Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir gilias tradicijas turinti pasaulinė šventė, vienijanti sportininkus ir žiūrovus iš viso pasaulio. Šis straipsnis nušviečia olimpinių žaidynių istoriją nuo senovės Graikijos iki šių dienų, aptariant svarbiausius įvykius, simbolius ir Lietuvos dalyvavimą šiame reikšmingame renginyje.
Senovės Olimpinių Žaidynių Pradžia
Olimpinių žaidynių pradžia siejama su senovės Graikija, kur jos buvo rengiamos Olimpijos mieste. Manoma, kad pirmosios žinomos olimpinės žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr., nors dažnai teigiama, kad jos vyko ir anksčiau, o 776 m. pr. Kr. pirmą kartą užrašyti jų nugalėtojai - olimpionikai. Jos buvo religinės šventės, skirtos dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei. Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu. Varžybose galėjo dalyvauti tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai (vėliau - ir makedonai bei romėnai). Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama. Iki 472 pr. Kr. olimpinės žaidynės vykdavo 1 dieną: rungdavosi bėgikai ir imtynininkai. Varžybas rengdavo helanodikai (olimpinių žaidynių teisėjų kolegija, renkama iš Elidės piliečių). Nuo 472 pr. Kr. žaidynės trukdavo 5 dienas: pirmąją ir penktąją dieną vykdavo iškilmingos procesijos, aukojimai, kitomis - varžybos. Klasikos laikais (V-IV a. pr. Kr.) žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai. Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai. Tačiau 393 m. Romos valdovas imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes dėl religinio šventės elemento.
Šiuolaikinių Olimpinių Žaidynių Atgaivinimas
Po daugiau nei 1500 metų pertraukos, olimpinės žaidynės buvo atgaivintos XIX amžiuje. Šiuolaikines olimpines žaidynes inicijavo ir atgaivino prancūzas baronas Pierre’as de Coubertinas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK). Pirmosios modernios olimpinės žaidynės surengtos 1896 m. Atėnuose, Graikijoje. Jose dalyvavo tik vyrai - 245 atletai, atstovaujantys 14 šalių NOK, varžėsi 9 sporto šakų 43 rungtyse. Nuo 1900 dalyvauja ir moterys.
Ankstyvasis Olimpinių Žaidynių Laikotarpis (1896-1912)
I-V olimpinės žaidynės (1896-1912) pasižymėjo palyginti mažu tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumu. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių. II ir III olimpinės žaidynės rengtos pasaulinių parodų metu, dėl ko susilaukė didelės kritikos. Taip pat II, III ir IV žaidynėse buvo įtrauktos mažai kam žinomas ir tuo metu nepopuliarios sporto šakos, kaip lakrosas, žirgų polo, jeu de paume (teniso pirmtakas), kuriose dalyvavo ne daugiau kaip trijų šalių atstovai.
Olimpinių Žaidynių Raida Tarpukariu (1914-1948)
VII-XIV olimpinės žaidynės (1914-1948) vyko sudėtingu laikotarpiu, pažymėtu dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 (Berlyno), 1940 (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos. Padaugėjo Nacionalinių olimpinių komitetų (nuo 23 iki 52), kuriuos pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Į olimpinio sąjūdžio veiklą įsitraukė Pietų Amerikos, Azijos šalys.
Taip pat skaitykite: Sporto poveikis sveikatai
Šaltasis Karas ir Boikotai (1952-1988)
XV-XXIV olimpinės žaidynės (1952-1988) vyko Šaltojo karo metais, o tai turėjo neigiamos įtakos olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų - pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 prieš Melburno olimpines žaidynes. Nyderlandų, Švedijos, Ispanijos ir kitų šalių delegacijos atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės dalyvavimą Vengrijos įvykiuose. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 (Maskvos) olimpines žaidynes - daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 (Los Andželo) olimpines žaidynes. 1988 (Seulo) olimpinėse žaidynėse dėl politinių priežasčių nedalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Kubos ir Etiopijos delegacijos. Reikšmingi šio laikotarpio įvykiai 1961 Tarptautinės olimpinės akademijos (angl. International Olympic Academy) ir 1968 Europos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (angl. Association of European National Olympic Committees) įkūrimas.
Naujas Olimpinių Žaidynių Etapas (Nuo 1992 M.)
Nuo 1992 XXV olimpinių žaidynių prasidėjo naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga. Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse.
Olimpinių Žaidynių Simboliai ir Tradicijos
Olimpinės žaidynės turi savitus simbolius ir tradicijas, kurie atspindi jų esmę ir istoriją.
- Olimpiniai žiedai: Penki sunerti žiedai, simbolizuojantys penkis žemynus ir viso pasaulio sportininkų vienybę. Žiedų spalvos iš kairės į dešinę: mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona.
- Olimpinė vėliava: Balto fono vėliava su penkiaspalviais olimpiniais žiedais centre. Ji pakeliama per žaidynių atidarymo ir nuleidžiama per uždarymo ceremoniją.
- Olimpinis devizas: "Citius, Altius, Fortius" (Greičiau, Aukščiau, Tvirčiau), reiškiantis olimpinius siekius.
- Olimpinė ugnis: Vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną.
Kuriozai ir Įsimintini Įvykiai
Per ilgą olimpinių žaidynių istoriją nutiko įvairių kuriozų ir įsimintinų įvykių, kurie paliko ryškų pėdsaką istorijoje.
- 1968 m. Meksiko olimpiados protestas: Du juodaodžiai JAV atletai, Tomis Smitas ir Džonas Karlosas, protestavo prieš rasinę diskriminaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose, pakėlę juodus kumščius ant nugalėtojų pakylos.
- Šuno Fudžimoto pasiaukojimas: Japonijos gimnastas Šunas Fudžimotas 1976 m. olimpinėse žaidynėse patyrė kojos traumą, tačiau tęsė varžybas, kad padėtų savo komandai iškovoti aukso medalį.
- Abebe Bikilos bėgimas basomis: Etiopijos bėgikas Abebe Bikila 1960 m. Romos olimpinėse žaidynėse laimėjo maratoną bėgdamas basomis.
Lietuva Olimpinėse Žaidynėse
Lietuva olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė dalyvavo septyniolika kartų. Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba