Alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai - tai tik keli pavyzdžiai, kaip žmogus gali tapti priklausomas ir paversti savo gyvenimą pragaru. Skaudžiausia, kad nuo priklausomybių vis dažniau kenčia nepilnamečiai, kuriems ypač reikalinga suaugusiųjų parama ir apsauga. Deja, ne visada tėvai pajėgia skirti pakankamai laiko savo vaikams, o kai kurie patys turi priklausomybių. Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybę nuo azartinių lošimų, jos priežastis, pasekmes ir gydymo būdus, remdamiesi medicinos psichologės-psichoterapeutės Aušros Varneckienės įžvalgomis.
Priklausomybės mechanizmas
Priklausomybė apibrėžiama kaip pasikartojantis elgesys, kuris trumpam padeda išvengti krizių ar jas susilpninti. Mokslininkai išskiria dvi pagrindines priklausomybių priežastis: biologinę ir socialinę.
- Biologinė priežastis: Žmonės, kurių smegenys gamina per mažai dopamino (malonumo hormono), yra labiau linkę į priklausomybes. Azartiniai lošimai stimuliuoja tą patį smegenų centrą, kaip ir kokainas, todėl nuolat perdirginama savęs apdovanojimo sistema, sukelianti reguliacinių procesų smegenyse sutrikimus ir skatinanti rizikuoti.
- Socialinė priežastis: Atstūmimo, vienatvės jausmas, sutrikęs savęs vertinimas, stiprūs išgyvenimai ir asmeninės savybės, verčiančios atsiriboti nuo visuomenės, taip pat gali lemti priklausomybę. Žmogus, turintis neišspręstų problemų, nerandantis kalbos su savimi, bando „gydytis“ lošimu.
Saugumo jausmo ir pripažinimo trūkumas skatina blogą savijautą, prastą miegą, nervingumą ir savęs nuvertinimą. Lošimas tampa pavojingas, nes suteikia saugumo iliuziją, leidžia atsiriboti nuo nepripažįstančio pasaulio, patirti teigiamų emocijų ir pabėgti nuo rutinos. Didelė dalis priklausomų nuo azartinių žaidimų prisipažįsta jaučiantys vienatvę ir norintys pabėgti nuo vidinio nepasitenkinimo arba rasti draugų.
Iš vaikystės kylantis nevisavertiškumo kompleksas dažnai kompensuojamas fantazijomis apie savo didingumą ir visagališkumą. Laimėjimas lošiant patvirtina vidinės savivertės ir svarbos, o kartu ir išskirtinumo pojūčius, stumiant žmogų giliau į susikurtą savęs suvokimo fantazijų pasaulį.
Polinkiui į patologinį azartą įtakos gali turėti sutrikę priklausomybės kamuojamo žmogaus ir jo artimųjų tarpasmeniniai santykiai. Neturintys rimtesnio pomėgio ar gyvenimo tikslo taip pat greičiau tampa priklausomi nuo lošimų. Liguistas potraukis lošti dažnai susijęs su pervargimu: psichologiniu, emociniu ir fiziniu.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Pavargusio žmogaus pasąmonė pakužda tą poilsio būdą, kuris anksčiau garantuodavo emocijas, naują endorfinų dozę ir pasitenkinimo jausmą. Priklausomas lošėjas nori patirti tai kuo ilgiau, todėl azartiniai žaidimai jam tampa lyg narkotikas. Tas prisiminimas iš seniau tiek „spaudžia smegenis“, kad žmogus sąmoningai nebevaldo situacijos. Įtakos turi ir sutrikęs gebėjimas valdyti savo jausmus.
Paauglių pažeidžiamumas
Vaikų psichika yra pažeidžiamesnė už suaugusiųjų, todėl priklausomybė atsiranda labai dažnai. Paaugliams gali padidėti priklausomybės nuo azartinių žaidimų rizika, nes jie sunkiau suvokia artėjančios bėdos pavojų. Paauglystė savaime yra įvairias rizikas didinantis laikotarpis, nes šio amžiaus jaunuoliai yra linkę būti impulsyvūs, nebijoti pavojų, rizikuoti ir siekti neatidėliotino atlygio. Greitai tokie žaidėjai tampa priklausomi. Į priklausomybes labiau linkę uždari jaunuoliai, kuriems trūksta dėmesio šeimoje.
