Įvadas
Lietuvos sporto istorija yra turtinga ir įvairialypė, apimanti tiek tarpukario, tiek sovietmečio, tiek ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpius. Šiame straipsnyje apžvelgiama sporto organizavimo raida Lietuvoje, pradedant nuo pirmųjų sporto sąjungų kūrimosi iki Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) veiklos.
Sporto užuomazgos ir organizavimasis tarpukario Lietuvoje
Iki XIX a. pabaigos sportas Lietuvoje buvo neformalus laisvalaikio praleidimo būdas. Aktyvesnis lietuvių sportavimas prasidėjo XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje, po 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomybės. Didžiausiais sporto entuziastais tapo iš emigracijos sugrįžę jaunuoliai Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kiti.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia koncentravosi sporto klubai ir plito kūno kultūros idėjos. 1920 m. rugsėjo 15 d. Kaune įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga, steigta ir daugiau sporto klubų. 1922 m. įsteigta Lietuvos sporto lyga, imta rengti daugiau varžybų.
Nepaisant didelio jaunimo entuziazmo, 3-ame dešimtmetyje trūko sporto aikštynų ir inventoriaus dėl nepakankamos valstybės paramos. Sporto entuziastai su pavydu žvelgė į kaimyninę Latviją, kurioje valstybė sportą rėmė nuo 1919 m.
Pirmieji valstybiniai žingsniai sporto link
Nuo 1921 m. rengtose populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo) Lietuvos čempionatuose, sporto šventėse, tarptautinėse varžybose dalyvavo sportuojantys vyrai ir moterys. Lietuvos visuomenei fizinio auklėjimo naudą stengėsi atskleisti Kaune gyvenę ir dirbę šviesuoliai: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Antanas Jurgelionis ir kiti.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
1924 m. sausio 14 d. stadionui Kaune buvo paskirtas sklypas, bet nei miesto, nei centrinė valdžia neparodė didelio susidomėjimo. Todėl sporto entuziastams teko tikėtis visuomenės paramos.
1926 m. sporto organizacijos iš švietimo ministerijos prašė 220 tūkst. litų, bet gavo tik 10 tūkst. litų. Sportas Lietuvos prezidentams ir vyriausybei ilgai nebuvo prioritetas. Vis dėlto 1926 m. birželį prezidentu tapęs Kazys Grinius atkreipė dėmesį į sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai. 1926 m. liepos 3 d. jis stebėjo futbolo varžybas Kaune ir sportą įvardijo kaip valstybinės reikšmės dalyką.
Sportas tampa valstybės politikos dalimi
Aktyvaus sporto globėjo vaidmens ėmėsi ir prezidentu tapęs Antanas Smetona. Valdančiosios Lietuvių tautininkų sąjungos ideologai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, sportą panaudojo politiniams tikslams. 1932 m. sportas tapo valstybės politikos dalimi.
Kryptingam sporto politikos vykdymui buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai Kaune. Prezidentienė Sofija Smetonienė rėmė moterų sportą. Visuomenėje gerėjo ir sportininko įvaizdis. Žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais herojais. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune po Europos čempionato pergalės buvo puikus to įrodymas.
1938 m. Prezidentas A. Smetona patvirtino naują Lietuvos Konstituciją, kurioje buvo įtvirtinta kūno kultūros reikšmė. Kaune įvyko Lietuvių tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 sportininkų iš Lietuvos ir kitų šalių.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
1939 m. Lietuvai teko garbė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą. Buvo pastatyta krepšinio arena ir prezidentas A. Smetona įsteigė pagrindinį čempionato prizą.
Iki 1926 m. sportą Lietuvoje daugiausia propagavo sporto organizacijų lyderiai bei entuziastai. Lietuvos politinis elitas daugiau dėmesio sportui skirti pradėjo tik nuo 3-o dešimtmečio vidurio.
