kad jeigu turėčiau tokią techniką, tai mesčiau tikrai toliau.
Tėtis - treneris ir bendražygis
Tėčiui esu be galo dėkingas už viską. Dėkoju dėl to, kad skiria tiek daug laiko, kurio, tikiuosi, dar skirs ir ateityje. Taip pat noriu pasakyti ačiū ir dėl to, kad su manimi susitaiksto, kad randame atsakymus, nes kartais treniruočių metu aš bandau įrodyti savo, o jis savo. Visgi gerai, kad randame bendrus taškus. Kartais būna sunku, bet toks jau tas gyvenimas, kai tėtis yra ir treneris. Tėtis irgi mėtė ietį, buvo profesionalas, bet jis labiau mėtė senosios konstrukcijos įrankį. Tuo metu naujoji ietis yra kiek kitokia, skiriasi jos metimas, reikia kitokios technikos. Kalbant apie tą tėčio mėtymą, tai jis buvo toks labiau savamokslis. Tuo metu pradėjęs treniruoti mane jis ėmė labai daug mokytis iš naujo, gilintis į detales ir techniką. Šiame kelyje aš labai daug patobulėjau dėl jo, o jis dėl manęs.
Trenerio keitimo klausimas
Kai dar mokiausi mokykloje buvau gavęs pasiūlymų vykti į JAV, į gerus universitetus, tačiau tada atsisėdome su tėčiu ir atvirai pasvėrėme visas galimybės. Mes aptarėme, kad tada man JAV nebūtų buvę tokių gerų trenerių, o jeigu ir būčiau nuvykęs, tai treniruočiausi grupėje su dar dešimt metikų ir gaučiau tik 10 proc. dėmesio, kurio Lietuvoje turėjau visą 100 proc. Po Tokijo olimpinių žaidynių vėl kalbėjome, kad nors tėtis ir daug dėl manęs patobulėjo, tačiau aš jį jau kažkiek praaugau ir galbūt reiktų naujo trenerio užsienyje. Bandžiau susisiekti su pasaulio rekordininku, tačiau paaiškėjo, kad jis dirba tik su čekais. Nežinau, negali taip sakyti, ar būtų geriau, ar nebūtų. Nėra aišku. Gal ir būčiau geresniu, gal prastesniu. Niekas nepasakys ir laiko neatsuksi. Yra kaip yra, todėl nereikia kažko papildomai galvoti.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Ramybė ir kova su savimi
Stebint varžybas visuomet susidaro įspūdis, kad esate labai ramus ir paprastas atletas. Esu labai ramus žmogus. Mane itin sunku išvesti iš kantrybės, galbūt net neįmanoma, nes ramiai į viską reaguoju. Manau, kad tai persikelia ir į sektorių. Taip pat aš visada kovoju su savimi. Manau, kad man tai ir padeda. Žinau, kad jeigu įveiksiu save, tai ir vieta atitinkamai gera bus. Priešingu atveju iškart prasideda problemos, atsiranda traumos, pasipila klaidos.
Širdies draugė - įkvėpimas ir palaikymas
Jūsų širdies draugė Urtė Baikštytė taip pat yra lengvaatletė. Prieš čempionatą ji jus apibūdino kaip itin jautrų, tačiau niekada nepasiduodantį atletą. Kai man buvo sunkus laikotarpis, kai negalėjau realizuoti savęs, aš visą savo koncentraciją dėjau į ją. Palaikiau, padėjau treniruotėse, visada patardavau ir tai man kėlė didelį džiaugsmą. Urtė yra nuostabus žmogus. Ji mane visada priverčia pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Jeigu reikia, Urtė visada nuleidžia ant žemės. Ji itin žemiška, paprasta ir gera. Urtė yra tokia labiau realistė, o aš labiau optimistas. Aš ją vedu į labiau nerealius dalykus, o ji mato realistišką vaizdą ir viską išlygina. Ji motyvuota ir disciplinuota tiek sporte, tiek kasdieniame gyvenime.
Žmogiškumas sporte
Žmogiškumas yra pats svarbiausias, pamatinis dalykas tiek sporte, tiek apskritai gyvenime. Tie patys atletai yra paprasčiausi žmonės. Kiekvieną dieną ateiname į treniruotes, taip pat stengiamės, taip pat dirbame. Kartais galbūt kažkas stengiasi ir nori daugiau, yra vertas daugiau, todėl ir laimi. Žinoma, skaudu, kai pralaimi, kai lieki pirmas už brūkšnio, bet visi sektoriuje yra žmonės, visi stengiasi vienodai.
