Robertas Žulpa - legendinis Lietuvos plaukikas, kurio vardas neatsiejamas nuo olimpinio aukso spindesio. Jo triumfas Maskvos olimpinėse žaidynėse įrašė jį į Lietuvos sporto istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo kelią į pergalę, prisiminsime svarbiausius karjeros momentus ir aptarsime jo indėlį į Lietuvos plaukimą.
Olimpinis Aukso Medalis prieš Pasaulio Rekordą
Paklaustas, ką vertina labiau - olimpinį auksą ar pasaulio rekordą, Robertas Žulpa nedvejodamas atsako: „Žinoma, kad olimpinį aukso medalį. Dabar mažai kas žino, kad 1981 metais Kroatijoje per Europos čempionatą pagerinau pasaulio rekordą. O kad esu olimpinis čempionas - žino dauguma“.
Kelias į Olimpinį Triumfą Maskvoje
Ant aukščiausio olimpinių žaidynių garbės pakylos laiptelio R.Žulpa užkopė 1980 m. Maskvoje, laimėjęs 200 m rungties krūtine varžybas. Tačiau kelias į šį triumfą nebuvo lengvas. Jam teko patirti ne tik sekinančias treniruotes ir didžiulę konkurenciją, bet ir susidurti su sovietinės ideologijos iššūkiais.
Ideologiniai Išbandymai Besirengiant Olimpiadai
Besirengiant olimpinėms žaidynėms, per SSRS rinktinės treniruočių stovyklą Pamaskvėje, lietuvis buvo priverstas įstoti į komjaunimą. „Rinktinės treneriai man nuolat priekaištavo, kad nesu komjaunuolis ir labai apsijuoksiu, kai žmonės sužinos, jog būdamas SSRS rinktinės narys ir olimpinių žaidynių kandidatas, nesu įstojęs į komjaunimą. 1979-aisiais su SSRS plaukimo rinktine buvome nuvežti prie vieno Maskvos gynėjų paminklo, kur įvyko priėmimo į komjaunimą ceremonija. Visų plaukikų akivaizdoje atsiklaupęs turėjau bučiuoti sovietinę raudoną vėliavą ir, atseit, iškilmingai buvau prisaikdintas į komjaunuolius“, - prisiminė legendinis plaukikas.
Roberto Žulpos Pasiekimai
R. Žulpos laimėjimai išties įspūdingi:
Taip pat skaitykite: Aukso kiekis olimpiniuose medaliuose
- Maskvos olimpinis čempionas (1980 m.)
- Pasaulio vicečempionas (1982 m.)
- Triskart Europos čempionas (1981 m. ir 1983 m.)
- Penkis kartus Europos taurės laimėtojas
- 12 kartų SSRS čempionas
- Pasaulio eksrekordininkas (200 m krūtine - 2 min.15,85 sek.)
- Populiariausias Lietuvos sportininkas (1981 m.)
Jo pasiekimai ne tik įrodė jo talentą ir atsidavimą sportui, bet ir garsino Lietuvos vardą pasaulyje.
Gyvenimas Po Didžiojo Sporto
Baigęs profesionalaus sportininko karjerą, Robertas Žulpa susidūrė su naujais iššūkiais.
Dabartinis Gyvenimas ir Mintys Apie Lazdynų Baseiną
Dabar jis gyvena Lazdynuose ir negali ramiai praeiti pro plaukimo baseiną, kurio statybų pabaigos dar nematyti. „Net ir žiūrėti į tą pusę negaliu, einu ir praeinu. Kažin, kaip ilgai viskas tęsis. Gal, sakau, nauja valdžia viską paskubins“, - viliasi olimpinis čempionas. Į Lazdynų baseiną jis anksčiau ateidavo paplaukioti, rengdavosi šalies veteranų čempionatams, bet baseinas buvo nugriautas.
Prieš karantiną VšĮ „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas pakvietė olimpinį čempioną paplaukioti į šios įstaigos administruojamą Fabijoniškių baseiną, tačiau šis yra kitame miesto gale ir garsusis sportininkas pakvietimu nepasinaudojo. „Tačiau dabar vėl atsirado noras plaukioti, tik kad tas karantinas greičiau baigtųsi. Jau norisi ir atvirose Lietuvos veteranų varžybose dalyvauti, pamažu pradėti joms rengtis. Tos varžybos man patinka, praplaukiu 50 m nuotolį krūtine, patiriu nemažai emocijų. Tačiau daugiausiai adrenalino gaunu ne kai iškovoju medalį, bet kai susitinku su savo senais draugais Alytuje ir Kaune, kur dažniausiai vyksta veteranų varžybos“, - teigė olimpinis čempionas.
