Telšių bokso mokykla - tai ne tik sporto vieta, bet ir svarbus ugdymo centras, padedantis jauniems žmonėms atrasti save, įgyti pasitikėjimo ir pasiruošti gyvenimo iššūkiams. Mokykla aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, rūpinasi neįgaliųjų integracija ir skatina sveiką gyvenseną. Šiame straipsnyje apžvelgsime mokyklos istoriją, veiklą, pasiekimus ir indėlį į bendruomenę.
Pradžia - Televizijos Projektas ir Darbas su Gatvės Vaikais
Viskas prasidėjo nuo iniciatyvos, skirtos jaunimui. R.Snarskis pasakojo, kad jo veikla su sunkesnio elgesio vaikais prasidėjo 1998 m. Jis subūrė vaikus, kurie po mokyklos neturėjo ką veikti, ir įtraukė juos į televizijos projektą jaunimui. R.Snarskis atėjo praktiškai iš gatvės į televiziją su šios laidos pasiūlymu. Jam pavyko sukurti laidą, kuri gyvavo apie penkerius metus - su vaikais kalbėdavosi įvairiomis jiems rūpimomis mokyklinėmis temomis. Buvo kuriamos įvairiausio turinio laidos - prieš narkotikus, bendradarbiaujama ir su policija, su Šiaulių vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pan.
2001 m. įregistruotas vaikų ir jaunimo klubas „Tarp savų“, kurio paskirtis buvo dirbti būtent su gatvės vaikais. Klubu pavyko pritraukti nemažai vaikų. Taip susibūrė visai nebloga grupė, su kuria Šiauliuose buvo organizuojami įvairūs renginiai, akcijos. R.Snarskis džiaugiasi, kad iš jo auklėtinių išaugo puikūs socialiniai pedagogai, vadybininkai, vaizdo operatoriai, multimedijos ir kiti specialistai.
Pilietinė Akcija „Laisvė Dviračiui“
Jau 10 metų klubas, iš pradžių padedamas savivaldybės, vėliau - pats, organizuoja pilietinę akciją „Laisvė dviračiui“. Simboliška, kad tokia akcija gimė mieste, kuris kadaise buvo garsus čia gamintais dviračiais. Vidutiniškai akcijoje dalyvaudavo nuo 300 iki 400 dalyvių, o vienais metais jų buvo netgi gerokai per tūkstantį. Tai visada būdavo didžiulė miesto šventė.
Akcijos tikslas - atkreipti dėmesį, kad dviratininkams trūksta infrastruktūros, priminti apie dviratininkus vairuotojams, o ir dviratininkus supažindinti, kaip jie turėtų elgtis kelyje. Kasmet akcijos metu jos dalyviams išdalinama apie Šiaulių prekybos centro „Tilžė“ dovanotų 20 dviračių. Laimėjimai traukiami burtų keliu, o dviratį laimėjęs dalyvis gali jį pasilikti tik tuo atveju, jeigu sąžiningai parvažiuoja visą trasą nuo starto iki finišo. Paramą šiai akcijai taip pat yra skyręs ir parduotuvių tinklas „Norfa“.
Taip pat skaitykite: Telšių bokso mokykla: apžvalga
Vaikų ir Jaunimo Kolektyvų Festivalis „Mes Kiekvienas Didelis Kaip Lašas“
Dar viena pasiteisinusi R.Snarskio idėja, prie kurios prisidėjo dar dvi visuomeninės organizacijos, - vaikų ir jaunimo kolektyvų festivalis „Mes kiekvienas didelis kaip lašas“. Kiti stebėjosi, kad jis tiki sėkme miesto centre surengdamas neprofesionalių vaikų pasirodymą, tačiau jau pirmas renginys buvo sėkmingas, žiūrovai susirinko ir visiems labai patiko. Šis renginys išaugo į tarptautinį festivalį - į jį susirenka vaikai, kurie lanko būrelius arba tiesiog patys muzikuoja rūsiuose. Festivalis jiems atvėrė galimybę pasirodyti kitiems. Vienais metais pasikvietėme Šiaulių specialaus ugdymo centro mokinius. Tai vaikai su negalia ir jiems tai buvo pirmas išėjimas į viešąją erdvę. Ir nuo to karto jie visada dalyvaudavo - būdavo smagu žiūrėti, kaip jie stengiasi, kaip nori kuo geriau pasirodyti. Vieną vaikinuką šokių mokytoja buvo netgi išmokiusi su vežimėliu šokti.