Kūno kultūros įstatymas ir Kūno kultūros rūmai
Visuomeniniam sporto judėjimui plintant, atsirado poreikis teisiškai reglamentuoti sporto sistemą. 1932 m. buvo priimtas pirmasis Kūno kultūros įstatymas, kuriuo įsteigtas pirmasis valstybinis sporto valdymo institutas - Kūno kultūros rūmai. Jie pradėjo veikti 1932 m. spalio 1 d. Kaune. Pirmuoju jų direktoriumi tapo Antanas Jurgelionis.
Kūno kultūros įstatymo priėmimas ir valstybinio sporto instituto įkūrimas rodo, kad kūno kultūros ir sporto plėtra tapo valstybės rūpesčiu, didėjo valstybės finansinė parama sportui, pradėta kurti nacionalinė kūno kultūros sistema, rengti kūno kultūros ir sporto specialistai.
Tuo laikotarpiu Lietuvos sportininkai iškovojo pirmuosius apdovanojimus tarptautinėje arenoje: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1937 ir 1939 m. tapo Europos čempione, o Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate iškovojo sidabro medalius.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Sportas sovietmečiu
Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, prasidėjusi sovietizacija palietė ir kūno kultūrą bei sportą. Buvo nutraukti tarptautiniai sporto ryšiai, sustabdyta Tautinio olimpinio komiteto ir sporto federacijų veikla, nacionalinė kūno kultūros ir sporto valdymo sistema pertvarkyta pagal sovietinį modelį, Kūno kultūros rūmus pakeitė Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, sporto sąjūdžio organizavimas buvo įgyvendinamas tuo pačiu principu, kaip ir prieškario Lietuvoje. Tačiau sportinę veiklą apsunkino sporto bazių, įrangos ir lėšų trūkumas bei dažnos jaunimo mobilizacijos į vermachtą.
1945 m. Lietuva vėl atsidūrė po totalitarinio Stalino režimo padu, buvo atkurta ir dar labiau sustiprinta sovietinė kūno kultūros ir sporto sistema, pradėta formuoti 1940-1941 m. Lietuvos sportas tapo SSRS kolektyvizuotos sistemos dalimi. Svarbiausias nuostatas ir pagrindinius sprendimus priėmė aukščiausi SSRS partiniai ir valstybiniai organai.
Kūno kultūros ir sporto komitetas
Vietoj Kūno kultūros rūmų atsirado Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie LSSR liaudies komisarų tarybos (1941 01-06), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR komisarų tarybos (1944-46), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR Ministrų tarybos (1946-1986), LSSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas (1986-90).
Po Stalino mirties demokratizacija pamažu įsibėgėjo, o šeštajame dešimtmetyje buvo bandoma pertvarkyti kūno kultūros ir sporto valdymo sistemą. Apskritai, kuriant sovietinę kūno kultūros sistemą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas valdymo struktūrai.
Lietuvos sportininkų pasiekimai
Penkiasdešimt aneksijos, okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metų atnešė daug vargo ir rūpesčių visai Lietuvos tautai ir, žinoma, sportui. Tačiau sportas okupacijos laikotarpiu padėjo palaikyti tautos dvasią, lietuvių kalbą. Boksininko Algirdo Šociko ir jo varžovo Nikolajaus Koroliovo kovos, Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos ir Maskvos CSKA rungtynės lietuvių tautai visada reiškė kur kas daugiau nei tik sportą.
Sovietmečiu Lietuvos sporto organizacijos, sporto vadovai ir specialistai sugebėjo įgyvendinti ir realią, individualią sporto politiką, kuri tarnavo Lietuvos interesams. Todėl Lietuvos sportas sovietinio režimo metais nenusmuko, o Lietuvos sportininkai pasiekė daug reikšmingų pergalių tarptautinėje arenoje. Deja, olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose lietuviai galėjo dalyvauti tik kaip SSRS rinktinių nariai.
Po 1952 m. Lietuvos sportininkams pavyko dalyvauti visose olimpinėse žaidynėse ir laimėti medalius. Per okupacijos metus net 23 Lietuvos sportininkai tapo olimpiniais čempionais, buvo iškovota 19 sidabro ir 15 bronzos medalių.
