Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pristato dar vieną #OlimpinėsLegendos istoriją, skirtą legendiniam plaukikui Robertui Žulpai. Šiame straipsnyje prisiminsime įspūdingą R. Žulpos pergalę 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse, jo kelią į aukso medalį ir gyvenimą po triumfo.
Kelias į olimpinį auksą
Ant aukščiausio olimpinio garbės pakylos laiptelio R. Žulpa užkopė 1980 m. Maskvoje, laimėjęs 200 m plaukimo krūtine varžybas. Tačiau kelias į triumfą nebuvo lengvas. Jam teko patirti ne tik sekinančias treniruotes ir didžiulę konkurenciją, bet ir sovietinės ideologijos spaudimą.
Besirengiant olimpinėms žaidynėms, per SSRS rinktinės treniruočių stovyklą Pamaskvėje, R. Žulpa buvo priverstas įstoti į komjaunimą. „Rinktinės treneriai man nuolat priekaištavo, kad nesu komjaunuolis ir labai apsijuoksiu, kai žmonės sužinos, jog būdamas SSRS rinktinės narys ir olimpinių žaidynių kandidatas, nesu įstojęs į komjaunimą. 1979-aisiais su SSRS plaukimo rinktine buvome nuvežti prie vieno Maskvos gynėjų paminklo, kur įvyko priėmimo į komjaunimą ceremonija. Visų plaukikų akivaizdoje atsiklaupęs turėjau bučiuoti sovietinę raudoną vėliavą ir, atseit, iškilmingai buvau prisaikdintas į komjaunuolius“, - prisiminė legendinis plaukikas.
Įspūdingi pasiekimai
R. Žulpos laimėjimai išties įspūdingi:
- Maskvos olimpinis čempionas;
- Pasaulio vicečempionas;
- Triskart Europos čempionas;
- Penkis kartus Europos taurės laimėtojas;
- 12 kartų SSRS čempionas;
- Pasaulio eksrekordininkas (200 m krūtine - 2 min. 15,85 sek.);
- 1981 m. populiariausias Lietuvos sportininkas.
Gyvenimas po olimpinio triumfo
Šiandien R. Žulpa gyvena Lazdynuose ir su skausmu žvelgia į apleistą plaukimo baseiną, kurio statybos vis dar nebaigtos. „Net ir žiūrėti į tą pusę negaliu, einu ir praeinu. Kažin, kaip ilgai viskas tęsis. Gal, sakau, nauja valdžia viską paskubins“, - viliasi olimpinis čempionas. Anksčiau jis lankydavosi Lazdynų baseine, ruošdavosi šalies veteranų čempionatams, tačiau dabar baseinas yra nugriautas.
Taip pat skaitykite: Rezultatai: 1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės, lengvoji atletika
Prieš karantiną VšĮ „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas pakvietė olimpinį čempioną paplaukioti į šios įstaigos administruojamą Fabijoniškių baseiną, tačiau R. Žulpa šiuo pakvietimu nepasinaudojo dėl didelio atstumo. „Tačiau dabar vėl atsirado noras plaukioti, tik kad tas karantinas greičiau baigtųsi. Jau norisi ir atvirose Lietuvos veteranų varžybose dalyvauti, pamažu pradėti joms rengtis. Tos varžybos man patinka, praplaukiu 50 m nuotolį krūtine, patiriu nemažai emocijų. Tačiau daugiausiai adrenalino gaunu ne kai iškovoju medalį, bet kai susitinku su savo senais draugais Alytuje ir Kaune, kur dažniausiai vyksta veteranų varžybos“, - pasakoja olimpinis čempionas.
2020 m. kovo 20 d. R. Žulpai sukako 60 metų, tačiau kovo 16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas. „Jubiliejaus proga negavau nei dovanų, nei draugų į savo gimtadienį negalėjau pakviesti. Toks tad neįdomus buvo tas mano 60-metis. Smagu, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas mane ir Rimą Kurtinaitį gražiai pagerbė, įteikė Olimpinę žvaigždę“, - džiaugiasi R. Žulpa.
Olimpinis čempionas sulaukė daug skambučių iš savo bendražygių, gyvenančių Maskvoje, Sankt Peterburge ir Lietuvoje. Pasveikino ir legendinis rusų plaukikas, Maskvos ir Seulo olimpinis čempionas, o dabar Rusijos plaukimo federacijos prezidentas Vladimiras Salnikovas, kuris irgi šventė savo 60 metų jubiliejų. „Volodią irgi pasveikinau su jubiliejumi, su juo esame geri pažįstami nuo Maskvos olimpinių žaidynių. Šį legendinį plaukiką daug sykių kviečiau atvažiuoti į Lietuvą, bet jis vis nesuranda laiko. Tenka bendrauti per socialinius tinklus - feisbuką ir instagramą“, - sako Robertas.
