Šis straipsnis skirtas panagrinėti marių motyvą lietuvių tautosakoje, jo sąsajas su mirties ir atgimimo simbolika, taip pat atspindžius plaukimo sporte, įskaitant garsios plaukikės Rūtos Meilutytės karjerą.
Marių Simbolika Tautosakoje: Mirtis ir Pasaulio Pradžia
Lapkritis su Vėlinių-Ilgių švente įžiebia ramesnes, susikaupimo nuotaikas, prisimenant praeityje išėjusius artimuosius. Šias nuotaikas tarsi pratęsia laikas, kai laukiama metų ir pasaulio pabaigos bei atsinaujinimo - laikas, neįsivaizduojamas be ramumos ir pagarbos protėviams.
Marios - tai vienas iš vandens telkinio pavadinimų, apibūdinantis didelius, neaprėpiamus ir banguojančius vandenis. Marios, jūrės marios minimos visoje Lietuvoje užrašytoje tautosakoje, nors tik nedidelis šalies kraštelis remiasi į jūrą. Kaip ir Kuršių marios.
Žodžio „marios“ skambesys artimas žodžiui „mirtis“ arba jam giminiškiems žodžiams - „marus“, „maras“, „marinti“ ir kitiems. Nors kalbininkų nuomonės šiuo klausimu skiriasi, šis žodis dažniau kildinamas iš žodžių „mirgėti“, „judėti“. Tačiau mitiniame pasaulėvaizdyje šie reiškiniai yra susiję prasminiu krūviu. Mirusiųjų pasaulis dažnai vaizduojamas vandenyje arba „už vandens“. Vandenyse, mariose - pasaulio apačioje - mitinę mirusiųjų buveinę esant liudija vienas iš senųjų pragaro pavadinimų - „paskandos“, posakiai „po peklą braido“, „dingo kaip į vandenį“ (t. y. pražuvo). Anot Algirdo Juliaus Greimo, tikroji Mirtis arba kitas pasaulis yra jūros gelmėse, ten gyvena ir jo valdovas - Vėžių karalius. Šis pasaulis esąs atskirtas ne tik nuo žmonių, bet ir nuo dievų.
Net ir Dausas, dievų ir protėvių šalį, pietuose, kur visuomet šilta ir kur link skrenda paukščiai, pasiekti tegalima perskridus jūras (beje, ir iš tiesų taip): „Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai paukščių keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi“.
Taip pat skaitykite: Olimpinė istorija: Pekino žiemos žaidynės
Daiva Vaitkevičienė knygoje „Ugnies metaforose“ teigia, kad ir saulė, apėjusi dienos ratą, naktį praleidžia marių gelmėse. Tai itin dažnai aptinkama latvių dainose. Pasak vienos iš jų: „Saulytė naktį miega pačiame marių dugne ant pilko akmenėlio“ arba „marelėse, baltoje putoje“. Vidur marių, prie akmens, baltose putose naktį miega ir Dievužis. Vadinasi, šių šviesiųjų pasaulio pradų naktį regimajame pasaulyje nesama, jie laikinai mirę, o miego ir mirties būviai, pasak A. J. Greimo, vienas nuo kito iš esmės nesiskiria. D. Vaitkevičienės teigimu, marių puta metaforiškai taip pat išreiškia mirties turinį, ji yra ir viena iš vėlių būstinių. Apie tai - šis latvių dainos tekstas: „Jau yra visi broleliai, tik nėra jauniausiojo. Aptinkama ir vandens kaip mirusiųjų karalystės vaizdinių: „Jūros gilumoje yra taip pat mūrai, vieškeliai, miškai ir žmonės, tik viskas daug gražesni.“ Padavimai liudija, kad: „Ežere miestas nuskendęs."
