Olimpinės žaidynės yra vienas seniausių ir svarbiausių sporto renginių pasaulyje, turintis gilias tradicijas ir turtingą istoriją. Nuo senovės Graikijos iki šių dienų, olimpinės žaidynės išliko ne tik sporto varžybomis, bet ir kultūros, taikos bei vienybės simboliu. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių ištakas, raidą, svarbiausius momentus ir šiuolaikinę reikšmę.
Olimpinės Žaidynės Senovės Graikijoje
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje, vieta, kur gimė olimpinės žaidynės. Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Žaidynių Religinė ir Kultūrinė Reikšmė
Olimpinės žaidynės buvo neatsiejama senovės graikų religinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Tai buvo iškilmės ir sporto varžybos, skirtos dievui Dzeusui pagerbti. Žaidynės vykdavo vasaros viduryje, kas ketveri metai Olimpijoje. Artėjant žaidynėms, Graikijoje įsivyraudavo taika, nutraukiami visi vaidai ir karai. Tai buvo laikotarpis, skirtas sportui, religinėms apeigoms ir bendruomenės susibūrimui.
Olimpija buvo vienas pagrindinių antikinės Graikijos religinių centrų. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška Dzeuso skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių mūsų laikais kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis. Kiek atokiau nuo šventyklų - garsusis Olimpijos stadionas, anuomet talpinęs iki 40 tūkstančių žiūrovų. Netoliese palestros ir gimnasionai - atletų treniruočių vietos, filipeionas - žaidynių dalyvių ir teisėjų viešbutis.
Dalyvavimas ir Rungtys
Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi šalies piliečiai, tačiau moterų žaidynės rengtos atskirai - jos buvo skirtos deivei Herai. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Graikų žaidynių dalyviai turėjo galimybę išmėginti savo jėgas bėgimo, šuolių į tolį, disko metimo rungtyse, imtynių ir bokso varžybose, jojimo ir vadeliojimo lenktynėse. Klasikos laikais (V-IV a. pr. Kr.) žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai.
Taip pat skaitykite: Teniso kamuoliukų evoliucija
Apdovanojimai ir Garbė
Jų nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Paaiškėjus varžybų nugalėtojui, teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Minia pasveikindavo didvyrį susižavėjimo šūksniais ir apiberdavo jį gėlių žiedais. Kaip pergalės ženklas ant nugalėtojo galvos ir rankų buvo užrišami raudoni kaspinai. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Per iškilmingą ceremoniją, kuri vykdavo Dzeuso šventyklos prieigose, nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas - taikos ir vilties simbolis.
Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Senovės Graikijoje sporto žaidynių nugalėtojai buvo garbinami ne mažiau nei šių dienų čempionai. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai. Jie dažnai įgydavo ekonominių ir politinių privilegijų.
Žaidynių Pabaiga
Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. Įsigalėjus krikščionybei, 394 m. Romos imperatorius Teodosijus I olimpines žaidynes panaikino. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko.
Naujųjų Laikų Olimpinės Žaidynės
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Idėja atgaivinti šią gražią tradiciją jam kilo visai atsitiktinai. Baronas domėjosi neseniai praūžusiu Prancūzijos ir Prūsijos karu ir bandė išsiaiškinti prancūzų pralaimėjimo priežastis. Baronas suprato, kaip svarbu skatinti jaunus žmones sportuoti. Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese. Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo didžiausias sporto renginys žmonijos istorijoje.
Pirmosios Naujųjų Laikų Žaidynės
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose, Graikijoje (dalyvavo vos 245 sportininkai iš 14 pasaulio šalių), praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais. Graikijos valdžia ir gyventojai reikalavo, kad ir ateityje olimpinės žaidynės vyktų tik Graikijoje ir niekur kitur. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimu antrosios žaidynės po ketverių metų įvyko Paryžiuje.
Taip pat skaitykite: Sporto rezultatų vadovas
Olimpiniai Simboliai ir Devizas
Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę.
Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortius“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse.
Olimpinė Ugnis
Olimpinių žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių. Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras.
Olimpinės Žaidynės Šiandien
Bėgant metams olimpinės žaidynės tapo svarbiausiu pasaulyje sporto renginiu. Jos apima olimpiados žaidynes, arba vasaros olimpines žaidynes, ir žiemos olimpines žaidynes. Rengiamos kas 4 m., vasaros olimpinės žaidynės - pirmaisiais, žiemos - trečiaisiais olimpiados metais (metų skaičius dalijasi iš 4). Olimpiados skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896. Negali trukti ilgiau kaip 16 dienų.
