Įvadas
Prienai, miestas su giliomis istorinėmis šaknimis, taip pat yra svarbus Lietuvos krepšinio žemėlapyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Prienų sporto istoriją, ypač daug dėmesio skirdami krepšiniui, prisiminsime garsius klubus, žaidėjus, trenerius ir aptarsime dabartinę situaciją bei iššūkius.
XIX Amžius: Politiniai Pokyčiai ir Pirmieji Švietimo Žingsniai
XIX a. pirmoji pusė Prienams buvo paženklinta politiniais pokyčiais. Napoleonui pralaimėjus karą, 1815 m. Vienos kongrese Prienai atiteko Rusijos imperijos valdomai Varšuvos karalystei (Lenkijos kongreso karalystė). 1827 m. Lenkų karalystės ir slavų šalių geografijos žodyno IX tome rašoma, kad Prienuose gyveno 1972 gyventojai, buvo 187 mediniai ir 10 mūrinių namų, medinė katalikų bažnyčia ir mūrinė žydų sinagoga, dvi pradžios mokyklos.
Pirmosios mokyklos Prienų krašte pradėtos steigti dar XVI a. prie parapijos bažnyčių. Prienų krašte veikė Stakliškių, vėliau Balbieriškio, Užuguosčio, Pakuonio ir Birštono mokyklos, kuriose iki 1863 metų sukilimo dalykai buvo dėstomi lenkų kalba. Mokslas prasidėdavo nuo Visų Šventųjų, baigdavosi apie Šv. Oną.
1841 m. Prienuose įsteigus evangelikų liuteronų (vokiečių) parapiją, 1844 metais pastatoma pirmoji protestantų bažnyčia, o 1849 m.
XIX Amžiaus Antroji Pusė: Pramonės Augimas ir Sukilimai
1857 m. pasibaigus Sapiegų valdymui, Prienai perėjo Rusijos imperijos iždui. Dauguma seniūnijos dvarų buvo išdalinti užsitarnavusiems generolams. 1862 m. gyventojų skaičius Prienuose išaugo iki 2688, buvo jau 206 namai.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio klubo kelias
1863-1864 metų ATR sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią neaplenkė ir Prienų krašto. 1863 metų vasario - balandžio mėn. Prienuose susiformavo V. Kaminsko sukilėlių būrys. Susijungę su Kauno sukilėliais du kartus susirėmė su caro kariuomene. Sukilimas buvo pralaimėtas ir tai šiek tiek pristabdė tolimesnę miestelio plėtrą. Spaudos draudimas ir mokyklų uždarymas paskatino knygnešystės veiklą Prienų krašte.
1866 metais Prienų žemės ir Kvietiškio dvaras (Marijampolės raj.) caro paliepimu atiduodamas valdyti vokiečių kilmės grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui. Neilgai trukus, galimai dar 1868 m. (dalyje šaltinių minima ši data, tačiau ji nėra patvirtinama) žydų kilmės verslininkas L. Goldbergas Prienuose įkuria degtinės gamyklą (didžioji dalis rašytinių šaltinių linkusi nurodyti 1873 metų įkūrimo datą). Gamykla 1874 m. pirmą kartą paminėta Marijampolės apskrities viršininko raporte, kuriame teigiama, kad Prienų miestietis L. Goldbergas valdo degtinės gamyklą, įsikūrusią mūriniame pastate, priklausančiame jo tėvui, miestiečiui Jankeliui Goldbergui. Namas apdraustas 830 rublių suma, o jo rūsyje taip pat vykdoma gamybinė veikla. Pastato draudiminė vertė 150 rublių. Nurodoma produkcija - degtinė, likeris, romas bei metinės gamybos apimtis ir kaina: 300 kibirų likerio po 3 rublius 25 kapeikas ir 240 kibirų degtinės, kurios kibiro kaina taip pat 3 rubliai ir 25 kapeikos. Produkcija būdavo parduodama vietoje urmu miesto parduotuvėse ir smuklėse.
Be bravoro Prienuose veikė vienas seniausių malūnų Kranto g., kurį iki 1892 metų iš dvaro nuomojosi Olpa. 1892 m. jį nusipirko Zalmonas, vėliau malūno valdymą patikėjęs savo posūniui Bagranskiui. Deja, malūnas Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė. Be šio malūno Prienuose dar veikė M. Šalčiaus ir tuo metu moderniausiais A. A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ rašoma, kad nuo 1888 m., plečiantis statybai Užnemunės miestuose ir miesteliuose, buvo priimtas nutarimas parengti miestelių reguliavimo planus. Prienų reguliavimo planas sudarytas 1896 m. 1902 metų pradžioje jis buvo svarstytas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos ūkio departamente ir grąžintas pataisyti, galiausiai priimtas 1903 metais.
