Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir gilias istorines šaknis turinti tradicija, siekianti antikos laikus. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių istoriją nuo pat pradžių, apžvelgsime jų raidą, skirtumus tarp senovės ir šiuolaikinių žaidynių, aptarsime simbolius ir įdomius faktus.
Olimpija - žaidynių gimtinė
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Būtent šiame mieste surengtos pirmosios olimpinės žaidynės. Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Įspūdingas statinys tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Deja, skulptūros, kaip ir Dzeuso šventyklos, šiandien pamatyti nebeįmanoma - ji sudegė Konstantinopolio gaisro metu.
Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų - marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr. Epizodas, vaizduojantis, kaip Heraklis buvo siųstas atnešti hesperidžių obuolių.
Antikinės olimpinės žaidynės: religija, sportas ir politika
Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Pasak istoriko, vienas iš pagrindinių eiliuotosios Homero „Iliados“ motyvų yra visų karas su visais.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
Antikos Graikijoje sustabdyti karus galėjo tik dievai arba olimpiada, todėl, norint palaikyti taiką, Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, dabar pietvakarių Graikijoje, atsirado šventė. Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą.
Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi šalies piliečiai, tačiau moterų žaidynės rengtos atskirai - jos buvo skirtos deivei Herai. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Jų nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami.
Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII-VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus. Plečiantis žaidynių šventei ilgėdavo jų trukmė, taip pat ir taikos laikas: nuo vienos iki penkių dienų.
Kalbant apie sporto šakas, istorikas pabrėžia, kad, kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, ir dabar išlikęs penkiakovėje, šuolis į tolį, disko metimas, ieties metimas ir imtynės, kurios dabar įvardijamos kaip klasikinės, graikų-romėnų imtynės.
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
Dabar olimpines varžybas galime žiūrėti patogiai įsitaisę namuose, tačiau stebėti antikines varžytuves buvo ne tik nepatogu, bet ir tikras iššūkis. Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai.
Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas.
Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Istorikas šį pranašumą aiškina tuo, kad turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Tačiau, pasak istoriko, tokią skulptūrą savo lėšomis galėdavo pasistatyti tik tas atletas, kuris sugebėdavo tapti trijų olimpiadų nugalėtoju ir turėdavo tam pinigų. Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu.
Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Istorikas paaiškina, kad žaidynių pabaigos, kaip ir jų pradžios, priežastis susijusi su religija. Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose.
Naujųjų laikų olimpinės žaidynės: atgimimas ir modernumas
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose, Graikijoje. Jose dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių, praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: apdovanojimų retrospektyva
Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Stipriau).
Olimpinių žiedų simbolį 1913 metais sukūrė baronas Pierre de Coubertin, kuris laikomas moderniųjų olimpinių žaidynių pradininku. Jis šį simbolį pristatė 1914 metų Kongrese, paaiškindamas, kad penki žiedai atspindi penkias žemynų dalis, turinčias olimpinę dvasę. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) pabrėžia, kad olimpiniai žiedai simbolizuoja žaidynių universalumą, o jų spalvų siejimas su tautomis ar žemynais yra neteisingas.
Olimpinė ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių.
Simbolizmas ir kontroversijos
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, neapsieina be simbolizmo ir kartais - kontroversijų. Pavyzdžiui, 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija sukėlė nemažai diskusijų dėl savo meninės interpretacijos ir galimo religinių simbolių įžeidimo.
Įdomūs faktai iš olimpinių žaidynių istorijos
- Norint dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, šiandien atletas turi būti sulaukęs bent 16 metų.
- Pats jauniausias kada nors Olimpinėse žaidynėse dalyvavęs atletas buvo graikas Dimitrios Loundras - 1896 m. Šiam atletui buvo tik 10 metų.
- Oscar Swahn yra pats seniausias kada nors Olimpinėse žaidynėse dalyvavęs atletas. 1908 m. jam buvo 60 m.
- 1960 m. Olimpinio maratono laimėtojas Abebe Bikila aukso medalį laimėjo bėgdamas basomis.
- 1936 m. Berlyne vykusi Olimpiada buvo pirmoji transliuojama per televiziją.
- Olimpiniai aukso medaliai nėra gaminami vien tik iš aukso. Dabar jie yra sidabriniai medaliai, padengti auksu.
- Senovės Graikijoje Olimpiadoje dalyvaudavę atletai rungdavosi nuogi.
Lietuvos indėlis į olimpines žaidynes
Jurgis Hardingsonas - vardas, kurį istorikai ir sporto mėgėjai mini su pagarba, kalbėdami apie Lietuvos išeivijos indėlį į pasaulio sporto istoriją. Jis buvo vienas iš tų, kurie nešė lietuvišką dvasią toli nuo tėvynės, atstovaudamas savo šaknims, nors likimas jį nubloškė į kitą pasaulio kraštą.
Nors Jurgis Hardingsonas gyveno už Lietuvos ribų, jo ryšys su tėvyne niekada nenutrūko. Jis dažnai pabrėždavo, kad sportininko stiprybė slypi ne tik raumenyse, bet ir širdyje. „Aš visada buvau lietuvis, nesvarbu, kokią vėliavą laikiau rankose“, - yra pasakęs jis viename interviu.
Lietuvos buriavimo rinktinė taip pat demonstruoja puikius rezultatus tarptautinėse varžybose.
Buriavimas olimpinėse žaidynėse
Buriavimas - judėjimas burėmis, kurias vėjas veikia kaip energijos šaltinis. Dažniausiai buriuojama burlaiviais, vandenyje. Taip pat buriavimas sausumoje vėjaračiais ar ledrogėmis ant ledo. Buriavimas vandenyje užfiksuotas dar VI a. pr. m. e. senovės Egipte. Nuo 1896 metų buriavimas yra olimpinė sporto šaka.