Įvadas
Lietuvos futbolo rinktinės istorija - tai kelias, kupinas iššūkių, pakilimų ir nuosmukių. Šis straipsnis apžvelgia svarbiausius rinktinės įvykius nuo pat jos ištakų tarpukario Lietuvoje iki šių dienų. Minėdami Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmetį, panagrinėsime Gedimino Kalinausko publikaciją apie Lietuvos vyrų futbolo rinktinės dalyvavimo istoriją 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Originalus straipsnis buvo pirmą kartą publikuotas laikraščio „Sportas“ priede „Futbolas: 7 dienos“.
Futbolo užuomazgos Lietuvoje
Mūsų sporto istorijoje yra daug ryškių puslapių. Turime nemažą būrį pasaulio, olimpinių ir Europos čempionų bei prizininkų. Vienam reikšmingiausių mūsų sporto istorijoje įvykių - olimpiniam debiutui - gegužės 25 d. Ankstesnių jubiliejų progomis spaudoje ir įvairiuose leidiniuose buvo jau nemažai rašyta. Tačiau pro daugelio istorikų akis prasprūdo daug svarbių dalykų, kuriuose būtina įamžinti futbolo istorijoje. Dar 1923 m. lapkričio 25 d. išėjusiame pirmajame „Sporto“ žurnalo numetyje buvo akcentuojama: „Visi mes gerai žinome, kokį sunkų laiką gyvena mūsų sportas. Tuo metu, kai kitos tautos siunčia savo geriausius sportininkus į Pasaulinę olimpiadą Paryžiuje - mes, lietuviai, tik turime juos lydėti mintimis ir laukti dar 4 metus iki sekančios olimpiados. Kodėl? Nejaugi mes neturime gerai išsilavinusių futbolininkų, basketbolisčių, laun-tenisininkų ir t. t.? Ten pat užsimenama, kad Lietuvos sporto lygos Centro komitetas nesirūpino sušaukti susirinkimą Lietuvos olimpiniam komitetui sudaryti. Tokius komitetus jau turėjo daug pasaulio valstybių. Toliau šiame straipsnyje Jurgis Šulginas kalba apie būtinumą pasiųsti futbolo rinktinę ir žada vėliau išreikšti savo nuomonę dėl sudėties.
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-12 m. (neoficialiais duomenimis, Klaipėdos krašte - XIX a. pabaigoje). Pirmosios futbolo pirmenybės įvyko 1922 m. (pradėjo 10, baigė 5 komandos).
Pirmasis Lietuvos Futbolo Kongresas
Retas sutapimas, tačiau lapkričio 25 d. Kaune įvyko ir istorinis Lietuvos futbolo kongresas svarbiems futbolo reikalams spręsti. Jį sušaukęs Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas pirmiausia pareiškė dėl būtinumo įkurti savarankišką Lietuvos futbolo lygą (panašu į Federaciją ir Asociaciją - aut.). Tarp daugelio klausimų buvo užsimenama ir apie rinktinės dalyvavimą 1924 m. olimpinėse žaidynėse. Deja, naujajai futbolo institucijai kelis mėnesius teko plušėti organizaciniais klausimais. Be to, atsirado trintis su Sporto lyga, kuri taip pat neatsisakė futbolo reikalų. Sprendžiant iš įvykių eigos futbolo vadovai (S. Darius, S. Garbačiauskas ir V. Balčiūnas) dirbo energingai.