Olimpinių žaidynių miestą, likus 7 m. Lietuvos olimpiečių delegacija XXIX vasaros olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse Pekino olimpiniame stadione. Olimpinių žaidynių sportinę programą sudaro tik olimpinės sporto šakos, kurių turi būti ne mažiau kaip 15 (vasaros žaidynių). Žiemos olimpinėms žaidynėms toks minimumas nenustatomas.
Taip pat skaitykite: Etnokultūrinis paveldas Šiauliuose
Sporto Šakos
2020 Tokijo vasaros olimpinių žaidynių 33 sporto šakos: badmintonas, baidarių ir kanojų irklavimas, banglenčių sportas, beisbolas/softbolas, boksas, buriavimas, dviračių sportas, dziudo, fechtavimas, futbolas, gimnastika, golfas, imtynės, irklavimas, karatė, krepšinis, laipiojimo sportas, lengvoji atletika, plaukimo sportas, rankinis, regbis, riedlenčių sportas, stalo tenisas, sunkioji atletika, šaudymas, šaudymas iš lanko, šiuolaikinė penkiakovė, tekvondo, tenisas, tinklinis, triatlonas, žirgų sportas, žolės riedulys.
Dalyvavimas ir Pasiekimai
2020 Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse (dėl COVID‑19 pandemijos žaidynės buvo nukeltos, įvyko 2021) dalyvavo 206 šalių rinktinės, daugiau kaip 11 tūkst. sportininkų. Sportinę programą sudarė 33 sporto šakų 50 disciplinų varžybos - 165 vyrų, 156 moterų ir 18 mišrių rungčių; išdalyta 339 medalių komplektai. 2022 XXIV Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja 91 nacionalinis olimpinis komitetas, 2871 sportininkas (tarp jų 45 % moterys; didžiausias sportininkių skaičius žiemos žaidynėse). Lietuvos olimpiečių delegacija XX žiemos olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse Turine.
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Išskirtiniai Faktai ir Įvykiai
Per ilgą olimpinių žaidynių istoriją būta įvairių įdomių faktų ir įvykių. Štai keletas iš jų:
Garsiausias antikos laikų sportininkas buvo imtynininkas Milonas iš Krotono. Jis tapo imtynių čempionu net šešiose olimpiadose iš eilės.
Tarptautiniam olimpiniam komitetui beveik tris dešimtmečius vadovavo jo įkūrėjas baronas Pierre de Coubertinas.
Pagal antikinę tradiciją olimpinės žaidynės rengiamos kas ketveri metai. Iki 1992 m.
1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių metu du Japonijos atletai šuolių su kartimi rungtyje parodė identišką antrą rezultatą. Vietoje to, kad varžytųsi tarpusavyje ir įrodytų, kuris vertas antros, o kuris tik trečios vietos, jie kartu sutarė nesivaržyti.
Graikų gimnastas Dimitrios Loundras buvo jauniausias olimpietis, besivaržęs Olimpiadoje.
Daugiausiai aukso medalių iki Paryžiaus Olimpinių žaidynių yra iškovojusi JAV (1061), Sovietų Sąjunga (395) ir Didžioji Britanija (284).
Politiniai Aspektai ir Kontroversijos
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką.
Deja, XX a. olimpinės žaidynės tapo arena politiniams nesutarimams spręsti. 1956 m. pasipiktinusios Tarybų Sąjungos veiksmais malšinant sukilimą Vengrijoje trys Vakarų Europos šalys boikotavo Melburno olimpines žaidynes. 1980 m. Maskvos olimpiadoje atsisakė dalyvauti net 56 valstybės. Tiesa, Tarybų Sąjunga olimpinėse žaidynėse visai nedalyvavo iki pat 1952 m.
Be to, olimpinės žaidynės neapsiėjo be tragiškų įvykių. 1972 m. rugsėjo 5 d. Miunchene gerai organizuota arabų teroristų grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, pagrobė vienuolika į vasaros olimpines žaidynes atvykusių Izraelio sportininkų. Du iš jų buvo iš karto nužudyti, devyni atletai paimti įkaitais. Teroristai pareikalavo paleisti iš Izraelio kalėjimų per 200 palestiniečių ir išlaisvinti du Vokietijoje kalinčius pagarsėjusius žudikus. Nemokšiškai vykdoma operacija baigėsi kruvina tragedija - žuvo visi devyni sportininkai.