Dienos Centras ir Pagalba Ypatingiems Vaikams
Nuo 2005 m. R.Snarskis pradėjo dirbti dienos centrų programoje, kuria į švietimo sistemą siekiama grąžinti iš mokyklos iškritusius vaikus. Gautas finansavimas leido veikti kaip dienos centrui, t. y. teikti paslaugas ypatingiems vaikams, kurie turi įvairių rūpesčių. Pas juos jie gali paruošti pamokas, lankyti įvairius būrelius, dalyvauti kitokiose veiklose.
Pasak pašnekovo, dirbti su sunkesnio elgesio vaikais paskatino nuoskauda dėl dukters, kuri mokykloje, kaip neturtingų tėvų vaikas, buvo nustumta į paribį ir neturėjo galimybės pasireikšti. „Man skaudu buvo visa tai stebėti. Ir kai pradėjome kurti televizijos laidą, pasisodinau savo dukrą ir pradėjau ją mokyti raiškiai kalbėti, teisingai laikyti mikrofoną ir pan. Kadangi pagal specialybę buvau fotografas-vaizdo operatorius, visa tai išmaniau. Dukrai irgi buvo įdomu. Prisimenu, kad pirmasis mūsų reportažas buvo pirmoji Šiauliuose eglučių deginimo akcija“, - atviravo klubo vadovas.
Dukrų Indėlis ir Šeimos Vertybės
Klube užaugo abi Snarskių dukros, nors joms ir nebuvo lengva. Vieną kartą dukros, parėjusios namo iš klubo, pasiskundė mamai: „Tėtis turbūt mūsų nemyli. Visus kitus klube apkabino, bet mūsų - ne“. Tuomet joms buvo pasakyta, kad jos tėtį turės visą savo gyvenimą, o tie vaikai dažnai neturi tėvų šilumos: „Todėl jūs turite man padėti juos apkabinti, kad mes būtume viena didelė stipri šeima.“ Daugiau klausimų nekilo ir iš tiesų jos buvo pagrindinės pagalbininkės. Šiandien matydamas, kuo jos tapo užaugusios, koks yra jų požiūris į gyvenimą, kokie siekiai, karjera, jis savo dukromis didžiuojasi. Kartais su žmona pasikalba - įdomu, kokios jos būtų, jei nebūtų užsigrūdinusios šiame klube. Kalbėdami apie vaikus, kurie pas juos ateina, jie juos vadina „mūsų vaikais“. Tuo pasakyta viskas. Iš tiesų čia turi atiduoti savo širdį kiekvienam, nes jiems to kartais labai trūksta. Ir jam didžiausias apdovanojimas, kai po dešimt metų atvažiuoja buvęs auklėtinis iš nurašytų vaikų, ir sako norintis jį apkabinti, nes čia jis sužinojo, kaip turėtų gyventi. Supažindina su savo šeima, vaikais. Tuomet jautiesi dvigubai, trigubai ar penkiagubai senelis.
Pasak jo, klubo ir dienos centro, kaip ir visų kitų panašių organizacijų, tikslas - išleisti vaikus į gyvenimą ir paruošti juos dalyvauti darbo rinkoje. „Visų dienos centrų darbuotojai dirba be galo atsakingą darbą, tik jo nelabai kas mato, nes mes „neprestižiniai“, - apgailestavo R.Snarskis.
Taip pat skaitykite: Ateities Progimnazijos plaukimo tradicijos
"Savaitės Aktualijos" - Žinios Gestų Kalba
Šiaulių televizijoje rodoma laida „Savaitės aktualijos“, šeštadieniais kartojama su vertimu į gestų kalbą. Joje žiūrovams pristatoma svarbiausių įvykių apžvalga. Kad turintys girdėjimo negalią matytų šią laidą, galvą jau kelis metus suka Lietuvos kurčiųjų draugija - jos iniciatyva dar 2016 metais buvo pradėtas projektas transliacijai rengti. Prie jo prisijungė ir Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centras, ėmęs teikti vertimo į gestų kalbą paslaugas kurtiesiems.
