Olimpinės žaidynės, turinčios gilias šaknis antikos pasaulyje, yra ne tik sporto varžybos, bet ir svarbus politinis bei socialinis reiškinys. Per daugiau nei du tūkstančius metų, nuo senovės Graikijos iki šių dienų, žaidynės patyrė daugybę transformacijų, atspindinčių besikeičiantį pasaulį. Šiame straipsnyje apžvelgsime olimpinių žaidynių istoriją, atkreipdami dėmesį į svarbiausius įvykius, boikotus ir skandalus, kurie paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje.
Olimpinės žaidynės antikos laikais
Senovės Graikijoje olimpinės žaidynės buvo skirtos pagerbti dievus ir neįtikėtinų jėgų turinčius atletus, kurie varžėsi įvairiose sporto šakų rungtyse. Daugiau nei prieš 2500 metų (maždaug 776 m. pr. Kr.) prasidėjęs olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas dievams pagerbti. Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių.
Moderniųjų olimpinių žaidynių atgaivinimas
Tokia buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre'o de Coubertino idėja - viena didele sporto švente suvienyti visas tautas.
Pirmieji iššūkiai: pasauliniai karai
Antikos laikų taisyklė laikytis taikos pažeidžiama kone per kiekvienas olimpines žaidynes, o modernių žaidynių idėja viena didele sporto švente suvienyti visas tautas taip pat nėra įgyvendinama, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“. XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms.
1936 m. Berlyno olimpiada: politikos ir propagandos arena
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Antrasis pasaulinis karas ir pokario žaidynės
Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti.
Šaltojo karo įtaka olimpinėms žaidynėms
Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
1956 m. Melburno olimpiada: boikotai ir konfliktai
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
1972 m. Miuncheno olimpiada: terorizmo šešėlis
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu.
1976 m. Monrealio olimpiada: Taivano klausimas
Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
1980 m. Maskvos ir 1984 m. Los Andželo olimpiados: supervalstybių konfrontacija
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Dopingo skandalai Maskvos olimpiadoje
1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai - prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo.
XXI amžius: dopingo skandalai ir politinė įtampa
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
Rusijos dopingo skandalas: tyrimai ir pasekmės
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m.
2016 m. Rio de Žaneiro olimpiada: dopingo skandalo įtaka
Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko.
Taip pat skaitykite: Žiemos olimpinės žaidynės 1984
2018 m. Pjongčango olimpiada: politinė įtampa ir Šiaurės Korėjos dalyvavimas
Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Imtasi ir papildomų saugumo priemonių - visoje šalyje atliekamos pratybos, turinčios paruošti visiems įmanomiems scenarijams - nuo sportininkų paėmimo į nelaisvę iki cheminio ginklo panaudojimo. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.
Olimpinės sporto šakos: evoliucija ir pokyčiai
Olimpinių žaidynių programą nuolat papildo naujos sporto šakos ir rungtys. Dažniausiai jos įtraukiamos kartu didinant žaidynėse dalyvaujančių sportininkų skaičių. Vis dėlto per ilgą šiuolaikinio olimpinio judėjimo istoriją yra nutikę ir priešingai - kelios sporto šakos neteko olimpinio pripažinimo, rašo LTOK.lt. Olimpinio judėjimo vadovai priversti eiti nuolatiniu ieškojimų keliu. Būtent tais laikais į olimpinių žaidynių programą pateko kelios sporto šakos, kurios vėliau buvo primirštos arba visai pamirštos. Žaidynių šeimininkai tais laikais į programą įtraukdavo sporto šakas ar rungtis, kurios būdavo paplitusios jų šalyje, bet kitose Europos dalyse ar juolab kituose žemynuose - beveik nežinomos.