XX Amžiaus Pradžia: Augimas, Pirmasis Pasaulinis Karas ir Okupacija
1900 metais Butlerių pilies griuvėsiai dar buvo išlikę. 1901 metais Prienuose gyveno 3849 žmonės iš jų 367 lietuviai, 1030 lenkų, 2437 žydai, 14 rusų ir vienas baltarusis. Neaišku, dėl kokių priežasčių nenurodyti vokiečiai, galimai, jie priskirti prie lietuvių ir lenkų.
XX a. pradžioje Prienuose pagyvėjo statybos. 1904 m. buvo tvarkomos miesto gatvės, o 1905-1906 m. pastatyta nauja evangelikų liuteronų mokykla, suremontuota šios konfesijos bažnyčia, prie jos pastatyta varpinė. 1904 metais panaikinus spaudos draudimą, Prienuose veikė 4 pradinės mokyklos: rusiškoji (vėliau lietuviškoji), lenkų, žydų ir vokiečių. 1909 m. iškilo Isako Michlerio mūrinis namas.
Taip pat skaitykite: Kontaktai ir paslaugos Prienų sporto klubuose
Vokiečių karo žvalgybos duomenimis, kuriais apibūdinti Prienai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nurodoma, kad miestas planuotas, gatvės plačios, gyvena 3169 žmonės iš jų net pusė žydų, veikė dvi bažnyčios: katalikų ir protestantų, sinagoga (Beit midrašas nuo 1903 m.), paštas ir telegrafas, vaistinė, alaus darykla, du bankai bei vyko plati prekyba.
XX a. II dešimtmečio pradžioje Vokietijos kariuomenės generalinis štabas parengė žemėlapį, kuriame buvo užfiksuota Prienų miestelio schema. Schemoje prie miestelio pavadinimo rašoma, kad jame yra 202 namai ir pašto stotis. Joje dar vaizduojama kitoje upės pusėje susidariusi miesto dalies užuomazga, kuri buvo pavadinta Papriene, joje tuo metu buvo 10 namų. Naujuose Prienuose ir Drobingoje (t. y. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos armija Prienuose pastatė laikiną medinį tiltą per Nemuną, kuris 1915 metais traukiantis daliniams buvo išardytas. Pėsčiųjų tiltas buvęs kiek žemiau šio. Karo metais miesto pastatai nenukentėjo, tačiau dalis miestiečių pasitraukė į Rusiją, o kariuomenė išplėšė ir išvežė „Goldberg“ alaus daryklos įrengimus. 1915 m. Prienus užėmę vokiečiai pastatė pirmą pastovų medinį tiltą per Nemuną.
Prienuose pradėjus įsigalėti okupantų valdžiai viskas turėjo būti skiriama Vokietijos kariuomenės išlaikymui ir jos užnugario rėmimui. Okupantai vykdė rekvizicijų sistemą, kraštas buvo apkrautas įvairiais mokesčiais. 1916 m. balandžio 6 d. įsaku buvo įvestas pagalvės mokestis po 8 markes per metus. Imami mokesčiai už žemę, šunis, pravažiavimą keliais. Be įvairių mokesčių būta ir nemažai draudimų: uždrausta šerti gyvulius grūdais ir miltais, pirkti ir pardavinėti javus, uždrausta skersti gyvulius be kreishauptmano leidimo, neleidžiama kepti saldžių pyragų ar gaminti bet kokios rūšies muilą. Vokiečių okupacijos metais Prienuose taip pat neveikė mokyklos.
Krepšinio Tradicijų Pradžia ir Broliai Lavrinovičiai
Nors Prienų krepšinio istorija siekia gilius laikus, miestas visada garsėjo savo meile šiai sporto šakai. Krepšinio klubai Prienuose ne kartą keitė pavadinimus, tačiau visada išliko svarbūs LKL dalyviai.
Vienas ryškiausių Prienų krepšinio istorijos puslapių yra susijęs su broliais Lavrinovičiais. Dar 2010-aisiais metais jie nusprendė atstovauti Prienų komandai. Jų atvykimas į Prienus sukėlė didelį susidomėjimą krepšiniu mieste ir padėjo komandai pasiekti naujų aukštumų. Broliai Lavrinovičiai ne tik demonstravo aukštą žaidimo lygį, bet ir prisidėjo prie komandos populiarinimo bei jaunųjų krepšininkų ugdymo.
Taip pat skaitykite: Sveikata ir krepšinis Prienuose
Broliai Lavrinovičiai, priimdami LKL TV komandą viešbutyje šalia Prienų, teigė, kad svarstė galimybes žaisti su „Dzūkija“ ir Prienais. Jie nenorėjo žaisti po vieną užsienyje, todėl liko du variantai. Nors Alytuje broliai pradėjo savo karjerą, Prienai parodė daugiau iniciatyvos ir noro juos prisivilioti.
