Lietuvos moterų krepšinio istorija - tai kelias, kupinas entuziazmo, iššūkių ir pergalių. Ši sporto šaka, nors ir ne visada sulaukdavusi tiek dėmesio, kiek vyrų krepšinis, yra neatsiejama Lietuvos sporto istorijos dalis, turinti savitą identitetą ir pasiekimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip moterų krepšinis Lietuvoje atsirado, kokie buvo jo raidos etapai, kokie iššūkiai ir perspektyvos laukia ateityje.
Moterų Krepšinio Pradžia Lietuvoje
Ar žinojote, kad krepšinį Lietuvoje pirmosios pradėjo žaisti moterys? Krepšinis atkeliavo į Lietuvą ankstyvais 1920 m. Jau po dvejų metų, 1922 m. įvyko pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės. Vyrai savo pirmenybių turėjo laukti dar dvejus metus (1924 m.). Moterys aplenkė vyrus ir taurės varžybose - 1925 metais surengtas pirmasis moterų krepšinio taurės turnyras (taurę įsteigė operos dainininkė Vincė Jonuškaitė).
Pirmieji atgarsiai apie krepšinį aplamai, o tuo metu moterų buvo paminėti ir aprašyti dar 1920 metais. Buvo rašoma, kad pradėjo organizuotis moterys sportininkės, kurios ne iš karto pasirodė viešai, o tik 1920-21 metais. Pasirodė ir pradėjo žaisti krepšinį ir žaisti ne pagal JAV, bet vokiečių taisykles, t.y. su mažesniu kamuoliu, be lentų. O merginos treniruodavosi ir žaisdavo Vytauto parke, kur kaip pasakojo viena iš moterų sporto įkūrėjų Lietuvoje E. Kubiliūtė-Garbačiauskienė, susirinkdavo daug žiūrovų, kadangi aikštelė buvo prie praėjimo. Aplamai tai pirmajai moterų krepšinio užuomazgai nepriklausomoje Lietuvoje 1920-1921 metais priklausė: Elena Kubiliūtė-Garbačiauskienė, Aldona Bulotaitė, Antanina Vaitelytė-Mačiuikienė, Arija Karnauskaitė-Ingelevičienė ir Rimkaitė.
Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė: Moterų Krepšinio Pradininkė Lietuvoje
XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai populiariausios sporto šakos Lietuvoje buvo futbolas, boksas ir lengvoji atletika, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, lengvaatletė, kuriai priklausė 60 ir 200 metrų bėgimo, šuolio į tolį ir į aukštį bei rutulio stūmimo Lietuvos rekordai, tapo moterų krepšinio pradininke Lietuvoje.
Apie krepšinį pirmą kartą ji pati sužinojo, kai Lietuvoje svečiavosi futbolininkai iš Latvijos. Išgirdusi apie sporto šaką, kuri moko komandinio darbo ir visapusiškai lavina kūną, tuomet Švietimo ministerijoje dirbusi E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė tuo taip susidomėjo, kad būdama vos 21-erių į lietuvių kalbą išvertė ir išleido taisykles, subūrė moterų krepšinio komandą, už savo pinigus nupirko lanką ir kamuolį, o galiausiai kartu su pagalbininkais Kaune įrengė pirmąją aikštelę.
