Šis straipsnis skirtas apžvelgti Lietuvos krepšinio ikonų įamžinimą juodai baltose nuotraukose, atskleidžiant jų didybę ir įtaką Lietuvos sportui ir kultūrai.
Juodai baltų fotografijų esmė
Juodai baltos nuotraukos, atspindinčios praeities dvasią, suteikia galimybę pažvelgti į krepšinio istoriją iš kitos perspektyvos. Šios fotografijos ne tik fiksuoja sportininkų pasiekimus, bet ir perduoda emocijas, atspindi epochą ir leidžia pajusti to meto dvasią.
Kauno architektūros festivalis ir Kauno bienalė
Vos įsiliejus į Laisvės alėjoje šurmuliuojančią rudeninės mugės minią akis užkliūva už stendo su Winstono Churchillio mintimi „Iš pradžių mes formuojame pastatus, o paskui pastatai formuoja mus“. Du mėnesius Laikinojoje sostinėje vykstantis „Kauno architektūros festivalis“ tarsi apjungia dvi tradicines meno puotas: prieš keletą savaičių čia pat praūžusį afrikietiškais ritmais pagardintą šiuolaikinio šokio festivalį „Aura“ ir „Kauno bienalę“. Devintą kartą organizuojama šventė šiemet sukasi apie „unitekstą“, į kurį kuratoriai ir menininkai nusprendė pasigilinti kaip į kol kas paskutinę semiotinės grandinės veikalas -> tekstas -> intertekstas -> hipertekstas -> unitekstas grandį.
Kadangi bienalės parodas bus galima lankyti iki kitų metų pradžios, šį kartą meno ekskursantų būrelis, pasistiprinęs senojoje „Spurginėje“, nusprendė apžiūrėti tik vieną iš ekspozicinių erdvių - t.y. Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Įėję į šalčiu dvelkiančius rūmus nusprendėme paltų rūbinėje nepalikti. Bilietas žmogui kainavo dvylika litų - nebrangu.
Tekstilės meno sąsajos
Tekstilės bienalėje sąvoka tekstilė jau seniai išsiveržusi iš savo įprasto apibrėžimo, o jos organizatoriai turi labai ambicingų tikslų - paversti Kauną konceptualia šiuolaikinio tekstilės meno platforma, nuolat keičiant bienalės koncepciją, koordinatorius, struktūrą pristatyti novatoriškas idėjas, galimybes, tekstilės sąsajas su kitais menais, naujausiomis technologijomis. Audrius Janušonis tekstilės šventei ant trijų stalų patiekė keramikinę puotą akims ir mintims. Vienas ant kito lipo torsai, biustai, rankos, galvos, vyriškis laikė pasemtą sidabrinį šaukštelį, mergelė iškeltomis kojomis rėmėsi į knygą, kažkam vietoj veido stirksojo portugališka keramikinė plytelė, kažkieno galva - įridenta į lėkštę, kažkieno likę tik galūnės, ir, žinoma, kaip niekur nieko - krepšinio kamuolys. Istorijos, atminties puota su laiko apgraužtais profiliais ir siluetais.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Menininkų interpretacijos
Kitoje salėje trijuose dideliuose ekranuose transliuojamas Liao Chi-yu (Taivanis) video triptikas „Daugiaserijiniai šmėžavimai“ per fone skambančius aplinkos garsus (vaikų juoką, bičių dūzgimą, čiurlenimą, džeržgimą) ir tris šiek tiek nestatiškus to paties natiurmorto kadrus kiek skirtingais rakursais mėgino pasakoti trumpas istorijas be pradžios ir be pabaigos, bet kupinas kontekstų ir užuominų. Tai impresionistiški (manet‘iški) pusryčiai ant žolės, tai melancholiški (trier‘iški) naktipiečiai mėnesienoje po iškelto peilio ašmenimis, tai saldi popiečio (kar wai‘iška) arbatėlė su pyragu. Jūratės Jarulytės spalvingi geometriški „Neracionalūs pjūviai“ priminė art deco stilistinius interjero elementus ir socrealistine tapyba atliktus vamzdynų konstrukcijų portretus, o taip pat įsiskverbimą į kompiuterio smegenis filme „Matrica“ ar didžiulius optinio meno ar 3D atvirukus. Tai paveikslai, kurie praveria tuščią sieną ir išsiveda žvilgsnį į kitą matavimą, į kitą, neracionalų pasaulio, laiko, istorijos pjūvį. Boriso Oichermano (Izraelis) veidrodiniai lakštai, kabantys iš dviejų pusių ir sukuriantys lengvai judančio vėjyje tunelio pojūtį, kvietė tyrinėti vaikštant. Atsispindėjo lankytojų veidai, aplink esančių kūrinių spalvos, iš kažkur krintantys saulės blikai, viskas tįso ilgyn ir kreivyn.