Geriausi karjeros metai ir prarastos galimybės
Prisiminkime 2017-2021 m. karjeros etapą, kai jūsų sportinė forma buvo pati geriausia, krito rekordai. Geras laikotarpis. Žinoma, įsimintiniausi ir gražiausi epizodai yra visi rekordai ir tolimiausi metimai. Pirmą rekordą pagerinau kaip tik 2017 m., 2018-aisiais patekau į Europos čempionato finalą, o 2019 m. pasiekiau kol kas geriausią karjeros rezultatą. Tuo metu 2021-aisiais viskas buvo jau kitaip - labai gerai. Pasiruošimo ciklas olimpinėms žaidynėms buvo nuoseklus ir kokybiškas, sportinė forma ypač gera.
Tačiau E. Matusevičius susirgo COVID-19 prieš pat Tokijo olimpines žaidynes, kurioms buvote puikiai pasiruošęs. Ta akimirka buvo tikrai labai skaudi ir sunki psichologiškai. Tokia paskutinė treniruotė, tokia sportinė forma prieš vykstant į Tokiją… Viskas buvo super ir tada bam, koronavirusas smogė labai skaudžiai. Žinoma, bandžiau negalvoti, sakyti, kad nieko nebuvo, rezultatams nepakenks. Visada visi galvojame, kad esame nepažeidžiami, bet iš tiesų mes tik žmonės. Bandžiau sportuoti ir kai sirgau, bet tą daryti buvo tiesiog neįmanoma - pakėlus štangą trūkdavo oro. Bandėme kuo greičiau sukaupti energiją, atsigauti, bet olimpinėse žaidynėse ietis nė iš tolo neskrido taip gerai.
Sugrįžimas po operacijos ir reabilitacijos
Nepaisant to, po Tokijo olimpinių žaidynių teko atlikti alkūnės operaciją ir vykdyti ilgą reabilitaciją. Iškart po alkūnės operacijos galbūt netgi nebuvo tokio juodo etapo. Ruošėmės po truputį, viskas atrodė gana gerai ir buvo mintis, kad naujajame sezone galėsiu varžytis. Visgi artėjant startui pamatėme, kad vis mažiau galiu mėtyti, o kartais išvis nebegalėdavau. Jausdavau rankos skausmus, kurie sunkiai praeidavo. Galiausiai supratome, kad reikės susitaikyti su realybe. Išėjo taip, kad visą sezoną praleidau, 8 mėnesius nemėčiau ieties ir netgi galvojau, kad net nebegalėsiu išvis sugrįžti. Tai ir buvo sunkiausia. Mano gyvenime jau taip yra, kad tinkamu momentu pasirodo tinkami žmonės. Gal likimas, nežinau. Visais etapais, kai būdavo blogai, kažkas atsirasdavo ir padėdavo. Po tos alkūnės operacijos gyvenime atsirado kineziterapeutas Zigmas Živatkauskas, kuris pamatė, apžiūrėjo ir pasakė: „Gerai, sutvarkysime.“ Ir sutvarkė - vėl galiu mėtyti, vėl tą darau gerai. Auksinis žmogus jis, turi kažką tokio, kažką specialaus.