Vandens gelmė yra ne tik mirties, bet ir grėsmės sritis, joje sutinkamos ir žmonėms atvirai priešiškos, pavojingos būtybės. Netinkamu laiku žvejojant ar maudantis - sekmadienį, mišių metu, vidurdienį ar per šventines dienas - gali pasirodyti žali ragai, per vandenį plaukiantys, iš valties iššokti ar į tinklus patekti kažin kas juodas su ragais, gali kas nors pradėti kvatotis, traukti į gelmę, imti vytis didžiulė baisi žuvis.
Vanduo kaip chtoniška, beformė, neorganizuota, nenuspėjama, mirtį nešanti stichija patenka į velnio veiklos sritį. Anot Norberto Vėliaus, velnias nuolat pasirodo prie vandens, gyvena vandenyje, po vandeniu, stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens. Itin glaudus velnio ryšys su vandeniu pabrėžiamas ir etiologinėse sakmėse apie pasaulio, žemės atsiradimą: „Po bekraščius vandenis plaukė laivelis, o jame sėdėjo Dievas ir velnias“ arba „Tuose vandenyse viešpatavo du dievu.“ Paprastai Dievas siunčia velnią nerti į vandenų ar marių dugną ir atnešti žemių, iš kurių sukuriama sausuma: velnias neria ir iš trečio karto jam pavyksta iškelti dumblo; iš velnio sugriebtų trupinėlių Dievas sulipdo grumstelį ir padarytą mažą salelę padeda ant vandens. Sakmių Dievas, Gintaro Beresnevičiaus pastebėjimu, nors dažnai yra „arti vandens“ - vaikščioja ant vandens, eina pavandeniu, plaukia laivelyje, - pats į jį nepasineria, liepia tai daryti velniui. Be kita ko, vanduo siejamas ne tik su pasaulio pradžia, ištakomis, bet ir su jo griūtimi, pabaiga - paprastai tai tvirtina tvano mitai, galbūt menantys tikrai buvusias pasaulio katastrofas.
Vieni kosmogoniniai mitai teigia, kad vanduo buvo dar iki pasaulio pradžios: „Pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo…“, „Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo…“ (kartais sakoma - jūrės, vanduo ir migla). Taigi vanduo - pirminė aplinka, kurioje kūrėsi pasaulis, pasak G. Lietuvių ir kitų tautų kalendorinių dainų, kurių paskirtis atkurti besibaigiantį laiką ir pasaulį, atgręžti gyvybės ratą, veiksmo erdvė taip pat neretai siejama su vandens telkiniu - mariomis, ežeru, upe, ten auga rožė, guli akmenėlis ar stovi krėslas. Kai kuriuose senuosiuose poetiniuose tekstuose, pasak Nijolės Laurinkienės, vanduo manifestuoja universalumo priešistorę - chaosą, nebūties periodą. Kituose siužetuose, pavyzdžiui, Kalėdų dainoje apie grūšelę, sakoma, kad visatos priešistorėje slūgsojo ne vanduo, marios, o driekėsi plynas laukas su medžiu jo viduryje. Vandenys atsiradę nuo jo iškritus kibirkštims. Tai jau kosmogoninio proceso padarinys, kosmoso, organizuoto pasaulio, o ne chaoso dedamoji.
