Maratonas - tai ne tik sporto rungtis, bet ir simbolis ištvermės, atkaklumo bei žmogaus valios pergalės prieš save. Ši daugiau nei 42 kilometrų distancija, pavadinta legendinio graikų kario Filipido atminimui, jau daugiau nei šimtmetį įtraukia sportininkus ir žiūrovus visame pasaulyje. Šiame straipsnyje pasinersime į maratono istoriją, prisiminsime pirmuosius olimpinius čempionus ir pažvelgsime į šiuolaikinius herojus, kurie nuolat stumia žmogaus galimybių ribas.
Maratono Gimimas: Nuo Legendos Iki Olimpinės Rungties
Maratono bėgimo istorija glaudžiai susijusi su legenda apie graikų karį Filipidą, kuris 490 m. pr. Kr. nubėgo iš Maratono gyvenvietės į Atėnus pranešti apie graikų pergalę prieš persus. Pasakojama, kad vos paskelbęs žinią, karys mirė. Šis žygdarbis įkvėpė įtraukti maratono bėgimą į pirmųjų moderniųjų olimpinių žaidynių programą 1896 metais Atėnuose.
Spyridon Louis: Pirmasis Olimpinis Čempionas
1896 metais vykusiose Olimpinėse žaidynėse pirmuoju maratono nugalėtoju modernioje eroje tapo graikas Spyridon Louis, užfiksavęs 2 valandų 58 minučių ir 50 sekundžių laiką. Tuo metu jis tapo tikra žvaigžde, o jį sveikino visi gyvenantys Graikijoje - nuo paprastų žmonių iki karaliaus. Tapęs pirmuoju maratono čempionu, Spyridon įsirašė savo vardą į istorijos metraščius, o jo vardu pavadintas netgi Atėnuose esantis Olimpinis stadionas. Šis pirmasis Olimpinis maratono čempionas įkvėpė Nike pavadinti 1997 metais naujai kuriamus bėgimui skirtus kedus Nike Air Zoom Spiridon. Bateliai pasižymėjo lengvumu ir buvo vertinami daugelio bėgikų, todėl pasisekus pirmajam modeliui, 2003 buvo pristatytas antrasis - Nike Air Zoom Spiridon 2.
Iki 1920 metų maratono nuotolis nebuvo standartizuotas ir svyravo nuo 40 km iki 42 km 720 m. Tik vėliau buvo nustatytas dabartinis 42 km 195 m atstumas.
Istorijos vingiai: Kuriozai ir Dramatiški Įvykiai
Maratono istorijoje netrūksta ne tik herojiškų pergalių, bet ir kurioziškų, skandalingų bei dramatiškų įvykių. Vienas ryškiausių - 1904 metų Sent Luiso olimpinis maratonas. Brangūs bilietai, Rusijos ir Japonijos karas sutrukdė į Jungtines Valstijas atvykti daugeliui Europos ir Azijos sportininkų. Tad prie starto linijos stojo tik keletas patyrusių atletų, kiti buvo arba vidutinio nuotolio bėgikai, arba avantiūristai.
Taip pat skaitykite: Stadiono istorija ir reikšmė
1904 m. Sent Luiso olimpinis maratonas: Absurdo Teatras
Tarp jų išsiskyrė dešimt niekada maratono nebėgusių graikų, du basakojai Pietų Afrikos tsvanų gentainiai ir kubietis paštininkas. Naujajame Orleane kauliukais pralošęs visus pinigus, Sent Luisą jis pasiekė pėsčiomis bei pakeleivingomis mašinomis. Į stadioną atėjo vilkėdamas ilgarankoviais baltais marškiniais, tamsiomis kelnėmis ir avėdamas kasdieniais batais. Maratonas (tuo metu jis buvo 40 kilometrų) prasidėjo vidurdienį, kai oro temperatūra peršoko 30 laipsnių. Maršrutas driekėsi kalvota vietove, dulkėta trasa daugelyje vietų buvo akmenuota, o tai kėlė didžiulį traumų pavojų. Teko saugotis ir lekiančių mašinų.