Sportas atkūrus nepriklausomybę
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuometinis Kūno kultūros ir sporto komitetas ir 1988 m. gruodžio 11 d. atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) paskelbė bendrą kreipimąsi į Lietuvos sportininkus ir trenerius, prašydami nedalyvauti SSRS čempionatuose ir nedalyvauti SSRS rinktinėse.
1990 m. balandžio mėn. vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įsteigtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. KKSD ir LNOK kartu pradėjo reformuoti Lietuvos sporto sistemą ir užmegzti tarptautinius ryšius. Pagal Vakarų šalių pavyzdį buvo sukurta klubinė sistema, įvairių sporto šakų federacijos įgijo visišką savarankiškumą, įkurtos naujos visuomeninės sporto organizacijos: Parolimpinis komitetas, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, Lietuvos asociacija „Sportas visiems“ ir kt.
Sporto teisinio reglamentavimo pagrindu tapo 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Per dešimtmetį šis įstatymas šiek tiek paseno, todėl, atsižvelgiant į naujus poreikius ir aktualijas, 2008 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimas.
Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD)
1990 m. įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tapo pagrindine sporto valdymo institucija šalyje. Departamentui vadovavo Algirdas Raslanas (1990-93 ir 2005-09), Vytas Nėnius (1993-96 ir 2001-05), R. Kurtinaitis (1997-2001), Klemensas Rimšelis (2010-14), Edis Urbanavičius (2014-18), Vytautas Vainys (2019).
KKSD veikla apėmė:
- Sporto politikos formavimą ir įgyvendinimą.
- Finansavimą sporto programoms ir projektams.
- Sportininkų rengimo užtikrinimą.
- Tarptautinių sporto ryšių plėtojimą.
- Antidopingo kontrolę.
- Sporto infrastruktūros plėtrą.
Lietuvos sporto pasiekimai po nepriklausomybės atkūrimo
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai nė karto iš vasaros olimpinių žaidynių negrįžo be medalių. Vasaros olimpinėse žaidynėse jie iškovojo 16 medalių: keturis aukso, keturis sidabro ir aštuonis bronzos. Kasmet Lietuvos sportininkai iškovoja apie du su puse šimto medalių įvairių amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatuose. Iš parolimpinių žaidynių Lietuvos sportininkai parsivežė 30 medalių (4 aukso, 11 sidabro ir 15 bronzos), iš kurčiųjų žaidynių - 19 medalių. Kasmet Lietuvoje vyksta apie 10 pasaulio ir Europos čempionatų. Didžiausias ir svarbiausias tarptautinis renginys, kurį priėmė Lietuva, yra 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas.
Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC)
1997-aisiais metais Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC). Šiame procese LOSC pavestas vienas svarbiausių vaidmenų: pagal programą „Sidnėjus 2000“ organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti visų grandžių metodinę, mokslinę, medicininę veiklą, materialinio techninio aprūpinimo lygį.
Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkų rengimo programa. Šios programos vykdytojai buvo atsakingi už sportinio rengimo organizavimą iki 2008 m. Lietuvos olimpinės pamainos sportininkų rengimo programa. Su kitomis suinteresuotomis organizacijomis LOSC sudarė nuolatinį (baigtinį) olimpinės pamainos sportininkų, besirengiančių 2012 m. Perspektyvinės pamainos sportininkų rengimo programa. LOSC užtikrino optimalias gyvenimo, mokymosi, maitinimosi, treniravimosi sąlygas talentingiems ir gabiems sportininkams, kurie po dviejų olimpinių keturmečių 2016-aisiais metais galės dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Per laikotarpį nuo 1997 m. LOSC sportininkai laimėjo 21 medalį olimpinėse žaidynėse, t.y. 4 Sidnėjuje 2000 m., 3 Atėnuose 2004 m., 5 Pekine 2008 m., 5 Londone 2012 m.
