Didžioji politika nuo pat civilizacijos atsiradimo yra persmelkusi visas žmogaus gyvenimo sritis, o visi didesnio masto renginiai, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepolitiški, gali būti panaudoti politiniams tikslams. Olimpiados nėra išimtis. Šaltojo karo metais olimpinės žaidynės tapo svarbia ideologinės kovos arena tarp JAV ir SSRS. Šiame straipsnyje aptariama Maskvos olimpiada, vykusį Šaltojo karo metais, jos boikoto priežastys ir pasekmės.
Politika ir olimpiados: istorinis kontekstas
Olimpinės žaidynės yra ne tik sporto varžybos, bet ir politinių, socialinių bei kultūrinių įvykių atspindys. Žaidynių istorijoje būta ne vieno atvejo, kai politika įsiterpė į sportą, o tai turėjo įtakos tiek pačioms varžyboms, tiek tarptautiniams santykiams.
Štai keletas pavyzdžių iš olimpinių žaidynių istorijos:
- 1936 m. Berlyno olimpiada. Nacių Vokietija pasinaudojo šiomis žaidynėmis propagandos tikslais, siekdama įtvirtinti savo ideologiją ir parodyti pasauliui Trečiojo Reicho galią.
- 1956 m. Melburno olimpiada. Dalis valstybių boikotavo šias žaidynes dėl politinių priežasčių: Kinija protestavo prieš Taivano dalyvavimą, o Šveicarija, Olandija ir Ispanija - prieš SSRS įsiveržimą į Vengriją.
- 1968 m. Meksiko olimpiada. Žaidynės buvo paženklintos studentų protestų prieš vyriausybę ir juodaodžių atletų protestų prieš rasinę diskriminaciją JAV.
- 1972 m. Miuncheno olimpiada. Palestiniečių teroristų išpuolis prieš Izraelio sportininkus sukrėtė pasaulį ir parodė, kad politika gali įsiveržti į sportą pačiu tragiškiausiu būdu.
1980 m. Maskvos olimpiada: Šaltojo karo kulminacija
1980 m. Maskvos olimpiada tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo politinės konfrontacijos pavyzdžių. 1979 m. SSRS įvedė savo kariuomenę į Afganistaną, o tai sukėlė griežtą Vakarų šalių reakciją. JAV prezidentas Jimmy Carteris paskelbė apie Maskvos olimpinių žaidynių boikotą ir paragino kitas valstybes pasekti JAV pavyzdžiu.
Boikoto priežastys
Pagrindinė boikoto priežastis buvo SSRS agresija Afganistane. JAV ir kitos Vakarų šalys pasmerkė sovietų invaziją ir siekė politinėmis bei ekonominėmis priemonėmis priversti SSRS išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Olimpiados boikotas buvo viena iš tokių priemonių.
Taip pat skaitykite: Kauno Žalgirio ir Maskvos CSKA analizė
Boikoto dalyviai
JAV pavyzdžiu pasekė daugiau nei 60 valstybių, tarp jų VFR, Japonija, Kinija, Kanada ir kt. Tai buvo didžiausias boikotas per visą olimpinio judėjimo istoriją. Kai kurios šalys, nors ir atsiuntė savo delegacijas į Maskvą, protestavo kitokiomis priemonėmis: 15-os valstybių, tarp jų D. Britanija, Prancūzija ir Italija, sportininkai varžėsi po olimpine vėliava, o ne su savo nacionalinėmis vėliavomis.
SSRS atsakas
1984 m. įvyko atsakomasis SSRS ir jos sąjungininkių boikotas. Teisindamasi JAV tvyrančiu „šovinizmu ir antisovietine isterija“, SSRS paskelbė, jog nesiųs savo delegacijos į Los Andželo OŽ. Ja pasekė dar 13 sovietų sąjungininkių, daugiausia iš Rytų Europos (iš rytų europiečių tik Rumunija neatsisakė dalyvauti žaidynėse).
Boikoto pasekmės
Maskvos olimpiados boikotas turėjo didelę įtaką tiek pačioms žaidynėms, tiek tarptautiniams santykiams.
- Sportinės pasekmės. Boikotas sumažino konkurenciją žaidynėse, nes nedalyvavo daug stiprių sportininkų iš Vakarų šalių.
- Politinės pasekmės. Boikotas parodė SSRS tarptautinę izoliaciją ir pasmerkė jos agresiją Afganistane.
- Moralinės pasekmės. Boikotas sukėlė daug diskusijų apie sporto ir politikos santykį bei apie tai, ar galima naudoti sportą politiniams tikslams.
Sportininkų likimai ir psichologinės traumos
Boikotas sudaužė daug garsių Lietuvos sportininkų likimų. Ne vienam tai buvo skaudžiausias smūgis gyvenime: buvo praleista paskutinė proga dalyvauti svarbiausiose varžybose, dėl kurių paaukoti ilgi treniruočių metai ir sveikata.
Po politikų smūgio daugeliui atletų prireikė psichologų pagalbos. Kai kas puolė į besaikį alkoholio vartojimą, depresiją.
Taip pat skaitykite: Lietuvos indėlis į Maskvos olimpiados šuolio į tolį
Krepšininkai A.Sabonis, S.Jovaiša, plaukikas R.Žulpa, rankininkai S.Mažeikaitė-Strečen ir V.Novickis, krepšininkė R.Šidlauskaitė-Venskūnienė, disko metikė G.Murašova, bėgikė A.Kasteckaja-Ambrazienė, irkluotojas J.Pinskus - iš šių ir kitų sporto žvaigždžių sovietų valstybė tiesiog atėmė medalius, kuriuos jie buvo pajėgūs laimėti Los Andžele.
Sportas ir politika: amžinas ginčas
Valstybių veikėjams kartais paranku sportą tapatinti su politika, bet retas sportininkas to nori. Tik ar olimpiadas boikotuojantys politikai patys užsidirba reitingo taškų?
Viena, ko nori sporto gerbėjai, - stebėti garbingai rungtyniaujančius atletus. Todėl daugelio amerikiečių nesužavėjo J.Carterio užmojis boikotuoti 1980 m. Maskvos olimpiadą - po penkių mėnesių JAV prezidentas nebuvo perrinktas antrai kadencijai.
O praėjus dešimtmečiui garsi JAV irkluotoja, Tarptautinio olimpinio komiteto narė A.DeFrantz šį boikotą pavadino „beprasmiu veiksmu ir gėdinga JAV istorijos dalimi“.
Nepaisant istorijos pamokų, amžinas ginčas - ar sportas ir politika yra neatsiejami - nerimsta.
Taip pat skaitykite: Maskvos olimpiados aukso medalis Žulpai