Taip pat skaitykite: Moterų futbolo raida Lietuvoje
Istorikė, mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė pasakojo, kad su savo potencialą sporte E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskaitė atrado svetur. „Pirmojo pasaulinio karo metu jos šeima buvo priversta pasitraukti į Rusiją. Kiek ji pati yra pasakojusi, tai gyvendama Sankt Peterburge lankė pakankamai garsią Pakrovskaja gimnaziją, skirtą karininkų šeimos vaikams, ir būtent ten ji susipažino su sportu, gimnastika, šokiais. Ji sužinojo apie tokius dalykus, kurių tuo metu Lietuvoje jai neteko patirti. Visa tai jai paliko didelį įspūdį, savyje ji pajautė turinti kažkokių talentų sporte ir kūno kultūroje, suprato, kad galėtų čia save realizuoti“, - pasakojo I. Po karo grįžusi į jau nepriklausomą Lietuvą Elena nedelsiant ėmėsi vykdyti savo idėjas: padėjo kurtis pirmosioms sporto organizacijoms, draugijoms, komandoms. Jos entuziazmą tik dar labiau sustiprino ir pažintis su būsimuoju jos vyru, taip pat žinomu sportininku, Steponu Garbačiausku. „Elenai pasisekė, nes ji tikrai surado bendraminčių, kitos jaunos moterys taip pat susižavėjo ir krepšiniu, ir lengvąja atletika ir kartu su ja kūrė tas organizacijas, sporto draugijas, rengė varžybas ir taip moterys Lietuvoje užkūrė labai svarbią sportinę veiklą“, - kalbėjo istorikė. Elena aktyviai sportavo, 1922 m. jai priklausė pirmieji 60 m ir 200 m bėgimo, šuolio į tolį, šuolio į aukštį ir rutulio stūmimo rekordai. Taip pat tais pačiais metais E. Kubiliūnaitė pradėjo leisti ir pirmąjį sportui skirtą laikraštį „Lietuvos sportas“. Nors išėjo tik 12 laikraščio numerių, tačiau I. Jakubavičienė teigė, kad jie yra itin vertingas šaltinis norint sužinoti apie trečiojo dešimtmečio sportinį gyvenimą.
E. Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę galima pavadinti geriausius rezultatus pasiekusia 20 a. pr. Lietuvos sportininke. Už sportinius pasiekimus ji buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Lietuvoje E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sutiko ir savo būsimą vyrą Steponą Garbačiauską. Jis taip pat buvo vienas sporto populiarinimo pradininkų Lietuvoje, užsiėmė lengvąja atletika, futbolu, sporto žurnalistika, dirbo ir Užsienio reikalų ministerijoje.
Iš tiesų, Lietuvoje 1920 m. rugsėjo 16 dieną buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), po poros metų - ir Lietuvos sporto lyga (LSL) su Moterų komitetu joje. 1922 m. pradėtas leisti ir minėtas žurnalas „Lietuvos sportas“.
Savo atsiminimuose E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė rašė, kad žinia apie krepšinį ją pasiekė 1921-aisiais, kai Kaune apsilankė Rygos latvių YMCA futbolo komanda. Jie ir papasakojo apie „basketball“ vadinamą žaidimą su kamuoliu. Šiuo žaidimu ji taip susižavėjo, kad tuoj paprašė taisyklių, pati jas išvertė ir viešai išspausdino. Tiesa, tai padarė sporto entuziasto, kariškio, o vėliau - ir žinomo lakūno Stepono Dariaus vardu. Greičiausiai taip pasielgė bijodama, kad į moters parengtą leidinį apie sportą bus žvelgiama kreivai, o S. Darius jau turėjo autoritetą visuomenėje. Jis pirmininkavo LFLS, priklausė LSL komitetui, žurnalo „Sportas“ redakcinei komisijai, buvo tik grįžęs iš JAV. S. Darius vėliau žaidė ir pirmose oficialiose rungtynėse Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje, įgijo teisėjo kvalifikaciją.
