Olimpinės žaidynės - tai daugiau nei sporto varžybos. Tai šventė, vienijanti tautas, tačiau kartu atspindinti politines ir socialines realijas. Šis straipsnis apžvelgia olimpinių žaidynių istoriją, pradedant antikos Graikija ir baigiant šių dienų dopingo skandalais bei politinėmis įtampomis.
Olimpinės Žaidynės Antikos Graikijoje
Senovės Graikijoje, maždaug prieš 2500 metų (apie 776 m. pr. Kr.), olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievus, ypač galingiausią Olimpo dievą Dzeusą, bei neįtikėtinų jėgų turinčius atletus, kurie varžėsi įvairiose sporto šakų rungtyse. Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos, kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Vėliau šalia arenų atsirado ir specialių vietų žiūrovams. Pirmieji stadionai buvo skirti tik bėgikams, juose buvo sužymėti lygiagretūs bėgimo takai. Ilgainiui keitėsi stadionų forma, architektūra ir jų paskirtis. Šiuolaikinių stadionų prototipu tapo senovės graikų stadionai Olimpijoje, Atėnuose, Delfuose ir kitose vietovėse. Pavadinimas ,,stadionas“ kilęs iš senovės graikų žodžio ,,stadijas“. Šis terminas reiškė ir ilgio matavimo vienetą bei prilygo beveik 195 metrams. Marmurinis Olimpijos stadionas - seniausia sporto arena, kurioje vyko olimpinės žaidynės. Jis pastatytas IV a. pr. Kr. architekto Leonido. Tuo metu Olimpija buvo svarbus senovės Graikijos miestas. Čia VII-IV a. pr. Kr. buvo pastatyti svarbiausi architektūriniai miesto paminklai, puikios šventovės ir olimpinis stadionas. Šis periodas vadinamas Olimpijos klestėjimo laikotarpiu.
Senovės Olimpijoje atsirado įvairios paskirties pastatų, skirtų atletų treniruotėms ir varžyboms. Vienas jų - palestra. Tai 66×66 m dydžio pastatas, kuriame buvo patalpos fiziniams pratimams atlikti, imtynėms, kamuolio žaidimams, atletų dvikovoms ir buities poreikiams. Kitas pastatas vadinosi gimnazionas ir buvo skirtas palestrą baigusiems diduomenės jaunuoliams, kurie, be žaidimų, gimnastikos ir atletikos, dar buvo mokomi politikos, filosofijos, literatūros. Šalia jo stovėjo namai, kuriuose gyveno atletai. Olimpijos teritorijoje buvo įrengtas hipodromas, kuriame vykdavo žirgų lenktynės.
Olimpinis stadionas buvo perstatytas kelis kartus. Bet tada, kai buvo pasiekęs patį gražumą, jame galėjo sutilpti apie 50 tūkst. žiūrovų. Fizinės kultūros ir atletinių žaidimų senovės Graikijoje plėtrai didelės įtakos turėjo stadionas Atėnuose. Jį pastatė 330 m. pr. Kr.. Praėjus beveik dviem šimtams metų stadionas buvo rekonstruotas, bet išlaikė pasagos formą. 1896 m. senasis Atėnų stadionas buvo perstatytas. Jo laiptai ir tribūnos buvo padengtos marmuru. Jau senovės Graikijoje stadionuose buvo įrengiamos tribūnos ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir garbingiems svečiams. Beveik visuose senovės Graikijos miestuose stadionai buvo statomi taip, kad saulės spinduliai netrukdytų nei žiūrovams, nei sportininkams.
Tačiau 394 m. Romos imperatorius Teodosijus išleido dekretą, kuriuo uždraudė olimpines žaidynes. Kitas Romos imperatorius Teodosijus II įsakė sudeginti Olimpijos miestą ir sunaikinti viską, kas turi sąsajų su olimpinėmis žaidynėmis. Tada sustojo ir sporto arenų statybos.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Tokijo olimpines žaidynes
Šiuolaikinių Olimpinių Žaidynių Atgimimas
XIX a. graikai kelis kartus bandė savo jėgomis atgaivinti senovės olimpines žaidynes, bet silpna šalies ekonomika, menkas sporto lygis ir kitos objektyvios priežastys graikams tą padaryti sutrukdė. 1894 m. birželio 23 d. Paryžiuje barono Pierre‘o de Coubertino iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Tarptautinis olimpinis kongresas. Į kongresą atvyko 13 šalių delegatai ir 21 šalies stebėtojai. Kongrese buvo nutarta atgaivinti olimpines žaidynes ir jas kas ketveri metai rengti vis kitame mieste. Buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas. Tokia buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja - viena didele sporto švente suvienyti visas tautas. 1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.