Jubiliejus Karantino Sąlygomis
2020 m. kovo 20 d. R. Žulpai sukako 60 metų, tačiau kovo 16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas. „Jubiliejaus proga negavau nei dovanų, nei draugų į savo gimtadienį negalėjau pakviesti. Toks tad neįdomus buvo tas mano 60-metis. Smagu, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas mane ir Rimą Kurtinaitį gražiai pagerbė, įteikė Olimpinę žvaigždę“, - pasidžiaugė R.Žulpa.
Taip pat skaitykite: Olimpinio himno kūrėjai
Olimpinis čempionas sulaukė daug skambučių iš savo kovų bendražygių, gyvenančių Maskvoje, Sankt Peterburge, Lietuvoje. Pasveikino ir legendinis rusų plaukikas, Maskvos ir Seulo olimpinis čempionas, o dabar Rusijos plaukimo federacijos prezidentas Vladimiras Salnikovas, kuris pernai gegužės 21 d. irgi šventė savo 60 metų jubiliejų. „Volodią irgi pasveikinau su jubiliejumi, su juo esame geri pažįstami nuo Maskvos olimpinių žaidynių. Šį legendinį plaukiką daug sykių kviečiau atvažiuoti į Lietuvą, bet jis vis nesuranda laiko. Tenka bendrauti per socialinius tinklus - feisbuką ir instagramą“, - sako Robertas.
Gyvenimas Karantino Metu
Paklaustas, kaip leidžia dienas, kai Lietuvoje paskelbtas griežtas karantinas, Robertas atsakė: „Kai suvaržymai dar nebuvo tokie griežti, stengdavausi prasiblaškyti ir nuvažiuodavau pas draugus į sodybas Zarasų ir Molėtų rajonuose. Prie Dusetų ežero puikią sodybą turi mano kovų bendražygė Aiškutė Buzelytė, tai pas ją važiuodavau žvejoti, grybauti. Nuo vaikystės esu didelis žūklės mėgėjas, o Zarasų kraštuose galima pagauti pačias didžiausias žuvis. Užkibdavo lydekų, karšių. Kai ežerai užšąla, draugai kviečia pažvejoti ant ledo. Prie Žaliųjų ežerų irgi turiu tėvų sodą, kur yra porą lysvių, tai vis važiuodavau žolę pjauti. Dabar per sugriežtintą karantiną stengiuosi laikytis reikalavimų, daugiau laiko praleidžiu namuose.“
Prisiminimai Apie Olimpinę Pergalę
Robertas Žulpa prisimena savo įspūdingą pergalę Maskvos olimpiniame baseine: „Tikrai prisimenu, nes ta pergalė - pati svariausia mano karjeroje. Olimpiniais metais buvau pasaulio sezono lyderis plaukiant 200 m distanciją krūtine. Man buvo pranašaujamas aukso medalis. Net jeigu olimpinėse žaidynėse būtų dalyvavę ir amerikiečiai, savo rungtyje būčiau laikomas vienu rimčiausių favoritų nugalėti. Kažkur skaičiau, kad galvojama įkurti Olimpinį muziejų, tai, manau, jame vietos atsirastų ir manajam medaliui, kuris dabar yra mano namuose.“
Apdovanojimai Už Olimpinę Pergalę ir Būsto Netektis
Už pergalę olimpinėse žaidynėse Robertas Žulpa gavo piniginę premiją, paskyrą automobiliui „Volga“ ir vieno kambario butą Šeškinėje. Tačiau „Volgą“ nusipirko už savo pinigus, mokėdamas 7 tūkstančius rublių, o premija buvo tradicinė - 4 tūkstančiai rublių. Vieno kambario butą Šeškinėje prarado 1988 metais, kai išvažiavo gyventi pas žmoną į Italiją. Toks buvo sovietinių laikų įstatymas, nes bute negyveno trijų mėnesių. „Niekas manęs neklausė, kad butą užsidirbau už pergalę per Maskvos olimpines žaidynes ir jis yra skirtas visiems laikams“, - apgailestavo R. Žulpa.