Pasirengimas Olimpinėms Žaidynėms Paryžiuje
1924 m. kovo 29 d. olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo pasiųsta telegrama dėl dalyvavimo ir išvardintas žaidėjų sąrašas: Gvildys, Krigeris, S. Darius, Deringas, Čipėnas, L. Juozapaitis, Bartuška, Razma, D. Žilevičius, S. Garbačiauskas, Getcas, Humfeldas, K. Krukas, Hardingsonas, S. Sabaliauskas, Balčiūnas, Mikučiauskas, Aronovičius, Gelermanas, Strazdas, Barstatas, Janušauskas. Kaip matome, kelios netikslios pavardės ir trūksta inicialų. Balandžio 3 d. olimpiados Vykdomajam komitetui pranešama vienuolikos pagrindinių ir tiek pat atsarginių žaidėjų pavardės. Nurodoma, kad S. Garbačiauskas bus oficialus rinktinės atstovas, o S. Darius kapitonas. Balandžio 14 d. į FIFA būstinę siunčiamas papildomas raštas (pirmasis buvo 04 01), patvirtinantis LFL susikūrimą ir dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Pridedamas Lygos statutas. Pranešama, kad FIFA kongrese (05 24-28) dalyvaus S. Darius. Po trijų dienų už LFL pirmininką E. Fersteris parašė Klaipėdos krašto futbolo apygardai, kad gegužės 11 d. Tuo tarpu diena anksčiau Olimpinio komiteto buveinėje buvo traukiami burtai. Tarp 23 valstybių vėliavėlių buvo ir mūsų šalies, o Lietuvai atstovavo S. Garbačiauskas. Posėdį atidarė FIFA vadovas M. J. Rimet. Valstybių pvadinimų lentelės buvo sudėtos į maišelį ir Rimet pirmiausia ištraukė 9 lenteles, kurios reiškė, kad šių šalių rinktinės tiesiogiai patenka į kitą varžybų etapą. Tai - Olandija, Rumunija, Bulgarija, Airija, Liuksemburgas, Belgija, Egiptas, Latvija ir Prancūzija. Po to kas su kuo rungsis - 14 valstybių. 6 val. 26 min. paaiškėjo, kad Lietuvos varžovė bus Šveicarija. Paskui buvo nustatytos datos ir susitikimų vietos. Šiai porai teko gegužės 25-oji diena ir „Pershing“ stadionas.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Paaiškėjus burtams mūsų futbolo vadovai ėmėsi kai kurių žygių nors šiek tiek pasiruošti olimpiadai. Todėl gegužės 4 d. „Kaip jau žinoma, Lietuva dalyvauja Pasaulinėj sporto olimpiadoj, kuri turi vykti Paryžiuje. Kad geriau išsilavinti ir abėlnai geriau praplėsti futbolo žaidimą Lietuvoj mes esame nutarę atgabenti iš Austrijos futbolo trenierą P. Hesą Alisą (gimęs 1903 metais), Emanuelio sūnų. Tą pačią dieną ir su panašiais paaiškinimais buvo išsiųstas raštas ir Klaipėdos krašto futbolo apygardai. Buvo prašoma kuo skubiau surinkti Klaipėdos rinktinę komandą ir iš Klaipėdos išvažiuoti gegužės 9 d. vakare, kad jau 10 d. ji sužaistų rungtynes su Kauno rinktine bei revanšines gegužės 11 d. Tai labai svarbu, nes numatoma į olimpiadą paimti 6 Klaipėdos žaidėjus. Deja, neaiški liko jaunojo austrų trenerio misija, nes numatytos kontrolinės rungtynės neįvyko. Rinktinės padėtį apsunkino ir tai, kad Kauno futbolininkai prieš sezoną beveik nesitreniravo.
