Šis straipsnis nagrinėja prieštaringai vertinamą reiškinį - Rusijos nuogų merginų boksą - iš įvairių perspektyvų, įskaitant meninę išraišką, politinį protestą, seksualinę objektyvaciją ir visuomenės reakciją. Siekiama išanalizuoti šio reiškinio prieštaringumą ir pateikti išsamų vaizdą, apimantį skirtingus požiūrius - nuo menininkų iki visuomenės narių.
Akcionizmas Rusijoje: politinis menas ir kūno naudojimas
Rusijoje akcionizmas turi turtingą istoriją, o menininkai naudoja savo kūnus kaip drobę politinėms žinioms perteikti. Piotras Pavlenskis yra vienas iš tokių menininkų, kuris savo kūną naudoja kaip priemonę protestuoti prieš valdžios mechanizmus. Jo akcijas siekiama išlaisvinti visuomenę, atskleidžiant valdžios represijas ir kontrolę.
Pavyzdžiui, P. Pavlenskis protestuodamas prieš grupės „Pussy Riot“ narių įkalinimą Sankt Peterburge prie Kazanės soboro užsisiuvo burną („Siūlė“). Kritikuodamas tironišką Rusijos teisinę sistemą prie Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamosios asamblėjos pastato jis nuogas gulėjo spygliuotosios vielos ritinyje („Karkasas“). Vaizduodamas šiuolaikinės rusų visuomenės „apatiją, politinį abejingumą ir fatalizmą“, menininkas nuogas atsisėdo ant Raudonosios aikštės grindinio ir vinimi prisikalė sėklidžių kapšelį prie žemės („Fiksacija“). Sankt Peterburgo centre jis suorganizavo Ukrainoje vykusių Maidano protestų inscenizaciją („Laisvė“).
P. Pavlenskio kūriniai yra bandymas pareikšti individo egzistenciją, įrodyti, kad galima būti asmenybe valstybėje, bandančioje nusavinti viską ir visus: gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį. Tuo tikslu kaip asmenybės buveinę menininkas renkasi kūną.
Nuogas kūnas kaip politinis pareiškimas
Nuogas kūnas mene gali būti galingas politinis pareiškimas. Rusijos nuogų merginų bokso kontekste nuogumas gali būti interpretuojamas kaip protestas prieš normatyvinį moterų kūno suvokimą ir seksualinę objektyvaciją. Tai gali būti būdas susigrąžinti galią ir agentūrą, nepaisant visuomenės lūkesčių.
Taip pat skaitykite: Rusijos olimpinė apranga: apžvalga
Vis dėlto, svarbu kritiškai įvertinti, ar šiuo atveju nuogumas iš tikrųjų suteikia galių, ar tiesiog sustiprina egzistuojančius stereotipus. Ar moterys, dalyvaujančios nuogų merginų bokse, iš tikrųjų kontroliuoja savo kūnus ir jų vaizdavimą, ar jos yra išnaudojamos dėl pelno ir pramogų?
Seksualumas ir žodžio laisvė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, viešasis laukas, ypač spauda, patyrė didelių pokyčių, panaikinus cenzūrą. Seksualumas spaudoje pasireiškė įvairiomis formomis - nuo Vakarų žurnalų kopijavimo iki meninių aktų su autorių pavardėmis publikavimo žurnale „Tik vyrams“.
Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nuogas kūnas tapo svarbiu politiniu klausimu: „Valdantiesiems atrodė, kad reikia jį sureguliuoti. K. K. Bėčiūtės teigimu, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais stipriai pasikeitė viešasis laukas, ypač spauda, nes buvo panaikinta cenzūra. Tyrėja pasakoja, kad seksualumas spaudoje pasireiškė įvairiomis formomis - vieni kopijavo Vakarų žurnalus, o, pavyzdžiui, žurnalas „Tik vyrams“ publikavo meninius aktus su autorių pavardėmis.