Jaunystės Dienos ir Draugystė Su Amerikos Sportininkais
„Panelių, žinoma, turėjau. Juk buvau jaunas, aukštas (1 m 93 cm), važinėjau po užsienius, prieš olimpines žaidynes vieną mėnesį praleidau treniruočių stovykloje Floridos valstijoje, Majamyje. Beje, ten dabar gyvena Seulo olimpinis vicečempionas, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis Raimundas Mažuolis. Treniravomės kartu su amerikiečiais. Su jais politiškai buvome dideli priešai, bet su sportininkais - geriausi draugai. Manęs daug kas klausia, negi amerikiečiai manęs nekalbino pasilikti Amerikoje. Mes buvome politiškai „pakaustyti“, apie tai nebuvo nė kalbos. 1977-aisiais pirmą sykį su SSRS rinktine išvykau į Teksasą, kur gyveno mano dėdė, ir dalyvavau plaukimo mače SSRS - JAV, pasimačiau su savo giminaičiu. Buvo visos galimybės pasilikti Amerikoje, tačiau tokių minčių neturėjau.“
Taip pat skaitykite: Vencienės triumfas olimpiadoje
Olimpinis Aukso Medalis Prieš Pasaulio Rekordą: Prioritetai
Paklaustas, ką labiau vertina: olimpinį aukso medalį ar pasaulio rekordą, Robertas Žulpa atsako: „Olimpinį aukso medalį. Man pasaulio ir SSRS rekordai buvo didelis moralinis pasitenkinimas, nes 200 m distancijoje krūtine buvau greičiausias pasaulyje. Dabar mažai kas žino, kad 1981 metais Kroatijoje per Europos čempionatą pagerinau pasaulio rekordą. O kad esu olimpinis čempionas - žino dauguma. Už pasaulio rekordą tada gavau gal 200 rublių premiją.“
Prarasta Galimybė Dalyvauti Los Andželo Olimpiadoje
Robertas Žulpa apgailestauja, kad negalėjo dalyvauti 1984-aisiais per Los Andželo olimpines žaidynes, kurias beveik visos socialistinio lagerio šalys boikotavo. „Los Andželo žaidynėms labai kruopščiai rengiausi su kone tais pačiais SSRS rinktinės plaukikais, dalyvavusiais ir Maskvos olimpinėse žaidynėse. Mano apdovanojimų kolekcijoje tikrai galėjo būti dar vienas olimpinis medalis. Aišku, per tuos ketverius metus atsirado ir už mane greičiau plaukiančių jaunųjų plaukikų, tačiau ir aš buvo labai geros formos. Vietoj Los Andželo žaidynių socialistinio lagerio atstovams surengtose „Draugystės“ žaidynėse pasiekiau aukštus rezultatus, jie buvo geresni nei Los Andžele 200 m krūtine rungtyje lentyniavusių plaukikų. Iš mūsų kartos vienintelis V. Salnikovas sugebėjo gerai pasirengti ir Seulo olimpinėms žaidynėms, kur jis 1500 m distancijoje laisvuoju stiliumi tapo olimpiniu čempionu. Gi aš su kitais plaukikais po skaudžiai susiklosčiusių Los Andželo olimpinių žaidynių pasakėme: „Mes pavargome, dedame tašką“.
