Maskvos CSKA (ПБК ЦСКА Москва) - tai krepšinio komanda, turinti turtingą ir prieštaringą istoriją, glaudžiai susijusią su Sovietų Sąjunga ir Lietuva. Įkurtas kaip armijos klubas, CSKA pritraukė talentingiausius krepšininkus, tarnaujančius SSRS kariuomenėje. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, klubas išliko svarbiu Europos krepšinio veidu, turinčiu įtakos ir Lietuvos krepšinio raidai.
CSKA sovietmečiu: talentų kalvė ir vienintelis lietuvis
CSKA sovietmečiu buvo tikra krepšinio talentų kalvė, kurioje rungtyniavo geriausi SSRS krepšininkai. Tačiau vienintelis lietuvis, kuriam teko garbė vilkėti CSKA marškinėlius sovietiniais laikais, buvo Rimas Kurtinaitis. Šį klubą treniravo legendinis Aleksandras Gomelskis, palikęs ryškų pėdsaką krepšinio istorijoje.
Iširus Sovietų Sąjungai, CSKA išlaikė savo pozicijas, tapdamas turtingiausiu Europos krepšinio klubu, kuriame rungtyniavo tokios žvaigždės kaip Theodoros Papaloukas, David Andersen, J. R. Holden ir kiti.
Vladimiras Tkačenka: milžinas, tapęs legenda
Viena iš ryškiausių CSKA figūrų buvo Vladimiras Tkačenka - legendinis Arvydo Sabonio varžovas ir bendražygis. 220 cm ūgio milžinas, kurio karjeros vingiai buvo kupini iššūkių ir triumfų, paliko neišdildomą įspūdį krepšinio pasaulyje.
Jo kelias į krepšinį nebuvo tiesus. Iš pradžių V. Tkačenka išsiskyrė savo fizinėmis savybėmis: aukštas, plačių pečių, raumeningas. Jau 1972 m. jis tapo Krasnodaro krašto čempionu ir naudingiausiu turnyro žaidėju. Michailas Furmanas pradėjo lipdyti iš jo tikrą krepšinio žvaigždę.
Taip pat skaitykite: Istoriniai Rusijos ir Suomijos susitikimai ant ledo
Aukštaūgis krepšininkas be didesnių ceremonijų buvo paimtas į „tarnybą“ ir V. Tkačenka tapo leitenantu Maskvoje. Maskvoje jis sutiko savo būsimą žmoną Neli, su kuria susilaukė sūnaus Igorio.
Komandos draugai prisimena, kad „didelis žmogus“ buvo tikras melomanas, iš užsienio parsiveždavęs daugybę plokštelių, sukeldamas SSRS muitininkų nepasitenkinimą. Tačiau jie mažai ką galėjo padaryti SSRS rinktinės žvaigždei, mėgusiai odines striukes ir kavos spalvos batus.
V. Tkačenka trumpam tapo „neišvykstamuoju“, kai su Ukrainos rinktine laimėjo SSRS spartakiadą, įveikdamas Maskvos komandą.
CSKA ir „Žalgiris“: принципиальная priešprieša, tapusi legenda
Būtent tada prasidėjo legendinė CSKA ir Kauno „Žalgirio“ priešprieša SSRS čempionate. Šių kovų simboliais tapo V. Tkačenka ir A. Sabonis. Maskvos klubas laimėjo pirmuosius du superfinalus 1983 ir 1984 metais, o Kauno klubas triumfavo kitus trejus metus.
V. Tkačenka prisipažino, kad jautė nereikalingumo jausmą, nes sporto valdininkai slėpė pasiūlymus iš užsienio komandų. Tik kartą, kai buvo pakviestas sužaisti istorinį CSKA ir „Žalgirio“ mačą Lietuvoje, V. Tkačenka vėl pasirodė publikai.
Taip pat skaitykite: Rusijos ledo ritulio olimpiados apžvalga
Jis teigė, kad neturėjo idealo NBA, nes tuo metu NBA nebuvo transliuojama per televiziją. Krepšininkas prisiminė, kad jį kvietė CSKA, „Spartak“ ir „Strojitel“, į kurį jis ir perėjo, nes jo šeima nusprendė, kad Kijevas jiems labiau patinka.
Didžiausia V. Tkačenkos karjeros tragedija buvo nepavykusi 1980 m. olimpiada Maskvoje, o didžiausias džiaugsmas - 1982 m. pasaulio čempionatas.
