Sportininkų rengimas yra sudėtingas procesas, apimantis daugybę tarpusavyje susijusių veiksnių. Norint pasiekti aukštų rezultatų, būtina atsižvelgti ne tik į fizinį, techninį ir taktinį pasirengimą, bet ir į psichologinius aspektus. Šiame straipsnyje aptariami psichologiniai veiksniai, turintys įtakos sportininkų rengimui, bei pateikiamas daugiamečio sportininkų rengimo (ETD) apibrėžimas, pabrėžiant jo svarbą siekiant optimalaus sportininko vystymosi.
Daugiamečio Sportininkų Rengimo (ETD) Apibrėžimas ir Veiksniai
Daugiamečio sportininkų rengimo raida priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie gali būti nagrinėjami sportinio rengimo technologijų aspektu arba sportininko socialinės edukacijos aspektu. Mokslinė literatūra atskleidžia, kad sisteminis rengimas yra pagrindas didelio meistriškumo sportininko ugdymui. Pasaulyje parengta įvairių daugiamečio sportininkų rengimo programų, skirtų sporto talentų atrankai, jų ugdymui ir gyvenimo būdo palaikymui, bet šiuolaikinė sportininkų konkurencija verčia nuolatos keisti esamas programas ir taikyti jas prie rinkos poreikių.
Sportininkų rengimo technologijos neapima vaikų judamųjų gebėjimų potencinių galių lavinimo ir sportinės karjeros baigimo etapų, todėl šie etapai turi būti tiriami edukaciniu požiūriu - turint tikslą išlaikyti nuolatinį sportininko ryšį su sportu.
Daugiametį sportininkų rengimą lemiančius veiksnius galima suskirstyti į šias kategorijas:
- Genetiniai
- Fiziologiniai
- Psichologiniai
- Socialiniai
- Edukaciniai
Siekiant sportinių rezultatų, sportininkas ir treneris privalo įvertinti daugybę veiksnių ir juos tinkamai susieti kasdieninėje veikloje. Sportininkui svarbu įvertinti sportinius ir nesportinius veiksnius, taikomą treniravimo programą ir įgimtas savybes. Sportinio rezultato siekimas turi būti aiškinamas kaip ilgo laikotarpio investicija į skirtingus lygmenis (fizinį, finansinį, socialinį, psichologinį). Daugeliu atveju sportinės karjeros nutraukimą lems ne tik sportiniai ar nesportiniai veiksniai, bet ir supanti artima aplinka (tėvai, vaikai, draugai).
Taip pat skaitykite: Psichologinė įtaka sportiniams rezultatams
Psichologiniai Veiksniai Sporte: Svarba ir Įtaka
Sportininkus ruošiant varžyboms, psichologinis rengimas yra neatsiejama dalis, užimanti svarbią vietą greta fizinio, techninio ir taktinio rengimo. Psichologinis parengtumas sąlygoja sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnius rezultatus. Todėl psichologinio rengimo sistemoje labai svarbią vietą užima sportininko emocinis ir kitos būsenos diagnostika ir valdymas. Priešvaržybinės emocijos gali įtakoti sportininkų teigiamą ar neigiamą požiūrį į savo veiklą ir savo galimybes joje, gerinti ar bloginti komandos psichologinį klimatą. Priešvaržybines būsenas patiria kiekvienas sportininkas, ir jos turi įtakos būsimam dalyvavimui varžybose. Kiekvienas žaidėjas į varžybas ateina nusiteikęs savaip. Psichologinis parengtumas lemia sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnių rezultatų. Todėl sportininko emocinės ir kitos būsenos diagnostika bei valdymas yra itin svarbūs. Priešvaržybinės emocijos gali daryti įtaką sportininko požiūriui į savo veiklą ir galimybes, taip pat gerinti arba bloginti komandos psichologinį klimatą.
Žemiau aptariami svarbiausi psichologiniai veiksniai, turintys didžiausią įtaką sportiniams rezultatams:
Motyvacija
Tai vidinė jėga, skatinanti sportininką siekti tikslų. Motyvacija gali būti vidinė (malonumas sportuoti) arba išorinė (atlygis, pripažinimas). Motyvacija sporte ir darbe: kas tai iš tikrųjų reiškia ir kaip ji veikia?
Teigiamas pastiprinimas tai toks pastiprinimas, kai reakcija sustiprinama pateikiant po jos teigiamus dirgiklius (Skinner, 1974).
