Šiais metais, minint pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo lietuviai, šimtmetį, prisimename ilgą ir vingiuotą Lietuvos sporto istoriją olimpinėse arenose. Simboliška, kad šis jubiliejus sutampa su olimpinėmis žaidynėmis Paryžiuje, mieste, kuriame prieš šimtą metų prasidėjo Lietuvos olimpinis kelias. Šis straipsnis skirtas apžvelgti Lietuvos dalyvavimą olimpinėse žaidynėse nuo pat pirmųjų žingsnių 1924 m. iki įsimintinų pergalių ir dabartinių siekių.
Pirmieji žingsniai: 1924 m. Paryžiaus olimpiada
1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje dalyvavo du Lietuvos dviratininkai ir futbolo rinktinė. Tai buvo pirmasis Lietuvos pasirodymas olimpinėse žaidynėse, žymintis svarbų įvykį šalies sporto istorijoje. Tačiau kelias į šias žaidynes nebuvo lengvas.
Sporto užuomazgos nepriklausomoje Lietuvoje
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, susipažinusių su įvairiomis sporto šakomis svečiose šalyse. 1919 m. gegužės 18 d. Kaune buvo įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS), kurios tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), išugdžiusi būrį futbolininkų. Svarbiu įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL), kuri rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra ir atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m., o tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu.
Nors jauna šalis turėjo daug rūpesčių, sporto ir fizinio lavinimo svarba buvo suvokta gana greitai. Visgi iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių ir aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. buvo įtraukta į ugdymo programą. 1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kurį projektavo patys sporto entuziastai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Pasiruošimas olimpinėms žaidynėms
Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams. Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Tačiau dėl lėšų stokos ir kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda ir du dviratininkai.
Futbolo rinktinės kelionė ir pasirodymas
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje Lietuvos futbolo rinktinės varžove buvo nulemta Šveicarija. Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką.
Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkta 15 tūkst. litų. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12.
Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia.
Lietuviai su šveicarais susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai.
Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. grįžo į Lietuvą.
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose.
Dviratininkų nuotykiai Paryžiuje
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“. Specialistai, apžiūrėję sportininkų dviračius, nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o I. Anoliko dviratis visai netinka bėgti tokią distanciją.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas.
I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą.
Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
Imtynininko kelionė į tėviškę
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. Tačiau P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
Pirmasis olimpinis debiutas ir jo reikšmė
Nors Lietuvos sportininkų debiutas žaidynėse nebuvo itin sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas reikšmingas. Lietuvos sporto lyga, išsiuntusi į Paryžių sportininkus, tapo Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintu nacionaliniu olimpiniu komitetu. Paryžiuje šalia kitų dalyvavusių valstybių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, paminėtas Lietuvos vardas.
Apie olimpiadą futbolininkas, lengvaatletis Stepas Garbačiauskas rašė: ,,1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas“.
Tarpukario olimpiečiai: Isakas Anolikas
Isakas Anolikas tapo pirmuoju Lietuvos sportininku, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse - 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame.
Kelias iki žaidynių Prancūzijos sostinėje buvo nelengvas. Į pirmąją olimpiadą atstovai buvo atrenkami kontrolinėse 115 kilometrų lenktynėse Kaunas-Marijampolė-Kaunas, kuriose varžėsi 17 sportininkų. Tačiau Paryžiuje sunkumai nesibaigė. I. Anoliko ,,Brennabor“ ir J. Vilpišausko ,,Peugeot“ dviračių būklė dar iki atvykimo buvo prasta, tad jie kreipėsi į ,,Peugeot“ atstovybę. Ši pataisė J. Vilpišausko dviratį, o vokiškam Anoliko dviračiui detalių neturėjo. I. Anolikui teko išleisti paskutinius pinigus tam, kad įsigytų naują dviratį.
Nors varžybų trasa buvusi labai gera, tačiau akmenys pradūrė I. Anoliko dviračio padangas. I. Anolikas trasos olimpinėse žaidynėse nebaigė.
Nepaisant sunkumų, patirtų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame. Dėl tokių entuziastų kaip I. Anolikas ar J. Vilpišauskas, Lietuva ir toliau dalyvavo olimpinėse žaidynėse.
I. Anolikas buvo žydas, priklausė šios bendruomenės sporto klubui „Makabi“. Tarpukario Lietuvoje apie dešimtadalį gyventojų sudarė žydai. Jie aktyviai dalyvavo Lietuvos sporte. Naciams okupavus Lietuvą, 1943 m. I. Anolikas buvo sušaudytas Kauno IX forte.