Nuo 2016 m. vidurio Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės siaurino LOSC funkcijas. 2016 m. uždaryta Perspektyvinės pamainos sportininkų rengimo programa, nuo 2017 m. pradžios - Lietuvos olimpinės pamainos sportininkų rengimo programa, nuo 2018 m.
Nuo 2021 m. LSC priklauso: Ozo sporto bazė (Ozo g. 39B, Vilniuje), Lengvosios atletikos maniežas (Žemaitės g. 6, Vilniuje), stadionas „Vingis“ (M. K. Čiurlionio g. 112, Vilniuje), Šaudykla (St. Batoro g. 90A, Vilniuje), Trakų sporto bazė (Karaimų g. 73, Trakuose), Teniso kortai (M. K. Čiurlionio g. 112, Vilniuje), Stadionas (J. I. Kraševskio g. 2, LT-08117, Vilnius), Sporto kompleksas „Druskininkai“ (M. K. Čiurlionio g. 115A, Druskininkai), „Nemuno žiedo“ sporto bazė (Nemuno g. 20, Gaižėnėlių k., Kauno raj.).
Lietuvos sporto enciklopedija
Lietuvos sporto enciklopedijos (LSE) rengimo darbai Kūno kultūros ir sporto departamento iniciatyva buvo pradėti dar 1993 m. 2006 m. departamentas patvirtino Lietuvos sporto enciklopedijos Mokslinę redakcinę tarybą, vadovaujamą prof. habil. dr. Povilo Karoblio. Vyriausiuoju redaktoriumi paskirtas prof. habil. dr. Stanislovas Stonkus. 2008 m. sukurta internetinė Lietuvos sporto enciklopedija (www.lse.lt). 2010 m. išleistas I Lietuvos sporto enciklopedijos tomas A-K, o 2012 m. - II tomas L-Ž. 2016 m. Lietuvos sporto enciklopedijos projektas sustabdytas.
Studentų sportas
Studentų sportas Lietuvoje turi daug gražių tradicijų. Jų ištakos siekia 1922 m. Lietuvos universitete įkurta pirmoji sporto organizacija tapo studentų sporto sąjūdžio pradininke Lietuvoje, buvo įsteigta studentų ateitininkų sporto sekcija, 1922 m. lapkričio 14 d. ji pasivadino „Achilo“ sporto klubu.
1945 m. Lietuvos kūno kultūros institutas buvo įkurtas 1945 m. Tais pačiais metais kiekvienoje aukštojo mokslo įstaigoje buvo įsteigti karinio rengimo ir sporto skyriai. Šie skyriai 1947 m. buvo panaikinti ir sukurti kūno kultūros ir sporto skyriai.
1959-1985 m. - tai Lietuvos sporto klestėjimo laikotarpis. Daug puikių laimėjimų pasiekė studentai, dalyvaujantys SSRS čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, universiadose.
Lietuvos sporto organizavimas gerokai kito nuo 1990 m. kovo 11 d., atkūrus Lietuvos valstybingumą.
Lietuvos studentų sporto asociacija (LSSA) kūrėsi sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu. Pirmasis steigiamasis LSSA susirinkimas atvyko tik penkių aukštųjų mokyklų atstovai. Teko šaukti antrąjį, kurio metu ir buvo įkurta Lietuvos studentų sporto asociacija, patvirtinti jos įstatai, išrinktas vykdomasis komitetas. Pirmuoju LSSA prezidentu išrinktas LKKI katedros vedėjas docentas Česlovas Garbaliauskas, generaliniu sekretoriumi - Vaidotas Verba (LKKI).
LSSA rengia ir koordinuoja šalies studentų 25 sporto šakų čempionatus. Kas antri metai organizuojamos ir koordinuojamos Lietuvos universiados ir „Sportas visiems“ festivaliai.
1993 m. liepos 8 d. LSSA buvo priimta į FISU ir tapo visateise jos nare.
tags: #lietuvos #sporto #departamentas