Vanduo kaip Vedybų ir Naujos Pradžios Simbolis
Ne mažiau svarbu, kad tose mėlynose, neaprėpiamose dainų mariose plūkauja laivas, jame sėdi bernelis ar mergelė ir siunčia vienas kitam vedybų dovanas - anteles, juosteles ir pan. Kai kuriuose dainų variantuose žmonės sėdi vidury marių ar upės, ant akmens ar ant krėslelio. Taigi pirmasis mitinis žmonių pasirodymas taip pat susijęs su vandens apsuptimi. Pasaulio pradžią, visatos sandarą modeliuojantys vaizdiniai nereti ir vestuvinėse bei kitų žanrų dainose.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas su humoru
Tautosakos tyrinėtoja Bronė Stundžienė išskyrė ir apibendrino dainų formules, rodančias, kaip marių, ežero, upės, šaltinio vanduo „dalyvauja“ vestuvių ar vedybinės tematikos dainose, simboliškai perteikdamas jungtuvių aktą. Štai jos: rankas mazgoti, burnelę prausti, vandenį semti, žirgelį girdyti, žlugtą žlugti, žiedą skandinti, laive sėdėti, laivu plaukti, keltis per vandenį, tiltą statyti, žuveles gaudyti, vainiką plukdyti, nerti į vandenį ir kitos. Akivaizdu, kad vanduo šiose formulėse būdingas, net būtinas komponentas. Maža to, įžvelgiami ne tik poetiniai įvaizdžiai, bet ir, tikėtina, buvusių archajiškų apeiginių vedybinių veiksmų prie vandens atgarsiai. Taip gali būti aiškinamas ir populiarusis motyvas, kai motinėlė siunčia mergelę į jūreles, upę ar ežerą vandenėlio. Užuominų į jungtuvių ritualą ir galimą apeigų vietą B. Stundžienė linkusi įžvelgti ir vestuvių dainose, kuriose piešiamas poetinis Pasaulio medžio mariose vaizdinys, itin artimas kosmogoniniams: „Sėdžiu už stalelio, / Žiūriu pro langelį / Vidury dvarelio / Mėlynos marelės. Tose mariose, / Tose mėlynose / Augo aržuolėlis / Su šimtu šakelių. / Po tuo aržuolėliu, / Po tuom šimtšakėliu / Stovi trys panelės, / Baltos lelijėlės.“ Naujo statuso suteikimas šioje dainoje įtvirtinamas tvarkos žinojimo patikrinimu menant mįsles, klausiant, kas žaliuoja žiemą vasarėlę, kas lengvesnis už povo plunksnelę ir t.
Lietuvių dainose itin dažnas motyvas, kai vandenyje skęsta mergelė ar bernelis, kartais patys save įvardydami marių martele ar marių ženteliu. Skendimo priežastis - plaukimas laivu ir jo apvirtimas, žiedo, vainiko gaudymas, tyčinis skandinimas (tėvas taip baudžia dorovines ribas peržengusią dukterį). Bernelis nuskęsta, bet prašo motutei pasakyti, kad jis vedė, jo mergelė - marių kuojelė. Archajiškame lietuvių dainų sluoksnyje skendimo mariose formule taip pat nusakomas ritualinis ištekančios merginos ar vedančio vaikino statuso pakeitimas.
Vestuvių, gimtuvių, pavasario virsmų vaizdinių kontekste mergelės skendimas, pasinėrimas gali būti suvokiamas ir kaip laikinas pasitraukimas parsivesti naujos gyvybės - nėštumo būsena. Užgavėnių dainose, kuriose vėjas užpučia pušelę, o mergelei suskausta galvelę (toks negalavimas - galima užuomina į nėštumą), berneliui ant savo žirgų tenka nardyti po marias ir ieškoti stebuklingo žolyno - tarsi gyvybės prado. Kaip lyliau marios, lyliau (tai sūpuoklinės dainos priedainis) ką nors išliūliuoja, kaip vandenyse, mariose - mirties karalystėje miegančios saulės vaizdinys apima ir sugrįžimo, prisikėlimo galimybę (juolab kad kartais ji vaizduojama tarsi kūdikis mieganti sidabro lopšyje), taip ir gimimas, nauja gyvybė gali slypėti vandenyje - kaip atgimimo, reinkarnacijos, vėlių, protėvių sielų persikėlimo į naujagimius galimybė. Ne veltui senoliai sakydavę, kad vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi kūdroje, eketėje ar radusi tose pačiose marių putose, o lopšinėmis dar ilgokai ir vėliau jį liūliuodavo (lylia, lylia; čiūčia liūlia), nes vanduo yra ne tik visko pradžia, bet ir žmogaus radimosi vieta, vaisiaus vandenys - jo gyvybės materia prima.