V. Tkačenka teigė, kad jo charakteris pernelyg nesikeitė, tik laikui bėgant ir pereinant iš vieno trenerio pas kitą keitėsi požiūris į gyvenimą. Treneriai turėjo būti išmintingi ir žinoti, kam bizūnas, kam meduolis.
Jis prisiminė, kaip vagys įsibrovė į jo butą, norėdami pavogti plokštelių kolekciją, tačiau jam pavyko juos sulaikyti. Jis dievino roką, sunkųjį roką ir „The Beatles“.
V. Tkačenka pasakojo apie traumą, kurią patyrė namuose, kai atsiremdamas į durų stiklą persipjovė riešą, pažeisdamas tris dešinės rankos pirštus.
Taip pat skaitykite: Kauno policijos bobslejaus istorija
Paskutinius karjeros metus jis praleido Ispanijoje, kur jį nuolat atpažindavo gatvėje. Jis džiaugėsi, kad geri žmonės padėjo jam rasti darbą dispečerių tarnyboje.
Šiandien V. Tkačenka yra anekdotų herojus Rusijoje, o Lietuvoje vyresnės kartos krepšinio gerbėjai jį prisimena iš legendinių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšių, kur jis kovojo su A. Saboniu.
Sports.ru rašo, kad V. Tkačenka buvo milžinas rūsčiu žvilgsniu, kuris beveik niekada nesišypsojo ir sėkmingai konkuravo su savo pagrindiniu varžovu - linksmuoliu Sabu. Ši dvikova buvo centrinė visoje klubų priešpriešos istorijoje. Ji netgi tapo folkloru, minimu anekdotuose.
Įdomu tai, kad V. Tkačenka niekada nenorėjo žaisti CSKA, tačiau 1982 m. problemos privertė jį prisijungti prie Maskvos klubo. Jurijus Selichovas prisiminė, kad CSKA neturėjo normalaus centro, o „Žalgiris“ stiprėjo, todėl jis įtikino valdžią, kad jiems reikia aukštaūgio. Jis padarė viską, kad atsivežtų V. Tkačenką, pasinaudodamas jo problemomis muitinėje.
Pirmais metais Maskvoje V. Tkačenkai dar sekėsi tvarkytis su vis labiau tvirtėjančiu A. Saboniu, bet galiausiai viršų paėmė Sabas ir „Žalgiris“.
Nepaisant aršios konkurencijos aikštėje, po finalinės sirenos abu krepšininkai buvo draugai. A. Sabonis pasakoja, kad per rungtynes jie tapdavo priešais, tačiau po jų vėl tapdavo draugais. Jis prisipažino, kad pirmuosius dvejus metus nuolat griuvinėjo nuo A. Sabonio.
Vladimiras Gomelskis teigia, kad jų dvikova buvo ne tik jų, bet ir Maskvos bei Lietuvos priešprieša, turėjusi ir politinį atspalvį. Kai atsirado Sabonis, lietuviai patikėjo, kad gali nugalėti CSKA. Nors pralaimėjo pirmus du finalus, „Žalgirį“ palaikė ne tik Kaunas, bet visa Sąjunga. Jų motyvacija buvo gerokai didesnė nei CSKA. Tai buvo nepakartojamas reginys, pats įdomiausias krepšinis per visą istoriją.
Jis atskleidė, kad A. Sabonis iki šiol padeda sunkiau gyvenančiam buvusiam savo aršiausiam varžovui. A. Sabonis siunčia V. Tkačenkai drabužius ir batus, nors niekas jo specialiai neprašo.
V. Tkačenkos karjera baigėsi 1990 m., kai jį, persikėlusį į Ispanijos antros lygos „Guadalajara“ ekipą, užpuolė bėdos su sveikata. Nepaisant to, kad jis Ispanijoje neišbuvo nė sezono, ten V. Tkačenka buvo labai gerbiamas.
„Auksinio Žalgirio“ era: triumfas prieš CSKA
1985-1987 m. Kauno „Žalgiris“ išgyveno aukso amžių, tris kartus iš eilės tapdamas stipriausiu Tarybų Sąjungoje, finale įveikdamas CSKA. Finalo rungtynės Kauno sporto halėje ir Maskvoje pritraukdavo minias žiūrovų.
Steponas Garastas prisiminė, kad susidomėjimas tokiomis rungtynėmis būdavo didžiulis, o paraiškų skaičius bilietams siekdavo 20-25 tūkstančius, nors halė talpino 6 kartus mažiau. Žmonės susispausdavo vienas prie kito, laužydami priešgaisrinės apsaugos taisykles.
