Daugelis turistų, išgirdę tariant „Naujoji Zelandija“, atsidūsta ir sako: „Tai mano svajonių šalis“. Tačiau paklausti, ką ten norėtų pamatyti, šiek tiek sutrinka ir pradeda vardyti visiems žinomus faktus: šioje šalyje nufilmuotas daugybę „Oskarų“ susižėręs fantastinis epas „Žiedų valdovas“, čia kažkada maoriai užkandžiaudavo baltaisiais kolonistais ir kitais atklydėliais, o taurė zelandietiško „Sauvignon Blanc“ puikiai papildo romantišką pasimatymą. Dar vienas kitas pridurs, kad Naujoji Zelandija - labiausiai nutolusi nuo Europos, kad ir kur skristum (į rytus ar į vakarus), vis tiek reikės įveikti apie 16 tūkst. km ir keliauti apie 24 val.
Naujosios Zelandijos geografija ir gamta
Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos (Šiaurės ir Pietų) ir kelios mažesnės, stūksančios Australijos ir Ramiojo vandenyno plokščių susidūrimo vietoje. Tai seismiškai aktyvi zona, salas nuolat supurto žemės drebėjimai, o įspūdingi kažkada veikusių ugnikalnių krateriai dabar žavi savo didybe ir snaudžiančia galinga jėga.
Įspūdžių ieškoti Naujojoje Zelandijoje nereikia - už kiekvieno kelio vingio gali išvysti netikėtą panoramą, ryškiaspalvį ežerą, nematytą augalą ar krioklį. Sala stulbina visiška ramybe ir savo gamtos įvairove - kalnais, ežerais, miškais ir vandenynu. Nenuvažiuoji nė kilometro, o jau pasijunti taip, tarsi būtum nukeliavęs iš Vidurio Europos į atogrąžas.
Turint laiko verta važiuoti palei pakrantę ir gėrėtis vandenyno šėlsmu, išsimaudyti laukiniuose uolėtuose paplūdimiuose, stebėti bangose dūkstančius delfinus ar tingiai ant akmenų drybsančius jūrų liūtus, o sustojus prisirinkti kibirą moliuskų vakarienei. Kai atsibosta pakrantė, galima pasukti į salos gilumą, prie Ruapehu, Ngauruhojės ir Tongaryro ugnikalnių, esančių UNESCO saugomame Tongaryro nacionaliniame parke. Įspūdžių trokštantys keliautojai būtinai turi pasivaikščioti prie sustingusių lavos upių, žydrų ežerų, susiformavusių krateriuose, ir iš žemės gelmių rūkstančių garų debesų. Tikroji gamtos jėga atsiskleidžia prie Taupo ežero, kuris susiformavo prieš 5 tūkst. metų, išsiveržus vulkanui. Verta ežere paplaukioti laiveliu ir pasigrožėti maorių piešiniais uolose. Jei smalsuoliams neužtenka požeminės ugnies ir vandens stichijos, reikia dumti link Rotorua, ežerų ir geizerių krašto, kuris pasitinka specifiniu sieros kvapu - supuvusių kiaušinių dvoku. Pasukus Oklando link derėtų nepraleisti progos aplankyti unikalius Vaitomo urvus, ant kurių sienų sutūpę švytintys vabalai sukuria bauginantį vaizdą.
Ko gero, dauguma maršrutų Naujojoje Zelandijoje skirti gamtai ir tik mažuma - miestams, juk prieš gamtos didybę nublanksta žmogaus rankų kūriniai. Tad didesnio lietuvių dėmesio nesulaukė nei modernus Velingtonas su savo meno galerijomis, Nacionaliniu muziejumi ir senaisiais mediniais vyriausybės rūmais, nei verslo ir pramonės centras Oklandas, besididžiuojantis puikiai sutvarkytais parkais ir uostu, pilnu jachtų.