Kalifornietis Williamas Garcia vos netapo pirmuoju žmogumi, mirusiu per olimpiadą: nuo dulkių, kurias kėlė mašinų ir arklių kinkiniai, taip įsikosėjo, kad krenkštė krauju, neteko sąmonės ir buvo išvežtas į ligoninę. Kitą dalyvį ėmė pykinti ir jis iškrito iš varžybų. O štai kubietis Andarínas Carvajalas (1875-1949), kad ir bėgdamas su nepatogia avalyne, vis tiek stebino puikiu rezultatu - iki tol, kol pamatė prie kelio stovinčią mašiną su persikais. Išbadėjęs paštininkas neatsispyrė pagundai jų prisikirsti. Netrukus jo dėmesį patraukė obelis. Tačiau prisivalgius žalių vaisių ėmė taip raižyti pilvą, kad teko nuvirsti pogulio.
Thomas Hickas (1876-1952), vienas iš maratono favoritų, bėgo genamas dopingo iš kiaušinių baltymų, maišytų su strichninu. Buvo manoma, kad mažos šio „kokteilio“ dozės stimuliuoja organizmą. Šešioliktajame kilometre Hicksas jau maldavo vandens, tačiau padėjėjai tik suvilgė jo lūpas distiliuotu vandeniu. Tuo metu Lorzas smagiai ir su vėjeliu baigė keliolikos kilometrų kelionę, išlipo iš automobilio ir likusį atstumą iki finišo sėkmingai pasiekė pėsčiomis. Minia suošė: „Laimėjo amerikietis!“ Prezidento dukra Ellis Roosevelt uždėjo jam ant galvos pergalės vainiką ir jau ruošėsi kabinti medalį, bet… organizatoriai paskelbė atletą sukčiumi. Lorzas nesutriko, nusijuokė, o paskui pareiškė, kad neketino atsiimti apdovanojimo, nes varžybose dalyvavo tik dėl juoko.
Hicksas, išgirdęs apie Lorzo nuotykius, pagyvėjo ir ristele pasileido finišo link. Treneris dar spėjo jį „pavaišinti“ strichnino doze - šį kartą su konjaku. „Paskutinius tris kilometrus, - rašė vienas žiūrovas, - Hicksas bėgo „autopilotu“. Negyvas žvilgsnis, išbalęs veidas, rankos lyg svarmenys, jis vos vilko kojas, keliai beveik nesilankstė.“ Atletui prasidėjo haliucinacijos, jam atrodė, kad iki finišo liko daugiau nei pusė kelio. Likus kilometrui, jis jau prašė valgyti, paskui užsinorėjo miego. Ir vėl gavo dozę dopingo.
Ilga kelionė į Stokholmą ir Švedijos Fermeriai
Po aštuonerių metų kitame maratone nesmagumą trasoje patyrė japonas Shizo Kanakuri (1891-1983). Japonas nusprendė dalyvauti 1912 metų Stokholmo olimpinėse žaidynėse ir išsiruošė į ilgą trijų savaičių kelionę: iš pradžių laivu, paskui traukiniu per visą Transsibiro magistralę. Kol bandė nukakti iki Švedijos, kirto keletą klimato bei laiko juostų ir labai pavargo. O kai pagaliau pasiekė tikslą, susidūrė su kitomis kliūtimis: netikėtu 25 laipsnių karščiu ir drėgnu klimatu. Negana to, jam ėmė streikuoti skrandis - Shizo negalėjo virškinti vietos maisto ir prarasdavo sąmonę. Vis dėlto atkaklus vyras stojo prie starto linijos. Netrukus pajuto, kad prasideda organizmo dehidratacija ir jį apleidžia jėgos. Norėdamas išvengti gėdos kaip žmogus, kuriam garbė ir pareiga ypač svarbūs, japonas paliko trasą. Jis nusigavo iki artimiausio kaimo, ten vietos fermerių šeima jį priglaudė, pagirdė ir suruošė miegoti. Kitą dieną jo pasigedo ir pusę amžiaus Švedijoje buvo manoma, kad Kanakuri dingo be žinios. Kai paslaptis išaiškėjo, 1967-aisiais švedų televizininkai 76-erių bėgikui pasiūlė baigti maratoną. Išdidus japonas sutiko ir… po 54 metų 8 mėnesių 6 dienų 5 valandų 32 minučių ir 20,3 sekundės įveikė trasą. „Tai buvo ilga kelionė. Per ją aš vedžiau, susilaukiau šešių vaikų ir išauginau dešimt anūkų“, - bėgimą pakomentavo garbusis senolis.
