Lietuvos kariuomenė, kaip viena iš labiausiai organizuotų institucijų šalies kūrimo laikotarpiu, kartu su kitais tautos šviesuoliais atliko svarbų vaidmenį organizuojant sportą. Tarpukario Lietuvoje karininkai buvo futbolo, lengvosios atletikos, bokso entuziastai bei jojimo sporto pradininkai. Kariuomenės vadovybei gana anksti parūpo karių fizinis rengimas.
Kario fizinis rengimas tarpukario Lietuvoje
Visais laikais kariai turėjo pasižymėti tvirta kovine dvasia, ištverme, būti stiprūs ir gerai fiziškai pasirengę. Nuolatinis karinis fizinis rengimas ir sportas buvo ir yra svarbūs lavinant karių jėgą, greitį, koordinaciją, vikrumą.
Iš pradžių kariuomenės daliniai neturėjo net paprasčiausių gimnastikos įrankių ar kitų sportavimo priemonių. Tačiau tam buvo reikalingi gerai parengti instruktoriai, todėl jie buvo siunčiami į specialius kursus užsienyje. 1921 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė įsakė divizijų vadams pasirūpinti, kad pulkai įsigytų sporto įrangos. Gimnastika, mankšta, žygiavimas su daina, pratimai, bėgiojimas rytais ir vakarais buvo prielaida sportinės veikos idėjoms plisti kariuomenėje.
Kariuomenės sportą dar labiau suaktyvino Lietuvos kariuomenės sporto draugijos įkūrimas 1924 m. Draugija pradėjo rūpintis sporto literatūros sklaida, sporto instruktorių ruošimu bei Lietuvos kariuomenės varžybų rengimu, o 1931 m. Kariuomenė buvo pirmoji įstaiga, kuri Kaune, Aukštojoje Panemunėje, Karo Mokyklos teritorijoje, 1926 m. įrengė pirmą stadioną su gera futbolo aikštele, bėgimo takais, šuolių sektoriumi. Vėliau beveik kiekviename kariuomenės dalinyje jau buvo futbolo, krepšinio ir net teniso aikštelės.
Kasdienė programa daliniuose prasidėdavo rytine mankšta 6 val. ryto ir trukdavo pusvalandį. Apie 20 minučių šio laiko buvo skiriama bėgti ristele rikiuotėje, taip būdavo ugdoma kario ištvermė. Laikas po mokymų buvo skiriamas gimnastikai, jai atlikti reikėjo jėgos, lankstumo ir koordinacijos. 1923 m. Lietuvos kariuomenės vadas įsakė vietoj „sakalų“ gimnastikos (kai dėmesys skiriamas pratimo atlikimo grožiui) rytinę mankštą daryti ant gimnastikos prietaisų. Jai atlikti buvo naudojamas skersinis, lygiagretės, kopėčios, kartys, virvės, tvoros (perlipti įsibėgėjus) ir kitos priemonės. Taip pat kariai mokėsi mėtyti granatą, žaidė „Kvadratą“ ar kitus paprastus žaidimus, pvz.: „Trečias bėga“, „Vanagai ir paukšteliai“, „Vilkas ir avys“. Šiais žaidimais buvo lavinamas aktyvumas ir pastabumas. Apranga - kasdieninė.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Be lengvosios atletikos rungčių (bėgimo, šuolių, metimų ir kt.), kariuomenėje pradėtos skatinti komandinės sporto šakos: krepšinis, ledo ritulys, beisbolas ir futbolas, kuris buvo bene populiariausia komandinio sporto šaka Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. buvo organizuotos visos Lietuvos kariuomenės futbolo pirmenybės, čia didelis nuopelnas priklausė karo lakūnui ltn. Steponui Dariui, pritraukusiam į šį sportą kitus karininkus.