Šių įvykių fone buvo visai pamirštas pagrindinis dalykas - finansavimas. Dar žiemą buvo planuojama į olimpines žaidynes pasiųsti 30 sportininkų ir 3 oficialius asmenis. Tai prisiminta atsitiktinai ir tiktai pačiu paskutiniu momentu. Kaune gegužės 19-22 d. vykstant užsienio reikalų ministrų konferencijai, kurioje Lietuvos atstovavęs Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas iš estų sužinojo, kad jie ruošiasi palydėti į olimpines žaidynes per Kauną vykstančius savo olimpiečius. Latvijos atstovas taip pat užtikrino, kad jo šalies pasiuntiniai taip pat dalyvaus olimpinėse žaidynėse. Tai davė impulsą ir mūsų šalies vadovui apsispręsti. Tam reikalui Ministrų kabinetas asignavo 10 tūkstančių litų, Užsienio reikalų ministerija skyrė 2 tūkst., o Kauno savivaldybė suteikė 1500 litų pašalpą. Tiesa, skubia telegrama kreiptasi į Olimpiados organizacinį komitetą dėl rungtynių atidėjimo vienai dienai. Per rekordiškai trumpą laiką geriausieji Kauno futbolininkai spėjo susitvarkyti užsienio pasus, gauti Vokietijos vizas. Kai kurie kariškiai buvo rasti mokymuose ir vos spėjo persirengti. Žinoma, kad 6 Klaipėdos futbolininkai į traukinį gegužės 22 d. 16 val. 55 min. nespėjo. Mūsiškiai tarp puošnios Latvijos delegacijos atrodė tiesiog apgailėtinai. Tačiau bėdos tuo nesibaigė. Mat po paros kelionės Belgijos pasienyje paaiškėjo, kad reikia šios šalies tranzitinių vizų. Išsvajotasis Paryžius buvo pasiektas vidurnaktį prieš olimpines žaidynes, o į lovas futbolininkai sugulė tiktai 3 val. ryto. Kaip vėliau rinktinės futbolininkas S. Futbolininkai atsikėlė sekmadienio rytą 9 val., o po valandos pusryčiavo. Tuo metu buvo gauta Lietuvos sporto lygos telegrama „Laikykitės!“ Pusryčiaujant išrinktoji komisija (S. Razma, V. Balčiūnas ir S. Garbačiauskas) sudarė galutinę komandos sudėtį: Valerijonas Balčiūnas (Kauno „Kovas“), Stasys Janušauskas (Kauno „Kovas“), Jurgis Hardingsonas (Kauno SK), Stasys Razma (Kauno LFLS), Vincas Bartuška (Kauno LFLS), Leonas Juozapaitis (Kauno LFLS), Edvardas Mikučiauskas (Kauno „Kovas“), Stasys Sabaliauskas (Kauno „Kovas“), Steponas Garbačiauskas (Kauno SK), Hansas Gecas (Kauno SK) ir Juozas Žebrauskas (Kauno „Kovas“), atsarginiai - Vladas Byla (Kauno LFLS) ir Juozas Žukauskas (Kauno „Kovas“). Kapitonu vienbalsiai išrinktas S. Pietauti teko jau 12 valandą, nes po valandos reikėjo sėsti į autobusą, vežusį į stadioną. Važiuoti teko valandą (25-30 km), nes stadionas buvo miesto pakraštyje. Persirengimo kambaryje taip pat buvo šurmulys, nes laikraščių korespondentai klausinėjo ne tik futbolininkų pavardžių, bet ir apskritai apie Lietuvos sportą, žinių apie kraštą. Sportininkams tai kėlė dar didesnį jaudulį, o dar buvo spėliojama, kaip sutiks žiūrovai, koks bus rezultatas. Panašu, kad buvo atsivežtas ir „savas“ oras, nes lietus pylė kaip iš kibiro. 14 val. 25 min. mūsiškiai pasirodo aikštėje. Apranga graži: balti marškinėliai su žaliais apvadais ir apykakle, ant krūtinės tautinių spalvų vėliavėlės, žalios kelnaitės ir žalios kojinės su geltonais apvadais. Tarp 10 tūkstančių žiūrovų, kurie audringai sutiko mūsiškius girdėti ir lietuviškų balsų. Po kelių minučių pasirodė Šveicarijos rinktinė, vilkėjusi raudonais marškinėliais ir baltomis kelnaitėmis. Apšilimas truko neilgai. Aikštės teisėjui Antonio Scamoni iš Italijos (linijų - E. Fabris iš Italijos ir F. Cejnar iš Jugoslavijos) metus monetą, S.