„Tinginio“ Pravardė ir Treniruočių Krūviai SSRS Rinktinėje
Paklaustas, kaip jam pavykdavo pakelti didžiulius krūvius SSSR rinktinėje ir kodėl jam prigijo tinginio vardas, Robertas Žulpa atsakė: „Gal toks ir buvau. Todėl didžiajame sporte ir ilgai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai išsekino. Jie tapo nereikalingi, o aš išsilaikiau. SSRS plaukikų rinktinės treniruočių stovyklos dažniausiai vykdavo Pamaskvėje, kur įkurtas Vandens sporto centras, Armėnijos aukštikalnėse, Bulgarijoje, kitur. Per savaitę treniravomės 10 kartų. Kadangi krūtine plaukiama lėčiau, tai per dieną įveikdavau po 10 km. Tarkime, Volodia Salnikovas nuplaukdavo dvigubai daugiau, nes jis specializavosi laisvojo stiliaus rungtyse. Tuo metu savo mėgstamoje 200 m distancijoje krūtine buvau ryškus lyderis. Labai džiaugiausi, kad mano trenerio Algirdo Jono Štaro buvo puikūs santykiai su sovietų rinktinės vyriausiuoju treneriui Voicechovskiu, o sovietų laikais tai buvo ypač svarbu. Per treniruotes tikrai dariau ne viską, ką man liepdavo rungties treneris Borisas Zenovas, kuris dabar gyvena Vienoje. Jam vadovaujant, rinktinėje treniravosi ir Lina Kačiušytė. Jeigu būčiau treniravęsis jo numatytais dideliais krūviais, ilgai būčiau netempęs. Puikus to pavyzdys - Aiškutė Buzelytė, kuri buvo pakviesta į SSRS rinktinę. Treniravosi ypač daug ir atsakingai, tačiau susigadino sveikatą ir buvo priversta trauktis iš rinktinės. SSRS rinktinėje man pavyko išsilaikyti septynerius metus. Per tą laiką savo draugus irgi išmokiau sukčiauti, jie pradėdavo apgaudinėti rinktinės trenerius. Tik vieninteliam Volodiai Salnikovui nepasiūliau to daryti, nes bijojau. Retkarčiais pažeidinėdavau ir sportinį režimą, gaudavau baudų. Tačiau užtekdavo laimėti SSRS čempionatą ir vėl viskas būdavo gerai.“
Maitinimas Rinktinėje ir Laisvalaikis
Robertas Žulpa prisiminė, kad rinktinėje būdavo gerai maitinami, netrūkdavo juodų ikrų, lašišos, o laisvo laiko mažai turėdavę. Po alinančių treniruočių norėdavosi gerai išsimiegoti. Tačiau vykdavo įvairūs susirinkimai, turėdavo skaityti komunistinius raštus, nes buvo privaloma politinė informacija. Dešimtą vakaro jau reikėdavo eiti miegoti.
Pergalių Paslaptis ir Atsidavimas Plaukimui
Paklaustas, kur slypėjo jo pergalių paslaptis, Robertas Žulpa atsakė: „Į Lazdynų baseiną mane, devynmetį, nuvedė tėvai ir griežtai pasakė, kad jokių muzikų, fortepijonų, krepšinio, kad į jokius būrelius manęs nevežios - plaukiok baseine ir viskas. Niekur kitur nesiblaškiau. Plaukimas buvo mano pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Buvau gerų fizinių duomenų, lengvų kaulų. Pirmasis mano treneris Grigorijus Mirvis, o vėliau mane tobulino Algirdas Jonas Štaras. Laikai tikrai buvo geri. Tačiau dabar, kai pagalvoju, galėjau ir daugiau pasiekti, tą sakė ir mano treneris A. J. Štaras. Jeigu per treniruotes nebūčiau tinginiavęs, gal tų pergalių būčiau ir daugiau pasiekęs, tačiau tada mano karjera tikrai būtų buvusi gerokai trumpesnė.“
Su didžiuoju sportu Robertas Žulpa atsisveikino 1985-aisiais, kai jam buvo 25-eri. Prasidėjo užuominos, kad jau reikia užleisti vietą jaunimui. Išėjo ne vienas, beveik visi, kurie dalyvavo Maskvos olimpinėse žaidynėse. Tada 25-erių metų sportininkai jau buvo laikomi seniais. Maskvoje dar pagyveno porą metų, nes studijavo, o aukštojo mokslo diplomą gavo 1984-aisiais, kai baigė Vilniaus pedagoginį institutą.