Susidomėjimas sportu ir ypač olimpinėmis žaidynėmis didėjo. Buvo statoma daug stadionų, sporto arenų. 1908 m. anglai specialiai Londone vykusioms olimpinėms žaidynėms pastatė 60 tūkst. vietų „White City“ stadioną, kurį sujungė su dviračių treku bei plaukimo baseinu. Nuo tada olimpinės plaukimo varžybos vyksta po stogu. 1914 m. Europoje buvo šeši stadionai, talpinantys per 50 tūkst. žiūrovų, o JAV tokių buvo aštuoniolika. Dabar Europoje yra per 60 stadionų, kuriuose gali sutilpti daugiau kaip po 50 tūkst. žiūrovų. Didžiausiame - „Camp Nou“ Barselonoje - gali susėsti beveik 100 tūkst. futbolo gerbėjų.
Olimpiados ir Politika: Nuo Boikotų Iki Dopingo Skandalų
Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių. Tačiau XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms.
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos olimpinių baseinų atlyginimų kontekstas
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje. Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
XXI a. Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. 2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko. Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį.
Olimpiniai Stadionai: Architektūra ir Palikimas
Olimpinis stadionas, kuriame paprastai vyksta žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos bei dauguma lengvosios atletikos varžybų, - tai lyg reprezentacinis žaidynių šeimininkės veidas. Prieš olimpiadas daug dėmesio skiriama visoms reikiamoms sporto arenoms, kompleksams pasistatyti, tačiau ypatingą vietą architektų, dizainerių ir miesto plėtotojų brėžiniuose užima olimpinis stadionas. Bet jį pastatyti - tai viena, o ką daryti, kad vėliau jis netaptų brangiai atsieinančiu išlaikyti griozdu?
Štai keletas pavyzdžių, kaip skirtingi miestai sprendė šią problemą:
Taip pat skaitykite: Moksleivių olimpinis festivalis
1992 m. Barselona, Ispanija: Olimpinis Barselonos stadionas (anksčiau vadintas „Estadi Olímpic de Montjuíc“, dabar geriau žinomas „Estadi Olímpic Lluís Companys“ vardu) iškilo 1927 m. prieš pasaulinę „Expo 1929“ parodą. Prieš 1992-ųjų žaidynes, 1985-1989 m., stadionas sulaukė rimtos renovacijos, kurią gal net tiksliau būtų vadinti perstatymu, nes jis buvo pertvarkytas iš esmės, iš tolimų 1927-ųjų paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“.
1996 m. Atlanta, JAV: Gavusi teisę surengti šimtmečio žaidynes, 1993 m. Atlanta pradėjo projektuoti Šimtmečio olimpinį stadioną („Centennial Olympic Stadium“), nepamiršdama pagerbti visų ankstesnių vykusių vasaros olimpiadų ir joms stadiono prieigose skirdama specialią atminimo aikštę. Žaidynėms statytas 85 tūkst. vietų stadionas po jų buvo sumažintas iki 49 tūkst. žiūrovų vietų ir pertvarkytas į Atlantos „Braves“ beisbolo klubo treniruočių ir varžybų areną.
2000 m. Sidnėjus, Australija: Antrąkart per istoriją teisę rengti vasaros olimpiadą iškovojusi Australija užsimojo plačiai ir Sidnėjaus olimpiniame parke pasistatė didžiausią iki tol olimpinį stadioną. Trejų intensyvių statybų metų rezultatas - daugiau kaip 110 tūkst. Jį statant buvo pritaikyta tų laikų naujovė, vėliau imta įgyvendinti ir kitų stadionų projektuotojų, - tvariosios architektūros ir statybos principai. Po žaidynių prireikė dar apie 80 mln. JAV dolerių injekcijos. Tiek atsiėjo stadiono rekonstrukcija, per kurią buvo pašalinta pora viršutinių tribūnų, kartu su kuriomis stadionas susitraukė iki 83 tūkst. vietų. Stadionas pritaikytas Australijoje itin populiarioms komandinėms sporto šakoms - ne tik futbolui ar regbiui, bet ir kriketui.
2004 m. Atėnai, Graikija: Pirmųjų šiuolaikinių atgaivintų 1896 m. olimpinių žaidynių maratono bėgimą laimėjusio Spyridono Louiso vardu pavadintą stadioną, pastatytą 1982 m. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kv. metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, bet vėliau vietų buvo sumažinta iki 71 030, o varžantis lengvaatlečiams jų sumažėja iki 56 700. Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo (tiksliau, nenaudojimo) sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi.
2008 m. Pekinas, Kinija: „Paukščio lizdu“ pramintas pagrindinis Pekino olimpinių žaidynių stadionas, kuriam toks vardas prilipo dėl visą jo išorę dengiančios elipsės formos tinklo konstrukcijos, iš pradžių kėlė daug aistrų, nes vietiniams kinams pasirodė per modernus šalia kitų jų miesto statinių. Po žaidynių 11 tūkst., iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas - vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta. Kitas „Paukščio lizdo“ renesansas - 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės.