Nuo 2016 metų centras patys inicijavo ir finansavo galimybę televizijoje žinias pristatyti gestų kalba, atstovauja kurčiųjų interesams ir nori, kad jie kuo labiau integruotųsi. Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro nuotr./Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro kolektyvas Pasak jo, centras vertimus kurį laiką atliko nemokamai, tačiau vėliau, išsekus finansiniam resursams, draugija ėmė ieškoti paramos ir plačiau. Čia pagelbėti nusprendė ir „Norfos labdaros ir paramos fondas“, nuolat remiantis įvairias organizacijas, prisidedantis prie gražių iniciatyvų įgyvendinimo. Fondo dėka Šiaulių televizijoje ir šiuo metu rodomos laidos, kurtieji kiekvieną šeštadienį gali gestų kalba sužinoti aktualias naujienas.
Ši parama buvo skirta laidų rengimui, jų kūrimo finansavimui. Laida kurtiesiems svarbi - jie negirdi, jiems sunku sekti žinias per televiziją, o dabar tai prieinama. Norima, kad neįgalieji Lietuvoje gyventų tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir visi kiti, kad turėtų teisę į informacijos gavimą.
Įdomu tai, kad kas savaitę laidos įrašomos atskirai, centrui priklausančioje studijoje. Tuomet iš televizijos gautą medžiagą čia įgarsina profesionalūs vertėjai, o jau gestų kalba išversta informacija vėl perduodama televizijai. Gestų kalbos vertėjų centro atstovo teigimu, jų tikslas - naudoti taip vadinamą veidrodinį vertimą, kai televizijoje naujienas verčia kurčias vertėjas, esą jis geriausiai gali pristatyti įvykius kurtiesiems, jiems geriausiai suprantama kalba. Direktoriaus manimi, Lietuvoje trūksta laidų, neįgaliesiems suteikiančių vertimą į gestų kalbą. Nacionalinis transliuotojas tai daro, tačiau su komercinėmis televizijomis - sunkiau. Todėl Gestų kalbos vertėjų centro vardu jis džiaugiasi galėdamas žengti žingsnį į priekį - „Savaitės aktualijos“ Šiaulių televizijoje jau spėjo rasti savo žiūrovą.
Mūsų tikslas - skatinti, kad kurtieji bent minimaliai turėtų galimybę pilnateisiai žiūrėti žinias. Viliamės, kad laikui bėgant panašių laidų tik daugės, jų daugės ir kitose televizijose, jos išsiplės ir kituose Lietuvos rajonuose.
Taip pat skaitykite: Nauji „Džiugo“ iššūkiai
Bokso ir Kikbokso Treniruotės Telšių Bokso Mokykloje
Telšių bokso mokyklos vadovas V.Zykas pasakoja, kad treniruotėse sulaukiama vis daugiau merginų - ir vyrai labiau pasitempia, o ir jos pačios atranda bokso, kikbokso naudą. Juk tai puiki kardiotreniruotė, kurios metu sudeginama labai daug kalorijų. Be to, lavinamas lankstumas, ištvermė, reakcija, išmokstama taisyklingai kvėpuoti.
Pasak mokyklos vadovo, boksas ne ką mažesnę naudą turi ir psichologiniam ugdymui - užsiimantys šia veikla išmoksta disciplinos, greito problemų sprendimo, atsikrato nepasitikėjimo ir baimės jausmo. Ringe, priešingai nei kokiame komandiniame žaidime, esi vienas. Todėl apie fizinį ir psichologinį pasirengimą nebėra kada galvoti - ką išmokai, tą ir parodysi. Laikui bėgant sportininkai įpranta valdyti tiek savo kūną, tiek mintis - boksas išmoko ir savigynos, sutvarko žmogaus psichologiją.
Telšių bokso mokykloje bokso ir kikbokso pamokos vyksta penkis kartus per savaitę, čia kone kasdien laukiamos keturių skirtingų pasiruošimo lygių grupės: mažieji bokso mylėtojai, jau pažengę, jaunimas ir suaugusieji. Pasak V.Zyko, jauniausiems mokyklos moksleiviams - 7-eri, o vyriausi į ringą stoja jau perkopę 40-50 metų. Vaikams boksuotis dar neleidžiama - jų kremzlės dar yra silpnos, todėl į tikrą boksą galima pradėti įsitraukti ne anksčiau kaip 10-11 metų. Kita vertus, labai daug vaikų nori lankyti treniruotes, gausiai renkasi, todėl juos pirmiausia išmokome judesių, technikos.
