Futbolas, sportinis žaidimas, kuriame dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus, yra vienas populiariausių sportų pasaulyje. Šiame straipsnyje aptarsime moterų futbolo istoriją, raidą ir dabartinę situaciją, įskaitant jo atsiradimą, populiarėjimą ir pasiekimus Lietuvoje.
Futbolo ištakos ir raida
Žaidimai su kamuoliu, primenantys futbolą, buvo žinomi dar Senovės Egipte, Kinijoje, Pietų Amerikos šalyse, Graikijoje ir Romoje daugiau nei prieš 3000 metų. Dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1855 m. Šefilde įkurtas pirmasis futbolo klubas, o 1863 m. futbolas atskirtas nuo regbio. 1900 m. futbolas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. 1904 m. įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA). Nuo 1930 m. kas ketveri metai rengiami pasaulio futbolo čempionatai. 1954 m. įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA).
Moterų futbolo pradžia
Moterų futbolas pradėtas žaisti nuo 1970 m. Lietuvoje moterų futbolo čempionatai rengiami nuo 1994 m.
Futbolo taisyklės ir žaidimo specifika
Futbolą žaidžia dvi komandos po 11 žaidėjų (1 vartininkas, 4 gynėjai, 3 saugai ir 3 puolėjai). Žaidžiama stačiakampėje 90-120 m ilgio ir 45-90 m pločio aikštėje, kurios abiejuose galuose yra 7,32 m pločio ir 2,44 m aukščio vartai su tinklu. Suaugusieji vyrai žaidžia du kėlinius po 45 minutes su 10-15 minučių pertrauka, moterys - po 40 minučių su 15 minučių pertrauka. Žaidimui vadovauja aikštės teisėjas ir du jo padėjėjai.
Kamuolys varomas kojomis (vartininkas baudos aikštelėje gali jį gaudyti arba atmušti rankomis). Draudžiama liesti kamuolį ranka, kišti varžovui koją, laikyti jį, stumti rankomis. Už taisyklių pažeidimą skiriama geltonoji arba raudonoji kortelė prasižengusiam futbolininkui, baudos arba laisvasis smūgis į prasižengusiojo komandos vartų pusę.
Taip pat skaitykite: Moterų futbolo raida Lietuvoje
Futbolas Lietuvoje
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-1912 metais. 1922 m. įvyko pirmosios futbolo pirmenybės. 1923 m. Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (FIFA). 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nuo 1947 m. rengiami Lietuvos futbolo taurės turnyrai, nuo 1995 m. dėl supertaurės žaidžia Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas.
Salės ir paplūdimio futbolas
Populiarėja salės futbolas ir paplūdimio futbolas. Žaidžia dvi komandos po 5 žaidėjus pagal šiek tiek pakeistas futbolo taisykles. Salės futbolas žaidžiamas du kėlinius po 20 minučių salėje, krepšinio ar rankinio aikštelėje; vartų dydis 3 × 2 m, baudinys smūgiuojamas iš 6 metrų.
Įžymūs futbolininkai
Pasaulyje žinomi tokie futbolininkai kaip R. Charltonas, Stanley Matthewsas, R. M. Zamora, A. Di Stéfano, P. C. Maldini, D. Zoffas, R. Baggio, F. Cannavaro, Raymondʼas Kopa, M. Platini, Z. Y. Zidane’as, M. van Bastenas, J. Cruyffas, Eusébio, L. Figo, C. Ronaldo, F. Puskásas, G. Mülleris, F. Beckenbaueris, L. Jašinas, Eduardas Strelcovas, O. Blochinas, George’as Weah, L. Modrićius, R. Lewandowskis, Garrincha, Pelé, Ronaldo, Ronaldinho, Romário, Rivaldo, Kaká, Neymaras, D. A. Maradona, L. Messi ir kiti.
Moterų futbolo raida Lietuvoje
1999 m. du buvę futbolininkai subūrė moterų futbolo komandą Šiauliuose iš žolės riedulininkių. Suburta komanda tais pačiais metais panoro dalyvauti Lietuvos moterų futbolo čempionate ir iš karto tapo šalies čempionėmis. Nuo to laiko Šiauliuose gyvuoja moterų futbolas. 2003 m. Gintaras Radavičius subūrė futbolo komandą iš tikrų futbolo žaidėjų: į Šiaulių Universitetą žaisti ir mokytis atvyko žaidėjos iš Telšių ir Ukmergės. 2003 metais, treneriu pakviestas dirbti R. Viktoravičius. Tais pačiais metais, padedant kelioms žolės riedulininkėms, Šiaulių komanda susigrąžino LMF čempionių titulą. Nuo to laiko komanda čempione tapo dar 17 kartų (14 iš eilės). Kiekvienais metais į Šiaulių sporto gimnaziją kviečiamos žaisti ir mokytis perspektyvios šalies futbolininkės, kurios papildo FK „Gintra” čempionių gretas, taip pat atstovauja ŠSG - FA „Šiauliai” komandą Lietuvos moterų A lygojos čempionate.
