Įvadas
Šis straipsnis skirtas Lietuvos olimpinio muziejaus, Sakalo draugijos istorijai ir svarbioms asmenybėms, kurios prisidėjo prie Lietuvos sporto, kultūros ir visuomeninio gyvenimo. Straipsnyje remiamasi įvairiais istoriniais šaltiniais ir faktais, siekiant atskleisti šių organizacijų svarbą Lietuvos istorijoje.
Juozas Papečkys: Tautininkas, Teisininkas ir Kariuomenės Savanoris
Juozas Papečkys gimė 1890 m. sausio 1 d. Puskepurių kaime, Šunskų valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, jis buvo teistas ir kalintas Kalvarijos kalėjime už tautinę-patriotinę veiklą. 1916 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Maskvos karo mokyklą. Po revoliucijos mobilizuotas į Denikino armiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. XIII (M. Šleževičiaus) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras. 1927-1928 m. - advokatas Kaune. 1929 m. paskirtas Valstybės tarybos nariu. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos vadavimo dalyvis. 1938-1940 m. - Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. Publicistas, bendradarbiavo „Draugijoje“, „Vilniaus žiniose“, „Mokykloje“, „Aušrinėje“. 1941 m. birželio 14 d. sovietų valdžios suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį Nr. 35. 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovske.
Viktoras Dineika: Aktorius ir Režisierius
Viktoras Dineika gimė 1900 m. sausio 1 d. Rygoje, Latvijoje. Buvo žinomas aktorius ir režisierius. Mirė 1968 m. rugsėjo 25 d. Vilniuje.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: Partizanų Kovotojas ir Dienoraščio Autorius
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigė Alytaus gimnaziją. 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Medicinos fakultete. 1944 m. vasarį įstojo į Vietinę rinktinę. Naciams ją išformavus, tarnavo Tėvynės apsaugos rinktinėje. 1944 m. pabaigoje su kitais bendražygiais išvežtas aerodromų apsaugai į Čekoslovakiją. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis pateko į sovietinės armijos nelaisvę. 1946 m. pabėgo į Lietuvą iš Ukrainoje buvusio lagerio, kur dirbo Donbaso anglių šachtose. Tais pačiais metais įsijungė į partizanų gretas. 1946 m. lapkričio 1 d., pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę. 1947 m. vasario 1 d. paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais rugsėjo 15 d. tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu. Šalia šių pareigų nuo 1948 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą. 1948 m. Dzūkui suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje paskirtas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Nors paskirtas vadu sunkiomis partizaninės kovos sąlygomis, jis ėmėsi atkurti organizacinę struktūrą, tęsė pogrindinės spaudos leidybą. Žuvo išduotas MGB agento 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje. Kartu žuvo: Augustinas Babrauskas-Švedrys, Antanas Vailionis-Špokas ir Anastazas Kakniavičius-Švidrys. Autentišku Dzūko gyvenimo ir kovos liudininku liko jo dienoraštis, rašytas nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d. Pokario metais nukentėjo L. Baliukevičiaus šeima. 1947 m. ištremta partizano motina Joana Baliukevičienė ir dėdė Alfonsas Petruškevičius. 1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsijungė brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (g. 1926), kuris žuvo 1951 m. vasario 15 d. eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas. Žuvusiems partizanams atminti prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė kryžių ir Atminties žymenį.