Taip pat skaitykite: Regbio istorija Panevėžyje
Flora ir fauna
Naujoji Zelandija - savotiška gamtos mėgėjų, ypač ornitologų, Meka, tačiau nereikia tikėtis, kad reti ir nykstantys gyvūnai turistams nuolat šmėžuos palei fotoaparato objektyvą. Keliaudamas per šalį greičiau pamatysi kolonistų atsivežtas avis ar karves, nei skuodžiantį besparnį kivį. Taigi tie, kurie svajoja akis paganyti į paukščius - takašes sultonvištes (takahe), tilvikus, kivius, kurių vardu išdidžiai save vadina ir vietiniai gyventojai, turėtų pirkti turus iš vietinių agentūrų. Trijų dienų kelionė pėsčiomis po kalnus, stebint paukščius ir susipažįstant su augmenija, kainuoja apie 1650 Lt.
Naujosios Zelandijos gamta išties atrodo žavingai tolima, it perkelta iš gūdžių dinozaurų laikų: su milžiniškais paparčiais, trykštančiais geizeriais, tūkstantmečiais medžiais, giliais fjordais.
Nortlando pusiasalis pačioje Naujosios Zelandijos šiaurėje garsėja dar vienu šalies simboliu - kauri medžiais. Jie stačiai milžiniški, dalis dabar žaliuojančių medžių augo dar tada, kai gimė Kristus. Vaipoua kaurių miškas nebekertamas - priešingai daugeliui Naujosios Zelandijos medynų, kur, vos pasukęs nuo pagrindinių kelių, išvysti medkirčių sunkvežimius. Kelio ženklai tuose miškuose rodo, esą per kelią gali eiti kiviai. Tie mieli neskraidantys naktiniai pūkuoti paukščiai toks Naujosios Zelandijos simbolis, kad patys naujazelandai pravardžiuojami kiviais, jų doleriai - kivių doleriais ir niekas dėl to nepyksta. Ir vaisius kivis nuo jų gavo pavadinimą.
Naujosios Zelandijos istorija ir kultūra
Pirmieji į salas atplaukė išeiviai iš Polinezijos, vėliau didžiulėmis valtimis atsibastė maoriai. Pirmasis europietis, įkėlęs koją į maorių žemę, buvo olandas Abelis Tasmanas, kuris naujai atrastą žemę iš pagarbos ar iš nostalgijos savo tėvynei pavadino Nyderlandų provincijos vardu - Zeeland. Na, o beveik po šimto metų anglų jūrininkas ir tyrinėtojas Jamesas Cookas salas paskelbė Anglijos valda. Taip prasidėjo Naujosios Zelandijos kolonizavimo istorija.
Maorių gentys kolonistams priešinosi beveik iki XIX a., kol buvo pasirašyta Vaitangio sutartis, kad Naujoji Zelandija tampa Jungtinės Karalystės kolonija, o maorių gentys išsaugo savo žemes. Nors ir buvo užkariauti, maoriai išsaugojo ir savo kalbą, ir dalį tradicijų. Daugelis maorių vyrų, vos tik sulaukę paauglystės, įspūdingomis tatuiruotėmis pasipuošia veidą. Maoriai iš minios išsiskiria ne tik savo ornamentuotais veidais - jie aukšti, stambūs, tamsios odos ir basi. Su maorių kultūra neblogai galima susipažinti Oklando ar Velingtonomuziejuose, tačiau, pasak Rolando, geriausia užsukti į Maorių meno ir amatų institutą, esantį Rotorua, kuriame galima pasigrožėti meno dirbiniais, puošniomis dievybių statulomis, nacionaliniais kostiumais ir šokiais. Visiems atvykėliams nemažą įspūdį padaro hakos šokis, kurį dažniausiai galima pamatyti prieš regbio rungtynes. Beje, haka šokama ir kai į Naująją Zelandiją atvyksta aukšto rango užsienio pareigūnai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paplūdimio regbio aikštelę
Šiandien Naujoji Zelandija mėgina atitaisyti praeities skriaudas: grąžina maoriams kai kurias žemes, įsteigė maoriškas parlamento apygardas. Ir Vaitangyje, tapusiame turistine vieta, sustatytos maoriškos valtys, jų susitikimų namai marae. Tačiau visa tai tėra bandymai atkurti kas seniai prarasta: joks autentiškas ikikolonijinis maorių pastatas niekur Naujojoje Zelandijoje neišlikęs ir vos kas dešimtas maoris dar moka savąją kalbą. Maoriškos raižytos veidų tatuiruotės (moko), iki kolonizacijos rodydavusios vyriškumą, šiandien labiau gatvės gaujų, į kurias pasuko dažnas prasigėręs maoris, skiriamasis bruožas.