Olimpinės Žaidynės Kaip Kultūros Fenomenas
Olimpinės žaidynės yra ne tik sporto varžybos, bet ir svarbus kultūros fenomenas. Jos skatina tarptautinį bendradarbiavimą, kultūrų dialogą ir taiką. Olimpinės žaidynės yra puiki galimybė šaliai pristatyti savo kultūrą, istoriją ir tradicijas pasauliui. Be to, olimpinės žaidynės įkvepia jaunus žmones sportuoti, siekti aukštų rezultatų ir propaguoti sveiką gyvenimo būdą.
Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų - marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr.
Olimpinės Žaidynės: Kelias Į Atgimimą
Olimpinės žaidynės atgimė XIX a. pabaigoje. Jų atgimimas buvo ilgai trukęs ir sudėtingas procesas, visgi galiausiai pasibaigęs sėkmingai. Portalas 15min pasakoja apie tai, kokios aplinkybės lėmė, kad 1896 m. virš Atėnų suplevėsavo olimpinė vėliava.
Sunki Pradžia
XIX a. Europoje vyko keli nedideli sporto festivaliai, kurių organizatoriai vadino juos olimpinėmis žaidynėmis. Pavyzdžiui, 1850 m. Anglijos miestelyje Muč Venloke įvyko Venloko olimpinės žaidynės - sporto festivalis, kuriame Anglijos sportininkai varžėsi įvairiose sporto šakose. Tarp jų buvo kriketas, futbolas, lengvoji atletika. Renginį organizavo vietinis daktaras Williamas Penny Brookesas. Be to, 1859, 1870 ir 1875 m. Graikijoje vyko olimpinėmis vadintos žaidynės, kurias organizavo graikų verslininkas ir filantropas Evangelis Zappas. 1870 m. olimpines žaidynes Graikijoje stebėjo apie 30 tūkst. žmonių. Tačiau šiose žaidynėse dalyvavo tik Graikijos atletai. Prancūzui baronui Pierre'ui de Coubertinui įkvėptam šių renginių, kilo idėja surengti renginį, kuriame varžytųsi įvairių sporto šakų ir įvairių tautybių atstovai. 1894 m. P.de Coubertinas suorganizavo kongresą Sorbonoje, Paryžiuje, ir pristatė savo planus vienuolikos valstybių sporto organizacijų atstovams.
Kongreso dalyviai pritarė P.de Coubertino idėjai. Tuomet kilo klausimas - kada turėtų vykti olimpinės žaidynės. P.de Coubertinas pasiūlė žaidynes rengti 1900 m., kartu su pasauline Paryžiaus paroda. Tačiau kiti kongreso nariai jį įtikino, kad laukti šešerius metus nėra prasmės, ir kad žaidynės gali įvykti jau 1896 m. Tada prasidėjo diskusijos, kokiame mieste jos turėtų vykti. Iki šiol tiksliai nėra žinoma, kaip buvo apsispręsta, kad jos vyks Atėnuose: vėliau išsakyti kongreso dalyvių prisiminimai skiriasi. Vis dėlto labiausiai paplitusi versija teigia, kad keli dalyviai pirmiausia kaip žaidynių vietą pasiūlė Londoną, bet P.de Coubertinas su tuo nesutiko. Pasitaręs su Demetriusu Vikelu, kuris atstovavo Graikijai, P.de Coubertinas iškėlė mintį, kad žaidynės turi vykti Atėnuose. Kadangi Atėnuose vyko senovės olimpinės žaidynės, daugelis kongresų narių galiausiai pritarė šiai minčiai. 1894 m. birželio 23 d. galutinai nuspręsta, kad pirmųjų olimpinių žaidynių namais taps Atėnai. Taip pat šią dieną buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), o D.Vikelas tapo pirmuoju jo prezidentu.