Paulius Antanas Baltakis: Vyskupas ir Lietuvių Sielovados Vadovas
Paulius Antanas Baltakis gimė 1925 m. sausio 1 d. (kituose šaltiniuose rašoma, kad 1924 m. gruodžio 8 d.) Latavėnuose, Troškūnų valsčiuje, Anykščių rajone. Buvo kunigas, vienuolis pranciškonas, JAV Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos narys. Nuo 1984 m. titulinis Egaros vyskupas ir užsienio lietuvių katalikų sielovados vadovas. Augo gausioje šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Anykščių gimnazijose. 1944 m. Šeduvoje vokiečių suimtas ir išvežtas darbams į Suomiją ir Norvegiją. 1945-1952 m. Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją; 1952 m. rugpjūčio 24 d. įšventintas kunigu. Atvyko į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją. 1953-1963 m. buvo lietuvių Prisikėlimo parapijos vikaras ir vienuolyno Toronte vyresnysis. 1969-1979 m. - Šv. Kazimiero vienuolyno Niujorke (Bruklinas) vyresnysis. Organizavo vienuolyno spaustuvės, lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ statybas, dėstė lituanistinėje mokykloje. 1964-1967 ir 1970-1979 m. - lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos patarėjas, 1979-1984 m. - provincijolas. JAV ir Kanados lietuvių parapijų administratorius. 1984 m. rugsėjo 14 d. konsekruotas vyskupu, jam pavesta rūpintis užsienio lietuvių sielovada. 1988 m. įkūrė Lietuvių sielovados tarybą, biuletenį „Vyskupo informacija“. Nuo 1986 m. buvo Lietuvos katalikų religinės šalpos ir Lietuvių informacinio centro pirmininkas, 1991 m. - Pasaulio lietuvių katalikų sąjungos dvasios vadas. 2003 m. popiežius Jonas Paulius II priėmė vysk. P. A. Baltakio atsistatydinimą iš šių pareigų dėl amžiaus. Iki 2009-ųjų vyskupas Niujorke vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai, vėliau gyveno Šv. Antano pranciškonų vienuolyne Kenebunkporte. 2019 m. parvažiavo gyventi į Kauną. 1994 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Mirė 2019 m. gegužės 17 d. Kaune. Palaidotas Kretingos miesto senosiose kapinėse.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Gintautas Vincas Iešmantas: Nepriklausomybės Akto Signataras
Gintautas Vincas Iešmantas gimė 1930 m. sausio 1 d. Šūkliuose, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Buvo Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signataras. Mirė 2016 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Lietuvos Kariuomenės Vado Institucijos Įvedimas
1935 m. sausio 1 d. pradėjo veikti kariuomenės vadovybės įstatymas. Įvesta kariuomenės vado institucija. Lietuvos kariuomenės vadu paskirtas brigados generolas Stasys Raštikis. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. balandžio 22 d. Kariuomenės štabo viršininku paskirtas brig. gen. Jonas Černius. Šiose pareigose išbuvo iki 1939 m. kovo 30 d.
"Lietuvos Rytas": Dienraščio Pradžia
1990 m. sausio 1 d. pradėtas leisti dienraštis „Lietuvos rytas“.
Vytautas Gužas-Kardas: Partizanų Vadas ir LLKS Tarybos Narys
Vytautas Gužas-Kardas gimė 1920 m. sausio 2 d. Sičiūnų kaime, Rokiškio apskrityje. Buvo Kęstučio apygardos partizanas. 1948 m. gegužės 5 d. įkūrus Vakarų Lietuvos sritį, paskirtas Jūros srities štabo viršininku. Pasižymėjo daugelyje mūšių. 1949 m. vasario 2-16 d. dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. LLKS tarybos narys. LLKS 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos Akto signataras. Žuvo 1949 m. birželio 13 d. netoli Kryžkalnio, ,,savų“ išduotas Eržvilko valsčiaus Smaidrių kaimo rugių lauke. Tai pirmasis žuvęs 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos Akto signataras. 1949 m. birželio 16 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas (po mirties) 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), o 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu - Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties). Anksčiau, 1946 m. rugpjūčio 16 d., buvo žuvęs Vytauto brolis partizanas Boleslovas.
Zigmas Laurinaitis: Vitražo Meistras
Zigmas Laurinaitis gimė 1920 m. sausio 2 d. Kudirkos Naumiestyje. Buvo vitražo meistras, S. Ušinsko mokinys. Jo rankomis pagaminti žinomų dailininkų A. Soškaus, K. Morkūno, A. Garbausko, A. Mackelaitės ir kitų vitražai puošia Lietuvos Seimo rūmus („Šventė“, dail. K. Morkūnas), nacionalinę M. Mažvydo biblioteką („Į šviesią ateitį“, dail. A. Garbauskas), „Saulės mūšis“ Šiauliuose (dail. K. Morkūnas), darbai muziejuose, bažnyčiose ir kt. Įdiegė eilę technologinių naujovių vitražų gamyboje. Mirė 2012 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
"Kardas": Žurnalo Konfiskavimas ir Generolo S. Raštikio Atostogos
1940 m. pradžioje prezidento A. Smetonos nurodymu konfiskuotas Lietuvos karininkų žurnalo „Kardas“ numeris, kuriame išspausdintas kariuomenės vado generolo S. Raštinio straipsnis „Mintys metams keičiantis“, kritiškai vertinęs vyriausybės (A. Merkio) vidaus politiką ir raginęs vykdyti reformas. Netrukus prezidentas A. Smetona pasiūlys S. Raštikiui trijų mėnesių atostogas.