Rungtynės su Šveicarija ir Patirtis
Kadangi rungtynių rezultatas 9:0 pasako beveik viską, todėl apsistosime tik ties pačiais svarbiaisiais žaidimo epizodais ir futbolininko S. Jau pirmosios minutės parodė, kad mažesnio už mūsiškius ūgio šveicarai buvo visa galva aukštesni tvirtumu, technika ir taktika. Todėl neilgai teko laukti ir pirmojo įvarčio. Tris minutes kontroliavę kamuolį varžovai įgijo teisę kelti kampinį ir dešinysis puolėjas P. Mūsiškių vartų šturmas truko dar penkias minutes, kol tas pats šveicaras įmušė ir antrą įvartį. Po to žaidimas išsilygino. Mūsiškiai apšaudė varžovų vartus iš toli, mušė galva iš arti, kėlė kelis kampinius. Vieną sykį R. Tačiau kėlinio pabaigoje šveicarai, pajutę žaidimo skonį, mūsiškius tiesiog užgainiojo gražiomis pasuotėmis ir deriniais. Juos far dviem įvarčiais užbaigė M. Abeglenas ir P. Penktas įvartis į mūsiškių vartus pasiektas dešimtą antrojo kėlinio minutę. Jo autorius M. Abeglenas, kuris neužilgo įkirto ir šeštą įvartį. Po jo nugriovimo 65 min. R. Kai mūsiškiai vos judėjo aikštėje P. Šturcenegeris dar dviem smūgiais padidino rezultatą iki 9:0. Tačiau didelio nusivylimo nebuvo. Pats žaidimas buvo gana gražus, korektiškas ir pamokantis. Kaip sakė S. Pasirodo, kad šveicarai olimpinėms žaidynėms rengėsi itin kruopščiai. Tris savaites jie kartu gyveno bendrabutyje ir kasdien treniravosi nuo 14 val. 30 min.
Jau šeštą valandą vakaro apie šias rungtynes rašė vietos laikraščiai. Juose buvo V. Bartuškos ir S. Garbačiausko karikatūros. Po kelių dienjų futbolininkai šias rungtynes galėjo analizuoti iš kino juostų. Lietuvos futbolininkai Paryžiuje buvo dar 10 dienų ir birželio 4 d. dar sužaidė draugiškas rungtynes su Egiptu, kuris aštuntfinalyje 3:0 sutriuškino Vengriją, bet ketvirtfinalyje 0:5 pralaimėjo Švedijai.
Neatitikimai Dokumentuose
Tačiau futbolo istorikams ir statistikams šios olimpinės žaidybės paliko daug neįmintų mįslių. OŽOK ataskaita labai nesutampa su daugelio šalių spauda. Ataskaitos 324 psl. Lietuvos rinktinės paraiškoje duodami patikslinimai ir nurodoma, kurie futbolininkai neatvyko (S. Darius, Deringas, Gvildys, L. Gelermanas, V. Strazdas), tačiau įrašytas Bartaitis. 326 psl. pateikiamoje rinktinės sudėtyje kairiuoju puolėju įrašytas Barstaitis, nors iš tikrųjų žaidė Juozas Žebrauskas, o Klaipėdos vokietis į Paryžių taip pat neatvyko. Dėl prasto oro rungtynės tikrai pradėtos 14 val. 40 min., o ne 15 val. 30 min., kaip rašoma ataskaitoje. Po Lietuvos ir Šveicarijos rinktinių susitikimo 17 val. 15 min. turėjo prasidėti Estijos ir Amerikos rungtynės. Aikštė po pirmųjų rungtynių priminė arimą ir buvo ilgai ruošiama. Ji nebuvo dosni įvarčiais, ir užjūrio futbolininkai estus nugalėjo tik 1:0.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Atminimo Medaliai
Iš tiesų istorinis turėtų būti ir šis 1924 m. spalio 16 d. raštas: „Lietuvos futbolo lyga kreipiasi į Lietuvos sporto lygą prašydama Jus perduoti Futbolo lygai prisiųstus iš Prancūzų olimpinio komiteto atmintinus medalius ir diplomus mūsų olimpinei futbolo komandai“. Pasirašė sekretorius V. Manau, kad tie atminimo medaliai dabar turi neįkainojamą vertę ne tik kolekcininkams. Nežinia, kada mūsų olimpinė futbolo komanda pradžiugins nors tokiais suvenyrais.