Mozaikos ir dedikacijos
Grįžus į sąlyginę realybę pasitiko Naglio Ryčio Baltušniko mozaikos, dedikuotos žmonai (jau vien šitai vertė žiūrėti į kūrinį su papildomu švelnumu). Puikus pavadinimas „Flowers are a girls best friends“ ir dar puikesnė koncepcija - didžiulės juodai baltos mozaikos, t.y. milžiniški „lipdukai“ su barkodu, 8,99 Lt kaina ir pavadinimais „rožytė“, „narcizas“.
Interaktyvumas ir animacija
Kituose dviejuose M.Žilinsko rūmų aukštuose meno kūriniai dar labiau interaktyvėjo. Sadik Kwaish Alfraji (Irakas) video animacija „Sizifas ruošiasi demonstracijai“ užkabino dėmesį savo monochromiškumu ir geometriškumu, aliuzija į animuotą kompiuterinį žaidimą, komiksą - penkios eilės po šešis sizifus, savyje tempiančius akmenį vis kita poza. Tarsi visi išorinio pasaulio sunkumai ir vidinio gyvenimo našta tarsi koks guzas susimestų vis kitoje galūnėje, vis kitoje kūno vietoje. Dėmesį patraukė ir menininko kilmės šalis - Irakas. Esame pakankamai saugios laisvos kapitalistinės šalies žiūrovai, todėl kiekviena reta žinutė, mus pasiekianti iš ten, kur vyksta karas, maras ir badas, baksteli šiek tiek smarkiau, priverčia suklusti ir skirti bent sekunde daugiau savo dėmesio, nes tikėtina, kad tokios šalies kūrėjas turės per daug ko pasakyti, kad meluotų, maivytųsi ar provokuotų iš neturėjimo ką veikti. Ką, pvz. savo video performanse „Anatominis teatras“ išdarinėja Silvia Giamarone (Italija), siūlu ir adata iš tiesų prisiuvinėdama prie aktorės kaklo odos baltą nėrinių apykaklę.
Instaliacijos ir kodai
Tuo tarpu iš toli labai viliojusi Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės instaliacija - daugybė grubių standžių rūbų, panašių į triko milžinams ar sumo imtynininkams, priėjus nuliūdino. Kadangi mano telefonas nebuvo išmanus, o elektroninį prietaisą, priklausantį prie parodos, jau nešiojosi kiti žiūrovai, likau tik grožėtis grafiškais QR kodais, pritaisytais ant kiekvieno rūbo tarsi etiketė. Tiems, kas galėjo juos perskaityti, kiekvienas rūbas šmaikščiai pasakojo apie savo dėvėtojo būdo savybes.