Atstovavimas Lietuvai ir kova dėl vietos finale
Atstovauti Lietuvai visuomet yra nerealiai smagu ir gera. To visada siekiame ir to norime. Pirmiausia, tu atstovauji sau, o tai darydamas atstovauji ir Lietuvai. Visada norisi parodyti pasauliui, kad Lietuva yra stipri, kad čia yra kietų sportininkų. Šiemet į Europos žaidynes išvykau prieš tai numetęs vos 71 m. Gėda buvo važiuoti, gėda buvo turėti tokį rezultatą ir vykti su Lietuvos vėliava. Galvojau bus labai nemalonu, kad tik taip galiu atstovauti savo šaliai, bet laimei viskas buvo gerai. Po Europos žaidynių finalo kaip tik kalbėjau su ukrainiečiu, kuriam sakiau, kad juos palaikome, o jeigu reikės kokios nors pagalbos, tai visuomet gali kreiptis - priimsi… „Forma šiuo metu gera, bet visą sezoną vis susiduriu su viena ar kita traumele. Dabar patyliukais gydausi visus skausmus ir tikiuosi į Paryžių išvykti maksimaliai gerai pasirengęs. Bet kokiu atveju esu nusiteikęs kovingai. Man atrodo, kad atėjo laikas pakovoti ir patekti į finalą bei ten varžytis dėl aukščiausių vietų. E. Matusevičiui olimpinės žaidynės Paryžiuje bus antrosios jo sportinėje karjeroje. „Turi gerai jaustis, būti sveikas, naktį prieš startą gerai miegojęs ir maksimaliai gerai nusiteikęs. Žinoma, reikia, kad ir sėkmė būtų tavo pusėje - tai dalykas, kuris reikalingas absoliučiai kiekviename sporte, - akcentavo ieties metikas. „Su savo tėčiu, kuris yra ir mano treneris, esame jau kalbėję, kad už ankstesnę mūsų treniravimo metodiką yra geresnių ir naujesnių būdų rezultatui pasiekti. Dėl to priėmėme sprendimą keisti treniravimo specifiką, o prie to neabejotinai prisidėjo ir žinios, įgytos LSU. Olimpiečio startas ieties metimo rungtyje - rugpjūčio 6 dieną.
Poilsis ir pasiruošimas naujam sezonui
Po sezono - rugsėjį, spalį - būna tas laikas, kai tikrai gali pailsėti. Keletą savaičių nereikia galvoti apie sportą, o vėliau, dažniausiai spalio antroje pusėje vėl tenka kibti į darbus ir pradėti pasiruošimą kitam sezonui. Šešis mėnesius sunkiai dirbame tam, kad vasarą galėtume sėkmingai dalyvauti varžybose“, - aiškino E. Įdomu sužinoti, koks jausmas apima po paskutinio sezono starto. „Po paskutinių sezono varžybų iškart atsipalaiduoju. Galiu pagaliau sau leisti valgyti nesveiką maistą, dažnai suplanuoju išvykti į atostogas užsienyje. Vis tik atostogų režimas profesionaliems sportininkams trunka labai trumpai. „Po mėnesio poilsio sunkiausios būna pirmosios trys savaitės. Tiek laiko reikia, kad „įsivažiuočiau“. Viskas būna sunku, net paprastos treniruotės būna nelengvos. „Šiaip nieko nebūna gaila. Paprastai būnu net savotiškai pavargęs nuo to poilsio, todėl džiaugiuosi grįždamas į sportinį režimą. Nors pradžia būna sunki, bet atostogų nepasiilgstu. Giliai širdyje vis tiek žinau, kad noriu sportuoti, judėti, gerinti savo asmeninius rezultatus. Tam reikia sunkiai dirbti“, - pabrėžė E.
Kelionės ir įspūdžiai
E. Matusevičius, daugiausiai sporto dėka, per metus aplanko nemažai valstybių ir miestų. „Kai vykstu į turnyrus užsienyje, tai keliauju ne ilsėtis, o varžytis. Realiai dažniausiai tokiose kelionėse nieko nepamatai, - teigė sportininkas. - Paprastai stovyklų metu turime vieną laisvą dieną per savaitę, todėl galime išeiti į miestą, šiek tiek prasiblaškyti. Man tai padeda labiau pailsėti, nei sėdėti užsidarius kambariuose. E. Matusevičius išskyrė ir labiausiai patikusią aplankytą šalį - Japoniją. Jos sostinėje Tokijuje šiemet vyko olimpinės žaidynės, kuriose savo jėgas išbandė ir lengvaatletis. „Tokijuje taip ir nieko nepamačiau, - šypsojosi E. Matusevičius. - Bet esu buvęs Osakoje, tai Japonija tikrai paliko didelį įspūdį. Labai patiko japonų kultūra, kuria buvau susižavėjęs nuo senų laikų. „Anime“, kultūra, miestai, žmonės - viskas mane žavėjo visą laiką. Tuo tarpu po sezono, atostogų metu, E. Matusevičius su drauge mėgsta ramų poilsį prie jūros. „Nesu mėgėjas daug vaikščioti ir tyrinėti, todėl labiau mėgstu būti kur nors prie jūros. Poilsiui mane traukia JAV. Esu ten buvęs, bet ne turistiniais tikslais, todėl reikės dar sugrįžti. Kalifornija ar Niujorkas? Rinkčiausi Kalifornija, nes šalia yra vandenynas.