Į jo ir kitų trenerių vedamas treniruotes atvyksta ne tik telšiškiai, bet ir aplinkinių miestų, rajono gyventojai. O prieš varžybas norinčių sportuoti srautas dar labiau išauga - tuomet salėje judesio kone dvigubai daugiau. Į varžybas išvykstama bent porą kartų per mėnesį, jos vyksta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dažnai aplankoma Latvija, Estija, į Čekiją su mokyklos rinktine važiavo. Kasmet patys organizuoja „Geležinio kumščio“ turnyrą, kuriame šiemet dalyvavo net 85 boksininkai. Toks skaičius išties didelis, kadangi net į Lietuvos čempionatus susirenka apie 60 boksininkų. Net nebegalėjome visų priimti, visi nebetilpo, per dieną po 30 kovų vyko, o tai jau šiek tiek per daug.
Jo teigimu, panašiems turnyrams reikia nemenkai pasiruošti - net bokso mokykla neturi net profesionalaus, varžyboms tinkamo ringo, todėl jį tenka nuomotis, atsivežti iš Kauno. Laimei, bokso mokykla sulaukia palaikymo net tik iš Lietuvos bokso federacijos, bet ir iš įvairių rėmėjų. Vienas tokių - jau daugelį metų prie mokyklos veiklos puoselėjimo prisidedantis „Norfos“ labdaros ir paramos fondas. Kasmet finansinę paramą skiriantis fondas prisideda prie to, kad bokso mokyklos auklėtiniai galėtų ne tik profesionaliai treniruotis, bet ir neapleistų varžybų, tobulintųsi, keliautų, susirungtų su kitų miestų ar šalių sportininkais.
Su „Norfa“ draugaujama jau daug metų, fondas mums labai padeda ir esame jam labai dėkingi. Jų dėka galime dažniau išvykti į įvairias varžybas, galime priimti pas mus atvykstančius svečius. Pavyzdžiui, pernai buvo atvykusi didelė delegacija iš Airijos, boksavomės su airių boksininkais. O juk juos visus reikia kažkur priimti, užimti. Žinoma, ir rajono valdžia prisideda - kitais metais žada renovuoti sporto salę.
Tačiau Telšių bokso mokyklos nariai - puikūs boksininkai. Ne vienas jų dėl tam tikrų priežasčių palikę Telšius, sportinę veiklą sėkmingai tęsia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, keli mokyklos moksleiviai šiandien yra ir Lietuvos rinktinės nariai, sėkmingai dalyvaujantys tarptautiniuose čempionatuose.
Deja, reikia pripažinti, kad esame periferija. Tuos, kurie gabesni, profesionalesni - pasiima didesni miestai, vaikai išvyksta treniruotis kitur. Tačiau kuo pasidžiaugti - turime: neseniai vyko populiariausių sportininkų minėjimo vakaras, kuriame būtent mūsų mokyklos boksininkas Vilmantas Sirius buvo prižadintas geriausiu. Yra ir mergaitė, kuri kartu su rinktine į varžybas važinėja - perspektyvų turime.
Jis sako neabejojęs dėl idėjos, kai prieš dešimtmetį su treneriu Aleksandru Nosovu sugalvojo įkurti bokso mokyklą. Tuomet jiedu sudarė sutartį su vaikų globos namais, sportuodavo jų sporto salėje ir tik vėliau persikraustė į savas patalpas. Kadaise ir pats boksavausi, tačiau atėjo laikas, kai trenerių nebeliko, tad teko sugalvoti ką nors savo. Juk jei nori važiuoti toliau, jei nori kad tave kviestų į varžybas - turi treniruotis. Tą ir nusprendėme padaryti.
Lietuvos Paraplegikų Asociacija: Vienija Žmones su Judėjimo Negalia
Lietuvos paraplegikų asociacija vienija neįgalius žmones, kurie dėl sunkių nugaros smegenų pažeidimų ar traumų bei kitos fizinės negalios juda neįgaliojo vežimėliu. Šiuo metu asociacijoje yra apie 400 narių iš visos Lietuvos. Viena iš asociacijos veiklos krypčių - savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo ir aktyvaus poilsio stovyklų organizavimas Lietuvos paraplegikų asociacijos „Landšafto terapijos ir rekreacijos centre“ Monciškėse netoli Palangos, pritaikytame žmonėms su judėjimo negalia. Kiekvienais metais pasirenkamos asociacijos nariams aktualios stovyklų temos.