Maorių kultūros elementai
- Haka: Žymiausias ritualinis drąsos, karo šokis maorių kultūroje. Jis atliekamas įvairiomis progomis. Ypatingas dėmesys Hakai skiriamas įvairiose ceremonijose, kur susitinka atskirų bendruomenių nariai. Besidomintys sportu ko gero yra matę prieš regbio varžybas maorių atliekamą Haka (regbis pats šiurkščiausias maorių žaidimas).
- Hongi: Maorių išskirtinis tradicinis pasisveikinimas, kai susiliečiama kakta ir nosies galiuku kartu įkvepiant ir iškvepiant. Tai gyvenimo kvėpavimo apsikeitimas, tarsi sielų susijungimas, kuris, pasak legendų, atkeliavęs tiesiai iš Dievų. Toks pasisveikinimas išlikęs tik Naujoje Zelandijoje. Įvairių ritualų metu ar susitikus artimiesiems, draugams tiesiog gatvėje sveikinamasi hongi būdu. Tai byloja apie gilų dvasinį susijungimą ir tarpusavio pasitikėjimą, kuomet esi priimamas ir pripažįstamas kaip savo žemės gyventojas.
- Moko: Tai tatuiruotės, būdingos maorių kultūrai, turinčios išskirtinę visame pasaulyje atpažįstamą stilistiką. Moko perduodamos iš kartos į kartą, jos turi dvasinę reikšmę. Tai giminės simbolių piešinys, kuriuo pažymimi gyvenime svarbūs įvykiai, etapai. Moterims dažniausiai būdavo tatuiruojamas tik smakras ir lūpos, vyrams - visas veidas ir kūnas. Tai būdavo ritualinė apeiga, kuri kažkiek išliko ir iki šių dienų. Šio ritualo metu dalyvaudavo Tohunga (maorių žynys). Tatuiruotėms naudojo natūralius dažus, pagamintus iš vikšrų, bei natūralius instrumentus - įkaitintą kauri kaučiuką. Ištatuiruoti simboliai saugodavo ir neleisdavo nukrypti nuo lemties kelio.
- Marae: Šventa maorių susitikimų vieta. Anksčiau maoriai buvo atviri, gyveno bendravisuomeninėje santvarkoje, dalinosi su visais ir viskuo. Atėjus svetimšaliams daug ką prarado, todėl tapo uždaresni. Marae - maorių dvasinė susitikimų vieta, kur saugomas protėvių atminimas. Čia vyksta įvairūs ritualai, maorių bendruomenei svarbūs renginiai. Marajose negalima nei fotografuoti, nei filmuoti. Jos išpuoštos medžio drožiniais. Ant Marajos stogo paprastai stovi jos saugotojas.
- Korowai: Sakralinis, šventas maorių apsiaustas. Gimus vaikui, jo mama ausdavo šį šventą rūbą, įausdama maldas, šviesiausias savo mintis, dainas, meilę, palinkėjimus. Kai ausdavo nieko nevalgydavo, tik gerdavo vandenį. Audimas susijęs su pačia maorių dvasine vertybių esme. Kiekvienas turėjo savo dvasinį apsiaustą, kuriame jautėsi saugus, stiprus, arčiau dieviškumo. Buvo audžiami vadų, Tohungų apsiaustai ir vestuviniai apsiaustai, per ypatingą simboliką atspindint žmogaus kilmę ir tai, kas svarbiausia jo gyvenime.