Tarpukario Futbolas: Baltijos Taurė ir Kiti Turnyrai
Lietuvos futbolo istorija neatsiejama nuo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės, kuri savo pirmąsias rungtynes sužaidė dar tarpukaryje. Besikeičiančios politinės aktualijos turėjo įtakos ir Lietuvos futbolui. Tarpukariu Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
1923 m. Lietuvos sporto lyga buvo priimta į tarptautinę futbolo organizaciją FIFA kongrese Ženevoje (Šveicarija). Tais pačiais metais pasirodė S. Garbačiausko parengtos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės“. 1925 m. įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas.
1928 m. dėl lėšų stokos buvo atsisakyta siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą.
Lietuvos rinktinė dalyvavo ir atrankos varžybose į Tarpukariu vykusius pasaulio futbolo čempionatus.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Pirmosios Rungtynės ir Treneriai
Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 m. birželio 24 d. su Estijos komanda ir jas pralaimėjo rezultatu 0:5. Pirmoji pergalė buvo iškovota 1924 m. rugpjūčio 24 d., kai Taline rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat TSRS okupacijos 1940 m. Iki 1927 metų rinktinė žaidė be trenerio priežiūros. 1927 metais LFL paskyrė treneriu vengrą Ferencą Molnarą, bet po dviejų rinktinės pralaimėjimų (latviams 3:6, estams - 0:5) iš trenerio pareigų atleido. Toliau iki 1930 metų komanda vėl rungtyniavo be trenerio. Naujas treneris austras O. Ditrichas pasiekė dvi pergales ir vienos lygiasias. Tačiau 1931 m. rinktinė patyrė tris iš eilės pralaimėjimus (Rumunijai 2:4, Estijai - 0:2 ir Latvijai 0:1), ir treneris atleistas. 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu paskyrė komandos kapitoną Romualdą Marcinkų. Tai buvo vienintelis tarpukariu prie rinktinės vairo buvęs lietuvis, iki šiol jauniausias jos treneris (1932 metais Romualdui Marcinkui tebuvo 25 metai).
Lietuvos Futbolas Sovietmečiu
Nuo 1940 m. iki 1990 m. Lietuvai esant TSRS sudėtyje, Lietuvos futbolo rinktinė jokiuose oficialiuose turnyruose dalyvauti negalėjo, tačiau žaidė TSRS tautų spartakiadose ir draugiškose rungtynėse. Taip pat šiuo laikotarpiu lietuviai futbolininkai rungtyniavo TSRS futbolo rinktinės sudėtyje.
1946 Lietuvos futbolininkai debiutavo SSRS čempionate.
1982 m. „Žalgiris“ triumfuoja TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakyla į aukščiausiąją lygą.
1983 m. SSRS tautų spartakiados futbolo varžybas laimėjo Lietuvos jaunimo (18-20 m.) rinktinė.
1988 m. du lietuviai - Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis - TSRS rinktinės sudėtyje laimėjo Seulo olimpinių žaidynių aukso medalius.
Nepriklausomybės Laikotarpis: Naujas Etapas Lietuvos Futbole
Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Tokie žaidėjai kaip Tomas Danilevičius ir Edgaras Jankauskas, kurie žaidė užsienio klubuose ir tapo rekordininkais nacionalinėje rinktinėje, prisidėjo prie Lietuvos futbolo populiarumo.
1990 m. Lietuvos komandos atsisako dalyvauti TSRS pirmenybėse. „Žalgiris“ ir „Atlantas“, kuris pasivadino „Sirijumi“, varžosi Baltijos čempionate.