Nariams teikiamos ir konsultacijos, teisinė pagalba. Taip pat dalyvaujama ir valstybinių institucijų darbo grupėse, įvairiose projektuose. Asociacija bendradarbiauja ir su užsieniu - yra vienintelė organizacija ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje, kuri priklauso Europos žmonių su nugaros smegenų pažeidimais federacijai (ESIF), kuri vienija 24 Europos šalis.
Juozas Bernatavičius asociacijai vadovauja nuo 2008 m., jau du kartus perrinktas suvažiavime, kuriame balsuoja visi nariai. Tai rodo, kad turiu žmonių pasitikėjimą, o man pačiam sunku vertinti savo darbą. Kiti valdybos nariai išsibarstę po visą Lietuvą: viceprezidentė gyvena Anykščiuose, teisininkas - Kauno rajone. Manome, kad taip dirbti daug efektyviau, nėra prasmės sėdėti viename ofise. Be to, neįgaliems žmonėms ne visada lengva judėti su vežimėliu. Mobilesni esame šiltuoju sezonu, o žiemą mūsų judėjimas apribotas dėl oro sąlygų.
Pasak prezidento, paraplegikų asociacija yra išskirtinė, naujų narių priėmimas yra sugriežtintas, neužtenka parašyti pareiškimo. Naujokui metus laiko suteikiamas tik kandidato statusas. Su nariais norime palaikyti abipusius ryšius. Žmogus turi būti suinteresuotas aktyviai dalyvauti asociacijos veikloje, o ne tik tikėtis gauti naudos.
Prezidentas liūdnai juokauja, kad jei pasitaiko karšta vasara, asociacija rudenį pasipildo naujais nariais. Jei maudynių metu žmogus elgiasi neatsargiai, traumų pasitaiko dažnai - pasekmės kartais būna labai skaudžios ir visam gyvenimui. Po nepavykusio šuolio į vandenį būna paralyžuotos ne tik kojos, bet dažnai ir rankos. Asociacijos narių amžiaus vidurkis 25-35 metai. Tai jauni ir darbingo amžiaus žmonės. Tokias traumas patiria jauni žmonės, nes vyresni nelinkę kvailai rizikuoti. Jauniems reikia adrenalino, jie lenda ten, kur pavojinga. Neretai stuburas pažeidžiamas ir automobilių avarijose. Moterys yra atsargesnės, todėl asociacijoje jų yra vienas trečdalis, o vyrų du trečdaliai.
Juozas prisimena ir savo skaudžią patirtį - karštą vasaros dieną šoko į baseiną, kuriame, kaip paaiškėjo, buvo per mažai vandens. Jaunuolis, kuriam tada buvo 25-eri metai, patyrė stuburo traumą kaklo srityje. Tai buvo jau labai seniai, prieš ketvirtį amžiaus. Niekas geriau nesupranta vienas kito, kaip panašaus likimo žmonės. Tarp asociacijos narių užsimezga gražios draugystės, susikuria ir šeimos. Prezidentas sako, kad ir jo pavaduotoja su savo būsimu vyru susipažino sanatorijoje, susituokė ir kartu gyvena jau 25-erius metus.
Patyrus traumą ir staiga tapus neįgaliu, žmonėms psichologiškai labai sunku, todėl svarbu bendrauti su panašaus likimo žmonėmis, kurie pasidalija patirtimi, padeda įveikti depresiją, išmokti gyventi savarankiškai. Kiekvienais metais, dažniausiai rugpjūčio mėnesį, organizuojamos stovyklos asmenims, kurie neseniai patyrė traumas. Kviečiami ir tokie žmonės, kurie 15-20 metų neišėjo iš namų. Sunku patikėti, bet yra tokių žmonių. Jiems reikia iš naujo išmokti atlikti visus kasdieninius veiksmus - kaip savarankiškai pavalgyti, atlikti higieną, persėsti iš vežimėlio ir kt.