Jojimas buvo taip pat svarbus ugdant karį. 1925-1932 m. visas jojimo sportas buvo organizuojamas kavalerijos štabo. Dar 1924 m. Tarpukario kariuomenėje buvo pritaikytos ir slidės (1933 m. Kaune buvo surengti pirmieji 6 savaičių slidinėjimo kursai) bei dviračiai. Šie iš pradžių buvo naudojami civiliniai, o 4 dešimtmetyje įsigyta specializuotų, kariuomenei skirtų dviračių. Lietuvos karo mokykloje sportas užėmė išskirtinę vietą. Pirmaisiais karo mokyklos veikimo metais (1919-1922 m.) kūno kultūros, tuomet vadintos gimnastika, programa buvo paprasta - tai buvo rytinis pusvalandžio bėgimas Kauno gatvėmis ir gimnastika ant prietaisų, taip pat mankšta, o nuo 1929 m. kūno kultūros programa buvo išplėsta. Iki 1934 m. karo mokykloje buvo žaidžiamas krepšinis ir futbolas. Kūno kultūros pamokose kariūnai taip pat boksuodavosi, fechtuodavosi, kilnodavo štangą ir svarsčius. Savo boksininko sunkiasvorio karjerą kariuomenėje pradėjo ir 1928 m.
Populiarios ir beveik būtinos kariuomenėje buvo šaudymo varžybos. Nuo 1933 m. kariuomenėje už gerą šaudymą buvo įsteigti prizai - kišeniniai laikrodžiai. Didelio visuomenės dėmesio sulaukdavo beveik kasmet organizuojamos kariuomenės sporto šventės: pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį buvo surengtos 6, tačiau 1931 m. Taigi sportas XX a. 3 ir 4 deš. Lietuvos kariuomenėje buvo svarbi priemonė karių dvasios ir fizinių jėgų pusiausvyrai palaikyti.
Steponas Darius ir jo indėlis į Lietuvos sportą
Steponas Darius (iki 1917 Jucẽvičius, Jùcius) (1896 01 08 Rubiškės, dabar Darius, Klaipėdos rajono savivaldybė - 1933 07 17 Pszczelniko miškas (prie Soldino, dabar Myślibórzo, Lenkija; palaidotas Kaune), sportininkas, sporto organizatorius. Vienas krepšinio, beisbolo, bokso pradininkų Lietuvoje, dar propagavo futbolą, lengvąją atletiką, greitąjį čiuožimą, ledo ritulį. Transatlantinis lakūnas. Nuo 1907 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1920 atvyko į Lietuvą. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1921 baigė Kauno karo mokyklą. 1922-1927 tarnavo karo aviacijoje; karo lakūnas (1924). Skraidė 377 h 29 minutes. 1923 per Klaipėdos krašto sukilimą sukilėlių Trečiosios grupės vado pavaduotojas. 1927 vėl išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
S. Darius ne tik nuolat ieškojo paramos, organizuodavo sportininkų talkas statant stadioną, bet nemenkai prisidėjo ir finansiškai. Po didelių pastangų 1925 m. LFLS (Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjungos) moterų krepšinio varžybos V. Jonušaitės taurei laimėti. V. Jonušaitė išmeta sviedinį, teisėjas kairėje - Steponas Darius.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
S. Darius norėjo, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su krepšiniu, todėl 1926 m. išleido knygelę „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialinės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“. Šioje knygelėje S. Darius aprašė krepšinio taisykles, terminus, žaidimo technikas, surašė net dešimt krepšinio įsakymų. Štai vienas iš jų: „kramtyk maistą iš lengvo ir smulkiai, mankštinkis ir žaisk ne anksčiau pusantros valandos po valgio“.
S. Darius buvo puikus Lietuvos rinktinės vartininkas pirmose tarpvalstybinėse rungtynėse tarp Lietuvos ir Estijos. S. Darius buvo tarp kandidatų ir į Lietuvos olimpinę futbolo rinktinę, tačiau žaidynėse nedalyvavo, priežastys galėjo būti kelios: nesutarimai aviacijos tarnyboje arba S. Dariaus liga - pleuritas.
S. Darius svariai prisidėjo prie Lietuvos sporto plėtros. Tuo metu labai trūko sportinės aprangos, avalynės (kariai sportuodavo su kasdieniais drabužiais ir kariška avalyne) bei įrangos. Ir vėl gelbėjo S. Darius, jis savo draugų iš Amerikos pagalba rinko paramą sporto inventoriui. Sportuoti skirtų vietų trūkumas taip pat buvo nemenka problema. Sportininkai rinkdavosi Ąžuolyne, visai šalia ganyklų, tad su kamuoliu neretai ir karves pavaikydavo. Apie persirengimo vietas ar kitus patogumus nebuvo nė kalbos. S. Dariaus iniciatyva lakūnai įsirengė krepšinio, teniso ir žiemos sportui skirtas vietas. „Nenurimsiu, kol neturėsim stadiono“, - sakydavo S. Darius. Ir nenurimo. Kartu su draugu inžinieriumi Kęstučiu Bulota ėmėsi projektavimo darbų.