Gydymo sunkumai
Nevaldomas potraukis lošti kai kuriems gali pasireikšti vos kartą pabandžius. Pradžioje lošimai dažnai laikomi tik malonumu, linksma pramoga, „tik žaidimu“ ir, net pasireiškus neigiamoms lošimo pasekmėms, kai kuriems žmonėms būna sunku susivokti, kad pramoga jau pradeda virsti, o gal jau virto žalingu potraukiu. Laiku nesustojus, atsiranda problemų. Nesėkmes lydi melas, alkoholio (o neretai ir narkotikų) vartojimas, stresas, nuotaikos svyravimai.
Polinkis daugiau ar mažiau rizikuoti yra įgimtas ir individualus. Tačiau vaikai ir paaugliai, lyginant su suaugusiais žmonėmis, yra labiau pažeidžiami patologinio potraukio azartiniams lošimams. Dėl psichologinės brandos stokos jiems sunkiau įvertinti vidinius impulsus ir juos valdyti. Be to, jiems sunkiau prognozuoti galimas savo elgesio, susijusio su lošimu, pasekmes. Pralošęs daugiau pinigų nei gali atiduoti, vaikas gali būti priverstas vogti iš tėvų, nusikalsti ar netgi tapti patyčių auka.
Azartiniai žaidimai, kaip ir visos kitos priklausomybės formos, duoda saugumo iliuziją. Liguistas potraukis lošti visada susijęs su pervargimu: psichologiniu, dvasiniu ir fiziniu. Kaip pripažįsta patys patologiniai lošėjai, kad, jei pakeliui į kazino patenkindavo savo fiziologinius poreikius, t. y. sočiai pavalgydavo, išsimiegodavo, pailsėdavo, neretai iki kazino jie nebenueidavo. Kitaip tariant, lošimas prarasdavo savo poilsio pakaitalo funkciją. Jaunuolis turi atrasti tokią veiklą, kuri neleistų galvoti apie lošimą. Yra lošėjų, kuriems niekas nepadės. Yra ir tokių, kurie gali mesti lošti, kai susidaro palankios sąlygos.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Pastebėti, kad žmogus lošia, yra sunkiau, nei atpažinti alkoholiką ar narkomaną. Priklausomas lošėjas visiškai nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus. Patologinis potraukis azartiniams lošimams, ko gero, yra vienas iš klastingiausių žalingų įpročių. Tik artimieji gali pasakyti, kaip jis pasikeitė. Paprastai kažkur dingsta pinigai, o paklausus - jis nurodo įvairias priežastis, meluoja, atsiriboja nuo buvusių draugų. Toks žmogus tampa nekantrus, neatlieka savo pareigų, būna prislėgtos nuotaikos, apima vidinis nerimas, dirglumas, nemiga, kartais prakaitavimas, drebulys ir galvos skausmai, nejaučia laiko ribos lošdamas. Dažnai jis pamiršta pavalgyti, o neretai ir miegą aukoja lošimui.
Priklausomybės užvaldo žmogaus gyvenimą tiek, kad žmogus ima nebesirūpinti nei savo sveikata, nei aplinka. Žmogus to nenori pripažinti. Į pastabas dažniausiai reaguoja agresyviai arba viską nuleidžia juokais. Todėl gydymas yra labai sudėtingas ir reikalaujantis daug valios ir pastangų. Gydant ligonius dažniausiai didelė reikšmė skiriama dvasinei gydymo pusei. Be to, juos gydyti sunkiau nei alkoholikus. Mokslininkai atrado, jog lošėjai labiau įklimpę į savo ligą nei psichotropinių medžiagų vartotojai, nes narkomanų ar alkoholikų smegenys gamina endorfinus (tai cheminė medžiaga, skatinanti euforiją) tik pavartojus alkoholio ar narkotikų, o lošėjų smegenys juos gamina nuolat.
Kaip atsikratyti priklausomybės?
Žmonių, susidūrusių su priklausomybe nuo azartinių žaidimų, skaičius sparčiai didėja. Daugiau nei trečdalis kenčiančių nuo šios problemos yra jaunimas. Įvairūs azartiniai žaidimai yra taip lengvai prieinami, kad paaugliai gali pralošti savo ateitį neišeidami iš savo kambario. Formuojantis priklausomybei nuo kompiuterinių žaidimų, dovanodami savo vaikams galingus žaidimų kompiuterius, pirmąjį žingsnį žengia tėvai.