Senoviniai žaidimai su kamuoliu
Sunku įsivaizduoti, kad daugelio paprastų mus supančių dalykų kadaise nebuvo ir kažkas juos sugalvojo. Pavyzdžiui, rato. Arba kamuolio. Vis dėlto yra taip. Ir patį kamuolį, ir žaidimą su juo prieš tris su puse tūkstančių metų sugalvojo olmekai, gyvenę dabartinės Meksikos teritorijoje. Bent jau nėra archeologinių radinių, liudijančių dar ankstesnę jo kilmę. Praėjo tūkstantmečiai, kol futbolas tapo toks, koks yra žaidžiamas dabar.
Taip pat skaitykite: Moterų futbolo pasiekimai
Archeologai randa įvairaus dydžio kamuolių. Bet mažiausieji, apie 10 cm skersmens, sveria pusantro kilogramo, o 20 cm skersmens apskritai labiau primena rutulį stūmimui. Tokiu kamuoliu galima ir užmušti, todėl senieji majai žaidimui ruošdavosi labai rimtai. Klubus ir kelius apvyniodavo odiniais diržais, ant pečių užsimesdavo medinius pavalkus, panašius į pakinktus buivolams kinkyti, o „darbinę" ranką apsaugodavo medine lentute. Visa ši ekipuotė, primenanti amerikietiškojo futbolo žaidėjų apsaugą, negarantavo apsaugos nuo traumų ir kraujosruvų.
Žaidimo taisyklės yra žinomos tik bendrais bruožais. Greičiausiai tai buvo panašu į raketbolą arba tinklinį. Žaidėjai kamuolį mušdavo klubais, kai kada keliais ar alkūnėmis, kartais būdavo naudojamos raketės - specialiai nugludinti akmenys, lazdos. Čičen Icoje, senoviniame majų mieste, archeologai rado 146x36 m ploto aikštelę, kurią juosė sienos su bareljefais, vaizduojančiais žaidimo epizodus. Vidurio linijos galuose šešių metrų aukštyje į sienas buvo įmūryta po akmeninį žiedą. Jeigu kuriam nors laimingajam pavykdavo įmesti kamuolį į žiedą, jo komandai iškart būdavo įskaitoma pergalė. Bet tai nutikdavo itin retai. Už smūgius draudžiamomis kūno dalimis būdavo baudžiama baudos taškais. Žaidimas trukdavo iki saulėlydžio, jeigu, aišku, aikštelėje likdavo bent vienas žmogus, pajėgiantis išsilaikyti ant kojų. Žaidimas tiesiogine prasme tapdavo kautynėmis, kurioms būdavo priskiriama sakralinė reikšmė. Komandos įkūnydavo dvi priešiškas stichijas, pavyzdžiui, ugnį ir vandenį. Jeigu laimėdavo Ugnies komanda, tai reikšdavo, kad laukia sausra. Vadinasi, pralaimėjusios Vandens komandos kapitoną reikėjo paaukoti Vandens dievui ir jį permaldauti. Aukai galvą nukirsdavo laimėtojų kapitonas.
Tais laikais, kai į Ameriką atplaukė ispanai kolonizatoriai, actekai žaidimą su kamuoliu jau vertino tiesiog kaip žaidimą, žmonių aukojimas nuėjo į praeitį. Žiūrovai dalyvaudavo lažybose, o laimėjusios komandos kapitonas turėjo teisę susirinkti varžovų komandos aistruolių apsiaustus ir brangenybes. Ispanai, krikštiję indėnus, senovinį žaidimą uždraudė, kadangi ši tradicija buvo siejama su Saulės, Mėnulio ir Kukurūzų dievų kultais. Tik Sinaloa valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose indėnų šeimos, kilusios iš garsių žaidėjų ir žynių-būrėjų, išsaugojo žaidimo „ulama" tradiciją. Kaučiukinį kamuolį jie gamina pagal senovinę olmekų technologiją. Žaidėjai, „tachures", varžyboms ruošiasi kaip ir jų tolimi protėviai. „Darbinę" ranką žaidėjas kasdien laisto savo paties šlapimu - manoma, kad taip jis energiją nukreipia į rankos raumenis. Prieš mačą žaidėjas parą susilaiko nuo sekso ir alkoholio. Prieš varžybas reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, neva dėl to kaulai būna ne tokie trapūs. Rungtynės prasideda rinktinių keiksmų tiradomis priešininkų adresu. Vienos iš komandų kapitonas (male) pradeda žaidimą nuo vidurio linijos (analko), partneris (malero) kamuolį priima. Tikslas - kamuolį permesti į priešininkų pusę už ilgos aikštelės (taste) gale esančios linijos (čivos). Kad žaidėjai kamuolio nesmūgiuotų neleistinomis kūno dalimis, stebi teisėjai (vejedor). Kitaip nei kitose sporto šakose, teisėjas negali skirti baudos taško be publikos sutikimo.