Fotografijos ir ironija
Atskira salė buvo skirta Gao Yuan (Taivanis) ir jos kiniškai nusaldintoms nuogalių fotografijoms „Naujoji epocha“. Iš jų dvelkė švelnia ironija iš XIXa. tapybos pasiskolintai romantizuotai nuogo moters kūno pateikimo pozai „įklijuojant“ ją į kontrastingą industrinį peizažą - dūmuose skendinčių gamyklų ar purvinos statybvietės foną. Ironiškai nuteikė ir „gliansiniai“ moterų (ir vyrų) aktai ant obuolių, rudeninių lapų krūvos ar saldžiame saulėlydyje. Kai kurios moterys bvuo išsitatuiravę ar įsivėrę auskarą į lūpą, o kartu su jomis pozavo žalia gyvatė ar atversta biblija. Kinai dažnai pradžiugina savo linksmu požiūriu į kičą.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Empatija ir anomalijos
Turbūt labiausiai išreklamuota ir ypatingą visų smalsumą žadino Patricia Piccinini (Australija) ir josios paroda „Nematoma saulė mumyse“. Savo kūriniais ji siekia budinti empatiją smarkiai kitokiam. Jos silikoniniai monstriukai primena keistus deformuotus žmonių-nebežmonių kūnus, tešlos gabalus, hiperrealistiškas antropomorfines būtybes, atgrąsias, bet tuo pat metu keliančias užuojautą. Šiam jausmui pastiprinti savo skulptūrose ir fotografijose ganėtinai šlykščias būtybes ji įtraukia į dialogą su mums įprastai empatiją, švelnumą ir besąlygišką meilę keliančiais, globos reikalaujančiais gražučiais vaikučiais. Tuo pačiu menininkė žongliruoja ir su mūsų fobijomis.
Taip sulošiamas dvigubas žaidimas - sukyla nerimas, apima pavojaus jausmas, norisi apsaugoti mums įprastą ir gražų pasaulį nuo susidūrimo su nenuspėjama anomalija. Bet čia pat tenka pripažinti, kad būtent šis, mums įprastas ir savas, savotiškai saugus pasaulis nesiliauja kurti sąlygų būtent tokių anomalijų atsiradimui. Užtenka pagalvoti apie genetiškai modifikuotus maisto produktus, cheminius ginklus, klonavimą ir kitus vis geriau įvaldomus susinaikinimo įrankius, kurių dėka Piccinini fotografijos baisiai greitai nebeatrodys tokios fantasmagoriškos.
Pokalbiai ir prisiminimai
Kelios valandos vėsiose salėse praėjo nejučia. Minčių klajones nuo vienos koncepcijos prie kitos retkarčiais paskanindavo nugirsti nuoširdūs ekspozicijas prižiūrinčių močiučių pokalbiai apie nuskintus obuolius, kepamus pyragus ir anūkų pasiekimus. Leidžiantis laiptais žemyn teko perbristi „atminties-užmaršties“ upelį, ištekėjusį iš perlaistytos vietinės oranžerijos. Tarp bienalės lankytojų teko sutikti daugybę užsieniečių, mamą su penkiomis dukromis, kelis būrius draugų iš Vilniaus, nemažai vaizduojamuoju menu susidomėjusių vaikinų, kas nuoširdžiai džiugino. Išėjus Alėjoje laukė pašerpetojęs Soboras ir prisiminimas apie a.a. kunigo Mikutavičiaus pamokslus, pilnus poezijos ir paprastos gyvenimo filosofijos, ragaišiais, sūrių, rūkyta žuvimi ir medumi nukrauti mugės prekystaliai. Plakatai skelbė apie Kaune apsilankysiančio šiandien pasaulyje vieno žymiausių architektų Mario Botta paskaitą, ir apie tai, kad „Kaune - kaip Kine“.
Kauno bienalės programa ir temos
Kauno bienalė savo gerbėjams jau pirmosiomis dienomis pristatė ypač gausią programą. Po šių metų renginio teminiu uniteksto skėčiu priglausta kaip niekad daug skirtingų meno rūšių ir žanrų. 20 tik į baltus audinius susivyniojusių jaunų moterų raudonomis dirbtinėmis lūpomis - tokiu politiškai feministišku kinų menininkės Chun Hua Dong performansu “Dvigubas” buvo atverta Kauno bienalė. Būtent raudona spalva žymėjo ir daugelį kitų bienalės performansų. Elegantiška juoda suknele pasipuošusi kūrėja prisėdo ant odinės sofos ir, išsitraukusi raudoną lūpdažį, dažėsi lūpas. Iš pradžių kukliai, protarpiais reprezentatyviai nusišypsodama aplinkiniams (juk įprasta, kad malonus šypsnis privalo puošti kultūringos moteris veidą!). Pamažu putlios raudonos lūpos peraugo į klounadišką povyzą, kol galiausiai visas veidas pavirto į ištisą raudoną kaukę.