Pasitikėjimas Savimi
Tikėjimas savo gebėjimais yra būtinas norint sėkmingai pasirodyti varžybose. Sportininko pasitikėjimas savimi didina tiksli informacija apie varžovą, jo parengti būsimoms varžybų aplinkybėms. Ugdant sportininko pasitikėjimą, svarbu išmokyti jį savarankiškumo. Sportininko pasitikėjimą mažina per didelis varžovo jėgos vertinimas, pernelyg aštrus atsakomybės už varžybų baigtį jausmas. Šis psichologinis pasitikėjimas savimi neturi pereiti į žalingą per didelį pasitikėjimą savimi, kaip dažnai atsitinka jauniems, greitai pažangą darantiems sportininkams.
Taip pat skaitykite: Bendravimas su paaugliais
Koncentracija
Gebėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus ir atsiriboti nuo trukdžių. Varžybinės parengties būseną sportininkui reikia išlaikyti iki pat varžybų pradžios. Nereikia jos sutrikdyti.
Emocijų Valdymas
Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, ypač streso ir nerimo metu. Gera fizinė sveikata leidžia sportininkui kontroliuoti savo nerimo lygį (retinti pulsą, mažinti sistolinį kraujo spaudimą). Pasak A. R. Malinausko nuomone, treneris, rengdamas didelio meistriškumo sportininkus varžyboms, turi tirti jų emocinę būseną ir atsižvelgęs į tyrimų rezultatus individualiai taikyti tinkamiausias būsenos valdymo formas.
Psichologinis Atsparumas
Gebėjimas atlaikyti sunkumus ir greitai atsigauti po nesėkmių.
Stresas Sporte: Priežastys ir Įveikimo Būdai
Varžybinė situacija, nepriklausomai nuo atliekamo fizinio krūvio, yra pakankamai stiprus stresorius. Sportinėje veikloje stresą sukelia ir fiziologiniai, ir psichologiniai stresoriai. Daugelis tyrinėtojų streso priežastimi sporte laiko fiziologinį krūvį. Tačiau tikrieji stipresni stresoriai sporte - psichiniai ir psichologiniai. Sporte situacija stresine laikoma tada, kai varžybose iškeltos sportininkui užduotys neatitinka jo galimybių. Sportinę veiklą lydi reguliari ir aukšta psichinė įtampa, kuri tampa psichologine. Audringas sportinis rezultatas auga. Reikšmingų varžybų metu verda inirtinga lygiareikšmių varžovų kova. Tai ir varžybiniai krūviai. Prieš 30-35 metus sportininkai treniruodavosi kelis mėnesius per metus po dvi; tris arba keturias valandas per savaitę. Sportuojant patiriami reikšmingi psichiniai ir emociniai krūviai, tvyro ir sportinė įtampa. Šiuolaikinis sportas atsijaunina. Vis didėja sporto vaidmuo asmenybės socializacijai. Į šiuolaikinį sportą labai įsiskverbė mokslas. Kaip matome, dabartinis sportas aiškiai išreikštose stresinėse sąlygose pasireiškianti veikla.
Jei stresas - būsena, kylanti sudėtingoje situacijoje, vadinasi, ir kalbėti reikia apie įvairius sunkumus ir kliūtis: išorinius (sunkumai, sprendžiant uždavinį, trikdžiai, dirgikliai, blaškantys dėmesį ir kt.) ir vidinius (neigiami motyvai).
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie psichologiją sporte
Stresas būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių t. y. stresorių (Psichologijos žodynas, 1993).
Varžybinis stresas teigiama arba ir neigiama emocinė reakcija į savigarbai kilusią grėsmę dėl neatitikimo tarp sportininkui keliamų reikalavimų per varžybas ir jo paties suvokiamų gebėjimų, įgalis tinkamai vykdyti tuos reikalavimus.
Stresas tai įtampa, įtampos būsena. Kenksmingas stresas vadinamas distresu. Jis visada nemalonus. Šias sąvokas moksliniais terminais pavertė kanadietis Hansas Selye 1936 m., o vėliau švedas Lenardas Levi pasiūlė terminą „eustresas“ (graikiškas priešdėlis „eu“ reiškia „geras, palankus“). Stresinė varžybų situacija trukdo sportininkui atskleisti maksimalius fizinius gebėjimus todėl, kad dėmesį sunku sukoncentruoti tuo momentu svarbiems faktoriams. Stresinėje situacijoje sportininkas išeikvoja daug nervinės energijos pergyvendamas ir įveikdamas savo prislėgtą būseną, ir kuo blogiau atliekamas veiksmas, tuo labiau tokia būsena apima sportininką. Tai apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai sužadinti jaudulio, klesti ir pranoksta kitus.