Išnykusios olimpinės sporto šakos ir rungtys
Kone geriausias pavyzdys - baskų pelota (žaidimas, kuriame susipynę teniso ir skvošo elementai). Pelota oficialiai į olimpinę programą buvo įtraukta tik per 1900 m. Paryžiaus žaidynes, o vėliau trejose žaidynėse - 1924 m. Paryžiaus, 1968 m. Meksiko ir 1992 m. Kodėl būtent per šias žaidynes? Atsakymo toli ieškoti nereikia: per visą pasaulio pelotos pirmenybių istoriją keturių šalių - Ispanijos, Prancūzijos, Meksikos ir Argentinos sportininkai iškovojo 235 iš 242 aukso medalių. Tik per 1900 m. Paryžiaus olimpines žaidynes vienintelį kartą buvo surengtos kriketo, kroketo, bočės, ugniagesių sporto, aitvarų leidimo, sportinių balandžių lenktynės ir dar kelių sporto šakų varžybos. Tiesa, dabar Tarptautinis olimpinis komitetas daugelio šių varžybų kaip oficialios 1900 m. Kai 1904 m. olimpinės žaidynės pirmą kartą buvo surengtos JAV, Sent Luiso mieste, vyko dviejų tuo metu Šiaurės Amerikoje paplitusių žaidimų - lakroso ir rokės (amerikietiška kroketo atmaina) varžybos. 1908 m. Polo olimpinis kelias - labai vingiuotas. Šis žaidimas net kelis sykius pateko į olimpinę programą, bet greitai iš jos būdavo pašalinamas. Polo varžybos vyko per 1900, 1908, 1920, 1924 ir 1936 m. Panašus ir regbio likimas. Regbininkai olimpinėse žaidynėse varžėsi vos keturis kartus (1900, 1908, 1920 ir 1924 m.). Klasikinis regbis ir dabar nėra olimpinė sporto šaka, tačiau 2016 m. Per ankstyvąsias olimpines žaidynes buvo surengtos kelių variklinių sporto šakų varžybos. 1900 m. Paryžiaus žaidynėse vyko kelių rūšių automobilių, sunkvežimių (tarp jų - ugniagesių automobilių), motociklų bei variklinių valčių lenktynės. Variklinių valčių lenktynės taip pat buvo surengtos per 1908 m. Londono žaidynes. Iš olimpinės programos dingo nemažai savitų rungčių. Tik per 1900 m. olimpines žaidynes šauliai varžėsi šaudymo į gyvus balandžius rungtyje, o jojikai - kurio žirgas peršoks aukščiau ir toliau, tik 1904 m. Kelios rungtys gyvavo ilgiau, bet taip pat nesulaukė šių dienų. Ketverių olimpinių žaidynių gimnastikos varžybose buvo kopimo virve rungtis (1896, 1904, 1924 ir 1932 m.), nuo 1900 iki 1912 m. lengvaatlečiai šoko į tolį ir aukštį iš vietos, dukart buvo surengtos ir trišuolio iš vietos varžybos. Dviračių treko olimpinėje programoje labai ilgai - nuo 1908 iki 1972 m. Tarp išbrauktų rungčių pateko ir virvės traukimas. Nors dabar virvės traukimas yra atskira sporto šaka, XX amžiaus pradžioje jis buvo laikomas lengvosios atletikos rungtimi. Virvės traukimo varžybos vyko penkeriose iš eilės olimpinėse žaidynėse nuo 1900 iki 1920 m., bet prieš 1924 m.
Sporto šakos, siekiančios grįžti į olimpines žaidynes
Kelios buvusios olimpinės sporto šakos nenugrimzdo užmarštin ir tikisi vėl grįžti į olimpinių žaidynių programą. Tą jau padarė golfas, kurio olimpinės varžybos vyko 1900 ir 1904 m., bet paskui buvo sugrąžintos tik praėjus daugiau nei šimtmečiui - 2016-aisiais. Tarptautinis olimpinis komitetas yra numatęs pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos sporto šakos gali patekti į olimpines žaidynes. Pamatinis kriterijus - sporto šakai privalo vadovauti Olimpinės chartijos besilaikanti tarptautinė federacija, be to, ji turi būti paplitusi visame pasaulyje. Virvės traukimo, kriketo, polo ir baskų pelotos tarptautinės federacijos yra įtrauktos į TOK pripažįstamų tarptautinių federacijų sąrašą. Pasaulio lakroso federacijai 2018 m. Vis dėlto būtent lakroso perspektyvos šiuo metu atrodo geriausiai. Pasaulio lakroso federacija yra viena sparčiausiai besiplečiančių tarptautinių sporto organizacijų (2002 m. turėjo tik 18 narių, 2012 m. - 45, 2021 m. vasaros pradžioje - jau 72), o praėjusiose pasaulio lakroso pirmenybėse dalyvavo net 46 komandos. Pasaulio lakroso federacijai nuo 2018 m. Tiesa, Lietuvos lakroso federacijos veikla yra labai vangi. Priešingai nei Lietuvos virvės traukimo federacijos.