Šarūnas Jasikevičius prisiminė, kad jeigu jo tėčiui pavykdavo gauti bilietą į halę, tai jis pasiimdavo jį kartu ant kelių. Jis prisiminė, kad nekentė CSKA krepšininkų - Sergejaus Tarakanovo ir Anatolijaus Myškino. Jis teigė, kad Tarybų Sąjungos čempionate „Žalgiris“ galėjo vadintis pačia patriotiškiausia ekipa, nes tai buvo vienintelė komanda, kurioje žaidė tik lietuviai.
A. Sabonis teigė, kad komandoje būdavo slaptas patriotizmas, nes jie žinojo, kad yra lietuvių tauta.
Rimas Kurtinaitis prisiminė, kad labiausiai žiūrėdavo į žaidėjus, o atmosfera jam nelabai rūpėjo. Jis stebėdavo Rimą Kurtinaitį, Arvydą Sabonį ar Valdemarą Chomičių, savo idealus.
Prabėgus trims dešimtmečiams nuo garsiųjų „Žalgirio“ ir CSKA akistatų, rungtynių svarba prarado dalį savo simbolikos. Šiuo metu du klubai varžosi dėl aukštesnių vietų Eurolygos „Top 16“ etape ir pergalės kaina matuojama skaičiais F grupės turnyro lentelėje.
Tačiau Šarūnas Jasikevičius mano, kad tų rungtynių dvasia ir „kvapas“ eina. Jis palinkėjo, kad ta dvasia išliktų ir vyrai sukovotų gerai. Jis teigė, kad tai yra spektaklis.
Lietuvos krepšinio rinktinės istorija: nuo ištakų iki dabarties
Lietuvos krepšinis yra ne tik sporto šaka, bet ir svarbi šalies kultūros dalis, vienijanti žmones ir įkvepianti didžiuotis savo šalimi. Lietuvos vyrų krepšinio istorija prasidėjo 1920 m. Kaune, o tikrasis iškilimas prasidėjo 1935 m., kai Feliksas Kriaučiūnas ir Konstantinas Savickas atvyko iš JAV ir pradėjo ruošti krepšininkus 1937 m. Europos čempionatui Rygoje. Lietuvos krepšinio rinktinė į čempionatą važiavo kaip „autsaiderė“, bet iškovojo pirmąjį Europos čempionato auksą! Šis laimėjimas suteikė Lietuvai teisę rengti kitą čempionatą. Per dvejus metus iškilo legendinė Kauno sporto halė, o Lietuvos vyrų rinktinė, su Pranu Lubinu priešakyje, antrą kartą laimėjo Europos čempionatą.
Atgimstančioje valstybėje krepšinis tapo vienybės simboliu. Vyresnės kartos sirgaliai prisimena „Žalgirio“ ir „CSKA“ kovas. Lietuva gavo galimybę dalyvauti atrankoje į 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes. Pagrindinis rinktinės branduolys buvo „Žalgirio“ žaidėjai: Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas. Jiems talkino Šarūnas Marčiulionis ir Arūnas Karnišovas. Atranka buvo įveikta be pralaimėjimų, o olimpiadoje iškovota bronza prieš NVS rinktinę.
1995 m. Lietuva nužygiavo iki pat Europos čempionato finalo, kuriame pralaimėjo Jugoslavijai. 1996 m. Atlantos olimpiadoje iškovota bronza.
2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje buvo iškovota bronza. 2003 m. grupės varžybose pirmosios rungtynės ir varžovas Latvija - iškovota pergalė po dviejų pratęsimų. Fantastiški A. Macijausko tritaškiai, efektyvūs R. Šiškausko prasiveržimai ir, pagaliau, pergalė! Ketvirtfinalyje palaužta Vokietijos rinktinė, pusfinalyje nugalėti prancūzai, o finale Ispanija turėjo pripažinti Lietuvos rinktinės pranašumą. Pergalė ir Auksas! Po 64 metų pertraukos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vėl Europos čempionė!
2007 m. Europos čempionate Ispanijoje iškovotos 7 pergalės iš eilės, tik pusfinalyje pralaimėta Rusijos rinktinei, kuri vėliau tapo ir turnyro nugalėtoja. Laimėję mažąjį finalą, Lietuvos krepšininkai tapo bronzos medalių laimėtojais. 2010 m. Pasaulio čempionate Turkijoje Lietuva iškovojo bronzos medalius.
2013 m. Europos pirmenybėse Slovėnijoje laimėta sidabro medalius, finale nusileidus Prancūzijos rinktinei.