Rolandas Jankauskas: Auka Už Lietuvos Nepriklausomybę
Rolandas Jankauskas gimė 1970 m. sausio 2 d. Vilniuje. Žuvo už Lietuvos Nepriklausomybę 1991 m. sausio 13 d., gindamas Vilniaus televizijos bokštą. Dainavo berniukų chore „Ąžuoliukas“, sportavo, buvo puikus ieties metikas. Po mirties apdovanotas I-jo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
III Žečpospolitos Padalijimas
1795 m. sausio 3 d. pasirašyta III-jo Žečpospolitos padalijimo sutartis tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, kurių kariuomenės buvo užėmusios šalį malšindamos Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą. Lietuvos Kauno ir Vilniaus sritys, visa etnografinė Lietuva, atiteko Rusijai. Lietuva, dingusi iš pasaulio žemėlapių po Liublino unijos, šį kartą, kartu su Lenkija dingo kaip valstybės.
Beatričė Kleizaitė-Vasaris-Kerbelienė: Kultūros Veikėja ir Dailėtyrininkė
Beatričė Kleizaitė-Vasaris-Kerbelienė gimė 1925 m. sausio 3 d. Kaune. Buvo kultūros veikėja, dailėtyrininkė. 1941-1944 m. mokėsi Kauno didžiojo teatro dramos studijoje, 1945-1948 m. - Romos universitete, dirbo Lietuvos pasiuntinybėje, 1948 m. išvyko į Argentiną, 1958 m. - į Kanadą, vėliau - į JAV. Dirbo bibliotekininke, bibliotekų direktore, Buenos Airėse, Monrealyje ir Bostone subūrė teatro trupes ir joms vadovavo. 1991 m. grįžo į Lietuvą. Jos pastangomis buvo ženkliai praturtinti ir didžiausi Lietuvos meno muziejai - ji Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui Vilniuje, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune, Žemaičių muziejui „Alka“ Telšiuose ir Žemaičių dailės muziejui Plungėje parvežė per du tūkstančius garsiausių lietuvių išeivijos dailininkų kūrinių, tuo atlikdama istorinę dailės sugrąžinimo Lietuvai misiją. Iš B. Kleizaitės-Vasaris sukauptų išeivijos dailės kolekcijų buvo sukurti net du ryškūs muziejai - 2010 m. Anykščiams padovanojusi savo sukauptą per 120 angelų kolekciją (tapybos, grafikos, skulptūros, tautodailės kūrinių), davė pradžią Angelų muziejui, o tėvų gimtinei Marijampolei padovanojo virš 400 dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu 2014 m. buvo įkurta Beatričės Kleizaitės Vasaris menų galerija. Už nuopelnus Lietuvai B. Kleizaitė-Vasaris apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, už nuopelnus Vilniaus miestui pirmoji buvo apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu, o už nuopelnus Marijampolei - Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu ir Marijampolės garbės piliečio ženklu. Mirė 2023 m. kovo 28 d.
Kersteno Komitetas Komunistinei Agresijai Tirti
1955 m. sausio 3 d. baigė darbą Kersteno Komitetas Komunistinei Agresijai Pabaltijo ir kitose šalyse tirti. Viešai apklausti 335 liudininkai, tarp jų 42 lietuviai. Surinkta daug rašytinių liudijimų bei dokumentinės medžiagos. Ši medžiaga paskelbta septyniuose Komiteto darbų tomuose. Komitetas nepritarė taikaus sugyvenimo su Sovietų Sąjunga politikai. Tokia politika sovietams duotų laiko taip išvystyti jų ekonomines, karines ir darbo pajėgas, kad sovietų pasaulis pasidarytų nenugalimas. Komiteto nuomone, sovietai naudojo taikaus sugyvenimo politiką kaip dūmų priedangą laimėti laikui, kad vis tiek taikaus sugyvenimo politika baigsis karu. Tačiau Komitetas nesiūlė naudoti jėgą, o pavergtų tautų išlaisvinimą pasiekti be karo, taikiu būdu, nedarant nuolaidų ir silpninant sovietų karinius pajėgumus. JAV vyriausybė Kerstino Komiteto pasiūlytosios politikos nepriėmė. Tais metais dar permažai buvo įtakingų amerikiečių tokiai politikai pritarti.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Kazimieras Paltarokas: Vyskupas ir Pedagogas
Kazimieras Paltarokas gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailioniuose, Pasvalio valsčiuje. Mirė 1958 m. sausio 3 d. Vilniuje. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų kalbą, teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. Nuo 1918 m. - Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas, 1926 m. gegužės 02 d. konsekruotas vyskupu. 1926-1957 m. - pirmasis Panevėžio vyskupas. Pastatė Panevėžio Katedrą. 1949-1957 m. - Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje.