Padėti gali pirmiausia pats lošėjas. Pradžioje jis arba neigia, arba pateisina priklausomybę azartiniams žaidimams - jis dažnai kaltina kitus, sakydamas, kad lošia dėl konkretaus tikslo ar pramogos. Tad pirmiausia lošėjas pats turi pripažinti problemą - jis yra priklausomas nuo lošimo. Ir tik po tam tikro laiko pradės priimti kurio nors artimojo pagalbą. Tada jau galima tikėtis mažų žingsnelių pasikeitimo link, atvirai diskutuojant apie negatyvias lošimo puses ir tuo laikotarpiu nelošiant. Tuomet lošėjas patiria baimę netekti įsivaizduojamo pagalbininko. Tai lyg atsisveikinimas su senu ir gerai pažįstamu draugu, padėjusiu sunkią akimirką - lošimu (priklausomų žmonių įsivaizdavimas, kad jų priklausomybė yra pagalbininkė sunkiomis gyvenimo akimirkomis, yra didžiausia įsivaizduojama iliuzija).
Labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atvejais lošimas žmogaus „neužkabina“ - paprastai pailsėjus, pavalgius, atsipalaidavus į azartinius žaidimus žiūrima visai kitaip. Reikia pakeisti gyvenimo būdą - sureguliuoti darbo ir poilsio režimą. Svarbu ieškoti priklausomybės susiformavimo motyvo - radus, galima ieškoti kuo kitu tą poreikį tenkinti. Dažnai priklausomybė būna vienintelis būdas gauti intensyvų malonumą blankiame gyvenime. Dėl to nereikia nuvertinti priklausomybės, ar tikinti, kad gyvenime yra vertingesnių dalykų - dažnai tų vertingesnių lošėjo gyvenime ir nėra. Lošėjai įsitikinę, kad jie gali kontroliuoti save ir savo potraukį, dažniausiai jie visai nekritiški savo potraukiui. Todėl labai svarbu atstatyti adekvatų mąstymo būdą - kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Tėvų vaidmuo
Tyrimai rodo, kad lošėjai, kuriuos gydant ir jiems sveikstant paremia šeimos nariai, dažniau sėkmingai pasveiksta. Tuomet šeimos nariai gali skatinti lošėją vykti pas specialistus konsultacijoms arba kreiptis į anoniminių lošėjų savipagalbos grupę. Padėti lošėjui gali tie žmonės, kuriuos jis gerbia: giminaitis, geras draugas, dvasininkas ar gydytojas. Labai svarbu įtikinti, kad priklausomas nuo azartinių lošimų žmogus pripažintų savo priklausomybę prie lošimo. Reikia padėti suprasti, kodėl taip daro.
Jokiu būdu negalima staigiai vaikui uždrausti artintis prie kompiuterio, nes toks draudimas situaciją tik pablogins. Reikėtų rinktis laipsnišką laiko, skiriamo kompiuteriui, mažinimą. Vaikas, kuris sėdi prie kompiuterio, „apkursta“. Jis negirdi draudimų, paliepimų. Tėvai, išgirdę žodį „tuoj“ arba „gerai, gerai ateinu“ kažin ar sulauks, kada tai bus. Vaikui laikas prie kompiuterio eina kitaip, lyg sustoja. Tad tėvai turi nustatyti aiškias buvimo prie kompiuterio taisykles. Jei vaikui leidžiama prie kompiuterio būti dvi valandas, taip jam turi būti ir pasakoma. Kai lieka prie kompiuterio būti dešimt minučių, reikia vaiką įspėti, kiek laiko jis dar turi. Likus kelioms minutėms, dar kartą įspėti. Jokių nuolaidų, derybų būti negali.
Taip pat negalima ant jo šaukti, kritikuoti ar kitaip neigti, nes taip jis dar labiau „apsikabins“ savo „žaidimų draugą“. Tėvams svarbu vaiko neauklėti priekaištais, nemokyti barniais, nes efekto sulaukiama priešingo. Priklausomi vaikai ir jaunuoliai visada ieško kaltų, gyvena principu, kad jei tu man taip, tai ir aš tau taip, ir padarys bet ką, kad savo elgesį pateisintų. Siekiant to išvengti, būtina įtraukti vaiką į kitas veiklos formas, kur reikalingas azartas, konkurencija, netgi agresija. Tėvai yra geriausias pavyzdys savo vaikams. Atidžiai tėvai turėtų įvertinti savo pačių požiūrį ir įpročius. Kalbėti su vaikais apie lošimus, jų pomėgius, kasdieninę veiklą, domėtis jais pačiais. Priminti, kad lošimai paaugliams yra neteisėti, papasakoti pavyzdžių. Tada sukurti būdus, kaip atsispirti lošimams ir užsiimti kita įdomia veikla, pavyzdžiui, prižiūrėti savarankiškai šunį. Vaikus teigiamai veikia, kai tėvai jiems surašo sąrašą darbų, kuriuos šie turi atlikti. Taip jie mokosi planuoti savo laiką, taip pat jaučia pasitenkinimą atlikę kokią kitą veiklą, fiziškai juda ir patiria reikalingumo jausmą.