Žiemos olimpinės žaidynės: nuo Kęstučio Bulotos iki biatlonininkų
Lietuva dalyvavo ne tik vasaros, bet ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Pirmasis žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Lietuvos sportininkas buvo Kęstutis Bulota. Paskelbus nepriklausomybę jis buvo vienas Lietuvos sporto pradininkų, o greituoju čiuožimu labiausiai susidomėjo mokydamasis Berlyne. K.Bulota dalyvavo Vokietijoje rengtose greitojo čiuožimo varžybose, nuvyko į 1928 m. Sankt Morico olimpines žaidynes.
1984 m. Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984 m. Sarajevo olimpinėse žaidynėse iškovojo aukso medalį. 1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. 1992 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarptautinės teisės oficialiai buvo atkurtos 1991 m. rugsėjo 18-ąją.
Nepriklausomos Lietuvos olimpinis kelias
Lietuvos sportininkai šiam įvykiui ruošėsi dar prieš oficialų pripažinimą ir Albervilio žiemos žaidynėms parengė šešių olimpiečių komandą. Ją sudarė slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas, biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas bei ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas.
Tarptautiniam olimpiniam komitetui pakeitus olimpinį ciklą ir nusprendus vasaros bei žiemos žaidynes rengti skirtingais metais, žiemos sportininkams laukti Lilehamerio žaidynių reikėjo trumpiau. Jau 1994 m. Į Lilehamerį išvyko tas pats lietuvių šešetas, kaip prieš dvejus metus į Albervilį.
1998 m. Lietuvos žiemos sportininkai gavo pirmą ir kol kas vienintelę progą aplankyti Japoniją. Geriausią rezultatą pasiekė M.Drobiazko su P.Vanagu, kuriam per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę.
2002 m. antrą kartą paeiliui žiemos olimpinės žaidynės vyko ne Europoje. Lietuvos žiemos sporto lyderiai M.Drobiazko ir P.Vanagas užėmė aukščiausią olimpinę poziciją - jie liko penkti.
Nors 2006 m. žiemos olimpinės žaidynės grįžo į Europą ir buvo surengtos Italijoje, Turine, Lietuva nusiuntė mažesnę komandą nei į Solt Leik Sitį. M.Drobiazko ir P.Vanagas po Solt Leik Sičio žaidynių pasitraukė iš oficialių varžybų ir dalyvavo tik parodomuosiuose renginiuose, bet dėl Turino žaidynių grįžo į sportą.
Per Vankuverio žaidynes Lietuvos delegacija vėl buvo viena mažiausių nuo šalies sugrįžimo į olimpinę šeimą.
Per ketverius metus Lietuvos olimpinė komanda padidėjo net 50 proc. Lietuvos sportininkė pirmą kartą dalyvavo olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Prieš žaidynes kančių kelius nueiti vėl teko ledo šokėjui D.Stagniūnui.
2018 m. Nors D.Rasimovičiūtė dalyvavo penktose olimpinėse žaidynėse ir pagal šį rodiklį pavijo M.Drobiazko bei P.Vanagą, dėmesio centre atsidūrė kitas biatlonininkas T.Kaukėnas.
Olimpiniai medaliai: nuo Narbekovo ir Janonio iki krepšinio rinktinės
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienintelė mūsų šalies komanda, dalyvavusi olimpinių žaidynių komandinių žaidimų turnyruose, yra vyrų krepšinio rinktinė. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turėsime pirmą kartą Lietuvai atstovaujančius sportininkus ir sportininkes dvejose komandinėse sporto šakose: paplūdimio tinklinyje ir 3x3 krepšinyje.
1988 m. Seulo olimpiadoje nugalėjusioje SSRS rinktinėje buvo ir lietuviškų motyvų. Treneris Anatolijus Byšovecas į rinktinę pakvietė sostinės žalgiriečius Arminą Narbekovą ir Arvydą Janonį. A. Narbekovas visas šešerias rungtynes pradėjo starto vienuolikėje ir įmušė du įvarčius. SSRS rinktinė finalo rungtynėse nugalėjo Brazilijos komandą 2:1 ir tapo olimpine čempione.
Olimpinės viltys ir ateities perspektyvos
Šiandien Lietuva ruošiasi naujiems iššūkiams olimpinėse žaidynėse. Tikimės, kad Lietuvos sportininkai ir toliau garsins šalies vardą pasaulyje ir džiugins mus naujomis pergalėmis.
tags: #lietuvos #grupe #olimpinese