Generolo S. Caplino Mirtis
1995 m. sausio 3 d. Maskvoje, ant Maskvos upės krantinės, rastas buvusio SSRS KGB Lietuvos padalinio vieno iš vadovų, generolo S. Caplino lavonas. ,,Komsomolskaja pravda“ pateikė versiją, kad gen. S. Capliną galėjo nužudyti Lietuvos specialiosios tarnybos. Lietuvos saugumo departamento direktorius J. Jurgelis šią prielaidą kategoriškai paneigė.
Tomašas Nievodničanskis: Fizikas ir Kolekcininkas
Tomašas Nievodničanskis gimė 1933 m. Vilniuje. Mirė 2010 m. sausio 3 d. Bitburge, Vokietijoje. Buvo fizikas ir kolekcininkas. 2003 m. Vilniuje surengė įspūdingą DLK žemėlapių ir dokumentų parodą. Valdovų rūmų ekspozicijai padovanojo pirmąją vertybę - Niurnbergo graverio Mathiaso Ziundo (apie 1498-1572) vario raižinį (1568) „Gardino vaizdas“ (šio autoriaus kūrinių pasaulyje išlikę vos keli egzemplioriai).
Povilas Baranauskas: Savanoris, Žuvęs už Lietuvą
Povilas Baranauskas, savanoris iš Pušaloto, žuvo 1920 m. sausio 4 d. (kitur neteisingai nurodoma 1919 m. sausio 5 d. data) Dauguvos fronte kovose su bolševikais. Palaikai palaidoti, kartu su kitais 1919 m. kovose su bolševikais žuvusiais savanoriais - Juozu Zakarevičiumi ir Juozu Gasiūnu (žuvo ties Bernatonių k.) ir Kaziu Skvirecku bei Kaziu Šidagiu (papuolę į bolševikų nelaisvę buvo sušaudyti Panevėžyje, dabartinėje Laisvės aikštėje). 1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapų iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Birželio 11 d. į paminklo pašventinimo iškilmes atvyko prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas (1900-1965), kilęs iš Pušaloto valsčiaus. 1937 m. paminklo modelis eksponuotas Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo nuplėšti valstybiniai simboliai, žuvusiųjų karių pavardės. Paminklas atstatytas.
Zigmas Zinkevičius: Kalbininkas ir Akademikas
Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodausiuose, Ukmergės rajone. Buvo kalbininkas, habil. dr. (1967), profesorius (1969) Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys (1990), Lietuvių katalikų MA narys (1991), akademikas, Švedijos kareliškosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos MA narys (1991), Latvijos MA užsienio narys (1995), Latvijos universiteto garbės dr. (1991), VDU garbės dr. (1994). 1950 m. baigė Vilniaus universitetą ir iki 1994 m. jame dėstė; 1956-1968 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973-1988 m. - Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1988-1991 m. - Baltų filologijos katedros vedėjas, 1995-1996 m. - Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996-1998 m. - Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. Gavo daug apdovanojimų, 1995 m. apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu, buvo Ukmergės Garbės pilietis. Mirė 2018 m. vasario 20 d. Vilniuje.
Atgaivinto Vilniaus Universiteto Senato Posėdis
1940 m. sausio 4 d. įvyko pirmas atgaivinto Vilniaus universiteto senato posėdis.
Vladas Drėma: Dailės Istorikas ir Muziejininkas
Vladas Drėma gimė 1910 m. gruodžio 3 d. Rygoje. Mirė 1995 m. sausio 4 d. Vilniuje. Buvo Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas, tapytojas, grafikas. Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą, 1937-1938 m. tobulinosi Varšuvoje. 1931-1940 m. (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1946-1961 m. - Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946-1950 m. - Vilniaus dailės instituto, 1957-1970 m. - Lietuvos dailės instituto, 1956-1958 m. - Vilniaus universiteto dėstytojas. 1970-1985 m. dirbo Paminklų konservavimo institute.