Futbolo pavadinimo kilmė
„Futbolas" beveik visomis kalbomis - „futbolas", tik italai vadina jį savaip - „calcio" - „spyris". 1766 m. vieną iš mačų Livorne savo apsilankymu pagerbė britų konsulas. „Taip Anglija ir tapo futbolo tėvyne" - šiandien liūdnai juokauja Toskanos gyventojai, tiesa, nutylėdami tai, kad florentietiškas žaidimas labai menkai primena šiuolaikinį futbolą. Ir kažin ar viduramžių Florencijos gyventojai patys sugalvojo savo „kalčio". Sprendžiant iš visko, jo tolimas protėvis buvo senovės graikų žaidimas „episkyros" kurį perėmė romėnai. Jie jį vadino „harpastum", ypač populiarus jis buvo tarp legionierių.
Florencijos futbolas
XV a. Florencija tapo tikru „futbolininkų" miestu. Miestiečiai skųsdavosi, kad tapo pavojinga vaikštinėti gatvėmis - tik ir žiūrėk, kad negautum sunkiu kamuoliu per galvą. Žaidė „kalčio" ir paprasti Florencijos gyventojai, ir miesto „svarbiausi žmonės". Galbūt apie florentietišką futbolą visi būtų seniai pamiršę - maža ką žmonės žaisdavo prieš 400 metų -, jeigu jis nebūtų tapęs paskutiniosios Florencijos respublikos simboliu. 1530 m. miestą apsiautė vokiečių imperatoriaus kariuomenė, o Florencijos miestiečiai, reikšdami panieką priešui, paskutinę karnavalo dieną, vasario 17-ąją, Santa Kročės aikštėje surengė futbolo rungtynes. Nuo aplinkinių kalvų miestą apsupę kariai puikiai matė, kas vyksta, ir pradėjo apšaudyti aikštę iš patrankų. Bet sviediniai skriejo pro šalį, ir kaskart tai sukeldavo florentiečių linksmybės protrūkį ir pašaipų audrą.
Taip pat skaitykite: Sporto klubas „Effectus“
Šiandien „kalčio" turnyras - „Festa Di San Giovanni", miesto šventės su kariniu paradu ir karnavalinėmis eitynėmis, dalis. Pastarosios vyksta kasdien visą trečiąją birželio savaitę: 530 žmonių Renesanso epochos kostiumais ir su savo rajonų vėliavomis žygiuoja per istorinį miesto centrą. Juos lydi muzikantai, grodami senoviniais instrumentais. „Kalčio" žaidžiamas pagal senovines taisykles, kurias 1580 m. savo traktate aprašė grafas Dž.de Bardis. Komandą sudaro 27 žaidėjai, susitikimas trunka 50 minučių. Žaidimas primena regbį arba amerikietiškąjį futbolą - reikia bet kokiais būdais kamuolį pasiųsti už aikštės ribų priešininko pusėje. Draudimų beveik nėra, leidžiama net žerti smėlį į varžovo akis. 2006 m. per „baltųjų" ir „mėlynųjų" komandų susitikimą buvo kaunamasi taip aršiai, kad rungtynes teko nutraukti, ir kitais metais jos nevyko. Tiesa, 2008 m. tradicija buvo atgaivinta, tik uždrausta žaisti vyresniems kaip 40 metų žmonėms bei teistiems už sunkius nusikaltimus. Bet vis tiek pasibaigus mačui ant krauju aplaistyto smėlio lieka gulėti keliolika žaidėjų, kurie palikti aikštelės patys nebepajėgia. O likusieji jaudinamai bučiuojasi, tiesa, ne iš draugiškumo, o pagal žaidimo taisykles.