Bendraudami su LKL TV komanda, broliai gražiausiais žodžiais atsiliepė apie Panevėžį ir „Lietkabelio“ klubą, kuriame praleido pastaruosius du sezonus. Jie taip pat atskleidė, kokią reikšmę Prienams turi komandos treneris Virginijus Šeškus.
Virginijus Šeškus - Prienų Krepšinio Legenda
Virginijus Šeškus - legendinis treneris, kurio vardas neatsiejamas nuo Prienų krepšinio. Jis ne tik treniravo komandą, bet ir buvo jos veidas, įkvėpėjas ir strategas. Šeškaus treniruojamos komandos visada pasižymėjo kovingumu, taktiniu išmanumu ir gebėjimu nustebinti varžovus. Broliai Lavrinovičiai akcentavo, kad Virginijus Šeškus yra esminė figūra Prienų komandoje.
Į senąją Prienų salę, kurioje prasidėjo šio klubo istorija, sugrįžęs V. Šeškus pasakojo apie savo, kaip vyr. „Kai atėjau į LKL, galiu pasakyti - žalias atėjau. Kažkokią savo filosofiją, kuri paskui greitai, padedant žaidėjams ėjo, turėjau. Daug kas mane kritikavo, kaimiečiu vaidino, nes Orelikas „ketvirtu“ numeriu žaidė, sakė, kad „Šeškus su mažiukais streetballą žaidžia“. „Panevėžyje laimėjome prieš dvi komandas, kurios tais laikais abi žaidė Eurolygoje - ir „Žalgiris“, ir „Rytas“. Laimėti prieš dvi Eurolygos komandas dvi dienas iš eilės… Manau, mes padarėme neįmanomą. Per visą LKF ar KMT taurių istoriją nebuvo tokio atvejo, kad (dalyvaujant „Žalgiriui“ ar „Rytui“) laimėtų kita komanda“, - Prienų krepšinio piką prisiminė klubo simboliu tapęs V.
Po to stratego karjeroje sekė trumpas etapas Vilniaus „Lietuvos ryte“ bei sugrįžimas į Prienus, o po šių stotelių, pailsėjęs vienerius metus, V. Šeškus kibo į darbus Jonavoje, kur jau praleido keturis sezonus. „Ėjau po nedarbo metų ir ėjau kažką įrodyti. Visur priimu sprendimus spontaniškai ir po to pergyvenu - nusprendžiau dalyvauti „Kaukėje“, paskui sėdžiu, dainuoju per dienas ir galvoju, kam man to reikia. Pasiūlykite bet kuriam LKL treneriui eiti į NKL. Kalbėjau ir su Laimonu apie tai, sakė „ne“. Bet jei už tokius pinigus - „nu taip“ (juokiasi). NKL tokių pinigų niekas nemokės, bet nuėjau rizikuodamas savo reputacija. Negalvojome apie tuos rezultatus, bet iškart atėjęs sakiau, kad mūsų tikslas - panervuoti pirmo ketvertuko komandas. Daug kas juokėsi“, - tvirtino jonaviečius į Citadele KMT sidabrą bei „Betsafe-LKL“ ketvertą atvedęs V.
„TonyBet“ Laikotarpis ir BBL Bronza
Prienų krepšinio istorijoje svarbus laikotarpis yra susijęs su „TonyBet“ vardu. Šiuo metu komanda dalyvavo Baltijos krepšinio lygoje (BBL) ir iškovojo bronzos medalius. Mažajame finale Prienų „TonyBet“ ekipa susigrūmė su „Ventspils“ krepšininkais, tačiau pralaimėjo rezultatu 59:63. Nepaisant pralaimėjimo, bronzos medaliai buvo reikšmingas pasiekimas Prienų krepšiniui.
Prienų „TonyBet“ ekipa rungtynes pradėjo nesėkmingai, atsilikdama 2:10 ir 6:18. Tačiau D. Šalengos ir Ž.Janavičiaus pastangomis komanda sugebėjo sumažinti atsilikimą. Antrajame kėlinyje „Ventspils“ vėl nutolo, tačiau D. Šalengos tritaškiai metimai leido Prienams išlikti arti varžovų. Trečiajame kėlinyje latviai spurtavo 3:14 ir susikrovė dviženklę persvarą. Paskutiniame ketvirtyje Prienų krepšininkai bandė kabintis į varžovus, tačiau „Ventspils“ sužaidė drausmingai ir laimėjo rungtynes.