Ledo ritulio komandos susikūrimas ir pirmieji žingsniai
Lietuvoje ledo ritulį buvo pradėta žaisti dar 1922 metais. Stepono Dariaus iniciatyva buvo suorganizuota ledo ritulio komanda ir pradėtos pirmosios rungtynės. Pirmenybės šalyje prasidėjo jau 1926 metais.
Pirmosios Lietuvoje kanadietiško ledo ritulio pirmenybės (svetimas žodis „čempionatas“ Lietuvos respublikoje visiškai nebuvo vartojamas, jis Lietuvoje atsirado tik kartu su antrąją Sovietų okupacija) prasidėjo 1926 m. sausio 30 d. Jame dalyvavo keturios Kauno komandos - LFLS, KSK, „Kovas“ ir „Makabi. Pirmaisiais Lietuvos ledo ritulio Meisteriais (jokių „čempionų“ taip pat nebuvo) tapo LFLS ledo ritulininkai. Augant ledo ritulio populiarumui Lietuvoje, augo žaidėjų meistriškumas, daugėjo klubų, ne vien Kaune, bet ir kituose miestuose.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Vytautas Ilgūnas - ledo ritulio pradininkas
1912 09 07 Peterburge gimė Ilgūnas Vytautas. 1929 baigė Kauno „Aušros“ g-ją, įstojo į VDU. Žaidė Kauno LFLS futbolo komandoje, 1932 Lietuvos čempionas. 1936 09 15 baigus Karo mokyklą (XI asp. laid.) suteiktas artilerijos ats. jaun. leitenanto laipsnis ir paleistas į atsargą. 1936 - 39 Lietuvos ledo ritulio ir futbolo rinktinių narys. 1938 su Lietuvos rinktine dalyvavo pasaulio ledo ritulio čempionate Prahoje, Čekoslovakijoje. 1938 baigė VDU Fizikos-matematikos skyrių, dirbo meteorologijos stotyje.
1939 02 02 priimtas į karo aviaciją Meteorologijos tarnybos Sinoptinio skyriaus vedėju. 1940 10 04 sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą paskirtas RA 29 ŠTK atskirosios aviaeskadrilės meteorologijos stoties v-ku. 1940 10 13 Rygoje su futbolo komanda „Kožuch“, sudaryta iš Lietuvos aviacijos karių, iškovojo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos nugalėtojo vardą ir pereinamąją taurę.
1941 - 43 Kauno „Saulės“ g-jos mokytojas. 1943 - 44 „Vilko“ fabriko cecho vedėjas. 1944 mobilizuotas į sovietų armiją, nusiųstas į NKVD filtracijos stovyklą. Iki 1946 pažemintas į eilinius tarnavo RA. 1946 VDU Fizikos katedros asistentas, nuo 1950 dėstė Kauno politechnikos institute. Fizikos-matematikos mokslų kandidatas (1957), docentas (1958), daktaras (1972), profesorius (1976), vadovavo KPI Teorinės mechanikos ir Fizikos katedroms. Daug dirbo ultragarso tyrinėjimo srityje, kelių išradimų autorius.1999 03 06 mirė, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Lietuvos rinktinės debiutas pasaulio čempionate Prahoje 1938 m.