Reikia stengtis savo vaiko išklausyti ir pasistengti suprasti to priežastį. Pasistengti neprarasti su vaikais ryšio, organizuoti kuo daugiau bendrų veiklų, išvykų, stebėti paauglio draugus ir stengtis nekaltinti, nebausti, o suprasti ir kartu spręsti iškilusią problemą. Svarbu kalbėti vieni su kitais ir mokėti klausytis. Nepamiršti būti su jais, kai reikia. Pasiruoškite atviram ir nuoširdžiam pokalbiui su vaiku. Jūsų atviras ir nuoširdus tonas padės išvengti kaltinimo. Reikia nepamiršti, kad keitimosi laikotarpiu galimi atkryčiai. Jie dažnai būna labai sunkūs ne tik lošėjui, bet ir jo šeimai.
Priklausomybė kaip šeimos problema
Priklausomybė - tai ne tik vieno vartojančio asmens problema, bet ir visos šeimos. Sergantis žmogus pasidaro aplaidus, piktas, pradeda meluoti, nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Keičiasi visa tvarka jo aplinkoje ir tai negali neveikti aplinkinių. Vidinės žmogaus problemos pasireiškia ir išorėje - pykčiais, barniais, melais, muštynėmis, vagystėmis.
Priklausomybė lyginama su nematomu drambliu kambaryje, kurį bandoma slėpti nuo kaimynų ir draugų, ignoruoti ir nuneigti. Vaikai, augantys šalia „nematomo dramblio“, patiria baimę, neužtikrintumą ir smurtą. Priklausomoje šeimoje vaikas neturi jokio saugumo, tik mokosi išgyventi, derintis pagal artimųjų būsenas ir manipuliuoti.
Gyvenant su geriančiu asmeniu, artimieji išmoksta prie jo derintis: gelbėti, rūpintis, prašyti, kad negertų, nusivilti. Tačiau nutinka, kad žmogus iš tiesų išblaivėja ir pradeda keisti savo gyvenimą. Tuomet artimojo realybė taip pat labai pakinta: nebereikia sekioti priklausomo, maldauti, kad negertų, atiminėti butelio. Vaduojantis iš priklausomybės šeimos netgi išsiskiria, jeigu kitas artimasis nepadaro būtinų darbų, nes įkritęs į gelbėtojo, kontroliuojančiojo, rūpintojo vaidmenį nebemoka gyventi savo gyvenimo. Tai pasakytina ir apie priklausomųjų vaikus.
Pagalbos šeimoms paslaugos yra kompleksinės: atvejo vadyba, psichologo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba, įvairūs kursai. Pagalbos gali sulaukti ne tik priklausomas žmogus. Kita vertus, kartais tenka susidurti, kad ateina vartojančiojo artimasis ir matyti, kad jis pats turi vartojimo problemų. Taigi, gal vertėtų atsigręžti į save? Gal ir jums kažko reikia? Gal ir tu turi sunkumų, kurių nesprendei per tą laiką, kol buvai įsistebeilijęs į žmogų, kuris priklausomas. Juk irgi užgyvenai savo viduje visko.
Kopriklausomybė - tai priklausomybė nuo vartojančiojo būsenų ir norų, perdėtas rūpinimasis ir kontroliavimas. Kopriklausomas žmogus nesupranta, kaip jis jaučiasi, nes jam atrodo, kad problema yra kitas žmogus.
Pagalbos galimybės
Nepaisant koronaviruso pandemijos poveikių, bent vieną gerą dalyką paliko - nuotolinius susirinkimus. Šiandien prie kiekvienos iš išvardytų draugijų galima prisijungti prie grupės nuotoliniu būdu per „Zoom“, „Skype“ ar kitas programas, nekeliant kojos iš namų. Nuotolinis niekada neatstos gyvo susitikimo, tačiau svarbu akcentuoti, kad savipagalbos galimybių yra ir jos - labai plačios. Net ir atokiame miestelyje ar kaimelyje gyvenančiam žmogui, slaugantiems ligonius ar auginantiems mažus vaikus dalyvauti savipagalbos grupėse galima, tik reikia turėti internetą ir noro. Nežinai, kur ir kaip prisijungti - prašyk savo socialinio darbuotojo, tikrai padės.