Kairės kojos trauma ir naujas etapas
Sparčiai tobulėjęs E. Matusevičius 2017 metais patyrė kairės kojos traumą. „Trauma buvo sunki, todėl turėjau nelengvą momentą. Džiaugiuosi, kad tuo metu atsirado nauji žmonės, kurie man padėjo išlipti iš tos gyvenimo duobės bei leido toliau judėti pirmyn.
Diskvalifikacija ir Universiados auksas
Įdomu tai, kad naujieną apie varžovo diskvalifikaciją pirmas sužinojo E. Matusevičiaus tėvas ir treneris Edmuntas. „Tėtis naršė rezultatus ir pamatė, kad tarp geriausių penkių sezono rezultatų atsirado Universiada, kur parašyta pirma vieta. Tėtis pradėjo daugiau ieškoti bei pamatė, kad prie laimėjusio varžovo pavardės parašyta diskvalifikacija. Nesupratome, kas įvyko“, - pasakojo E. Matusevičius. Neapolyje ieties metimo atrankoje lietuvis įrankį numetė 84,93 m bei pagerino šalies rekordą (po to jį dar kartą pakoregavo Lietuvos čempionate). Finale ietis nuskrido kukliau - 80,07 m, o tai atnešė antrą vietą. A. Mardare įrankį nusviedė 82,40 m. „Žinoma, norėjau laimėti tada, o dabar skirtumo ar antras, ar pirmas nebėra. Būtų buvęs geras rezultatas, būtų buvusi ir pirma vieta. To nebuvo, tai nebuvo ir vietos. Pirma vieta dabar nieko nekeičia, nors šiek tiek pradžiugino, - sakė E. Matusevičius. - Gaila, kad nelipau ant pirmos vietos pakylos. Bet Universiadoje negroja šalies himno, tik studentiškąjį, tad nelikau nuskriaustas. Būtų Lietuvos himnas, tada būtų skaudžiau, o dabar ne taip nuskriaudė.“ Geriausias 2019 metų Lietuvos lengvaatletis turėtų gauti ne tik aukso medalį, bet ir didesnę premiją. Tiesa, procesas gali užtrukti ne vieną mėnesį - tarptautinė universitetų sporto federacija (FISU) savo protokolų dar nepakeitė, tad laukiama FISU rašytinio patvirtinimo. Universiadoje medalius iškovojo keturi Lietuvos lengvaatlečiai. Be E. Matusevičiaus apdovanojimais pasidabino čempione tapusi ieties metikė Liveta Jasiūnaitė, bronzomis - šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas ir disko metikė Ieva Zarankaitė.
Olimpinis normatyvas ir tikslai
27-erių sportininkas antradienį Pernu (Estija), „World Athletics“ bronzinio lygio varžybose antruoju bandymu ietį švystelėjo 85,68 m - 18 cm toliau nei olimpinis normatyvas. Lietuvos rekordininkas tapo ir varžybų nugalėtoju. Primename, jog kelialapius į olimpines žaidynes jau turi disko metikai Mykolas Alekna, Andrius Gudžius ir Ieva Gumbs. Kiek anksčiau E. Matusevičius lankėsi „Delfi“ laidoje „Sportinė forma“, kur minėjo, kad tikslai artėjančiame Europos čempionate Romoje ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse - patekti į finalus. „Tiek Europos čempionate Romoje, tiek olimpinėse žaidynėse Paryžiuje - finalai. O čia jau kaip įmanoma aukščiau. Nemeluosiu sakydamas, kad visi sportininkai nori medalių. Aš irgi noriu jų, todėl atiduosiu viską. ką turiu, kad juos iškovočiau“, - kalbėjo lengvaatletis. E. Matusevičiui Paryžiaus žaidynės bus antrosios - prieš trejus metus Tokijuje jis užėmė 14-ąją vietą. Prieš metus pasaulio čempionate jis liko 8-as. 2019 m. vilnietis pasiekė iki šiol išlikusį šalies rekordą - 89,17 m.