2012 m. Londonas, Didžioji Britanija: Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė žaidynes rengė jau tris kartus, o šis olimpinis stadionas - antras, statytas specialiai tokiam sporto renginiui. Dar gerokai prieš 2012 m. žaidynes britai rimtai svarstė, kas vyks naujajame Londono stadione olimpiadai ir parolimpiadai pasibaigus. Anglija - futbolo šalis, kurioje nei didelių sporto renginių, nei sirgalių stadionuose netrūksta, bet 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį statinį, kuriam iškilti prireikė trejų metų ir 486 mln. svarų sterlingų, jau nuo pradžių planuota pamažinti iki optimalesnio maždaug 60 tūkst. žiūrovų vietų dydžio ir ieškoti komandos, kuriai šis stadionas taptų namų arena. Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota.
2016 m. Rio de Žaneiras, Brazilija: Priešingai nei ankstesnių žaidynių šeimininkai, brazilai vieno olimpinio stadiono, kuriame būtų rengiamas žaidynių atidarymas ir uždarymas bei lengvosios atletikos varžybos, neturėjo. Žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyko legendiniame „Maracana“ stadione, statytame prieš 1950 m. čia surengtą pasaulio futbolo čempionatą ir vėliau triskart renovuotą - pastarąjį sykį 2013-aisiais prieš Rio de Žaneiro neaplenkusias planetos futbolo pirmenybes. Lengvosios atletikos varžybos vyko 2007 m. iškilusiame 60 tūkst.
Sukčiavimas ir Olimpizmas: Amžina Kova
Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių. Tačiau, kaip rodo istorija, sukčiavimas lydi olimpines žaidynes nuo pat jų ištakų. Olimpijos mieste, pakeliui į stadioną, stovėjo statulos, vadinamos „Dzeinais“. Kiekviena statula turėdavo po mažą lentelę, kurios smerkdavo sportininkus dėl blogo elgesio. Graikai pastatė pirmą tokią statulą po 98-ųjų Olimpinių žaidynių, skirtą boksininkui Eupolui iš Tesalijos, kuris papirko savo varžovus, kad šie leistų jam laimėti. Nepaisant to, sukčiavimų netrūko.
Šiandien Tarptautinis Olimpinis komitetas turi etikos kodeksą, kurios pirmasis straipsnis nurodo varžytis su pagarba Olimpinei dvasiai, o tai reikalauja abipusio supratimo ir draugystės, solidarumo bei garbingo varžymosi dvasios. Žinoma, šios nuostatos ne visada yra paisoma, o priesaikos kartais nebuvo paisoma ir prieš 3000 metų. Nors sukčiavimo būdai per tą laiką pasikeitė, žmogaus noras sukčiauti vis tiek išliko.
Įdomybės ir Kuriozai Olimpinių Žaidynių Istorijoje
Per ilgą olimpinių žaidynių istoriją įvyko daugybė įdomių ir kuriozinių įvykių:
Jauniausias visų laikų olimpinių žaidynių medalininkas - graikas Dimitris Loundras, kuris 1896 m. laimėjo gimnastikos bronzos medalį.
Amerikiečių gimnastas George'as Eyseris 1904 m. olimpiadoje dalyvavo su mediniu protezu vietoj kojos.
Vyriausias visų laikų olimpinių žaidynių dalyvis buvo šaudymo rungtyje dalyvavęs švedas Oscaras Swahnas. Jis varžėsi 1920 m. olimpinėse žaidynėse Antverpene, kai jam buvo 72 metai.
1920 m. žaidynių metu organizatoriai pametė įrašą su Italijos himnu.
Irkluotojas Henry Pearce'as, besivaržydamas olimpinėse žaidynėse 1928 m. Nyderlanduose, sustabdė baidarę, kad praleistų skersai trasos plaukusius ančiukus.
1932 m. Brazilija neturėjo pakankamai lėšų finansuoti savo atletų dalyvavimo olimpinėse - žaidynėse, todėl į sportininkus gabenantį laivą buvo prikrauta kavos pupelių, kurias sportininkai pardavinėjo tarpiniuose uostuose.
Haičio ir Lichtenšteino vėliavos iki 1936 m. atrodė vienodai. Šios šalys to tiesiog nežinojo ir pirmą kartą tai suprato, kai jų delegacijos susitiko 1936 m.
Airija buvo vienintelė valstybė, boikotavusi 1936 m. Berlyno olimpines žaidynes.
1960 m. olimpinis čempionas legendinis boksininkas Muhamedas Ali įmetė savo medalį į upę, kai jį atsisakė aptarnauti tik baltaodžiams skirtame restorane.
Etiopijos bėgikas Abebe Bikila nerado patogios batų poros, todėl 1960 m. olimpiados Romoje maratoną bėgo basas.
1968 m. žaidynėse Meksikoje juodaodžiai amerikiečių bėgikai Tommie Smithas ir Johnas Carlosas, laimėję medalius 200 m bėgime, per apdovanojimų ceremoniją grojant JAV himnui aukštyn iškėlė rankas su juodomis pirštinėmis.
Usainas Boltas 10 dienų prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes suvalgydavo 100 „Chicken McNuggets“ kepsnelių per dieną.