R. Lazarus pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą. Fiziologinio streso teoriją sukūrė H. Selye (1992). Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. H. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šiuos veiksnius jis vadina stresoriais. H. Priklausomai nuo to, kokie stresoriai sukelia stresą, skiriamas fiziologinis ir psichologinis, t. y. emocinis stresas. Krepšininkų stresus dažniausiai sukelia perkrovimas, laiko trūkumas, blogas vadovavimas komandai, nesaugi komandos politika, nesugebėjimas suderinti įsipareigojimus ir atsakomybes; vaidmenų konfliktai, komandos bei asmenybės vertybių neatitikimas. Įvairiausi (neįprasti, netikėti) pasikeitimai, frustracijos t. y. Psichologinis stresas atima iš sportininkų daugiau psichinės energijos nei bet koks kitas veiksnys. Stresas gali palaužti pasitikėjimą savimi ir priversti sportininkus suabejoti savo pajėgumu. Dėl jo sportininkai netenka galimybės parodyti savo įgūdžius, kuriuos lavino ilgą laiką treniruodamiesi. Nors žmonės į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplinka ar konkretūs žmonės. Sresas - tai tokia žmogaus būsena, kurią sukelia įvairūs psichologiniai ir emociniai individui reikšmingi dirgikliai. Kartais neigiamos emocijos gali tapti net ligos priežastimi, jeigu jos sutrikdo centrinės nervų sistemos veiklą (Skirius, 1985). Tai labiau iššaukia emocinį nuovargį nei fizinis krūvis. Šios jo susidarymo, kai reikia spręsti itin sunkius uždavinius, tuo momentu viršijant mąstymo fizines ir psichines jėgas (OB:8=, 1978). Ilgą laiką buvo manoma, kad tik negatyvūs faktoriai sukelia stresą. Tačiau dabar yra aišku, kad jį gali sukelti kaip negatyvūs, taip ir pozityvūs faktoriai. Ne kiekviena sunkioje ar grėsmingoje situacijoje susidariusi emocinė būsena sukelia stresą, o taip pat ne kiekviena streso metu kilusi reakcija yra būdinga tik šiai stresinei būsenai ir kitomis aplinkybėmis atsirasti negali (specifinės stresinės reakcijos - endokrininės, kardiovaskulinės ir kt.), gali būti lydimos nuovargio, ligos ir t.t. Vadinasi, remiantis tik vegetaciniais ir endokrininiais poslinkiais streso diagnozuoti negalima, nes jie nėra išimtinai būdingi tik šiai būsenai, o taip pat kyla įtakojami neigiams emocijoms, nuvargus ir t.t.
Streso Įveikimo Strategijos
- Problemos sprendimas: Aktyvus problemos analizavimas ir sprendimų paieška.
- Emocijų reguliavimas: Bandymas kontroliuoti ir valdyti savo emocijas, pavyzdžiui, naudojant atsipalaidavimo technikas.
- Socialinė parama: Pagalbos ir palaikymo ieškojimas iš kitų žmonių.
- Pozityvus mąstymas: Bandymas į situaciją pažvelgti iš teigiamos pusės.
Priešvaržybinės Būsenos: Įtaka Pasiekimams
Priešvaržybinė būsena - asmenybės ir būsimo įvykio (varžybų) tarpusavio sąveika, kurią lemia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Savijauta - fiziologinis ir psichinis veiksmas, lemiamas vidinės būsenos pojūtis, savo būsenos įvertinimas.
Sportininko būsena prieš varžybas gali būti apibūdinama tokiais žodžiais kaip sužadinimas, jaudulys, nerimas, nerimastingumas, mobilizacija. Tačiau ar visus šiuos būsenas reikėtų įvardinti kaip neigiamas, iki šiol nesutariama. Dažnai teigiama, kad jie turi neigiamą atspalvį asocijuojasi su kažkuo, kas kenkia pasirodymui varžybų metu. Galbūt net ne tiek svarbu, kokiu žodžiu įvardiname sportininko būseną, kiek tai, ką mes apie ją žinome ir kaip ją suprantame.
Tyrimų rezultatai rodo, jog nerimas gali lemti tiek gerus tiek blogus rezultatus.
Priešvaržybinis Stresas
Stresas būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių t. y. stresorių (Psichologijos žodynas, 1993).