„Hockey Lietuva“ katu su portalu hockey.lt pristato įdomiausius Lietuvos ledo ritulio istorijos faktus ir kelią iki šių metų geriausios visų laikų komandos. Pirmasis pasakojimas apie itin reikšmingą Lietuvai tarptautinį įvykį, kuris įvyko 1938 metais. Šiemet, iškilmingai minint Valstybės atkūrimo 100-metį, Lietuvoje tyliai paminėta ir dar viena ypatinga, sportinė, proga. Lygiai pries 80 metų, vasario 11 d. Lietuvos ledo ritulio rinktinė debiutavo Pasaulio bei Europos kanadietiško ledo ritulio pirmenybėse Prahoje, o Lietuvos vandens ir žiemos sporto sąjungos „Ledo komitetas“ prie Kūno kultūros rūmų, atstovaujamas sąjungos pirmininko Jono Kalvaičio, komiteto pirmininko bei rinktinės trenerio Stasio Petoko ir patyrusio ledo ritulininko Ričardo Racevičiaus, tapo pilnateisiu Tarptautinės Ledo ritulio lygos L.I.H.G. („Ligue Internationale de Hockey sur Glace“) nariu. 12-osios pasaulio ir 23-osios Europos ledo ritulio pirmenybės vyko 1938 metų vasario 11-20 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Štvanice žiemos stadione (Zimní stadion Štvanice), kuris turėjo dirbtinę ledo dangą. Pradžioje buvo planuota, kad pirmenybėse dalyvaus 16 rinktinių, kurios bus paskirstytos į keturias grupes. Bet prieš pat atidarymą Prancūzijai ir Olandijai atsisakius dalyvauti, organizatoriams teko skubiai perskirstyti komandas į tris grupes kuriose buvo pasklaidytos pajėgiausios komandos. Lietuva pateko į A grupę, kurioje turėjo rungtis su Rumunijos, Lenkijos, Vengrijos ir Šveicarijos rinktinėmis.
Lietuva paskutinioji padavė paraišką dalyvauti šiose pirmenybėse. Į pagrindinę Lietuvos rinktinės sudėtį buvo pakviesti 10 Kauno klubų žaidėjų: puolėjas Jurgis Grigalauskas (komandos kapitonas), puolėjas Vytautas Ilgūnas, gynėjas Antanas Kuzmickas (visi iš „Tauro“); vartininkas Antanas? (vardas dar nėra galutinai nustatytas) Mačius, puolėjas Juozas Klimas (abu iš LGSF); gynėjai Bronius Kuzmickas, Vladas Karalius (abu LFLS); puolėjai Eleuterijus Bačinskas, Alfredas Hofmanas (KVK-JSO) ir ? (vardas dar nenustatytas) Jocius (Šaulių KJK). Komandą lydėjo Lietuvos Vandens ir žiemos sporto sąjungos pirmininkas Jonas Kalvaitis ir Ledo ritulio komiteto vadovas Stasys Petokas. Pirmenybių rengėjai pilną išlaikymą garantavo 16 delegacijos nariams. Todėl keli klubai papildomai siuntė savo geresniuosius žaidėjus savomis lėšomis. Į Prahą vasario 8 d. vakare traukiniu iš Kauno dar važiavo vartininkas Alfonsas Gudaitis (iš „Tauro“), puolėjai Vladas Matulevičius, Stasys Vasaitis (iš Š. KJK) ir Vilhelmas Dornas (iš LGSF).
Pirmoji pergalė prieš Rumuniją
Lietuvos rinktinė ant Štvanice žiemos stationo ledo iščiuožė pasipuošusi geltona, žalia, raudona uniformomis. Ant geltonų lietuvių megztinių, širdies pusėje šuoliavo nedidelis Vytis. Kai kurie mūsų žaidėjai žaidė dar ir su šeimininkų visų komandų nariams dovanotomis baltomis kepuraitėmis su nedidele trispalve. Atrodė išties šauniai. Pirmosios rungtynės grupėje debiutantams išpuolė su 7 metus pirmenybėse dalyvaujančia Rumunija. Štai, kaip jas tada aprašė „Lietuvos žinių“ korespondentas: „Iš lietuvių komandos silpniausia vieta buvo gynimas, kuris retai sugebėjo sukliudyti priešų puolimą. Vien tiktai puikus Mačiaus, vartininko, uolumas, ir sugebėjimas likvidavo daug pavojingų situacijų. Geriausi komandos žaidėjai buvo Ilgūnas ir Jocius, ypač paskutinysis daugelį kartų pavojingai prasiveržė prie rumunų vartų ir susilaukė publikos plojimų. Publika buvo Lietuvos pusėj ir visai ji nepataikavo, kaip tvirtino, kad Lietuva savo „ugnies bandymą“ išlaikė. Laikraščiai plačiai apie šias rungtynes rašė. „Naujokas“ patiekė sensaciją!“ „Pirmoji taunyro sensacija!“, „Studentai iš Lietuvos sumušė Rumuniją 1:0!“ Tokie buvo laikraščių pranešimai, kurie į lietuvių laimėjimą žiūrėjo kaip į sensaciją.“ (B. G. „Lietuvos žinios“, 1938 02 14, 6 psl.) Tą pirmąjį ir vienintelį pirmųjų rungtynių įvartį tada įmušė puolėjęs Vytautas Ilgūnas iš LFLS, vienas iš pripažintų mūsų komandos lyderių. Labai tikėtina, kad tai būtų buvęs ne vienintelis šio ledo ritulininko taškas pirmenybėse, jeigu ne lemtingi tolimesni įvykiai.