Trenerių Ilgesys
Robertas Žulpa prisipažino, kad jam labai trūksta abiejų savo trenerių, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: „Ypač susidraugavau su A. J. Štaru. Kai jau nesitreniravau, vasarą važiuodavau pas jį į sodybą Kazitiškėse Zarasų rajone. Kartu su treneriu praleisdavome daug įdomaus laiko, buvo įdomu su juo diskutuoti, prisiminti aktyvaus sportavimo dienas.“
Pažintis Su Būsimąja Žmona Aristėja
Atstovaudamas SSRS rinktinei Maskvoje, Robertas Žulpa susipažino su savo būsimąja žmona, irgi plaukike itale Aristėja, kuri A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Draugavo apie penkerius metus. Aukso žiedus sumainė 1987-ųjų vėlų rudenį Vilniuje, šventė „Lietuvos“ viešbutyje. Po metų išvyko gyventi į Italiją ir porą metų dirbo plaukimo treneriu. Tačiau darbas nepatiko, matyt, nebuvo gimęs būti treneriu. Gyveno Italijoje ir Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu daugiau laiko praleidžia Vilniuje, o žmona ir dukros 30-metė Brigita bei 28-erių Andre gyvena Milane.
Brigita savo gyvenimą susiejo su plaukimu, moko vaikus, vyresnio amžiaus žmones, neįgaliuosius plaukti. O Andre vis siekia mokslo žinių ir renka aukštųjų mokyklų diplomus: baigė žurnalistiką, o dabar studijuoja biologiją. Šiemet pavasarį ji buvo atvažiavusi į Lietuvą.
Lietuvos Plaukimo Perspektyvos
Paklaustas, ar Lietuvos plaukikų komanda bus gausi per Tokijo olimpines žaidynes, Robertas Žulpa atsakė: „Sunku pasakyti. Gaila, kad žaidynės nukeltos į 2021-uosius. Danas Rapšys tikrai būtų iškovojęs aukso ar sidabro medalį 200 m ar 400 m distancijose, na, blogiausiu atveju būtų pelnęs bronzą. Antrą sykį jam bus nelengva įgyti tokią sportinę formą, kokią buvo įgijęs šiemet.“
Roberto Žulpos Palikimas
Roberto Žulpos olimpinis aukso medalis - tai ne tik asmeninis sportininko triumfas, bet ir visos Lietuvos pasididžiavimas. Jo pasiekimai įkvėpė daugybę jaunų plaukikų siekti aukštumų ir garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. R. Žulpa įrodė, kad atsidavimas, sunkus darbas ir tikėjimas savo jėgomis gali atverti kelią į olimpinį aukso spindesį.
Lietuvos Olimpinio Judėjimo Istorija
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia siekia 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Tačiau nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. 1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). 1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį.
Sugrįžimas į Olimpines Žaidynes Prancūzijoje
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos sportininkai pirmą kartą debiutavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. 1992 m. Albervilyje vykusiose žiemos žaidynėse po 64 metų pertraukos vėl žengė į olimpinį stadioną kaip nepriklausomos šalies atstovai. Būtent čia, Paryžiuje, 2024 metais švęsime savo olimpinį šimtmetį.
Lietuvos Sportininkai Olimpinėse Žaidynėse: Istorinis Žvilgsnis
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose dalyvaus mūsų šalies sportininkai. Dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto - praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių.
Pirmieji Žingsniai: 1924 m. Paryžius ir 1928 m. Sankt Moricas bei Amsterdamas
Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta trylikos futbolininkų rinktinė. Po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
Dalyvavimas SSRS Rinktinės Sudėtyje: Nuo 1952 m. Helsinkio Iki 1980 m. Maskvos
Pasaulinė ekonomikos krizė, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija lėmė, kad tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių į žaidynes vėl vyko lietuvių. 1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo.
1956 m. Melburne dalyvavo septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat S.Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 m. Romoje keturi mūsų šalies atstovai parsivežė tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, po Romos žaidynių tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos.
1964 m. Tokijuje dalyvavo 16 lietuvių, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku.
1968 m. Meksike 10 sportininkų iš Lietuvos pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. Monrealyje dalyvavo aštuoni olimpiečiai iš Lietuvos. Septyni iškovojo medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą, taip pat pasipuošė bronza.
1980 m. Maskvoje olimpinį aukso medalį iškovojo Robertas Žulpa.
Dabartiniai Lietuvos Plaukimo Lyderiai
Šiuo metu Lietuva didžiuojasi tokiais plaukimo talentais kaip Rūta Meilutytė, Danas Rapšys ir Kotryna Teterevkova. Jų pasiekimai rodo, kad Lietuvos plaukimas turi puikią ateitį.
tags: #olimpini #auksa #laimejes #lietuvos #plaukikas #robertas