Erotikos sklaida visada kėlė klausimus - daliai visuomenės atrodė, kad patys piliečiai negali nuspręsti, ar jiems tokia spauda tinka, ar ne. Jų manymu, neužteko uždėti limitą, kad erotiniai leidiniai yra nuo 18 metų. Buvo noras apsaugoti visuomenę, kalbėta apie vertybių ir moralės žlugimą. Baimė kilo iš nežinojimo - o kas atsitiks, jei visi spausdins, ką nori? Tai - klausimai apie demokratiją ir žodžio laisvę.
Ši diskusija atspindi nuolatinę įtampą tarp žodžio laisvės ir visuomenės moralės, tarp individualaus pasirinkimo ir visuomenės apsaugos.
Taip pat skaitykite: Sporto klubai Rusijoje: praeities įvykiai
Grožio konkursai ir moters kūno seksualizavimas
Sovietmečiu grožio konkursai nevyko ir buvo netoleruojami, tačiau atkūrus nepriklausomybę jie tapo populiarūs, suteikdami moterims galimybę parodyti savo individualumą ir, tam tikra prasme, pasinaudoti seksualizavimu.
Pasak K. Bėčiūtės, dešimtmečiui baigiantis viskas tik greitėjo, netgi - radikalėjo: „Seksualizacijos lygis išaugo, atsirado daugiau Pamelos Anderson tipo vaizdų. Todėl jos buvo žiauriai nekokybiškos, skirtingos, buitinės. Vulgarios ta prasme, kad tokios buitinės. Vyrai galėjo SMS žinutėmis balsuoti, kuris užpakalis jiems labiausiai patinka. O pats moters kūnas tapo fragmentuotas - ne tik fonas, bet apskritai nebėra viso moters kūno, tik krūtys, įklijuotos be veido, sėdmenys, kojos.
Šis moters kūno seksualizavimas ir fragmentavimas kelia klausimus apie moterų agentūrą ir objektifikaciją. Ar grožio konkursai ir panašūs renginiai suteikia moterims galių, ar jie tiesiog sustiprina patriarchalinę sistemą, kurioje moterys vertinamos pagal savo išvaizdą?
Dešimtojo dešimtmečio seksizmas ir lyčių vaidmenys
Pasak K. Bėčiūtės, dešimtojo dešimtmečio seksualizuota kultūra stipriai formavo lyčių vaidmenis ir idealus: „Pasakysiu gana griežtai, bet 90-ieji buvo kupini seksizmo. Manau, kad net žmonės, gyvenę tuomet, šiek tiek primiršo, koks seksizmo mastas vyravo kultūroje. Vyrai ir moterys buvo suvokiami kaip visiškai skirtingos būtybės.
Gyvenimo būdo ir bulvariniai žurnalai buvo kaip savotiški vadovėliai, padedantys suprasti priešingą lytį. Iš vienos pusės, vyravo tradiciniai lyčių vaidmenys ir lyčių papildomumo naratyvas - esame vienodai reikšmingi, bet labai skirtingi. Šeimoje ir visuomenėje atliekame skirtingas funkcijas. Tuo pat metu formavosi nauji idealai, pavyzdžiui, emancipuota, moderni moteris, kuri gali karjeros siekti, keliauti, galbūt viena gyventi, nesusituokti su pirmu sutiktu vaikinu. Netrūko bandymų keisti ir vyriškumo sampratą. Pavyzdžiui, buvo bandoma parodyti, kad vyrai gali būti rūpestingais tėčiais, prisidėti prie buities.
Taip pat skaitykite: Rusijos moterų krepšinio pasiekimai
Tačiau vyriškumas buvo kaip moteriškumo priešprieša. Visa tai, kas nėra moteriška, reiškė, jog yra vyriška. Populiarus žanras buvo „Ką vyrai mano apie moteris?“ - tai galėjo būti puslapis, kuriame žymūs Lietuvos vyrai atsakinėjo į klausimus apie moteris arba studentai apie savo bendraamžes.
Šis laikotarpis pasižymėjo prieštaringais lyčių vaidmenų idealais - nuo tradicinių iki modernių, nuo seksizmo iki bandymų keisti vyriškumo sampratą.
Homoseksualumas dešimtajame dešimtmetyje: tyla, skandalai ir pirmieji žingsniai
Dešimtajame dešimtmetyje homoseksualumo tema buvo apgaubta tylos, o jei iškildavo į paviršių - dažnai buvo skandalizuojama arba stigmatizuojama. Visgi tik 1993 m. buvo panaikintas Baudžiamojo kodekso straipsnis, draudęs lytinius santykius tarp vyrų.