Dar prieš išvykstant į pirmenybes Čekoslovakijoje, delegacijos vadovų buvo nuspręsta, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai savo skirtingas, įvairiausias (pirktas ir pačių gamintas), naudotas, pirštines bei kūno apsaugas paliks namie. Buvo nutarta Prahoje įsigyti visiems vienodas žinomo prekės ženklo pirštines bei kūno apsaugų komplektus, kad komanda gražiai reprezentuotų Lietuvą. Deja, šioje vietoje buvo organizatorių labai apsiskaičiuota. Nuvykus paaiškėjo, kad pilniems komplektams neužtenka pinigų.
Skaudi pamoka nuo Lenkijos
Lenkija, kaip žinia, prieš pat ruošiamą ultimatumą, dar buvo Lietuvos priešu ne vien ant ledo. Šis susitikimas kelė ypač daug aistrų abiejose pusėse. Pirmenybių išvakarėse Lenkijos spaudoje buvo skleidžiami gandai ir atvirai baiminamasi, kad lietuviai čia iškrės tą patį, ką prieš metus padarė Europos krepšinio pirmenybėse, Rygoje. T.y., kad jie yra į savo komandą prisikvietę lietuvių iš Kanados, ir kad Prahoje visiems gali rimtai pasipriešinti. Pirmosios laimėtos rungtynės prieš Rumuniją tokias nuotaikas tik sustiprino. Lietuvos spaudoje taip pat buvo užuominų apie kažkokius Lenkijos komandos kanadiečius. Rungtynės su Lenkija vyko paėjus vos 12 valandų po debiuto su Rumunija. Spauda rašė: „Deja, kitos rungtynės Lietuvai buvo tikrai juodos. Šeštadienį prieš pietus 10,5 val. lietuviai vėl turėjo žaisti. Komanda visai mažai turėjo poilsio. Pirmojoj poroj žaidė Lietuva - Lenkija 1:8 (3:0, 0:0, 5:1). Per šias rungtynes vėl aiškiai buvo matyti lietuvių gynimo klaidos. Dažnai jie vartuose palikdavo vieną Mačių. Taip pat nesisekė lietuviams šaudyti. Lenkai žaidė gerai, tačiau vis dėlto rezultatas keletu įvarčių per aukštas. Jau pirmose minutėse lenkai pradeda labai smarkiai pulti ir trečioj minutėj savo naudai jie turi du įvarčiu, tačiau lietuviai nenusimena. Jočius ir Karalius keletą kartų taip pat prasiveržia, bet įvarčio pasiekti nepasiseka. 8 min. netikėtai krenta į lietuvių vartus trečias įvartis. Dauguma buvo įsitikinę, kad rezultatas vargiai ar pakils daugiau kaip 2:0 lenkų naudai, nes po dviejų įvarčių lietuviai susigriebė ir atkakliai ginasi. Antrajam kėliny lietuvių žaidimas kartais visai buvo lygus lenkų žaidimui. Tačiau mūsų komandos šūviai buvo per silpni ir įvarčio nepasiekta. Kartą buvo tikrai garantuota proga. Klimas visai prisiveržė prie priešų vartų, tačiau kai būtinai reikėjo kad kas jį paremtų, nė vieno lietuvių žaidėjo nebuvo. Šeštoj minutėj Hofmanas paleido tikrai nuostabiai smarkų tolimą šūvį, kurį Stogovskis, lenkų vartininkas sugavo ranka. Dar keletą kartų jie prasiveržė, bet lenkų gynimas atlaiko. Nelaimingai sužeidžiamas Ilgūnas. Sulaužomas jo kairiojo peties raktakaulis. Ilgūno sužeidimas lietuvių komandai yra didelis nuostolis. (B. G. „Lietuvos žinios“, 1938 02 14, 6 psl.).