Futbolo ištakos Anglijoje
Beveik kiekviena tauta turėjo kokį nors grupinį žaidimą su kamuoliu arba jį primenančių daiktu, iš kurio galėjo išsivystyti futbolas. Derbio gyventojai futbolą laiko savo išradimu. Neva III amžiuje vietos komanda, žaisdama harpastumą, nugalėjo Romos legionierių komandą iš čia esančios tvirtovės. Nuo tada žaidimas čia tapo populiarus ir po truputį keitėsi, virsdamas šiuolaikiniu futbolu. Bet yra žinoma, kad įvairūs žaidimai, kuriuos galima priskirti prie futbolo prototipų, Britų salose buvo žaidžiami jau prieš mūsų erą. Panašių žaidimų būta ir žemyne, taigi negalima atmesti, kad šiuolaikinio futbolo protėvis į salas pateko XI a.
Būti futbolo protėviu visai tiktų žaidimas, Anglijoje buvęs populiarus VII-IX a. Būdavo žaidžiama kaimais, po mugės arba liaudies eitynių. Žaidimo tikslas - kamuolį (arba vietoj jo galėjo būti naudojamas tiesiog didelis akmuo) nunešti į priešininkų kaimo aikštę. Taisyklių nebuvo jokių, net žaidėjų skaičius nebuvo reglamentuojamas. Moterų futbolą anglai, tiksliau, škotai, taip pat laiko savo „kūdikiu". Mat Škotijos Inveresko mieste XVII a. Ešborne nuo viduramžių žaidžiamas „karališkasis Užgavėnių futbolas" - pagal paprotį rungtynes pradeda karališko kraujo asmuo. Žaidžiama rajonas prieš rajoną, ir reikia tris kartus trenkti kamuoliu į varžovų „vartus".
Angliškas ankstyvasis futbolas buvo tokia pašėlusi pramoga, kad galų gale valdžiai jis įgrįso. Londono meras 1314 m. specialiu ediktu uždraudė žaisti miesto ribose. Matyt, liaudis nelabai kreipė dėmesį į tokius įsakus, nes jų per daugiau kaip 300 metų buvo išleista mažiausia dar 30. Žaidimas palaipsniui keitėsi, jo populiarumas augo. Matyt, XV a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas vartoti pats žodis „futbolas". Jis aptinkamas viename iš karaliaus Henriko IV įsakų.
Futbolas buvo paprastų žmonių pramoga, bet žaidimui keičiantis, ji išpopuliarėjo ir tarp „švarios publikos", net karališkojo kraujo asmenų. XVI a. antrojoje pusėje dviejuose didžiausiuose Anglijos universitetuose - Kembridže ir Oksforde - buvo įkurtos futbolo draugijos, bet taisyklės, primenančios dabartines, atsirado tik po šimtmečio. Bet dar du amžius futbolas buvo žaidžiamas senoviškai - kaip kam šauna į galvą.
Futbolo taisyklių standartizavimas
Futbolo likimą nulėmė tai, kad XIX a. Futbolo klubų skaičius sparčiai augo, todėl teko įvesti vieningas taisykles. 1863 m. spalio 26-ąją visų Londono klubų atstovai susirinko užeigoje ir įkūrė Futbolo asociaciją. Per kitus du mėnesius įvyko dar penki susirinkimai, kurių rezultatas - vieningos taisyklės, kurių pagrindu tapo Kembridžo universiteto taisyklės. Nuo tada klasikinis futbolas ir regbis galutinai atsiskyrė, taigi 1863-ieji yra laikomi futbolo gimimo metais.
Iki XIX a. pabaigos Anglijos futbolo asociacija aktyviai keitė žaidimo tvarką: buvo nustatytas kamuolio dydis ir įvestas kampinis (1872 m.), nuo 1878 m. teisėjas pradėjo naudotis švilpuku, 1891 m. Nuo Anglijos ir Škotijos rinktinių mačo 1870 m. (jis baigėsi 0:0) prasideda tarptautinių furbolo varžybų istorija. 1884 m. Anglijos futbolas tapo tuo, kas yra šiandien, didžia dalimi dėl elitinių mokslo įstaigų, kuriose užpraeitame amžiuje buvo aktyviai kultivuojamos įvairios jo rūšys.
Anglijoje futbolas ilgai buvo džentelmenų sportas, o būti priskirtiems prie jų bent jau dėl žaidimo buvo malonu kiekvienam. Ir kitaip kaip kokiam nors tenisui, futbolui nereikėjo nei brangaus inventoriaus, nei specialių aikštelių. Žaidimas greitai paplito ir todėl, kad Didžioji Britanija valdė kolonijas visuose žemynuose. Be to, kiekvienoje sostinėje, kiekviename didesniame prekybiniame mieste gyveno nemažai anglų pirklių ir pramonininkų.
tags: #moteru #futbolas #vikipedija