Šiuo laikotarpiu buvo leidžiami žurnalai „Naglis“ ir „Amsterdamas“, skirti gėjams, o apie 1995 m. „Tai buvo lūžis, nes šnekėjome ne apie mistinius homoseksualius žmones, o apie Lietuvoje gyvenančius, turinčius vardą ir pavardę, konkrečius partnerius. Svarbu, kad jie prisistatė ne kaip kambariokai ar draugai, bet pora ir partneriai“, - pasakoja K.
Kitas reikšmingas įvykis - 1997 metais Vilniaus katedroje gėjų pora sudalyvavo mišiose, kurių metu apsikeitė žiedais. Ši žurnalistų užfiksuota akimirka sukėlė plačias diskusijas - buvo kalbėta ne tik apie homoseksualumą, bet ir apie homoseksualių žmonių santuoką.
Nors renginys įvyko be dvasininkų žinios, pasak K. „90-ųjų pradžioje situacija buvo labai prasta, dalis žmonių Lietuvoje net nežinojo žodžio „gėjus“, vyravo negatyvūs apibūdinimai. Gėjų bendruomenė tikrai negyveno laisvai 90-aisiais, tačiau tuo metu nebuvo taip, kad kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus turėjo griežtą nuomonę [apie homoseksualumą].
Šis laikotarpis žymi svarbius žingsnius LGBTQ+ teisių link, tačiau tuo pačiu atskleidžia gilias homofobijos šaknis visuomenėje.
Visuomenės reakcija į seksualizuotą kultūrą
Dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos visuomenė į seksualizuotą kultūrą reagavo įvairiai. Dalis žmonių manė, kad taip yra paniekinamos lietuviškos vertybės, kad žmonės patys nemoka susitvardyti, todėl nereikėtų jų gundyti, kad erotika netgi skatina seksualinius nusikaltimus. Kiti, priešingai, pajutę žodžio laisvę, ragino kalbėti apie seksualumą, o nuogą kūną laikė norma. Trečiajai grupei žmonių viskas, kas buvo prieš tai, žlugo, pasikeitė, persikeitė ir jie nežinojo, kokia bus ateitis. Jie galvojo, kad kultūra žlugo ir dabar yra tik trumpi, paviršutiniški malonumai, minutinių pramogų vaikymasis. Niekas nebenori domėtis giliu menu, skaityti.
Ši įvairi reakcija atspindi visuomenės susiskaldymą ir sunkumus prisitaikant prie naujų laisvių ir vertybių.
Šiuolaikinė perspektyva: ar pasiekėme pažangą?
Kalbant apie dabartį, K. Bėčiūtė neslepia pesimizmo: „Negali būti, kad Lietuva daugiau nei trisdešimt metų laisva, o mokyklose vis dar nėra kokybiško lytiškumo ugdymo. Negali būti, kad praėjo trisdešimt metų, o vis dar šnekame apie smurtą ir prievartą prieš moteris pagal „pati kalta“ naratyvą. Partnerystės įstatymo nėra.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad per tris dešimtmečius situacija pasikeitė - bent jau spaudoje ir viešajame diskurse: „Šiandien jau nepamatysi tokių antraščių, kokios pasirodydavo, pavyzdžiui, „Panelė“ žurnale 1994 m., kai buvo surengtas konkursas „Ištvirkę mokytojai“. Jie kvietė mergaites rašyti istorijas apie ištvirkusius mokytojus, kurios iš tiesų buvo apie seksualinį priekabiavimą, smurtą. Bet tada į tai buvo žiūrima per ironijos prizmę, kad mokytojų yra visokių - vieni būna pikti, bambekliai, kiti - priekabiautojai.
Tai rodo, kad nors pažanga yra akivaizdi, vis dar reikia nuveikti daug darbo, siekiant užtikrinti lyčių lygybę, kovoti su seksizmu ir smurtu prieš moteris, bei užtikrinti kokybišką lytiškumo ugdymą.