Vytautinės: Vytauto Didžiojo Vardo Diena
Sausio 5 d. - Vytautinės. Vytauto Didžiojo vardo diena.
Juozas Andriūnas: Kariuomenės Vyr. Leitenantas
Juozas Andriūnas gimė 1895 m. sausio 5 d. Dublynės vienkiemyje, Antazavės valsčiuje, Zarasų apskrityje. Buvo Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. Žuvo 1920 m. spalio 31 d. kautynėse su lenkais ties Giedraičiais.
Motiejus Kaziliauskas: Knygnešys ir Kunigas
Motiejus Kaziliauskas mirė 1920 m. sausio 5 d. Krakėse. Buvo Lietuvos knygnešys, kunigas. 1863-1867 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, čia draudžiamosios lietuviškos spaudos gaudavo iš kun. K. Eitutavičiaus. 1868 m. išventintas kunigu. Nuo 1868 m. - Naujamiesčio vikaras.
Laikinosios Sostinės Formavimosi Pradžia Kaune
1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus į Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. Iki 1919 m. rugpjūčio mėn. Prezidentūra veikė buv. Laisvės al. Nuo 1919 m. balandžio 6 d. banko rūmuose (dab. K. Donelaičio g. 68/ Maironio g.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugija
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos valdyba. Medicinos sesuo Ona Čebelytė-Jankauskienė, apdovanota Florencijos Naitingel medaliu. 1919 m. balandžio 1 d. įvyko iškilmingas mokyklos (K. Donelaičio g. 13) atidarymas.
Karo Mokykla
1922 m. gruodžio 6 d. Karo mokykla iš miesto centro perkelta į Aukštąją Panemunę, kur veikė iki 1940 m. rugsėjo vidurio.
Kauno Lenkų Gimnazija
Taip pat veikė valstybinė Kauno 3-ioji gimnazija su lenkų dėstomąja kalba. Nuo 1931 m. (archit. 1930-1931 m. pastatytas Kauno lenkų gimnazijos pastatas (dab. Miško g.
Lietuvos Karo Aviacija
Kovo 12 d. laikoma Lietuvos karo aviacijos gimtadieniu. 1920 m. Aviacijos dalis pavadinta Aviacijos korpusu, 1920-1921 m. vadinta Oro laivynu, 1921-1932 m. - Aviacija, 1933-1940 m. - Karo aviacija. Pirmosios Aviacijos mokyklos pastatas.
Kino Teatrai Kaune
1925 m. specialiai kino teatrui statytame pastate (pagal J. Salenieko projektą), pradėjo veikti 500 vietų kino teatras „Odeon“ (Laisvės al. 87A), vėliau ne kartą keitęs pavadinimus: po 1935 m. Buvusiame pirklienės L. XX a. Atvirukas. Kaune, Laisvės Alėjoje Nr. 58, atidaromas pirmas Lietuvoje kinematografas „Palas-teatras“.
Kūno Kultūra ir Sportas Lietuvoje
1920 m. - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), 1921 m. - Kauno sporto klubas, 1922 m. - Lietuvos sporto lyga, 1924 m. gegužės 25 d. įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. 1934 m. spalio 10 d. pastatyti Kūno kultūros rūmai (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir atidaryti Aukštieji kūno kultūros kursai. 2015 m. gegužės 9 d. Vytauto parke atidengtas Lietuvos sportinio judėjimo gimimo vietos įamžinimui skirtas akmuo: „Šioje vietoje 1919 m. liepos 13 d.
Lietuvos Šaulių Sąjunga
Jos tikslas buvo padėti Lietuvos kariuomenei kovoti su išorės priešais dėl valstybės nepriklausomybės. 1940 m. liepos mėn. LŠS ir jos padaliniai likviduoti. 1989 m. Lietuvos šaulių sąjungos namai. 2014 m. lapkričio 23 d. ant Lietuvos šaulių sąjungos būstinės Kaune (Laisvės al. 34) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928-1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929)“ (lentos projekto autorius - archit. Stasys Pūtvis).