1991 m. gruodžio 9 d., po 51 metų priverstinės pertraukos, LFF sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). Šis sprendimas priimamas Niujorko FIFA posėdyje.
1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažįsta Lietuvos futbolo federacijos narystę. Per metus rinktinė sužaidžia 13 rungtynių. Vilniuje Europos čempionato atrankos rungtynėse su Kroatija pasiekiamos lygiosios 0:0, o pasaulio čempionams italams pralaimėta minimaliu skirtumu 0:1.
1996 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse sužaidžia lygiosiomis 0:0 su Argentina.
Dalyvavimas Atrankos Turnyruose
Nuo 1994 m. Lietuvos rinktinė dalyvauja atrankos varžybose į pasaulio ir Europos čempionatus.
Pirmasis turnyras į kurį bandė patekti lietuviai - 1994 m. PČ. Pirmąsias rungtynes lietuviai 1992 m. balandžio 28 d. išvykoje žaidė su Šiaurės Airija. Lietuviai nustebino futbolo pasaulį ir pirmosiose oficialiose varžybose sugebėjo iškovoti lygiąsias 2:2.
Atrankoje į 1998 m. PČ Prancūzijoje lietuviai buvo priartėję arčiausiai tikslo - patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrą. Iš viso per 10 rungtynių Lietuva iškovojo 5 pergales, 2 kartus sužaidė lygiosiomis ir tris kartus pralaimėjo.
Atranka į 2002 m. PČ kol kas yra pats nesėkmingiausias Lietuvos rinktinės atrankos turnyras.
Atrankos ciklo į 2004 m. EČ starto pirmosiose rungtynėse lietuviai pralaimėjo vokiečiams (0:2) ir įveikė Farerus (2:0), tačiau vėliau kiek netikėtai patirtas pralaimėjimas islandams (0:3).
2006 m. PČ atrankoje Lietuva žaidė vidutiniškai. Per 10 rungtynių Lietuva surinko 10 taškų (2 pergalės, 4 lygiosios ir 4 pralaimėjimai) ir užėmė tradicinę penktąją vietą grupėje.
Atranką į 2008 m. EČ Lietuva pradėjo lygiosiomis su tuomečiais pasaulio čempionais italais (1:1). Iš viso lietuviai per 12 rungtynių iškovojo 5 pergales, kartą sužaidė lygiosiomis, 6 kartus pralaimėjo, surinko 16 taškų ir savo grupėje liko penkti.
Prieš 2010 m. PČ atranką Lietuvos rinktinės treneriu pirmą kartą nuo 1990 m. tapo užsienietis - portugalas Jose Couceiro. Galutinis lietuvių rezultatas - 12 taškų (10 rungtynių - 4 pergalės, 6 pralaimėjimai) ir užimta ketvirtoji vieta savo grupėje.
Atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje Lietuvos rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas. Turnyrą lietuviai baigė pralaimėjimais Škotijai (0:1) ir Čekijai (1:4).
Baltijos Taurės Turnyras
1991 m. atgaivintas ir Baltijos taurės turnyras.
Kretingos „Minija“: Šviesus Puslapis Lietuvos Futbolo Istorijoje
Lietuvos futbolas ir jo istorija neatsiejama nuo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės, kuri savo pirmąsias rungtynes sužaidė dar tarpukaryje. Kretingos „Minija“ - komanda, kurios žaidimas XX a. 7-o deš. pradžioje džiugino Kretingos gyventojus ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbolo istorijoje.
1964 m. rugsėjo 13 d. Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas - greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R.
Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui.
Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose.
Dabartinė Situacija ir Iššūkiai
Šiandien Lietuvos futbolo rinktinė susiduria su naujais iššūkiais, siekdama gerinti savo rezultatus ir populiarinti futbolą šalyje. Nors kelias į priekį nėra lengvas, Lietuvos futbolo bendruomenė tiki, kad atkaklus darbas ir meilė futbolui padės pasiekti naujų aukštumų.
tags: #lietuvos #futbolo #rinktines #pavadinimas