Gali būti keletas priežasčių, kodėl neįgalūs žmonės įkalinami tarp keturių namų sienų? Pirmiausia, nepritaikyta namų aplinka, nėra lifto, su vežimėliu sunku įveikti net ir keletą laiptelių. Tačiau dažniausiai lemia psichologinės priežastys - žmogus po nelaimės atsiriboja nuo visko ir pasyviai laukia, gal įvyks koks nors stebuklas? Kiti tiesiog nieko nenori. Pirmi pora metų po traumos buvo sunkūs, kiekvienas tokioje situacijoje svarsto, ką daryti toliau, kaip gyventi. Dar suveikia ir „kiaulystės“ dėsnis, dažniausiai toks žmogus gyvena ketvirtame - penktame aukšte, o name nėra lifto. Jeigu jis savarankiškai negali patekti į lauką, tai labai apsunkina visą tolimesnį gyvenimą. Kuo žmogus turi geresnes sąlygas, tuo labiau jis nori kažką gyvenime pasiekti - mokytis ar dirbti. Juozas prisimena, kad patyręs traumą gyveno 9 aukšte su liftu, bet apačioje buvo laipteliai, kurių negalėjo įveikti: „Per keletą metų priėmiau sprendimą kardinaliai pakeisti aplinką, kad galėčiau būti savarankiškas. Jei žmogus gyvena ne vienas, jį turi palaikyti visa šeima ir kartu priimti sprendimą keisti butą.“
Paraplegikų asociacijos centre Monciškėse prieš penkerius metus pradėtas projektas, kurio metu visos poilsio patalpos maksimaliai pritaikytos neįgaliesiems. Anksčiau keturi dviviečiai kambariai turėjo vieną tualeto ir vonios patalpą. Būtinai reikėjo pertvarkos, kad kiekvienas kambarys turėtų atskirą sanitarinį mazgą. Šiam projektui buvo skirtos Jono Dundulio vadovaujamo „Norfos“ labdaros ir paramos fondo piniginės lėšos. Iš viso centre yra 9 blokai po 4 kambarius - 36 dviviečiai kambariai. Papildomai kambariuose įrengtos antresolės šeimos nariams. Sutvarkyti ir pritaikyti žmonėms su negalia visus kambarius reikėjo tikrai daug lėšų, ilgai užtruko ir remonto darbai. Nuo centro iki vandens sukloti skydai, kad neįgaliesiems būtų patogu savarankiškai nuvažiuoti iki vandens. Jei nori paplaukioti, neįgalusis persėda į specialų vežimėlį, kad įvažiuotų giliau į jūrą. Blogai tik tai, kad Baltijos jūra šalta, o žmogus su judėjimo negalia dažnai serga šlapimo takų uždegimu.
Centras veikia tik šiltuoju metų laiku, nes patalpos nešildomos. Stovyklos metu asociacijos nariai gauna ne tik nakvynę, bet ir maitinimą, dalyvauja renginiuose, gali sportuoti - žaisti stalo tenisą, bilijardą, naudotis sporto sale. Kaip sakė prezidento kolega iš Šveicarijos, su vežimėliu galima užsiimti visomis sporto šakomis, tik reikia pritaikyti techniką. Patyręs traumą sportavau, kad palaikyčiau sportinę formą, dabar nelieka laiko. Reikia prisiversti, keisti įpročius, bet kartais gyvenimas pakoreguoja kitaip.
J. Bernatavičius džiaugiasi, kad pastebi teigiamus pokyčius neįgaliesiems pritaikytoje infrastruktūroje: Progresas yra, tik finansai riboja. Jis nori padrąsinti visus ir palinkėti daugiau svajoti, nes svajonės pildosi. Džiaugiuosi už jaunus mūsų asociacijos narius, jie yra optimistai, žvelgia į gyvenimą kitomis akimis nei ankstesnė karta. Geri pokyčiai tikrai vyksta ir tai man suteikia daug vilties, kad viskas bus gerai.
"Norfos" Labdaros ir Paramos Fondo Indėlis
Svarbu paminėti, kad "Norfos" labdaros ir paramos fondas yra vienas pagrindinių rėmėjų, prisidedančių prie Telšių bokso mokyklos ir Lietuvos paraplegikų asociacijos veiklos. Fondo dėka organizacijos gali įgyvendinti įvairius projektus, gerinti sąlygas sportininkams ir neįgaliesiems, organizuoti renginius ir varžybas. Šis fondas nuolat remia įvairias organizacijas, prisideda prie gražių iniciatyvų įgyvendinimo.