Vytautas Ilgūnas vėliau prisiminė, kad kai lenkai pamatė, kad lietuviai žaidžia be kūno „šarvų“, tyčia tai išnaudojo kietesniu žaidimu. Nėra abejonės, kad bet kokios rungtynės prieš lenkus tais laikais turėjo daug ir ne vien sportinio pykčio. Lyderio nukirtimas buvo ir tam tikras pažeminimas, kuris negalėjo neatsiliepti tolimesnėse batalijose. Kiti žaidėjai jau neišvengiamai buvo priversti save pasitaupyti. Garbės įvartį į Lenkijos vartus pavyko įmušti Jociui, kurio vardas, Lietuvos ledo ritulio gėdai, dar iki šiol nėra žinomas. Pavyko nustatyti tik tiek, kad jis pasiliko okupuotoje Lietuvoje, ir lyg iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Daugiau apie antrojo Lietuvos rinktinės įvarčio Europos bei Pasaulio pirmenybių istorijoje autorių Jocių (kai kur rašoma Jucius), nieko nėra žinoma.
Paskutiniai rezultatai
Tolimesni du lietuvių susitikimai pogrupyje, mūsų priešininkams jau didesnių keblumų nesudarė. Vengrija -Lietuva 10:1 (2:0, 4:0, 4:1). Lietuvių garbės ir Trečiojo pirmenybių istorijoje įvarčio autorius - Eleuterijus Bačinskas, Salomėjos Nėries-Bačinskaitės pusbrolis, Zigmo Varankos auklėtinis iš Vilkaviškio. Nuo stipriausios pogrupio komandos, kaip ir reikėjo tikėtis, gavome daugiausiai ir sausai. „Lietuvos žinios“ taip aprašė šias rungtynes: „Mūsų ledo ritulio reprezentantai vakar Prahoje turėjo sunkiausias iš visų iki šiol rungtynių su Šveicarija, Europos eksmeisteriu. Šioji prieš pavargusius ir nepatyrusius mūsų ritulininkus išstatė savo stipriausios sudėties komandą ir nelygioje kovoje baigė rungtynes rekordiniu rezultatu 15:0 (9:0, 2:0, 4:0). Golai P. Carinio (4), H. Catinio ir Torianio (po 3), Keplerio ir Lecherio (po 2) ir Gerominio (1). Šis aukštas rezultatas nėra jokia sensacija. Jei mūsiškiai pralaimėjo su lenkais ir su vengrais tokiais aukštais rezultatais, tai jau su Šveicarais negalėjo būti nė kalbos, juo labiau, kad mūsiškiai išvyko be jokio pasirengimo ir juo tolyn, tuo eina silpnyn. Be to, reikia atsiminti kad Šveicarija neseniai nugalėjo Čekoslovakiją 5:0. Žodžiu, šveicarai mums sukūrė panašiai tokią pirtį, kaip 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje buvo sukūrę mūsų futbolininkams. “(„Lietuvos žinios“, 1938 02 15, 15 psl.)
Išskirtinis pagerbimas Lietuvai
Po paskutinių pogrupio rungtynių su Šveicarija, Lietuvos delegacija jau galėjo krautis lagaminus ir grįžti į Kauną, bet Lietuvos rinktinės Prahoje dar laukė labai malonus netikėtumas. 1938 metais Lietuvos respublika iškilmingai minėjo Nepriklausomybės akto 20-metį. Ta proga pirmenybių šeimininkai suorganizavo oficialų Lietuvos delegacijos, Lietuvos rinktinės ir visos Lietuvos pagerbimą.