Taip pat skaitykite: Čempionato triumfas ir atgimimas
Abebe Bikila: Basas Čempionas, Įkvepiantis Pasaulį
1960 metais Romos vasaros olimpinių žaidynių maratono čempionu visiškai netikėtai tapo etiopas Abebe Bikila (1932-1973). Komentatoriai, o ir specialistai nusprendė, kad tai buvo svarbiausias veiksnys, kuris nulėmė Bikilos pergalę, - esą jis neturėjo papildomo krūvio, tai yra sportinių batelių. Dėl šios priežasties po ketverių metų - 1964-ųjų Tokijo olimpiadoje - didesnė dalis maratonininkų prie starto linijos stojo basi, tačiau pergalę šventė vėl etiopas Bikila - tik jau mūvėdamas sportinius batelius.
Bikila į Etiopijos olimpinę rinktinę 1960-aisiais buvo įtrauktas paskutinę akimirką vietoj traumą patyrusio Wami Biratu. Pradžioje atletas neplanavo bėgti basas. Romos olimpiadoje avalyne bėgikus aprūpino vokiečių firma „Adidas“. Kai Abebe atėjo matuotis batų, pasirodė, kad jų likusios tik kelios poros ir nė viena jam netiko. Tad keletas valandų iki starto Bikila nusprendė bėgti basas, nes taip buvo įpratęs treniruotis.
Likus 40 dienų iki Tokijo olimpiados, Bikilai buvo atlikta apendicito operacija, ir jis išvyko abejodamas, ar apskritai dalyvaus varžybose. Šįkart bėgo avėdamas firmos „Asics“ batais. Laimėjęs auksą nepuolė labai švęsti, o toliau darė įprastus mankštos pratimus.
Kathrine Switzer: Moteris, Pakeitusi Maratono Veidą
Per 1967-ųjų balandžio 19-ąją Amerikoje įvykusį incidentą vienai moteriai pavyko pakeisti garsiausio pasaulyje maratono taisykles. Tai buvo 20-metė studentė Kathrine Switzer (72). Dalyvauti Bostono maratone pirmą kartą moterims oficialiai leista tik 1972 metais. Bet ir dėl to reikėjo pakovoti. Pirmą kartą tai nutiko 1966-aisiais. Bobbi Gibb (76) bėgo nelegaliai: be numerio, tiesiog įsimaišiusi į minią.
Septintajame dešimtmetyje Amerikos universitetuose nebuvo moterų sporto komandų, tad Kathrine neoficialiai treniravosi kartu su vyrais. Jos treneris Arnie Briggsas, 15 Bostono maratonų veteranas, buvo ausis išūžęs pasakojimais apie juos. Ir mergina nusprendė išbandyti jėgas. Tačiau Arnie buvo įsitikinęs, kad Kathrine jo neįveiks. Vis dėlto jie sutarė: jei mergina įrodys, kad yra pajėgi, treneris palaikys jos beprotišką idėją. Likus trims savaitėms iki maratono treniruodamiesi jiedu įveikė 42 kilometrus. Visą atstumą bėgo kartu, o prie finišo Kathrine pasiūlė pridėti dar aštuonis.
Taip pat skaitykite: Stonkutės triumfas
Switzer išsiuntė dalyvio prašymą, pasirašiusi inicialais K. V. Switzer. Paaiškėjo, kad medicininės patikros nebus - organizatoriai tenkinosi tik raštiška pažyma, atėjusia paštu. Kartu su Kathrine ruošėsi bėgti jos sužadėtinis „Didysis Tomas“ Milleris. Prie staro linijos Kathrine stojo kruopščiai sutvarkytais plaukais, padažytomis lūpomis ir juodu pieštuku madingai paryškintomis akimis. Ant krūtinės jai švietė užrašas „K. Switzer, 261“. Netikėtai pradėjo dribti šlapias sniegas ir vietoj aptemtų marškinėlių ir trumpų šortų teko vilktis sportinį kostiumą su gobtuvu.