Pavyzdžiui, komandai kamuolį buvo leidžiama laikyti neribotą laiką, kai dabar vienai atakai skiriamos 24 sekundės, neegzistavo tritaškio zona - visi metimai vertinti 2 taškais, baudos metimai - 1 tašku. Tiesa, Lietuvoje, visų pirma, įsigaliojo taisyklės iš Vokietijos, o ne JAV - su mažesniu kamuoliu, be lentų, tik su krepšiu. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji Lietuvoje krepšinio aikštelė buvo įrengta suorganizavus talką, vadovaujantis latvių atsiųstais brėžiniais. 16 metrų pločio ir 24 metrų ilgio aikštelės danga buvo plūkta žemė, krepšio stovą atstojo rąstas. Merginos treniravosi Kauno miesto Vytauto parke šalia didžiojo tako esamoje erdvėje, pirmoje krepšinio aikštėje. Pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės surengtos 1922 m. rudenį tarp LFLS ir Kauno Šaulių Būrio moterų komandų. Pirmasis draugiškas susitikimas baigėsi rezultatu 10:0 LFLS naudai. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas vyko spalio mėnesį, į jį buvo užsiregistravusios 4 moterų komandos, tačiau aikštelėje pasirodė tik 2 jų. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė teigė, kad „1923 metais krepšinis moterų tarpe bujojo“. Savo ruožtu S. Darius „Basketbolo žaidime“ rašė, kad 1923 m. Lietuvoje buvo 18 vyrų ir 24 moterų krepšinio komandos.
Taip pat skaitykite: Moterų futbolo pasiekimai
Galima teigti, kad galiausiai E. Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei su bendraminčiais pavyko įtikinti visuomenę sporto nauda ir svarba. 1924 m. lietuviai pirmą kartą debiutavo olimpiadoje, ji pati į žaidynes vyko kaip sporto žurnalistė, buvo ir Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje moterų sporto organizacijoje. „Visi mūsų norai virto neišsipildžiusia pasaka, nes nebuvo pinigų ir visuomenės supratimo mus paremti, nors mūsų pajėgumas nesiskyrė nuo kitų valstybių sportininkių moterų, dalyvavusių olimpiadoje“, - kalbėdama apie lietuvių moterų norą dalyvauti 1924 m. olimpiadoje, yra sakiusi ji. 1925 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė paskutinį kartą teisėjavo krepšinio varžybose Lietuvoje. Beje, ji tapo pirmąja Lietuvoje krepšinio teisėja moterimi.
1931 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė kartu su vaikais Rita ir Sigitu išvyko gyventi į Šveicariją, kur jos vyras buvo pašauktas atlikti diplomatinę tarnybą. Nors čia galėjo gyventi ramiai bei patogiai, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė greitai ėmėsi įvairios prasmingos veiklos: lankė užsiėmimus dietinio maitinimosi srityje, dėstė, įgijo kosmetikos žinovės diplomą. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji kartu su vyru įsteigė Pabėgėlių rėmimo fondą, pagelbėjusį daugybei žmonių. E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės gyvybė užgeso jai būnant 96-erių, Ciuriche. Kartu su vyru jie buvo palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Pirmosios Oficialios Rungtynės ir Čempionatas
Pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės surengtos 1922 m. rudenį tarp LFLS ir Kauno Šaulių Būrio moterų komandų. Pirmasis draugiškas susitikimas baigėsi rezultatu 10:0 LFLS naudai.
1922 m. rugsėjo 10 d. 1922 m. spalio 4-10 d. buvo surengtas pirmasis moterų šalies krepšinio čempionatas. Jame dalyvavo tik dvi komandos LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjunga). Buvo numatytos trejos rungtynės, jų rezultatai 8:2, 4:4 ir 2:4. Kadangi komandos laimėjo po vienerias rungtynes ir po vienerias sužaidė lygiosiomis prireikė ketvirtųjų rungtynių. Pastarąsias 4:0 laimėjo LFLS krepšininkės, tapdamos pirmosiomis Lietuvos krepšinio čempionėmis.
Istorinis Sidabras Europos Čempionate (1938 m.)
Didelį žingsnį į priekį Lietuvos krepšininkai padarė, kai 1936 m. į Lietuvą iš JAV grįžo rinktinės žaidėjas, olimpinis čempionas Pranas Lubinas. Tais pačiais metais Lietuva buvo priimta į tarptautinę krepšinio organizaciją FIBA. „1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi“, - staigų krepšinio populiarumą po pergalės Europos čempionate apibūdino akademikas Algirdas Žukauskas. Beje, nenusileido ir moterys - 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate mūsų rinktinė iškovojo sidabro medalius.