Religija ir mitologija
Maoriai mano, kad pasaulyje nėra ribų. Pasakojama, kad egzistuoja dangaus ir žemės gyventojai. Kai dangus ir žemė buvo atskirti, vieni iš Rangi (Tėvo dangaus) palikuonių liko aukštai: Whaitiri (griaustinio personifikacija), Tautoru (Orionas), Matariki (Sietynas), Tamarereti (mitinis maorių protėvis), Kopu (Venera), Autahi (Kanopus žvaigždė), Te Mangoroa (Paukščių takas, galaktika), Takero (žvaigždė, pasirodanti rudenį) ir Tangotango (Paukščių tako personifikacija). Tai gausus būrys žvaigždžių, kurios gyvena ten aukštai, kaip aukštesnės būtybės. Žvaigždės maoriams - tai „mažosios saulės“, nuo kurių priklauso žmonių likimas.
PLEJADŽIŲ ŽVAIGŽDYNAS arba Sietyno žvaigždynas (maoriškai MATARIKI) - vienas svarbiausių. Tai septynios žvaigždės-seserys danguje, matomos žemiau Oriono žvaigždyno: Alkyone, Maja, Asteropė, Taygeta, Caleono, Electra ir Merope. Šešios iš jų įžiūrimos iš Žemės plika akimi. Nematome Meropės. Ryškiausia Alcyone. Legendos byloja, kad Meropė ištekėjo už mirtingojo, todėl jos nesimato. Pasak legendų Matariki reiškia „dievo akis“ (mata ariki) arba „mažąsias akis“ (mata riki). Pasakojama, kad Tawhirimatea, vėjų dievybė, pradėjo kariauti prieš savo brolius, nes jie atskyrė tėvus: Ranginui (Tėvo dangaus) nuo Paptuanuku (Motinos žemės). Iš pykčio Tawhirimatea išsilupo akis ir pakabino dausose. Šis žvaigždynas pasirodo gegužės pabaigoje prieš pat aušrą šiaurės rytuose ir keliauja per dangaus skliautą, kol išnyksta vakaruose atnešdamas tamsą. Matariki yra pirminis MA-URI atsiradimo šaltinis.
NEFRITAS - žaliasis akmuo, maorių vadinamas Pounamu. Šis akmuo neša žmonėms meilę ir turi didžiulę gydymo galią. Pounamu - tai vienas kiečiausių mineralų. Jo skaidulos išsidėsčiusios skersai ir išilgai. Iš jo gaminami amuletai. Tohungų (maorių žynių) ar karių vadų krūtinę visada puošdavo pounamu. Šis akmuo - mūsų elgesio barometras. Būdamas šalia beviltiškai užsispyrusio, nuolat kartojančio tas pačias klaidas, nenorinčio pasikeisti, tobulėti ar priimti ryžtingo sprendimo žmogaus, šis akmuo tamsėja. Tai galingos energetikos akmuo, galintis perduoti žmogui savo galią ir išvesti iš gyvenimo akligatvio, jei jis to vertas. Jeigu norite išplėsti savo sąmoningumą, siekti žinių, dvasiškai tobulėti - pounamu taps jūsų geriausiu draugu.
Regbio svarba Naujojoje Zelandijoje
Naujojoje Zelandijoje iš angliškų sporto šakų išpopuliarėjo kovingasis regbis. Visiems atvykėliams nemažą įspūdį padaro hakos šokis, kurį dažniausiai galima pamatyti prieš regbio rungtynes. Beje, haka šokama ir kai į Naująją Zelandiją atvyksta aukšto rango užsienio pareigūnai.