Tačiau organizacinis komitetas savo klaidą pastebėjo greitai. Po kelių kilometrų bėgikus pasivijo autobusiukas su žurnalistais. Netrukus iš kažkur išdygo vienas iš organizatorių Jockas Semple’as ir rėkdamas „dink iš mano maratono!“ bandė nuo Switzer marškinėlių nuplėšti numerį ir išstumti ją iš trasos. Apsiginti nuo užpuoliko sportininkei padėjo ją lydintys vyrai. Kathrine visą maratoną įveikė per 4 valandas ir 20 minučių. Švenčiant Bostono incidento pusės amžiaus jubiliejų, 70-metė Kathrine vėl jame dalyvavo, tik jau kaip garbės viešnia. Vilkėdama marškinėlius su tuo pačiu 261-uoju numeriu senjorė distanciją įveikė per 4 valandas 44 minutes ir 31 sekundę.
Cliff Young: Ūkininkas, Nugalėjęs Supermaratoną
Devintojo dešimtmečio pradžioje Australiją apskriejo sensacinga žinia - pirmąjį šalies supermaratoną laimėjo niekam nežinomas ūkininkas Cliffas Youngas (1922-2003). Vienos iš sunkiausių pasaulyje trasų ilgis - 875 kilometrai, ji jungia Sidnėjų ir Melburną. Nuotolį gali įveikti tik ypač ištvermingi ir specialiai pasirengę bėgikai. Atsitiktiniam žmogui toks krūvis vargu ar įmanomas.
Kurį laiką jis trynėsi minioje, o paskui žengė į priekį ir neryžtingai patraukė prie teisėjų stalelio. Kai jam bandė paaiškinti, kad pašaliniams čia būti draudžiama, šis nepasidavė ir nukirto: „Aš ne pašalinis. Aš bėgsiu šiose varžybose“. Nuo tos akimirkos Cliffas tapo garsenybe. Organizatoriai jį bandė atkalbėti, baimindamiesi dėl sveikatos, bet vyriškis pasirodė esantis atkaklus ir žurnalistams papasakojo, kad yra paprastas fermeris, kuris veisia avis ganyklose netoli Melburno. Iš tikrųjų Cliffas nebuvo pradedantis sportininkas. Kažkada jis žaidė futbolą, netgi bėgiojo. O labiausiai išgarsėjo, kai sukorė 42 kilometrus, kad spėtų į kaimyno laidotuves. Profesionaliau bėgioti pradėjo prieš keletą metų ir kiekvieną dieną savo fermoje įveikdavo po 30 kilometrų. Tačiau vargu ar jį kas nors laikė rimtu varžovu, ypač tokie pajėgūs ilgų nuotolių bėgikai kaip 58-erių George’as Perdonas ir 44-erių Tony Rafferty.
Cliffas turėjo ir trenerį - tai buvo vienos futbolo komandos masažuotojas Wally Zeuschneris, kuris garsėjo kaip kietas riešutėlis. Pasakojama, kad kartą vienam iš dalyvių paprašius leisti pailsėti treneris davė suprasti, jog to nusipelnys tik tada, kai akys paplūs krauju. Tiesa, paties Wally akys nebuvo pačios geriausios. Organizatoriai Cliffui skyrė 64-ąjį numerį ir jis nerangiai pajudėjo. Įgudę atletai nesunkiai aplenkė fermerį ir paliko paskutinį. Visą dieną bėgdamas Cliffas pavargo ir jam leista kurį laiką nusnūsti. Treneris dėl visa ko įjungė žadintuvą, bet neteisingai nustatė laiką. Žadintuvui suskambėjus trimis valandomis anksčiau, Youngas pašoko ir nuskuodė. Kai nulėkė gerą gabalą, suprato, kad vis dar yra vidurnaktis. Kitą rytą apskriejo žinia, kad fermeris bėgo visą naktį. Nepailsėjęs Cliffas gerokai atsiliko nuo kitų sportininkų. Vis dėlto minimaliai miegodamas kiekvieną naktį jis artėjo prie lyderių. Kai organizatoriai įteikė 10 tūkstančių dolerių prizą, vyras nusprendė juo pasidalyti su varžovais. Cliffas nesutiko su plačiai paplitusiu posakiu „Laimėtojas pasiima viską“. Tik paaiškino, kad jam nedaug liko gyventi, tad nemato tikslo kaupti santaupų.