Yra Anoniminių alkoholikų savipagalbos grupės, Al- Anon grupės kopriklausomiems žmonėms, Suaugę alkoholikų vaikai (SAV), Narkomanai anonimai, Anoniminiai lošėjai, Anoniminiai tabletininkai.
Pagalba vaikams ir paaugliams, kurie auga priklausomų žmonių šeimose - labai sudėtinga. Alateen grupių vaikams ir paaugliams - vos viena Vilniuje. Psichologinė pagalba priklausomų tėvų vaikams teikiama šeimos centruose.
Knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“ vis dingsta iš mokyklos bibliotekos, o tai atskleidžia, kokia didelė problema yra priklausomybė - nematomas dramblys namuose. Tas knygų dingimas, jų slėpimas kaip tik ir parodo, kad pripažinti gėdą - baisu. Tačiau informacijos, kaip man gyventi su geriančiais tėvais - ieškoma. Knyga gali būti pirmas žingsnis suprasti priklausomybę ir išgyventi šalia priklausomo žmogaus. Daug informacijos galima rasti internete. Visos draugijos turi arba savo internetines svetaines, arba profilius, kur galima rasti kontaktus. O atvykus į susirinkimą pamato ir gyvus, realius žmones su panašiomis patirtimis.
Tikslas - ne pakalbėti, o pripažinti savo priklausomybę, su ta problema ateiti pas žmones su panašiomis patirtimis ir visų pirma jų pasiklausyti. Yra kalbančių kiekvieną kartą ir yra tylinčių kiekvieną kartą. Tačiau svarbiausia - ką aš iš susirinkimo išsinešu. AA ir kitos draugijos kartais rengia atvirus susirinkimus, kuriuose gali dalyvauti priklausomų žmonių artimieji, žmonės, kurie abejoja dėl savo vartojimo, arba bet kuris, kam priklausomybių problema įdomi ar aktuali. Savitarpio pagalbos grupėse apsiribojama konkrečia problema, dėl kurios visi renkasi.
Savitarpio pagalbos grupės ir jose praktikuojama 12 žingsnių programa yra nukreipta į patį asmenį, į jo laisvę ir atsakomybę rinktis. Jeigu „kodavimas“, neva, kažką daro su žmogumi, tai sveikimą lankant AA ar kitą grupę žmogus renkasi pats: jis turi savo kojomis nueiti į grupę, klausytis, pats nuspręsti - toliau gerti ar išlikti blaiviam. T.y. apie savo problemos pripažinimą, o ne apie sėdėjimą ant sofos laukiant kad „kodas“ ką nors už mane padarys.
Sportas kaip alternatyva priklausomybėms
Sportas gali tapti puikia alternatyva priklausomybėms, suteikiant žmogui galimybę patirti teigiamų emocijų, išsikelti tikslus ir siekti jų, stiprinti savivertę ir bendrauti su kitais žmonėmis. Sportinė veikla padeda reguliuoti darbo ir poilsio režimą, atrasti naujų pomėgių ir motyvų, kurie leidžia atitolti nuo žalingų įpročių.
Bažnyčia brangina sportą kaip gyvenimo areną, kur galima ugdytis susivaldymo, kuklumo, drąsos, kantrumo dorybes, susitikti su tuo, kas gražu, gera ir tikra, ir liudyti gyvenimo džiaugsmą. Tokia patirtis įmanoma viso pasaulio tautų ir bendruomenių žmonėms nepriklausomai nuo sporto lygmens ar rūšies. Sportas yra džiaugsmas gyventi, žaidimas, šventė ir, kaip toks, brangintinas ir kartais išlaisvintinas iš technicizmo bei profesionalizmo kraštutinybių, sugrąžinant jam neatlyginamumo pobūdį, gebėjimą megzti draugystės ryšius, skatinti dialogą ir atsiverti kitiems, taip išreiškiant turtingumą būties, kuri yra daug svaresnė bei vertingesnė nei turėjimas ir todėl pranoksta žiaurius gamybos bei vartojimo dėsnius ir bet kuriuos kitus grynai utilitaristinius ir hedonistinius gyvenimo motyvus.
tags: #priklausomu #nuo #sporto #klubas