Boikotai: politikos įrankis sporte
Nepirkti, nevalgyti, negerti, nesilankyti - taip dažniausiai raginami vartotojai, kai paskelbiami kažkurios konkrečios šalies ar kompanijos boikotai. Pastaraisiais metais pareikšti savo nuomonę boikotuojant neretai raginami ir Lietuvos gyventojai, tačiau ypatingais rezultatais tokios akcijos pas mus pasigirti dar negali. Vienaip ar kitaip, pastebimiausiais tampa politiniai tarptautinių sporto renginių boikotai, o greičiausiai savo tikslų pasiekia…
Boikotų įtaka Lietuvoje ir pasaulyje
Nepirkti, nevalgyti, negerti, nesilankyti - taip dažniausiai raginami vartotojai, kai paskelbiami kažkurios konkrečios šalies ar kompanijos boikotai. Pastaraisiais metais pareikšti savo nuomonę boikotuojant neretai raginami ir Lietuvos gyventojai, tačiau ypatingais rezultatais tokios akcijos pas mus pasigirti dar negali. Vienaip ar kitaip, pastebimiausiais tampa politiniai tarptautinių sporto renginių boikotai, o greičiausiai savo tikslų pasiekia… organizuotas moterų atsisakymas vykdyti santuokines pareigas. Po nelaimės „Maxima“ parduotuvėje Rygoje šios šalies gyventojai, aktyviai prisidėjus ir Latvijos politikams (vien ko vertas buvusio populiaraus premjero Valdžio Dombrovskio viešas pareiškimas, jog nei jis, nei jo šeimos nariai kojos nekels į „Maxima“), pradėjo boikotuoti šio lietuviško kapitalo tinklo parduotuves. Kaip skelbė spauda, kai kurios Lietuvos įmonės, tiekiančios prekes „Maxima“ parduotuvėms Latvijoje, pajuto boikoto pasekmes - sumažėjus pirkėjų, teko mažinti ir pristatomų prekių kiekius. Praėjusiais metais viešumoje taip pat pasigirdo raginimai boikotuoti Lietuvos paštą - dėl drastiškai padidėjusių įkainių nesinaudoti jo teikiamomis paslaugomis. Tačiau, žinant, su kokiais darbo krūviais Lietuvos paštas susidūrė šventiniu laikotarpiu, vargu, ar boikotas išvis buvo prasidėjęs. 2012 m. Anot akcijos organizatorių, „kiekvienas centas, išleistas „Vičiūnų“ produkcijai, prisideda prie šios įmonių grupės vadovo kruvinų pramogų - egzotinių gyvūnų žudymo“. Greičiausiai kažkas ir iki šiol nevalgo krabų lazdelių, bet ekonominių pasekmių jų gamintojai vargu ar patyrė. 2011 m. tame pačiame socialiniame tinkle kelios dešimtys tūkstančių vartotojų prisijungė prie iniciatyvos visą mėnesį nesipilti degalų „Lukoil“, „Statoil“ ir „Orlen Lietuva“ degalinėse - tokiu būdu bandyta protestuoti prieš „astronomines kainas“. Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius, anuomet komentuodamas situaciją, teigė, jog gyventojai protestams pasirinko netinkamą taikinį. Pasak jo, „tikėtis, kad tos protesto akcijos padės sumažinti Mažeikių gamyklos naftos produktų kainas…man tai atrodo juokinga“. Esą gali būti, kad protesto akcijos - juodi žaidimai, kuriais užsiima smulkesnieji degalinių tinklai.
Kodėl boikotai Lietuvoje ne visada veiksmingi?
Visuomenė serga bejėgiškumu Ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvoje vartotojų boikotai nepavyksta todėl, kad žmonės nėra pilietiški ir yra įpratę galvoti, jog vis tiek savo interesų ar vertybių neapgins. „Esame įpratę gyventi visuomenėje, kurioje daugelis kuo nors piktinasi, tačiau vis tiek galvoja, kad nieko pakeisti neįmanoma. Tai - nepasitikėjimas ir savimi, ir kitais, baimė, kad liksi išduotas ar, geriausiu atveju, nesuprastas“, - mano ekonomistas. Ž. Mauricas visgi pamini bene vienintelį iš tiesų pavykusį boikotą, kuomet dar prieškario Kaune buvo protestuota prieš beprotiškas elektros kainas, kurios buvo tikrai didžiausios Europoje, o gal ir visame pasaulyje. „Tuomet kauniečiai veikė pavydėtinai vieningai, degino žvakes ir žibalines lempas, o jeigu kur nors pamatydavo įjungtą elektrą, iškuldavo langus. Šis boikotas pasiteisino. Šiandien panašių istorijų nėra“, - pasakoja Ž. Mauricas. Pasak pašnekovo, iš dalies tai lemia ir ramesnis tautiečių būdas - kenčia iki paskutiniosios, o dažnai ir pripranta. „Visuomenėje trūksta dialogo ir tai akivaizdu ne tik organizuojant protesto akcijas ar vartotojų boikotus, bet net ir elementariose gyvenimiškose situacijose. Tarkim, su muziką garsiai klausančiais kaimynais - arba kenčia, ar kviečia policiją, bet nesitaria, kaip problemą išspręsti“, - apibendrina Ž. Mauricas.