Taip pat skaitykite: Sporto klubas „Effectus“
1938 m. Lietuvos sporto muziejų papildė išskirtiniai eksponatai - 1938-ųjų metų I Europos moterų krepšinio čempionato apdovanojimai. Medaliai tėra tik galutinis taškas to ilgo ir sunkaus kelio, kurį Lietuvos moterų krepšinis turėjo nueiti, siekiant aukštesnės vietos pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate.
1938 m. gegužės 22 d. Kaune Lietuvos moterų krepšinio rinktinė sužaidė pirmąsias tarpvalstybines rungtynes prieš Estijos rinktinę. Lietuvaitės laimėjo rezultatu 15:7 (7:4). Kadangi tai buvo pirmosios rungtynės paminėsiu, kad rinktinei atstovavo ir taškus pelnė: Stefanija Astrauskaitė 4, Genovaitė Čypaitė 0, Juzė Jazbutienė 6, Paulina Kalvaitienė 0, Jadvyga Kuzmickaitė 0, Juzė Makūnaitė 0, Stasė Markevičienė 2, Genovaitė Miuleraitė 3, Aldona Vailokaitytė 0.
1938 m. gegužės 28 d. Rygoje įvyko antrosios tarptautinės rungtynės. Lietuvos moterų rinktinė nugalėjo Latvijos krepšininkes rezultatu 14:5 (13:2). Tai buvo pora draugiškų rungtynių besiruošiant I Europos moterų krepšinio čempionatui.
Lietuvos moterų rinktinė 1937 m. pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate iškovojo sidabro medalius.
Tai buvo debiutas tokio rango varžybose ir aplamai moterų rinktinė čempionate kartu sužaidė ir pirmąsias oficialias tarptautines rungtynes. Tad jokios patirties neturėjome priešingai nei, kad dauguma mūsų varžovių. Tiesa, rinktinę prieš čempionatą ruošė tikrai rimti vyrai trys Europos čempionai Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas ir Feliksas Kriaučiūnas. Čempionate rinktinei vadovauti buvo patikėta Feliksui Kriaučiūnui, kuris vėliau buvo pripažintas geriausiu čempionato treneriu. Čempionate mūsų komandos lydere tapo Genovaitė Miuleraitė, kuri buvo išrinkta geriausia čempionato žaidėja, arba kaip dabar įprasta vadinti tapo MVP. Kai kurių komandų treneriai kartais duodami interviu ją pavadindavo taip „Miuleraitė gudri už tris“. Čempionate rinktinė sužaidė keturias rungtynes iš kurių laimėjo trejas ir pralaimėjo vos vieną kartą Lenkijai. Pirmosiose rungtynėse mūsiškės įveikė Itales 23:21 (18:12). Antrosiose rungtynėse nugalėta Šveicarijos rinktinė rezultatu 28:10 (8:4). Trečiose rungtynėse pasiekta pergalė prieš Prancūzes 20:14 (18:4).
Lietuva, moterų rinktinei laimėjus sidabro medalius I Europos čempionate, gavo teisę rengti II čempionatą 1940 m. Tai buvo didelis pripažinimas ir parodytas didelis pasitikėjimas šalimi. Čempionatui buvo kruopščiai ruoštasi. Išsiųsti kvietimai Europos šalių krepšinio organizacijoms. Tačiau 1940 m. gegužės pradžioje jau buvo aišku, kad II Europos moterų čempionatas, numatytas gegužės 23-25 d. Kaune neįvyks dėl besiplečiančio Antrojo pasaulinio karo. Čempionatas buvo atidėtas neribotam laikui, o įvyko tik 1950 m. Budapešte. Deja, dėl okupacijos mūsų šalis jau nebegalėjo dalyvauti kaip ir vyrai iki pat 1991 m. Tiesa, Lietuvos moterų rinktinė dar vienas rungtynes ir paskutines kaip nepriklausoma šalis sužaidė 1939 m. balandžio 1 d.