Mariomis įvardijame ir visa tai, kas neaprėpiama, ko yra daugybė, aibė - marios rugių, marios nakties (žiemą), marias prikalbėjom… Net ir dangus (ypač nakties) lietuvių ir kitų baltų mitinėje poetinėje tradicijoje neretai yra įsivaizduojamas lyg jūra ar marios. Antai Sietynas mįslėje nusakomas taip: „Vidury marių virkščių saujelė.“ O pasakų pasaulyje viskas tarsi apsiverčia - mariose ne tik saulė ilsisi, bet toli, jos platybėse, už marių, kaip rašo A. J. Ratu besisukantys šviesuliai rytą ar vakarą vėl pakyla iš marių, sušvinta, o žmonių nugyventa diena visiems laikams nukeliauja anapus. Sakoma: „Ta dienelė jau mãriosan“, vadinasi - praėjusi diena nebegrįš. Manding, ten ir buvos, plūkaus amžinybės mariose. Kartais atminties galia, įžvalgomis, mitų paslaptimis ar kitais keliais ir žmonėms prie jų pavyksta priartėti. Čia pritiks G. Beresnevičiaus išvada apie kosmogoninę dainų pradžių ir veiksmo aplinkybių paskirtį. Dainos, „kaip ir, pavyzdžiui, religiniai tekstai, užkeikimai, užkalbėjimai ir pan., dažniausiai prasideda tuo, kad paminima pasaulio pradžia arba koks nors joje, pirmalaikyje, nutikęs įvykis, o vėliau artėjama prie „šių dienų“… Šitaip įsiterpiama į pasaulyje vykstančius procesus… Jei daina, kad ir koks būtų jos siužetas, prasideda kosmogoninių elementų paminėjimu, ją dainuojantis žmogus patenka į šventąją realybę. Jis įmina į pirmaprades pėdas, įbrenda į pirmapradžius vandenis, ir jo dainuojama istorija, liūdesys, skundas ar džiaugsmas tampa kosminiu ir kartu - sakraliu įvykiu.
Plaukimas kaip Gyvenimo Kelionė: Rūtos Meilutytės Pavyzdys
Plaukimas, kaip ir gyvenimas, kupinas iššūkių, atsidavimo ir naujų pradžių. Tai puikiai iliustruoja olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės karjera.
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
Ankstyvieji Metai ir Pirmieji Žingsniai
R. Meilutytės kelias į plaukimą prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. "Močiutė nuvedė mane į baseiną kaip ir daugelį mano amžiaus vaikų. Tuomet lankiau pamokas, tačiau lankiau beveik visus įmanomus sporto būrelius ir per daug rimtai į vieną šaką nežiūrėjau." Nepaisant to, plaukimas greitai tapo svarbia jos gyvenimo dalimi. "Tada nebuvo svarbu nei sutrūkinėjusios plytelės, nei baisoki dušai - labai mylėjau tą baseiną."
Pirmoji treniruotė taip pat įsiminė: "Iki šiol pamenu, kad mano pati pirma treniruotė prasidėjo nuo šuolio į giliausią vietą baseine - treneris liepė vaikams sulipti į baseiną, aš pagalvojau, kad, ai, juk tikrai moku plaukti ir įšokau. Pradėjau kapanotis, treneris jau galvojo šokti į vandenį manęs gelbėti, tačiau ištiesė lazdą, aš užsikabinau."
Pirmieji Pasiekimai ir Rekordai
Pirmieji pasiekimai atėjo sulaukus 12 metų: "Tik vėliau, kai buvau 12 metų, pagerinau pirmą Lietuvos rekordą ir pajaučiau - kaip smagu, aš galiu greitai plaukti!" Tai buvo lūžio taškas, kuris paskatino ją siekti aukštesnių tikslų.