Sėkmingi boikotai pasaulyje: pavyzdžiai ir pamokos
Visgi kai kurie pasaulyje vykę ir tebevykstantys boikotai susilaukia didesnio dėmesio. Turbūt vienas didžiausių su politika susijusių boikotų - „bausmė“ Danijai už 2005 m. laikraštyje „Jyllands - Posten“ atspausdintas musulmonų pranašo Mohamedo karikatūras. Islamo aktyvistai pradėjo tikrą tų piešinukų autoriaus medžioklę (jis yra saugomas ir slapstosi iki šiol), tada solidarumo vardan karikatūras persispausdino daugelis Europos laikraščių ir žurnalų. Pasipylė protesto akcijos, vienuolikos musulmoniškų valstybių užsienio reikalų ministerijos pareikalavo viešo atsiprašymo, o kai kurios net uždarė savo diplomatines atstovybes Danijoje. Po garsių diplomatinių demaršų sekė ekonominis boikotas - neimportuoti, nepirkti ir nevartoti daniškos kilmės prekių. Kuveitas paskelbė, kad toks boikotas jų šalyje - amžinas. 2006 balandį Danijos statistikos biuras pranešė, kad danų pieno produktų eksportas vien per vasario mėnesį į islamo šalis sumažėjo net 85 proc. Danijos koncernas „Arla“, gaminantis ir eksportuojantis maisto produktus, skelbė, jog per kelis mėnesiu dėl boikoto patyrė apie 54 mln. eurų (186 mln. Lt) nuostolio. 2005 m. koncerno apyvarta siekė 430 mln. eurų (1,49 mlrd. Lt) ir du trečdalius šios sumos sudarė eksportas į Saudo Arabiją. Praėjusių metų lapkritį antiizraelietiškas judėjimas „Boycott, Divestment and Sanctions“ Airijos „Tesco“ prekybos tinklo parduotuvėse specialiais geltonais lipdukais pažymėjo visas Izraelyje pagamintas prekes. Lipdukai skelbė: „Vardan teisingumo Palestinoje - boikotas Izraeliui“. Be jokios abejonės, Izraelio valdžia į tai sureagavo labai audringai. Žurnalistams išplatintame pareiškime akcentuota, jog protestuotojai neatsitiktinai pasirinko geltoną spalvą - juk būtent tokios spalvos Dovydo žvaigždes buvo priversti nešioti žydai Holokausto metu. Kai kurie visame pasaulyje žinomi prekės ženklai boikotuojami pavydėtinai dažnai. Pavyzdžiui, kompanija „Nestle“ kaltinama, kad propaguoja dirbtinį pieną kūdikiams, tad ją JAV nevyriausybinės organizacijos ir net Pasaulio sveikatos organizacija boikotuoja jau keletą dešimtmečių. Žinoma, yra kliuvę ir bene garsiausiam pasaulyje gazuotam gėrimui „CocaCola“. Per daugiau per šimtmetį trunkančią šios kompanijos gyvavimo istoriją dažniausiai ją kaltino nežmonišku elgesiu su darbuotojais, bet visgi vienas pastebimiausių boikotų - nuo 1968 iki 1991 m. trukęs Arabų lygos paskelbtas „CocaCola“ boikotas, nes esą kompanija aktyviai dirba Izraelyje ir savo gamyklas stato okupuotose teritorijose. Kai arabų valstybėse šio gėrimo nebeliko, jo vietą tuoj pat užėmė ne kas kitas, o „PepsiCo“, sumaniai vengusi Izraelio rinkos. Ir nors šiuo metu abiem gėrimais sėkmingai prekiaujama ir Izraelyje, ir arabų šalyse, išliko gyvas stereotipas, kad „CocaColą“ geria žydai, o arabai - „Pepsi“. Paprakaituoti pernai dėl boikoto buvo priversti ir JAV Baltieji rūmai: protestuodami dėl apribojimų nepriklausomiems fotografams dirbti JAV prezidento oficialių susitikimų metu, didžiausios šalies žiniasklaidos priemonės ir profesinės organizacijos paragino visiškai atsisakyti publikuoti oficialias prezidento Baracko Obamos administracijos pateikiamas nuotraukas. Konfliktą teko spręsti - juk laikraščiu užmušti galima ne tik musę, bet