Eliudas Kipchoge: Šiuolaikinis Maratono Herojus
Šiandien maratonas išgyvena naują erą, kurioje dominuoja Afrikos bėgikai, ypač Kenijos ir Etiopijos atstovai. Vienas ryškiausių šios kartos herojų - Eliudas Kipchoge. Vienas mano draugas indas man pasakė, kad jis numirs prieš mums pamatant žmogų, kuris sugebės nubėgti maratoną greičiau nei per dvi valandas. Eliudas yra kilęs iš mažo Nandi kaimelio vakarinėje Kenijos dalyje, kur jo tėvai kadaise turėjo savo ūkį. Kenietis ilgai keliaudavo pėsčiomis ne tik norėdamas padėti savo motinai prekiauti pieno produktais vietiniame turguje (tėvą pažinojo tik iš nuotraukų šeimos albume), bet ir siekdamas žinių mokykloje. Kitaip negu jo bendraamžiai, jis bėgdavo kelis kilometrus per dieną ir taip įvykdydavo užsibrėžtus tos dienos tikslus.
Kiekvienas žmogus turi nepasiekiamą dievaitį, į kurį galėtų lygiuotis arba kurį norėtų nugalėti. Taip veikia svajonių padedanti siekti sveika konkurencija, paremta įkvėpimu ir troškimu būti geresniam. Eliudo dievaitis buvo labai arti. Tai buvo jo tėvynainis - bėgikas, olimpinis vicečempionas ir dviejų pasaulio čempionatų sidabro medalių laimėtojas Patrickas Sangas. E. Kipchoge žinojo, kad jo tikslas - būti tokiam kaip P. Sangas. Ši sėkmės istorija prasidėjo 2001-aisiais, kai Eliudas išdrįso paprašyti Patricko jam sukurti asmeninę treniruočių programą. Patrickas sutiko ir E. Kipchoge netrukus pradėjo treniruotis su savo dievaičiu P.
Eliudas pasiekė pirmąją pergalę 2003 m., iškovodamas aukso medalį pasaulio bėgimo kroso čempionate. Jis taip pat pasiekė pasaulio jaunimo 5000 m distancijos bėgimo rekordą - atstumą įveikė per 12 min. 52,61 sek. Sportas neapsieina be pakilimų ir nuopuolių. E. Kipchoge‘ės istorija nėra išskirtinė. 2004-2013 m. Eliudas nelaimėjo nė vienų varžybų, bet iškovojo kelis sidabro ir bronzos medalius (2009 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionato 3000 m varžybose finišavo tik devintas). Ne vienas bėgikas tikriausiai apsidžiaugtų laimėjęs bronzos medalį olimpinėse žaidynėse, bet tik ne kenietis. E. Kipchoge nori nugalėti! Eliudas to siekė žingsnis po žingsnio. Savo karjeros pradžioje jis buvo puikus 3000 ir 5000 m nuotolių bėgikas. Vėliau jėgas išbandė bėgdamas pusmaratonį ir buvo pripažintas vienu geriausių debiutantų. Dar vėliau Eliudas pademonstravo talentą sunkiose maratono trasose.