LKF Taurės Sensacija 2014 Metais
Išskirtinai Lietuvos taurių metraščiuose atrodo 2012-2013 m. LKF taurė. Tuomet dėl įtempto tvarkaraščio taurės varžybose atsisakė dalyvauti tiek Kauno „Žalgiris“ tiek tuometinis Vilniaus „Lietuvos rytas“. 2013 m. taurės finale santykius aiškinosi Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ir Prienų „TonyBet“. Ironiška, tačiau prabėgus dvylikai metų abiejų klubų nebėra ne tik LKF taurėje ar LKL čempionate, bet ir visame Lietuvos krepšinio žemėlapyje.
Tikra Pelenės istorija LKF taurėje įvyko 2014 m., kuomet Prienų klubas per savaitgalį parkupdė tiek „Žalgirį“, tiek „Lietuvos rytą“. Tai tarsi įprasmina taurės esmę - galimybę joje triumfuoti mažiesiems klubams.
Tuomet „TonyBet“ lyderiais buvo Mindaugas Lukauskis, Gintaras Kadžiulis, Laimonas Kisielius, Žygimantas Janavičius, Artūras Valeika. Svarbų vaidmenį LKF taurės nugalėtojų gretose atliko Martynas Linkevičius, Vaidas Čepukaitis, Arvydas Šikšnius, Paulius Ivanauskas. Tai buvo visiški trenerio Virginijaus Šeškaus pakilimo metai - stratego sprendimas verstis 7-8 žaidėjų rotacija ir didelę biudžeto dalį investuoti į 2 -3 perimetro krepšininkus - pasiteisino su kaupu. V. Šeškui 2014 m. LKF taurės savaitgalyje padėjo triumfuoti netradicinis krepšinio modelis - žaidėjai puolime dažniausiai situacijas spręsdavo patys, per daug neapsikraudami taktikomis ir deriniais. Gynyboje V. Šeškus taikė nestandartines gynybos sistemas, įklampindamas varžovus, į, jo paties žodžiais, įvairias ir netikėtas avantiūras.
Pusfinalyje V. Šeškaus „TonyBet“ 84:76 sau iš kelio patraukė „Žalgirį“, o finale dramatiškai 92:91 įveikė „Lietuvos rytą“. „Po pusfinalio jautėmės lyg jau viską būtume laimėję, - tada pasakojo V. Šeškus. - Antra vieta tokiame turnyre irgi būtų buvęs puikus pasiekimas. Po pusfinalio buvome labai pavargę, finalui net nedarėme varžovų analizės. Išsimiegojome, paprastai pasiruošėme rungtynėms ir vėl ėjome kautis. Kalbėjome, kad reikia garbingai sužaisti.“
„Žmonės gal tik po laiko supranta, kas įvyko, - mintimis dalijosi V. Šeškus. - Aš visiems sakiau, kad labai laukiu, kad Lietuvos taurę laimėtų kažkas kitas, o ne „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“. Prienai yra vieninteliai, tai padarę per visą istoriją. Tai įsimintiausia mano karjeros pergalė. Dvi dienas paeiliui laimėjome prieš Eurolygos komandas. Prieš vieną laimėti galėtų būti kažkoks atsitiktinumas, tačiau dvi pergalės paeiliui man įsimins visam gyvenimui.“
Už triumfą LKF taurėje Prienų klubui atiteko šiandien pakankamai juokingai atrodanti 50 tūkstančių litų premija. Tiesa, tuo metu Prienų klubui tai buvo pakankamai solidi suma. Virginijus Šeškus yra prasitaręs, kad tuo metu klubo mėnesio biudžetas galėjo siekti apie 80 tūkst. litų.
LKL Kovos ir Iššūkiai
Prienų komanda nuolat dalyvauja LKL čempionate, tačiau susiduria su įvairiais iššūkiais. Komandai tenka konkuruoti su stipresniais klubais, turinčiais didesnius biudžetus ir geresnius žaidėjus. Nepaisant to, Prienų krepšininkai visada stengiasi parodyti gerą žaidimą ir kovoti dėl kiekvieno taško.
Vienose iš rungtynių prieš Panevėžio „Lietkabelį“, prieniškiai patyrė apmaudų pralaimėjimą rezultatu 76:74. Mantas Kazonas šiame mače pasirodė fantastiškai, pataikęs visus 6 mestus tritaškius ir 5 baudas iš 6-ių. Tačiau penkios asmeninės pražangos sustabdė jo įspūdingą pasirodymą.
Po rungtynių su „Vytautu“ treneris Virginijus Šeškus išgyveno dėl komandos puolimo. Jis teigė, kad Prienai visada būdavo ta komanda, kuri gal praleisdavo daug, bet įmesdavo daugiau. Tačiau komandos puolimas ne visada būna sėkmingas, todėl tenka ieškoti būdų, kaip pagerinti žaidimą.