Vis dėlto streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Svarbu atskirti stresą sukėlusius veiksnius (stresorius). Pirmasis streso sąvoką pavartojo H. Selje (Selye, 1956). Taip buvo apibūdinama bendra organizmo reakcija į bet kokį nemalonų poveikį. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio būdo, stresas gali būti fiziologinis ir psichologinis. H. Selje stresą laiko reakcija į dirgiklį. Kiti autoriai stresą laiko dirgikliu. Pavyzdžiui, pasak M. Tai yra aplinkos poveikių interpretacija, kuri lemia, ar stresas bus teigiamas ar neutralus. Individai, kuriuos slegia aplinkos reikalavimai, dažniausiai įvardys stresą kaip neigiamą ir bus atitinkamai veikiami. Kiti įvardys stresą teigiamai (kaip žadinantį motyvaciją) ir tikės, kad tai naudinga ir malonu. Kai kurie gali likti streso nepaveikti, todėl jie interpretuos jį kaip neutralų (Schafer, 1992). Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai mus aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Teigiamas stresas vadinamas eustresu (Schafer, 1992). Taip pat skiriamas neutralus stresas. Jis pasireiškia, kai aplinkos poveikis neturi nei neigiamos, nei teigiamos reikšmės individui. Pažymima, kad ši streso rūšis yra gana dažna (Schafer, 1992). Juk kiekvieną dieną yra daug aplinkos poveikių, kurie sportininkui neturi didesnės reikšmės. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę. Neigiamą poveikį darantis stresas vadinamas distresu (Schafer, 1992).
R. Skiriami keturi streso kaip vyksmo etapai (McGrath, 1970). Pirmas etapas tai poreikiai, kuriuos lemia aplinkos situacijos ar veiksmai, atsiradimas. Poreikiai gali būti tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai. Kitas etapas poreikio, kuris priklauso nuo aplinkos reikalavimų, suvokimas. Pavyzdžiui, sportininkas jau grėsmę, jeigu jaus skirtumą tarp keliamų reikalavimų ir savo gebėjimų. Jei sportininko nerimastingumas didelis, jis daug daugiau situacijų suvoks kaip grėsmingas, nei tas sportininkas, kurio nerimastingumas mažas. Šis etapas yra individo fiziologinis ir psichinis atsakas (reakcija), kuris pasireiškia sprendimo priėmimu. Šis. Paskutinis etapas yra sprendimo vykdymas (elgesys). Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus, tai eustresas. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę. Sujaudinimas yra organizmo reakcija į aplinkos dirgiklius (Smith, 1993). Stresas būsena kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t.y. stresorių (Psichologijos žodynas, 1993). Vadinasi, stresas ir sujaudinimas yra susiję veiksmai. Jei sportininkas patiria didelį stresą, jo sujaudinimo lygis yra aukštas. Patirianti stiprų sujaudinimą sportininkas gali ir neišvengti streso. Vis dėlto streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei ar iššūkiui, kartais atsakui į grėsmę ar iššūkiui apibūdinti. Svarbu atskirti stresą sukėlusius poveikius (stresorius). Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimo situacijos tampa stresinės, kai žmogus, atlikdamas atsakingą užduotį, laukia savo kaip asmenybės arba savo veiklos vertinimo.
Streso įveikimo būdai gali būti: somatiniai ir kognityvieji (Bump, 2000). Somatinio streso požymiai yra pagreitėjęs pulsas, patankėjęs kvėpavimas ir aukštesnis kraujo spaudimas. Somatiniai streso įveikimo būdai gali būti gana naudingi stengiantis sukurti būseną, reikalingą valdyti kognityviajam stresui. Kitais atvejais fizinė reakcija naudojama kartu su kognityviaisiais streso įveikimo būdais. Tačiau svarbu nepamiršti, kad somatiniai streso įveikimo būdai yra tik kognityviojo streso įveikimo įžanga.
Nerimas
Sportininkų patiriamas nerimas gali būti ilgalaikis arba trumpalaikis. Ilgalaikis nerimas atspindi bendrą nerimo lygį, kuris nekinta, net esant skirtingoms situacijoms (Campen & Roberts, 2001). Trumpalaikis nerimas yra daugiamatis, su tam tikrais kognityviais, emociniais ir psichologiniais komponentais kurie yra priklausomi nuo tam tikros situacijos, kurios pasireiškia prieš ar varžybas metu (Martens et al., 1990). Skirtingi streso pasireiškimo elementai buvo išnagrinėti autoris A. Swain ir G. Jones (Jones & Swain, 1995).
Tyrimai ir Praktiniai Aspektai
Tyrimai rodo, kad polinkis jausti neadekvatų nerimą per varžybas trukdo sportininkams siekti geresnių rezultatų. Todėl tokiems sportininkams reikia skirti ypatingą dėmesį, padėti jiems nugalėti arba kiek nors prislopinti tokios būsenos poveikį. Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos. Taigi kiekvieno trenerio ir sporto psichologo pareiga - išmokyti sportininką ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti jas į teigiamas.
tags: #psichologiniai #veiksniai #sporte #etd