Karantino dienos ir prisiminimai
Paklaustas, kaip leidžia dienas karantino metu, R. Žulpa atsakė: „Kai suvaržymai dar nebuvo tokie griežti, stengdavausi prasiblaškyti ir nuvažiuodavau pas draugus į sodybas Zarasų ir Molėtų rajonuose. Prie Dusetų ežero puikią sodybą turi mano kovų bendražygė Aiškutė Buzelytė, tai pas ją važiuodavau žvejoti, grybauti. Nuo vaikystės esu didelis žūklės mėgėjas, o Zarasų kraštuose galima pagauti pačias didžiausias žuvis. Užkibdavo lydekų, karšių. Kai ežerai užšąla, draugai kviečia pažvejoti ant ledo. Prie Žaliųjų ežerų irgi turiu tėvų sodą, kur yra porą lysvių, tai vis važiuodavau žolę pjauti. Dabar per sugriežtintą karantiną stengiuosi laikytis reikalavimų, daugiau laiko praleidžiu namuose.“
R. Žulpa dažnai prisimena savo įspūdingą pergalę Maskvos olimpiniame baseine: „Tikrai prisimenu, nes ta pergalė - pati svariausia mano karjeroje. Olimpiniais metais buvau pasaulio sezono lyderis plaukiant 200 m distanciją krūtine. Man buvo pranašaujamas aukso medalis. Net jeigu olimpinėse žaidynėse būtų dalyvavę ir amerikiečiai, savo rungtyje būčiau laikomas vienu rimčiausių favoritų nugalėti. Kažkur skaičiau, kad galvojama įkurti Olimpinį muziejų, tai, manau, jame vietos atsirastų ir manajam medaliui, kuris dabar yra mano namuose.“
Taip pat skaitykite: 1980 m. Žiemos Olimpiados tradicijos
Apdovanojimai už pergalę ir gyvenimo vingiai
Už pergalę olimpinėse žaidynėse R. Žulpa gavo piniginę premiją, paskyrą automobiliui „Volga“ ir vieno kambario butą Šeškinėje. Tačiau „Volgą“ jis nusipirko už savo pinigus, mokėdamas 7 tūkstančius rublių. Premija buvo tradicinė - 4 tūkstančiai rublių. Vieno kambario butą Šeškinėje R. Žulpa prarado 1988 metais, kai išvažiavo gyventi pas žmoną į Italiją. „Toks buvo sovietinių laikų įstatymas, nes bute negyvenau trijų mėnesių. Niekas manęs neklausė, kad butą užsidirbau už pergalę per Maskvos olimpines žaidynes ir jis yra skirtas visiems laikams“, - apgailestauja olimpinis čempionas.
R. Žulpa prisimena, kad tuo metu buvo laikomas svajonių jaunikiu: „Panelių, žinoma, turėjau. Juk buvau jaunas, aukštas (1 m 93 cm), važinėjau po užsienius, prieš olimpines žaidynes vieną mėnesį praleidau treniruočių stovykloje Floridos valstijoje, Majamyje. Beje, ten dabar gyvena Seulo olimpinis vicečempionas, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis Raimundas Mažuolis. Treniravomės kartu su amerikiečiais. Su jais politiškai buvome dideli priešai, bet su sportininkais - geriausi draugai. Manęs daug kas klausia, negi amerikiečiai manęs nekalbino pasilikti Amerikoje. Mes buvome politiškai „pakaustyti“, apie tai nebuvo nė kalbos. 1977-aisiais pirmą sykį su SSRS rinktine išvykau į Teksasą, kur gyveno mano dėdė, ir dalyvavau plaukimo mače SSRS - JAV, pasimačiau su savo giminaičiu. Buvo visos galimybės pasilikti Amerikoje, tačiau tokių minčių neturėjau.“
Olimpinis auksas ar pasaulio rekordas?