Taip pat skaitykite: Regbio čempionato dalyviai ir įspūdžiai
Sakoma, kad regbis - brutalus ir žiaurus sportas su neaiškiomis taisyklėmis. Regbininkai sako, jog tai džentelmenų sporto šaka, griežtai prižiūrima teisėjų, žaidžiama pagal strategijas. Kiti teigia, kad žaidžiant regbio kamuoliu reikalinga sėkmė, ne įgūdžiai, nes tokios formos kamuolys nuo žemės atšoka bet kuria trajektorija. Regbininkai atkerta, kad tai „teisingo kamuolio“ žaidimas. Nepaisant skirtingų nuomonių, dauguma žmonių sutinka, kad tai greitas ir malonus akiai komandinis žaidimas, pritraukiantis minias aistruolių.
Žaidimas tapo nacionaliniu tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Pietų Afrika ir Velsas. Taip pat labai pajėgias komandas turi Australija, Airija, Prancūzija, Argentina, Anglija, Fidžis ir Škotija.
Haka regbyje
Sportininkai sustoja aikštės viduryje ir atlieka tik jiems suprantamus judesius bei rėkia kažkokius žodžius. Tokį vaizdą žiūrovai ir varžovai pamato prieš kiekvienas Naujosios Zelandijos komandų rungtynes. Neįprastas ritualas yra senas maorių šokis haka, kuriuo naujazelandiečiai nuteikia save artėjančiai kovai. Atlikti haką prieš sporto varžybas yra šimtametė tradicija, pradėta dar XIX amžiuje.
Europiečiai keistą maorių šokį pirmą kartą pamatė 1888 metais, kai Britanijoje ir Airijoje apsilankė Naujosios Zelandijos čiabuvių regbio rinktinė. Tautiniais maorių drabužiais apsivilkę svečiai haką sušoko prieš pirmąsias 1888 metų spalio 3 dieną Sarėjuje vykusias rungtynes. Neatsiejama regbio dalimi haka tapo XX amžiaus pradžioje. Nuo 1905 metų Naujosios Zelandijos regbio rinktinė šį šokį atlieka prieš kiekvienas rungtynes.
Haką pasaulyje labiausiai išgarsino „All Blacks“ - Naujosios Zelandijos regbio rinktinė. Tačiau šį šokį atlieka ir daug kitų sporto šakų komandų: „Tall Blacks“ (krepšinio rinktinė), „Kiwis“ (regbio lygos rinktinė) ir netgi „Ice Blacks“ (ledo ritulio rinktinė).
Nors haka dažnai vadinama karo šokiu, tai nėra visiškai teisinga. Haka iš pradžių buvo skirta maorių vasaros deivei Hine-raumati. Tiesa, maoriai atlikdavo šį šokį ir eidami į karą, bet dažniausiai ne mūšio lauke, o atsisveikindami su artimaisiais gimtajame kaime.
Griežtų taisyklių, kaip turi būti atliekamas šis maorių šokis - nėra. Kiekvienas kolektyvas pats kuria judesius ir hakos tekstą. Kaip skirtingai šokamas valsas arba tango, taip pat skirtingai atliekama haka.
Kelionės į Naująją Zelandiją
Turistus, nebijančius ilgos ir varginančios kelionės į kitą Žemės pusrutulį, lietuviškos kelionių agentūros vilioja poetiškais Naujosios Zelandijos aprašymais. Tačiau už dviejų savaičių kelionę tektų pakloti solidžią sumą - 15-20 tūkst. Lt ir dar papildomai mokėti už įvairias ekskursijas. Tad pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvų bilietai iš Vilniaus į Velingtoną kainuos apie 11 tūkst. Lt, nakvynę galima rasti ir už 60 Lt dviem žmonėms.
Kad ir kiek keliautum po Naująją Zelandiją, pusę metų ar dvi savaites, namo parsiveši tai, kas svarbiausia - įspūdingos šalies ir draugiškų žmonių prisiminimą.