Graikijoje - ir džiaugsmas, ir sunkumai
Graikijos visuomenė naujieną, kad olimpinės žaidynės grįžta į Graikiją, sutiko su džiaugsmu. Graikijos sosto įpėdinis Konstantinas sutiko asmeniškai tapti žaidynių globėju. Vis dėlto Graikija tuo metu turėjo rimtų finansinių bėdų. Tuometinis Graikijos ministras pirmininkas Charilaos Trikoupis teigė nemanantis, kad šalis gali surengti tokio masto renginį. 1894 m. pabaigoje varžybų organizacinis komitetas, kuriam 1894 m. dar vadovavo Stephanos Skouloudis, pristatė ataskaitą, kurioje teigė, kad žaidynes surengti kainuos tris kartus brangiau negu pirminiai skaičiavimai - apie 3,7 mln. aukso drachmų. Komitetas pareiškė, kad žaidynių suorganizuoti neįmanoma ir paskelbė atsistatydinantis. Olimpinių žaidynių atgimimas pakibo ant plauko. P.de Coubertinas ir D.Vikelas pradėjo didelę kampaniją, siekdami išsaugoti olimpinį judėjimą. Jų pastangų kulminacija tapo 1895 m. sausio 7 d. paskelbtas pranešimas, kad žaidynių organizacinio komiteto pirmininku tampa Graikijos sosto įpėdinis Konstantinas. Jo pagrindinė atsakomybė buvo pritraukti lėšų žaidynių organizavimui. Konstantinas pasitikėjo graikų patriotizmu. Konstantino entuziazmas atnešė vaisių - graikai suaukojo apie 330 tūkst. drachmų žaidynių organizavimui. Taip pat buvo išleistas specialus olimpinių pašto ženklų rinkinys. Jis tapo labai populiarus, ir parduodant pašto ženklus buvo uždirbta dar 400 tūkst. drachmų. Parduodant bilietus į žaidynes buvo surinkta dar 200 tūkst. drachmų. Konstantino prašymu turtingas Graikijos verslininkas George'as Averoffas sutiko apmokėti stadiono rekonstrukciją. Tam jis paaukojo 920 tūkst. drachmų. Kaip atlyginimas už jo dosnumą prie stadiono 1896 m. balandį iškilo G.Averoffo statula. Ji ten stovi iki dabar.
Kai kurie varžybose dalyvavę atletai jose varžėsi tik dėl to, kad žaidynių metu jie buvo Atėnuose atostogaudami arba dirbdami (pavyzdžiui, dalis britų delegacijos dirbo Jungtinės Karalystės ambasadoje). Olimpinio kaimelio tada dar nebuvo, ir atletai patys turėjo susirasti, kur gyventi. Žaidynėse galėjo varžytis tik sportininkai mėgėjai. Kadangi daugelyje skirtingų šalių įvairių sporto šakų taisyklės tada skyrėsi, vienas didžiausių organizaciniam komitetui tekusių iššūkių buvo suvienodinti taisykles. Galutinį sprendimą kai kuriais atvejais priimdavo pats Graikijos karalius Jurgis: pasak P.de Coubertino, tai suteikė organizacinio komiteto sprendimams autoriteto.
Susilaukė didelio populiarumo
Žaidynės startavo 1896 m. balandžio 6 d., Graikijos nepriklausomybės dieną. Atėnų stadioną užpildė daugiau negu 80 tūkst. žiūrovų, tarp jų ir Graikijos karalius Jurgis I, jo žmona Olga bei jų vaikai. Visi atletai išsirikiavo pagal savo atstovaujamą valstybę. Po organizacinio komiteto prezidento Konstantino kalbos jo tėvas oficialiai paskelbė žaidynes pradėtomis. Į žaidynių programą buvo įtrauktos 9 sporto šakos - lengvoji atletika, dviračių sportas, fechtavimas, gimnastika, šaudymas, plaukimas, tenisas, sunkumų kilnojimas ir imtynės. Iš viso išdalinti 43 medalių komplektai
Graikai ypač didžiavosi maratonininku Spyridonu Louisu - jo triumfą maratono distancijoje stebėjo apie 100 tūkst. žiūrovų. Prieš žaidynes S.Louisas buvo niekam nežinomas vandens nešikas, tačiau po triumfo tapo nacionaliniu didvyriu.