Lietuvos ir Italijos krepšinio akistatos: istorija ir dabartis
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė su italais oficialiose varžybose per visą istoriją yra susitikusi 16 kartų, iš kurių net 12 kartų pasiekė pergales. Tačiau vienas skaudžiausių antausių Lietuvos krepšinio istorijoje įvyko 2004 m. rugpjūčio 27 d., kuomet Atėnų olimpinėse žaidynėse pusfinalyje lietuviai pralaimėjo italams 91:100. Italai pataikė net 18 tolimų metimų ir mačą baigė su neįtikėtinu 64 procentų taiklumu iš trijų taškų zonos (18/28).
Nuo 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių, Italija daugiau nelaimėjo prieš Lietuvos rinktinę pagrindiniuose turnyruose, išskyrus 2019 m. Europos čempionato atrankos rungtynes, kai italai namuose nugalėjo lietuvius 70:65. Tačiau namie lietuviai laimėjo 86:73.
Lietuviai su italais susitiko 2006 m. Japonijoje vykusiame pasaulio čempionate, kuriame aštuntfinalyje šventė nelengvą pergalę - 71:68. 2007 m. Europos krepšinio čempionato grupės rungtynėse lietuviai vėl triumfavo - 79:74. 2013 m. Europos čempionate Slovėnijoje ketvirtfinalyje lietuviai šventė pergalę rezultatu 81:77. 2015 m. Europos čempionate lietuviai po pratęsimo įveikė Italiją rezultatu 95:85. Pastarąjį kartą lietuviai su italais žaidė 2017 m. Europos čempionate, kur grupių etape italai buvo palaužti 78:73.
Paskutinį kartą Lietuvos ir Italijos vyrų krepšinio rinktinės susitiko Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankoje. Italijos rinktinės trenerio sūnus Brianas Sacchetti smeigė lemiamą tritaškį, likus žaisti 30 sekundžių ir užtikrino Italijos rinktinės pergalę.
Šarūnas Jasikevičius: nuo žaidėjo iki Eurolygos metų trenerio
Šarūnas Jasikevičius, buvęs žaidėjas, o dabar vienas sėkmingiausių Europos trenerių, taip pat yra susijęs su CSKA. Nors jam buvo siūlyta prisijungti prie Maskvos klubo tiek žaidėjo karjeros metu, tiek vėliau, jau būnant treneriu, Š. Jasikevičius visada atsisakydavo, pasirinkdamas kitus iššūkius.
Heino Endenas: estų krepšininkas, pasirinkęs CSKA
Heino Endenas, žinomas estų krepšininkas, kuriam sukako 60 metų, davė interviu, kuriame papasakojo apie savo gyvenimą Maskvoje ir akistatas su „Žalgiriu“. Pasirodo, kad H. Endenas buvo kviečiamas žaisti į Kauną, tačiau apsisprendė būti CSKA klubo dalimi.
H. Endenas teigė, kad patekti į bet kokią sovietinę rinktinę buvo išprotėjusiai sunku. Jis prisiminė, kad 1974 m. jam diagnozavo tuberkuliozę, dėl kurios trejus metus gulėjo ligoninėje. Tačiau liga nesutrukdė jam tapti profesionaliu krepšininku.
A. Gomelskis sugebėjo manyje įžiebti naują krepšininko tipą - dvimetrinį universalų gynėją. Po 1979 metų SSRS Spartakiados, kur buvau pripažintas geriausiu jaunuoju krepšininku, A.Gomelskis mane paėmė į treniruočių stovyklą JAV.
Jis prisiminė, kad 1983 m. perėjo į Maskvos CSKA. Jis teigė, kad neperėjęs į Maskvos klubą 1981-siais, jis būtų daug ką praradęs kaip krepšininkas. Tam, kad nedegraduočiau, turėjau palikti Taliną.
H. Endenas patvirtino, kad Kauno „Žalgiris“ taip pat norėjo jį matyti savo komandoje. Ypač įkalbinėjo V.Chomičius ir Sergejus Jovaiša.
Jis prisiminė pirmąjį finalą dėl SSRS čempiono titulo su „Žalgiriu“ ir teigė, kad ten buvo tikras durnynas.
H. Endenas prisipažino, kad apmaudžiausia buvo pralaimėti „Žalgiriui“ 1987 metais, nes jis mano, kad pagrindiniu jų komandos pralaimėjimo autoriumi tapo treneris Selichovas.
Jis teigė, kad po rungtynių pradžios visada koncentruodavosi tik žaidimui - tribūnų tiesiog nepastebėdavau.