Debitas Tokijo olimpinėse žaidynėse
Tokijo olimpinėse žaidynėse debiutavo dar vienas lietuvis - Edis Matusevičius dalyvavo vyrų ieties metimo atrankoje, o užfiksuoto rezultato greičiausiai neužteks tam, kad patektų į finalą. 25-erių lietuvis A grupės atrankoje geriausiu bandymu ietį numetė 81,24 m ir tarp 16 dalyvių užfiksavo 9 rezultatą. „Jaučiuosi geriau, nei parodžiau rezultatą. Nepavyko padaryti to, ką palanavau. Taip ir gavosi, rezultatas nekoks. Stengiausi visus mesti tiek, kiek galėjau - tik pirmas metimas buvo ramesnis. Kitus du stengiausi mesti maksimaliai, bet niekas nesigavo. Nepadaryvau kažkurio techninio elemento, dėl to pabaigoje sugriūdavau ir pabaigoje metimas nesigaudo pilnai. Planavau patekti į finalą, bet su tokiu rezultatu - be šansų“, - po pasirodymo atviras buvo E. Matusevičius.
Į finalą pateks 83,5 m kvalifikacinį atstumą numetę sportininkai arba 12 geriausiai pasirodžiusių. A grupės atrankoje geriausiai pasirodė Indijos atstovas Neerajus Chopra - 86,65 m. Galutinė E. Matusevičiaus vieta paaiškėjo po B grupės atrankos. Mūsiškis galutinėje rikiuotėje pasislinko į 14-ąją vietą ir į finalą nepateko. Pirmu bandymu E. Matusevičius ietį numetė 79,5 m, antru - 81,24 m, trečiu - 80,13 m. Geriausias E. Matusevičiaus karjeros pasiekimas - 89,17 m, šio sezono - 83,53 m. „Nusivylęs rezultatu, vieta. Ilgai, sunkiai ruošiausi ir nepasisekė. Nėra tai pasaulio pabaiga, reikia ruoštis toliau“, - į artėjančius startus po žaidynių žvelgė jis.
Pasaulio čempionatas Dohoje ir traumos
23-ejų Lietuvos ieties metimo viltis šį sezoną įspūdingai pagerino Lietuvos rekordą ietį nusviedęs 89,17 m. Su jo vardu buvo siejamos nemažos viltys pasaulio čempionate Dohoje, bet sportinės formos išlaikyti nepavyko, o prieš pat startą Turkijoje surengta stovykla nepasiteisino. „Atvažiavau tikrai su didesniu tikslu, bet… Niekas nesigavo sektoriuje. Pačiam atrodė, kad bėgu, bet visiškai nebėgau. Viskas susidėjo - blogai įsibėgėjau, dešinę koją nukirsdavau, atsisukdavau, anksčiau laiko ranka mesdavau. Taip gavosi. Nesusitariau su savimi visiškai. Bandžiau kažką keisti - užbėgti greičiau, plačiau kryžminiais daryti, bet buvo sunku kažką daryti. Kažkodėl“, - sunkiai žodžius po pasirodymo antrajame pasaulio čempionate rinko E.Matusevičius.
Ieties metikas su tėčiu ir treneriu Edmuntu Matusevičiumi prieš startą Katare nusprendė stovyklauti Turkijoje, tačiau jos metu buvo patirta trauma: „Oro atžvilgiu gal ir geras buvo sprendimas, nes nieko nejaučiau, čia oras man geras. Bet pasiruošimo atžvilgiu gal šiek tiek blogai buvo, nes neturėjome kinezeterapeuto šalia, o man stovykloje peties sąnario uždegimas prasidėjo. Todėl ir buvo suklijuotas tas petys. Tai ir sutrukdė pasiruošimui. Kaip pasiruošiau, taip ir turiu.“ Prieš atrankos varžybas su žurnalistais bendrauti atsisakęs sportininkas nesijautė užtikrintas savimi, bet tikėjosi geresnio scenarijaus: „Galvojau, kad vis tiek man per varžybas geriausiai sekasi. Kažkaip tikėjausi išspausti tą rezultatą, bet pirmą kartą neišėjo. Negeros emocijos. Patys suprantate - ne to norėjau, bet nieko nebepakeisiu. Tikiuosi, kad bent šešioliktuke liksiu. Bet čia gal 5 proc. Čia irgi jau nuplaukusi svajonė.“
Olimpinį normatyvą Lietuvos čempionas jau turi, todėl dabar visos mintys nukreiptos į pirmas olimpines žaidynes Japonijoje: „Planas bus išsigydyti, petį susitvarkyti. Ruošimės olimpiadai. Reikia viską atidirbti, kad nebebūtų va tokių nesąmonių. Turiu olimpinėms žaidynėms gerai pasirengti. Šis sezonas buvo labai ilgas.“
tags: #lietuvos #futbolas #matusevicius