Paklaustas, ką labiau vertina - olimpinį aukso medalį ar pasaulio rekordą, R. Žulpa nedvejodamas atsako: „Olimpinį aukso medalį. Man pasaulio ir SSRS rekordai buvo didelis moralinis pasitenkinimas, nes 200 m distancijoje krūtine buvau greičiausias pasaulyje. Dabar mažai kas žino, kad 1981 metais Kroatijoje per Europos čempionatą pagerinau pasaulio rekordą. O kad esu olimpinis čempionas - žino dauguma. Už pasaulio rekordą tada gavau gal 200 rublių premiją.“
R. Žulpa apgailestauja, kad negalėjo dalyvauti 1984-ųjų Los Andželo olimpinėse žaidynėse, kurias boikotavo socialistinio lagerio šalys. „Los Andželo žaidynėms labai kruopščiai rengiausi su kone tais pačiais SSRS rinktinės plaukikais, dalyvavusiais ir Maskvos olimpinėse žaidynėse. Mano apdovanojimų kolekcijoje tikrai galėjo būti dar vienas olimpinis medalis. Aišku, per tuos ketverius metus atsirado ir už mane greičiau plaukiančių jaunųjų plaukikų, tačiau ir aš buvo labai geros formos. Vietoj Los Andželo žaidynių socialistinio lagerio atstovams surengtose „Draugystės“ žaidynėse pasiekiau aukštus rezultatus, jie buvo geresni nei Los Andžele 200 m krūtine rungtyje lentyniavusių plaukikų. Iš mūsų kartos vienintelis V. Salnikovas sugebėjo gerai pasirengti ir Seulo olimpinėms žaidynėms, kur jis 1500 m distancijoje laisvuoju stiliumi tapo olimpiniu čempionu. Gi aš su kitais plaukikais po skaudžiai susiklosčiusių Los Andželo olimpinių žaidynių pasakėme: „Mes pavargome, dedame tašką“.“
Tinginio etiketė ir treniruočių ypatumai
Paklaustas, kaip jam pavykdavo pakelti didžiulius krūvius SSSR rinktinėje ir kodėl jam prigijo tinginio vardas, R. Žulpa atsakė: „Gal toks ir buvau. Todėl didžiajame sporte ir ilgai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai išsekino. Jie tapo nereikalingi, o aš išsilaikiau. SSRS plaukikų rinktinės treniruočių stovyklos dažniausiai vykdavo Pamaskvėje, kur įkurtas Vandens sporto centras, Armėnijos aukštikalnėse, Bulgarijoje, kitur. Per savaitę treniravomės 10 kartų. Kadangi krūtine plaukiama lėčiau, tai per dieną įveikdavau po 10 km. Tarkime, Volodia Salnikovas nuplaukdavo dvigubai daugiau, nes jis specializavosi laisvojo stiliaus rungtyse. Tuo metu savo mėgstamoje 200 m distancijoje krūtine buvau ryškus lyderis. Labai džiaugiausi, kad mano trenerio Algirdo Jono Štaro buvo puikūs santykiai su sovietų rinktinės vyriausiuoju treneriui Voicechovskiu, o sovietų laikais tai buvo ypač svarbu. Per treniruotes tikrai dariau ne viską, ką man liepdavo rungties treneris Borisas Zenovas, kuris dabar gyvena Vienoje. Jam vadovaujant, rinktinėje treniravosi ir Lina Kačiušytė. Jeigu būčiau treniravęsis jo numatytais dideliais krūviais, ilgai būčiau netempęs. Puikus to pavyzdys - Aiškutė Buzelytė, kuri buvo pakviesta į SSRS rinktinę. Treniravosi ypač daug ir atsakingai, tačiau susigadino sveikatą ir buvo priversta trauktis iš rinktinės. SSRS rinktinėje man pavyko išsilaikyti septynerius metus. Per tą laiką savo draugus irgi išmokiau sukčiauti, jie pradėdavo apgaudinėti rinktinės trenerius. Tik vieninteliam Volodiai Salnikovui nepasiūliau to daryti, nes bijojau. Retkarčiais pažeidinėdavau ir sportinį režimą, gaudavau baudų. Tačiau užtekdavo laimėti SSRS čempionatą ir vėl viskas būdavo gerai.“
Taip pat skaitykite: Rublis, skirtas Maskvos Olimpiadai
R. Žulpa prisimena, kad rinktinėje būdavo gerai maitinami: „Maitindavo labai gerai, netrūkdavo juodų ikrų, lašišos, o laisvo laiko mažai turėdavome. Po alinančių treniruočių norėdavosi gerai išsimiegoti. Tačiau vykdavo įvairūs susirinkimai, turėjome skaityti komunistinius raštus, nes buvo privaloma politinė informacija. Dešimtą vakaro jau reikėdavo eiti miegoti.“
Pergalių paslaptis