Moters kūnas ir feminizmas
Čia pat, žiūrovų akyse, T.Nissim persirengė laisvą raudona suknele, užsirišo skarelę ir lėtai pradėjo valytis veidą baltos vatos gabaliukais, kurie krito tarp plačiai išskėstų kojų. “Moters kūnas - svečių namai mėnesinėms, vyrui, vaikams”, - surengtoje viešoje diskusijoje apie savo performansą “Būk mano svečias” pasakojo menininkė. Ar netgi tokiu metaforiniu būdu leisti save valgyti nėra pernelyg drąsu? “Tai ir yra menas - save patiekti auditorijai. Ištekėjusi, du vaikus auginanti performanso meistrė prisipažino, kad save laiko feministe: “Izraelyje, kaip ir Lietuvoje, geriau to nesakyti, nes feminizmas turi labai prastą reputaciją. Dar viena raudonojo performanso autorė brazilė Maia Rubiane atliko savo pasirodymą “Gėlės oda” iš serijos “Spalvų tetralogija”. Jame siekta jusliškai nagrinėti kūno ir erotikos santykį, laviruojant ant plonytės pavojingo grožio ribos. Raudono intymumo atmosferoje raudona suknele pasipuošusi menininkė lūpomis valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant sudaužytos vazos šukių. Žiūrovų reakcijų sulaukta įvairių. Vieni tyliai grožėjosi spalvų monochromija, kiti netruko pabėgti, pasigesdami greitesnio veiksmo ar konkretaus siužeto. Tiesa, M.Rubiane kauniečams atliko ir geltonai nuspalvintą performansą “Akistata.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Performanso menas ir netikėtumai
Organizatoriai patikino, kad performansus vienijo tik ta pati universalaus meno kalbėjimo tema. Nė viena menininkė apie viena kitos darbus nežinojo. “Jau kuris laikas bienalės konceptualioji ašis sukasi ne apie konkrečią mediją ar meno rūšį, bet apie idėjas”, - apie Kauno bienalės, anksčiau orientuotos išskirtinai į tekstilės meną, transformacijas pasakojo jos meno vadovė Virginija Vitkienė. Tiesa, ištikimi Kauno bienalės gerbėjai šio renginio kontekste su performatyvumu susiduria nebe pirmą kartą. Ji pabrėžė, kad performansas, priešingai nei spektaklis, labiau linkęs į netikėtumus ir todėl vadinamas gyvuoju menu: “Tai yra tam tikras veiksmas, kurio negali numatyti net pas menininkas. Jis turi iš anksto apgalvotą struktūrą, bet žiūrovas gali įsikišti, sutrukdyti arba padėti kažką įgyvendinti. “Iš pradžių norėjome performansus rodyti visą bienalės laikotarpį, bet vėliau supratome, kad kviestiniai menininkai iš užsienio būtų šiek tiek vieniši. “Performansai - man tolima ir mažai pažįstama sritis, - po T.Nissimi pasirodymo savo įspūdžiais dalijosi hiperrealistinių skulptūrų parodą Kaune pristačiusi australų menininkė Patricia Piccinini. - Jos drąsa nebijoti rodyti savo kūną mane žavi.
Menininkų įspūdžiai ir požiūriai
Pati T.Nissimi netrukus po savo atlikto performanso skubėjo į kolegės Maios Rubiane pasirodymą, kurį atminimui fiksavo fotokamera. “Man labai patinka stebėti kitų menininkių darbus, - teigė kūrėja ir pabrėžė, kad Kaune vienoje vietoje išvydo daug gerų performansų. - O performansai yra labai apgaulingas menas - niekada nesi tikras, ką išvysi. Visų Kauno bienalės peformansų koordinatorė Vaida Tamoševičiūtė, kuri taip pat yra performansų atlikėja, džiaugėsi Kauno bienalės organizatorių jai patikėta užduotimi: “Buvo labai lengva dirbti, nes menininkės tvirtos, konkrečios, aiškiai žinančios, ką daro, ko nori. Man svarbiausia - žmogiškasis ryšis, santykiai, kurie užgimsta ir tęsiasi.