Daugiausia - keturis - aukso medalius iškovojo vokiečių imtynininkas ir gimnastas Carlas Schuhmannas. Ypatingą olimpinę dvasią pademonstravo prancūzas Leonas Flamengas. Jis laimėjo 100 km dviračių lenktynes, nors jų metu netgi buvo sustojęs palaukti, kol jo pagrindinis oponentas susitaisys savo dviratį, kurį ištiko problema. Plaukimo varžybos vyko atviroje jūroje - organizatoriai nutarė neleisti pinigų stadiono statyboms. Varžybas nuo kranto stebėjo apie 20 tūkst. žiūrovų. Daug sportininkų skundėsi, kad vanduo buvo labai šaltas. Ypač neįprastos buvo 1200 m plaukimo varžybos - sportininkai tiesiog buvo nugabenti laivu toli nuo kranto ir tada paleisti plaukti atgal. Visi prizai nugalėtojams buvo įteikti uždarymo ceremonijos metu. Skirtingai negu dabar, pirmosios vietos laimėtojai gaudavo sidabro medalį, alyvos šakelę ir diplomą. Antrosios vietos laimėtojai gaudavo varinį medalį, lauro šakelę ir diplomą. Trečiosios vietos laimėtojai negaudavo nieko.
Nepaisant visų sunkumų organizuojant žaidynes, 1896 m. olimpiada buvo laikoma labai sėkminga. Tuo metu žaidynės buvo didžiausias tarptautinis visų laikų sporto renginys. Panatėninis stadionas, kuriame vyko žaidynės, pritraukė daugiau žiūrovų negu bet kokios iki tada vykusios sporto varžybos. Po žaidynių būrys žymių žmonių, įskaitant Graikijos karalių Jurgį ir kai kuriuos amerikiečius, besivaržiusius Atėnuose, kreipėsi į TOK ir P.de Coubertiną, prašydami rengti visas ateities olimpines žaidynes Atėnuose. Vis dėlto tada jau buvo suplanuota, kad 1900 m. žaidynės vyks Paryžiuje. Žaidynės negrįžo į Graikiją iki 2004 m., kai jau buvo praėję 108 metai nuo pirmųjų olimpinių žaidynių.
Olimpinės Žaidynės: Nacionalinio Identiteto Tvirtinimo Priemonė
Olimpinės žaidynės pasižymi išskirtine atmosfera. Tuo tarpu vienas iš bene oficialiausių būdų parodyti, kas gi yra tikrasis atstovaujamos šalies ir tam tikros sporto šakos galiūnas, tai sudalyvauti jau nuo senų laikų rengiamose Olimpinėse žaidynėse. Mat tikslas kažką laimėti dažniausiai yra geras iki tos ribos, kol nespaudžiame savęs, pralaimėjus neskalpuojame ir mokame džiaugtis pagerėjusiais savo paties rezultatais ar suteikta dalyvavimo galimybe apskritai. Aišku, akyliau sekantiems olimpiadas bei besidomintiems sportu turbūt jau ne kartą teko girdėti, jog kiekvienas iš penkių žiedų atstovauja penkiems skirtingiems žemynams[1]. Kalbant apie žaidynių istoriją bei senuosius laikus apskritai, ne paslaptis, kad kadaise planuota įvykti viena iš pirmųjų olimpiadų buvo atšaukta dėl Pirmojo pasaulinio karo, todėl tikrasis žiedų „debiutas“ įvyko 1920 m. Belgijoje. Aišku, nevalia pamiršti ir priesaikos bei jos formuluotės, kuri nors ir kito, visgi iki šiol turi tą pačią pasiaukojimą, ryžtą ir atsidavimą liudijančią vertę bei konkrečią nuorodą į dopingo vartojimą draudimą. Tuo tarpu lyginant pastarųjų metų čempionatus su laikais, kuomet jos buvo tik ką prasidėjusios, kurioziškiausiai, ko gero, vis dar skamba tai, kaip anuomet bėgikams bei kitų sporto rūšių atstovams bandytas pritaikyti kelio paviršius tapdavo tikru kliūčių ruožu ir versdavo suklusti netgi tuos, kurie stebėdavo žaidynes: mat senovės trasa buvo neįprastai pailgos formos ir su tokiais staigiais posūkiais, kad bėgikai buvo priversti gerokai sulėtinti greitį, jog nekirstų priešininkų juostos. Aišku, galime džiaugtis, jog dabartiniais laikais sportas vis tik yra nacionalinio identiteto tvirtinimo priemonė.
tags: #pirmieji #olimpiniai #ziedai