Olimpinis Aukso Medalis ir Emocijos
Didžiausias karjeros laimėjimas - olimpinis aukso medalis 2012 m. Londone - buvo netikėtas ir jaudinantis. "Nes nesitikėjau taip greitai plaukti. Čia man tik sapnuose buvo toks rezultatas." Emocijos po pergalės buvo sunkiai apibūdinamos: "Buvau šoke. Vis dar negaliu patikėti. Atrodo, kad laimėjau tiesiog varžybas. Kai atsistojau prie podiumo, kojos linko."
Plaukimas ir Mokykla: Suderinamumo Iššūkiai
Suderinti plaukimą su mokslais ne visada buvo lengva. "Mokytojai čia supranta, kiek daug fizinių jėgų atima treniruotės ir kaip sunku po to dar eiti į mokyklą. Jie mums leidžia ilgiau daryti tam tikrus darbus. Lietuvoje buvo labai sunku suderinti plaukimą ir mokyklą, nes būdavo labai daug namų darbų. Tai yra įmanoma, tačiau kainuoja labai daug pastangų."
Atsidavimas Lietuvai ir Pilietybei
R. Meilutytė niekada nesvarstė galimybės keisti pilietybės. "Negalėčiau pasikeisti pilietybės. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad pasikeisčiau. Tikrai niekad gyvenime to nebus. Kad ir siūlytų didelius pinigus. Manęs niekas nesuprastų, kaip man reikėtų grįžti į Lietuvą?"
Iššūkiai ir Traumos
Karjeroje pasitaikė ir sunkių momentų, įskaitant traumas. "Aš niekada nesu turėjus tokios rimtos traumos, man tai buvo vienas didžiausių iššūkių. Rugsėjį nežinojau, ar olimpinėse žaidynėse tikrai galėsiu dalyvauti. Užtruko gydymas ilgai - normaliai plaukiau tik vasarį. Tai buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai."
Psichologinės Problemos ir Karjeros Pauzė
Po sėkmingų metų R. Meilutytė susidūrė su psichologinėmis problemomis, kurios privertė ją padaryti karjeros pauzę. "Pradėjau jaustis keistai, be jokių priežasčių atsirasdavo kažkoks liūdesys. Pamažu tai pradėjo mane „valgyti iš vidaus“. Aš visada galvojau, kad esu stipri ir, kad ta Rūta Meilutytė negali taip jaustis. Niekada negalvojau, kad man tai nutiks ir niekada to nesupratau, kol pati nepatyriau, ką tai reiškia."
Naujas Etapas ir Karjeros Pabaiga
Po pertraukos R. Meilutytė grįžo į plaukimą, tačiau galiausiai nusprendė baigti karjerą. "Plaukimo dėka patyriau gyvenimą, apie kokį kadaise nebūčiau nė pagalvojusi. Turėjau galimybę pamatyti didelę dalį pasaulio, susipažinti ir dirbti su nuostabiais žmonėmis. Tai ypatinga patirtis ir dabar noriu tą patirtį ir įgytus įgūdžius panaudoti naujoje distancijoje, šį kartą - už baseino ribų. Esu pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą."
Rūtos Meilutytės palikimas
R. Meilutytė ne tik pasiekė aukštų rezultatų sporte, bet ir įkvėpė daugybę jaunų žmonių Lietuvoje. Jos atsidavimas, darbštumas ir patriotiškumas yra pavyzdys, kurį verta sekti.
Marių Motyvo Atspindžiai Rūtos Meilutytės Karjeroje
R. Meilutytės karjerą galima palyginti su marių motyvu tautosakoje. Kaip marios simbolizuoja ir mirtį, ir naują pradžią, taip ir R. Meilutytės karjeroje buvo pakilimų ir nuosmukių, iššūkių ir pergalių. Kaip mergelės skendimas mariose gali būti suvokiamas kaip laikinas pasitraukimas parsivesti naujos gyvybės, taip ir R. Meilutytės karjeros pauzė leido jai atgauti jėgas ir atrasti naują gyvenimo etapą.