ir bet kurį politiką. Tęsiant politikos temą, į didžiulę nemalonę Rusijoje ir Ukrainoje pateko amerikiečių muzikos grupė „The Bloodhound Gang“, kai koncerto metu Odesoje jos boso gitaristas nusišluostė Rusijos vėliava. Muzikantai buvo gėdingai išvyti iš šalies, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir Ukrainoje, ir Rusijoje, jiems uždrausta penkerius metus įvažiuoti į abi valstybes, o radijo stotys pradėjo „The Bloodhound Gang“ kūrybos boikotą. Gana paradoksaliai nuskambėjo dar vienas įdomus boikotas - po to, kai Rusijoje buvo priimti skandalingi įstatymai, nukreipti prieš seksualines mažumas, JAV, Kanados ir daugelio Anglijos miestų gėjų klubai ir barai paskelbė boikotą… rusiškai degtinei. Pagrindiniu taikiniu tapo „Stolichnaya“, tačiau netrukus į boikoto vykdytojus kreipėsi šio prekės ženklo savininkas - kompanija SPI, pareiškusi, kad minima degtinė yra gaminama ne Rusijoje, o Latvijoje. Šaipydamiesi iš šio nesusipratimo, žurnalistai pasiūlė verčiau boikotuoti rusišką naftą.
„Sekso streikas“: netradicinis protesto būdas
Nėra sprendimo - nėra sekso Galima juoktis, tačiau vienu iš veiksmingiausių būdų pasiekti tikslų neretai būna vadinamasis „sekso streikas“. Santuokinių pareigų atlikimo boikotas žinomas nuo senų senovės - tokį kovos būdą pjesėje „Lysistrata“ aprašė dar senovės graikų dramaturgas, „komedijos tėvas“ Aristofanas. Moterys tiesiog pavargo nuo 27 metus trukusio karo ir nusprendė taikos siekti savomis priemonėmis: graikės užsidarė Akropolyje ir savo vyrams paskelbė meilės boikotą, kol nebus sudaryta taikos sutartis su Sparta. Panašią taktiką jau šiame amžiuje panaudojo net kelių valstybių moterys. 2011 m., pačiame vyriausybinės krizės įkarštyje tuometė Belgijos senatorė Marleen Temmerman (pagal profesiją ginekologė) pakvietė savo tėvynaines nesimylėti su politikais tol, kol karalystėje nebus patvirtinta vyriausybė. Žinoma, sunku pasakyti, ar tai labai padėjo, bet metų pabaigoje Belgija vyriausybę vis dėlto jau turėjo. Santuokines pareigas yra boikotavusios ir turkės: visame pasaulyje nuskambėjo Antalijos regione esantis miestelis Sirta, kai vietinės moterys atsisakė miegoti su savo vyrais, kol nebus sutvarkytas vandentiekis. Tam, kad „meilės streikas“ būtų dar įtikimesnis, turkės pateikė ir rimtą religinį motyvą - pagal islamo taisykles po meilės akto būtina apsiprausti, o jeigu nėra vandens, nėra ir sekso. Sirtos miestelio pavadinimą ėmė linksniuoti viso pasaulio žiniasklaida ir, be jokios abejonės, tai labai sunervino provincijos gubernatorių - pinigų vandentiekio remontui atsirado iškart. „Seksualinis streikas“ vyko ir Italijos Neapolyje: vietinės moteriškės protestavo dėl vyrų silpnybės pirotechnikai. Kaip nebūtų keista, bet šį streiką palaikė ne tik miesto valdžia, bet ir Katalikų bažnyčia.
Sporto renginių boikotai: dažnas politikos įrankis
Populiariausia - boikotuoti sporto renginius Prieš kelis metus žurnalas „Forbes“, atkreipdamas dėmesį, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel greičiausiai boikotuos Europos futbolo čempionato rungtynes Ukrainoje, kur kalinama buvusi premjerė Julija Tymošenko, paskelbė pačių garsiausių ir įdomiausių tarptautinių sporto renginių boikotų sąrašą. Ir jame atsidūrė keletas olimpiadų bei pasaulio ir Europos futbolo čempionatų.
#