Pirmąjį savo karjeroje maratoną jis įveikė 2013 m. Hamburge, Vokietijoje. Tada jis pasiekė gerą rezultatą (2 val. 5 min. 30 sek.) ir netrukus dalyvavo antrame maratone Berlyne, kuriame tapo penktu geriausiu maratono bėgiku per visą istoriją (2 val. 4 min. 5 sek.) ir finišavo antras po Wilsono Kipsango, tąkart pasiekusio naują pasaulio rekordą - 2 val. 3 min. Iškart po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių „Nike“ pranešė apie „Breaking2“ projektą, kurio pagrindinis tikslas - įveikti dviejų valandų maratono bėgimo ribą. Į šias neeilines varžybas „Nike“ pakvietė tris elitinius bėgikus: Lelisą Desisą iš Etiopijos (jo geriausias laikas 2 val. 4 min. 45 sek.), Zersenay Tadese‘ę iš Eritrėjos (2 val. 10 min. 41 sek.) ir kenietį E.Kipchoge‘ę (2 val. 3 min. 5 sek.). Uždaros varžybos vyko „Formulės-1“ trasoje Moncoje, Italijoje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta? Todėl, kad virš jūros lygio esanti trasa sukuria tinkamas sąlygas „Nike“ užsibrėžtam tikslui pasiekti. E. Kipchoge iškovojo pergalę, įveikdamas maratoną per 2 val. 25 sek.
Po istorinių „Nike Breaking2“ varžybų E. Kipchoge žengė dar vieną žingsnį - 33-ejų metų kenietis perrašė pasaulio istoriją Berlyno maratone ir 2018 m. rugsėjo 16 d. 1 min. 18 sek. pagerino beveik ketverius metus ramiai snūduriavusį maratono bėgimo rekordą - jis įveikė trasą per 2 val. 1 min. Gimimo data: 1984 m. „Nike Breaking2“ projekto dalyvis (2 val. Pasaulio maratono bėgimo rekordininkas (2 val. 1 min.
Eliudas sako: „Maratonas - tai gyvenimas. Gyvenimas yra judėjimas į priekį.“ Jo įsitikinimu, bėgikui tvirtos kojos nėra svarbiausias dalykas. Keniečio nuomone, jį į priekį veda širdis ir protas bei aistra sportui. Iki šiol tai padėjo bėgikui siekti tikslų. Todėl, tikėtina, dviejų valandų maratono įveikimo riba bus pasiekta ir ne kartą pagerinta.
Technologijos ir ateitis
Kaip tai bus pasiekta? Nori būti greitesnis? „Nike“ nesustoja ties tuo, kas jau pasiekta, ir toliau tobulina bei kuria tai, ką geriausiai sugeba. Didžiausia „Nike“ sukurta naujovė yra sportinių batelių tarpupadžio medžiaga „ZoomX“. Ši medžiaga kur kas lengvesnė, minkštesnė ir jautresnė jūsų pado išlenkimams nei prieš tai naudotas tradicinis putplastis. Naujųjų „ZoomX“ sportinių batelių vienakrypčiai vidpadžiai yra padengti anglies pluoštu, todėl bėgikas gali bėgti greičiau. Sportiniai pasaulio bėgimo rekordininkų bateliai pritaikyti specialiems jų poreikiams, todėl negali būti parduodami, tačiau parduotuvėse galima įsigyti kelių modelių sportinių batelių, sukurtų pagal tą pačią „Zoom“ technologiją kaip E.
Lietuvos indėlis į maratono istoriją
LIETUVOJE vyrų maratono čempionatus pradėta rengti 1965 (pirmasis čempionas K. Barčius, 2 h 30 min 37 s), moterų - 1982 (pirmoji čempionė R. Viršilovaitė, 3 h 11 min 35 s). Latvijos lietuviai dar prieš II pasaulinį karą dalyvaudavo Latvijos maratono bėgimuose. 1949 Alfonsas Vietrinas SSRS čempionate užėmė 4 vietą (2 h 41 min 57 s). Geriausios Lietuvos maratonininkės: Živilė Balčiūnaitė, Vilija Birbalaitė, Inga Juodeškienė, D. Maciušonytė, Stefanija Statkuvienė, maratonininkai: Česlovas Kundrotas, Romas Sausaitis, V. Selenis, Dainius Šaučikovas, Dainius Virbickas ir kiti.