Vasario 16 d., 20:00 val. vakare, vyko labai svarbios Čekoslovakijos ir JAV ketvirtfinalio rungtynės. Nors čekams tai buvo ypač svarbus mačas, tačiau jie nepagailėjo dėmesio ir parodė išskirtinę pagarbą mūsų šaliai, prieš pat rungtynių pradžią. Štvanico žiemos stadione tada buvo apie 10-12 tūkst. žiūrovų. Žiūrovams per garsiakalbius buvo pranešta, kad Lietuvos respublika šiandien švenčia savo 20-metį, ir ta proga ji bus iškilmingai pagerbta. Grojant specialiam maršui mūsų „geltoniukai“, kaip juos tada pavadino spauda, su trispalve iškilmingai įčiuožė, priekyje lydimi trijų Čekoslovakijos ledo ritulininkų su savo vėliava, ir visi apčiuožę garbės ratą išsirikiavo priešais tribūną, kurioje tarpe kitų aukštų svečių buvo ir Lietuvos Respublikos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Čekoslovakijai Edvardas Turauskas. Čekoslovakijos ledo ritulio federacijos pirmininkas p. R. Kraffer pasakė iškilmingą sveikinimo kalbą prancūzų, o po to čekų kalba, ir draugiškumo ženklan Lietuvos komandos kapitonui Jurgiui Grigalauskui įteikė Čekoslovakijos vėliavą ir krištolinę vazą. Sugrojo abiejų tautų himnai. Lietuviai, kaip vienas, sušuko: „Čekoslovenku zdar!“ ir tuo pačiu maršu, kaip įčiuožė, buvo aplodismentais šiltai išlydėti. Lietuvos vėliavą priekyje nešė Lietuvos kariuomenės karo lakūnas, LFLS ledo ritulininkas ltn. Bronius Kuzmickas. Įdomu pastebėti, kad Prahos archyve yra saugomi unikalūs kino kadrai, kuriame nufilmuotas šis Lietuvos ledo ritulio rinktinės pagerbimas.
Atsižvelgiant į to meto bendrą lygį, galutiniame rezultate Lietuvos ledo rutulio rinktinės debiutas Prahoje atrodo visai sėkmingas. Pasaulio pirmenybių rikiuotėje, Lietuva kartu su Latvija bei Austrija surinko vienodai taškų ir užėmė 10 poziciją, o Europos - atitinkamai 8, aplenkdamos Norvegiją ir Rumuniją, kurios atsidūrė abiejų lentelių gale.
Kęstučio Bulotos indėlis į ledo ritulį
Labai svarbų vaidmenį kanadietiško ledo ritulio vystyme ne vien Lietuvoje, bet ir visame mūsų regione suvaidino generolo Jono Bulotos sūnus, statybos inžinierius Kęstutis Bulota. K. Bulota Nepriklausomybės metais pasižymėjo ne vien tuo, kad suprojektavo pirmąjį Lietuvoje Valstybinį stadioną (kuris dabar vadinasi jam talkinusio S. Dariaus ir S. Girėno vardu), kad buvo pirmasis mūsų olimpietis, atstovavęs Lietuvai 1928 metų žiemos olimpinėse žaidynėse Saint Morise, dviračių sporto, kojinio („futbolo“), greitojo čiuožimo, krepšinio („basketbolo“), ledo ritulio („hokėjaus“) ir kitų sporto šakų pradininkas Lietuvoje, bet jo iniciatyvos bei pastangų dėka kanadietiškas ledo ritulys galutinai įsitvirtino, kaip pati mėgstamiausia žiemos sporto šaka laisvoje Lietuvoje.
Nors šis gražus žaidimas karo lakūno S. Dariaus iniciatyva Kaune buvo pradėtas žaisti dar 1922 metų žiemą, o pirmosios Lietuvos ledo ritulio pirmenybės prasidėjo 1926 matais, iki K. Bulotos mokslų Berlyne, daug kur Lietuvoje dar buvo žaidžiamas ir bandi - rusiškas ledo ritulys su kamuoliu. Panašiai buvo Latvijoje, Estijoje bei Suomijoje, kur bandi buvo net populiaresnis. 1926-1930 m. studijuodamas aukštojoje technikos mokykloje Šarlotenburge, Berlyne, Kęstutis Bulota aktyviai sportavo lenktyniaudamas greitojo čiuožimo rungtyse bei žaisdamas kanadietišką ledo rutulį Berlyno pačiūžų klubo (BSC - Hertha Berliner Sport-Club) komandoje. Galutinai sugrįžęs į Kauną, jis 1931 m. žaidė Kauno ASK (Akademinio sporto klubo) komandoje, o vėliau (1932-1935) įsitvirtino vieno stipriausių Kauno klubų - LFLS pagrindinėje sudėtyje, o 1932 m. vasario 27 d. Rygoje dalyvavo pirmose tarpvalstybinėse Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse su Latvijos rinktine. 1935-1940 m. inž. K. Bulota daugiau laiko skyrė sporto organizaciniam darbui, teisėjavo, buvo LFLS Kauno klubo pirmininku.
tags: #lietuvos #kariuomenes #ledo #ritulio #komanda