Tekstilės ir judesio sąveika
Jaunosios kartos tekstilininkės Aistės Jančiūtės savitas požiūris į tekstilės meną pradėjo ryškėti dar bakalauro studijų metais - tradicines tekstilės raiškos priemones menininkės kūryboje po truputį pakeitė kūno plastika, piešinys ir linija dvimatėje plokštumoje transformavosi į erdvėje ir laike išgyvenamą judesį. Jau bakalauro studijų metais pradėjai domėtis performanso menu. Tavo tekstilės baigiamasis darbas „Nuo taško iki linijos” buvo labai glaudžiai susijęs su judesiu/šokiu, savo kūną naudojai kaip meninės raiškos priemonę. Atsisakydama tradicinės audimo technikos, pritaikau metmenų ir autaudų jungimosi principą ir perkeliu audinį iš plokštumos į erdvę. Jungiama šiuolaikines medijas su pačios atliekamais judesiais, “audžiu erdvę”. Šį kartą metmenimis tampa kūno judesiai, o ataudais - video projekcija. Tavo kūrybą galima traktuoti įvairiai - kaip performatyvią tekstilę, performansą, ar netgi kaip šiuolaikinį šokį. Kokia reikšmė tenka tekstilei ir kokia - šokiui? Tekstilė man yra kaip mąstymo būdas ar konceptualus meninės raiškos pagrindas. Esminė tekstilės prigimtis - tai priešybių susijungimas (ataudai ir metmenys), vertikalė ir horizontalė. Šokis, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti judesys, tik papildo ir praplėčia tekstilės sąvoką konceptualiąja prasme. Audžiant ar siuvant yra naudojama daug mechaniškų judesių, tai tarsi mažytis rankų šokis, kurio rezultatas - tam tikras meno kūrinys. Žinau, kad šokio menu domiesi ne vienerius metus. Šokis, arba tiksliau, judesys, judėjimas mano gyvenime atsirado labai organiškai.
Judesio laisvė ir kvėpavimas
Kelis projektus esi įgyvendinusi ir su šiuolaikinio šokio kūrėja Ugne Dievaityte, jau ilgus metus dirbančia šioje srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Didžiausias jos indėlis į mano kūrybą - tai suteikta judesio laisvė ne tik kūne, bet ir prote. Jei nori šokti, tai šok ir tiek. Šokiui nesvarbu nei metai, nei fiziniai duomenys ar įgūdžiai. Kauno Bienalės Jaunųjų menininkų parodoje atliksi 30-ties dienų performansą, kuriame apsiribosi tik rankos judesiu. Kiekvieną dieną sukursi po piešinį, kurį inspiruos vien intuityviai išgyventas judesys. Kokio rezultato tikiesi? Taip, svarbiausia yra procesas. Buvimas čia ir dabar. Visas dėmesys tik į rankos judesį lape. Panašaus pobūdžio meninių praktikų Lietuvoje esama, bet visgi nedaug. Ką manai apie performanso meną Lietuvoje? Performenso menas Lietuvoje dar tik pradeda judėti. Man pačiai tai visiškai naujas kūrybinis laukas. Pirmą kartą įgyvendinsi tokios ilgos trukmės performansą, kuris, reikia manyti, pareikalaus didelių emocinių ir fizinių išteklių. Tad kaip ruošiesi jo įvykdymui? Gal turi kokių specialių dėmesio sutelkimo pratimų? Taip, turiu vieną praktiką - kvėpavimą. Kuo daugiau dėmesio teiki kvėpavimui, tuo ilgiau gyveni dabar. Dėl performanso trukmės, tai teks palaukti jo pabaigos. Savo darbo aprašyme atskleidi, kad tau įdomus atvirkštinis fiziologinis procesas. Paprastai veiksmui impulsą duoda…