Paklaustas, kur slypėjo jo pergalių paslaptis, R. Žulpa atsakė: „Į Lazdynų baseiną mane, devynmetį, nuvedė tėvai ir griežtai pasakė, kad jokių muzikų, fortepijonų, krepšinio, kad į jokius būrelius manęs nevežios - plaukiok baseine ir viskas. Niekur kitur nesiblaškiau. Plaukimas buvo mano pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Buvau gerų fizinių duomenų, lengvų kaulų. Pirmasis mano treneris Grigorijus Mirvis, o vėliau mane tobulino Algirdas Jonas Štaras. Laikai tikrai buvo geri. Tačiau dabar, kai pagalvoju, galėjau ir daugiau pasiekti, tą sakė ir mano treneris A. J. Štaras. Jeigu per treniruotes nebūčiau tinginiavęs, gal tų pergalių būčiau ir daugiau pasiekęs, tačiau tada mano karjera tikrai būtų buvusi gerokai trumpesnė. Su didžiuoju sportu atsisveikinau 1985-aisiais, kai man buvo 25-eri. Prasidėjo užuominos, kad jau reikia užleisti vietą jaunimui. Išėjau ne aš vienas, beveik visi, kurie dalyvavo Maskvos olimpinėse žaidynėse. Tada 25-erių metų sportininkai jau buvai laikomas seniais. Maskvoje dar gyvenau porą metų, nes studijavau, o aukštojo mokslo diplomą gavau 1984-aisiais, kai baigiau Vilniaus pedagoginį institutą.“
Trenerių įtaka ir šeima
R. Žulpa su ilgesiu prisimena savo trenerius: „Plaukimui atidaviau 16 metų, tarp gyvųjų jau nebėra abiejų jūsų trenerių, ar jų trūksta šiandienos gyvenime? Labai trūksta. Ypač susidraugavau su A. J. Štaru. Kai jau nesitreniravau, vasarą važiuodavau pas jį į sodybą Kazitiškėse Zarasų rajone. Kartu su treneriu praleisdavome daug įdomaus laiko, buvo įdomu su juo diskutuoti, prisiminti aktyvaus sportavimo dienas.“
Atstovaudamas SSRS rinktinei Maskvoje, R. Žulpa susipažino su savo būsimąja žmona, itale Aristėja, kuri A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Jie draugavo apie penkerius metus ir susituokė 1987-ųjų rudenį Vilniuje, šventė „Lietuvos“ viešbutyje. Po metų R. Žulpa išvyko gyventi į Italiją ir porą metų dirbo plaukimo treneriu. „Tačiau darbas nepatiko, matyt, negimiau būti treneriu. Gyvenau Italijoje ir Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu Vilniuje, o žmona ir dukros 30-metė Brigita bei 28-erių Andre gyvena Milane. Brigita savo gyvenimą susiejo su plaukimu, moko vaikus, vyresnio amžiaus žmones, neįgaliuosius plaukti. O Andre vis siekia mokslo žinių ir renka aukštųjų mokyklų diplomus: baigė žurnalistiką, o dabar studijuoja biologiją. Šiemet pavasarį ji buvo atvažiavusi į Lietuvą.“
Ateities viltys ir palinkėjimai
R. Žulpa apgailestauja, kad Tokijo olimpinės žaidynės buvo nukeltos į 2021-uosius: „Gaila, kad žaidynės nukeltos į 2021-uosius. Danas Rapšys tikrai būtų iškovojęs aukso ar sidabro medalį 200 m ar 400 m distancijose, na, blogiausiu atveju būtų pelnęs bronzą. Antrą sykį jam bus nelengva įgyti tokią sportinę formą, kokią buvo įgijęs šiemet.“
Kitos Lietuvos sporto legendos ir jubiliejai
Straipsnyje taip pat paminėtos kitos Lietuvos sporto legendos ir jubiliejai. Vilniaus „Eglės“ rankinio klubas, išugdęs olimpines ir pasaulio čempiones bei daugkartines Čempionių lygos nugalėtojas, paminėjo 50 metų jubiliejų. Sigita Mažeikaitė-Strečen tapo olimpine čempione 1980 m. Maskvos žaidynėse ir iškovojo auksą 1982 m. pasaulio čempionate. Aušra Miklušytė-Fridrikas tapo pasaulio čempione 1990 m. ir net šešis kartus laimėjo Čempionių lygą.
Lietuvos lengvosios atletikos federacija paminėjo 90 metų jubiliejų. Šventėje pagerbti iškiliausi sportininkai ir treneriai, prisimintas nueitas istorinis kelias. Vienas iš pirmųjų stambiausių laimėjimų mūsų šalies lengvaatlečių istorijoje buvo sportinio ėjimo rekordininko Antano Mikėno iškovotas sidabro medalis 1956 metų Melburno olimpinėse žaidynėse. Vėliau pasaulį ir save patikėti, kad „mes galime“ privertė ieties metikė Birutė Kalėdienė, 1958 metais pasiekusi planetos rekordą (57,49 m) ir po poros metų laimėjusi Romos olimpinių žaidynių bronzą.
tags: #jubiliejinis #1980 #metu #maskvos #olimpinis #medalis