Įvadas
Senovės Graikija, laikoma daugelio sporto šakų lopšiu, paliko neišdildomą įspūdį ne tik sporto, bet ir švietimo istorijai. Fizinis lavinimas, glaudžiai susijęs su dvasiniu ir intelektiniu ugdymu, buvo esminė harmoningo žmogaus idealo dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime graikų gimnastikos mokyklų raidą, pradedant nuo senovės palestros iki šių dienų fizinio lavinimo sistemų.
Švietimo Sistemos Senovės Graikijoje
Senovės Graikijoje švietimas buvo prieinamas laisviesiems ir atleistiniams. Didelė dalis mokytojų, retorių ir filosofų buvo kilę iš vergų. Švietimas buvo grindžiamas specialia mokymo metodika, harmoningo žmogaus idėja. VIII-IV amžiuje prieš Kristų dėl polių raidos skirtingų sąlygų susiklostė įvairios švietimo ir ugdymo sistemos.
Atėnų Ugdymo Sistema
Atėnų ugdymo sistema apėmė protinį, dorinį, estetinį ir fizinį ugdymą. Nuo 7 metų berniukai pradėdavo lankyti gramatines mokyklas, iki tol jie buvo ugdomi šeimoje. Gramatinėse mokyklose jie mokydavosi skaitymo, rašymo ir aritmetikos, pas kitaristą - muzikos ir deklamacijos. 12-13 metų berniukai lankydavo palestrą, kurioje buvo mokoma kūno kultūros, penkiakovės rungčių (šuolis, bėgimas, disko ir ieties mėtymas, imtynės). Šios mokyklos buvo privačios, mokslas mokamas. Mergaičių mokyklų nebuvo.
Spartos Ugdymo Sistema
Spartoje vaikų ugdymu nuo kūdikystės rūpinosi valstybė. VI amžiuje prieš Kristų sukurta valstybinė švietimo sistema. Mokslas buvo privalomas visiems 8-20 metų spartiečiams. Gerusijos, seniūnų tarybos, nariai į mokyklas atrinkdavo tik sveikus vaikus. Iki 7 metų vaikai buvo ugdomi šeimoje. Nuo 8 iki 20 metų jaunuoliai gyvendavo valstybiniuose internatuose. Mokydavosi skaityti, rašyti, deklamuoti, dainuoti, bet daugiausia - kūno kultūros ir karinio parengimo, ištvermės, valios ugdymo.
Privačios Mokyklos ir Gimnazijos
V amžiuje prieš Kristų Astipalėjoje, Mikalėje, Chilyje ir kituose poliuose veikė privačios mokyklos 7-14 metų vaikams su vieno dalyko specializacija. Norėdami išmokti įvairių dalykų mokiniai lankydavo kelias mokyklas. Pamokos vykdavo privačiuose namuose. Mokiniai rašydavo vaškuotose lentelėse, vėliau papiruse. Vienu metu mokydavosi aritmetikos, skaitymo ir rašymo (skaičius žymėdavo raidėmis). Tolesnį išsilavinimą 13-15 metų jaunuoliai įgydavo gimnazijuose, kurie buvo paplitę visoje Graikijoje. Juos steigdavo privatūs asmenys, o prižiūrėdavo valstybės pareigūnai - gimnasiarchai. Mokslas trukdavo dvejus metus. Mokytojams atlygis buvo mokamas iš visuomenės surinktų lėšų. Pergame, Teose ir kituose poliuose buvo mergaičių mokyklų. Jose buvo mokoma muzikos ir poezijos. Aukštojo mokslo užuomazgomis galima laikyti būrelius pas žymius mokslininkus (retorius, sofistus, medikus).
Taip pat skaitykite: Palestra: Gimnastika Senovės Graikijoje
Palestra: Kūno Kultūros Mokykla
Palestra (gr. palaistra < palaiō - kovoju, imuosi) - tai kovos mokykla, Senovės Graikijos kūno kultūros mokykla, skirta 13(14)-16 metų jaunuoliams. Joje buvo atliekamos kūno kultūros pratybos pagal sistemą, vadintą penkiakove.
Penkiakovė ir Kitos Pratybos Palestroje
Penkiakovę sudarė bėgimas, šuoliai į tolį, imtynės, disko ir ieties mėtymas. Be šių pagrindinių rungčių, palestra taip pat siūlė papildomas veiklas:
- Plaukimas
- Gimnastikos pratimai
- Akmens svaidymas
- Jodinėjimas
- Šaudymas iš lanko
Ugdymas Palestroje: Ne Tik Kūnas, Bet ir Siela
Palestroje vykdavo ne tik fizinės pratybos. Kartu būdavo kalbamasi su auklėtiniais apie politiką ir dorovę. Kūno kultūros ugdymui ir pokalbiams palestroje vadovaudavo (be atlyginimo) įžymiausi piliečiai, taip užtikrinant jaunuolių visapusišką ugdymą.
Palestros Struktūra ir Aplinka
Palestra turėjo kolonadomis apjuostą didelį kvadratinį kiemą, atvirą imtynių aikštelę, bėgimo takų, gimnastikos salę, baseiną, masažo ir vonios kambarius.
Mokestis Už Mokslą Palestroje
Mokslas palestroje buvo nemokamas, todėl fizinis ir dvasinis tobulėjimas buvo prieinamas platesniam jaunuolių ratui.
Taip pat skaitykite: Olimpo dievai ir olimpinės žaidynės
Gimnazija: Tolesnis Ugdymas Po Palestros
Baigę palestrą pasiturintys jaunuoliai, rengdamiesi dalyvauti valstybės valdyme, mokydavosi toliau gimnazijuje. Tai buvo aukštesnio lygmens mokymo įstaiga, skirta politiniam ir intelektualiniam elitui.
Žymiausios Palestros
Seniausia palestra buvo Olimpijoje (VI a. prieš Kristų). Kitos žymios palestroje buvo Atėnuose, Epidauro, Delo ir Pergamo.
Gimnastika ir Kamuolio Žaidimai
Kūnui tobulinti be gimnastikos pratimų, buvo naudojami kamuolio žaidimai (sferistika). Gimnazionuose, arba gimnazijose ir palestrose buvo žaidžiama tam pritaikytose patalpose (sferisterijose). Šiuos žaidimus žaidė ir moterys. Ant senovės vazų, kituose meno kūriniuose rasta nemažai žaidimų su kamuoliu vaizdų, deja, neišliko žaidimų taisyklių. Žaidimas aporaksis buvo žaidžiamas su odiniu arba medžiaginiu obuolio dydžio kamuoliu. Žaidimo esmė- mušti kamuolį į žemę kuo stipriau, kad jis kuo aukščiau atšoktų, ir gaudyti jį. Homeras „Odisėjoje“ aprašo žaidimą vadintą urančia: vienas žaidėjas meta kamuolį aukštyn, o kitas bando pagauti arba pasiųsti kitam, kol kamuolys nenukritęs ant žemės. Žaidimas episkyros, panašus į mūsų dienų rankinį, buvo žaidžiamas aikštėje, padalytoje pusiau vidurio linija iš mažų akmenukų (skyros). Žaidimo pradžioje dviejų komandų žaidėjai, sustoja savo aikštelėse, stengiasi laimėti aikštės viduryje padeda kamuolį (epikoinos) ir, perdavinėdami vienas kitam rankomis pasiųsti jį už varžovo gynybos linijos. Kitas komandinis žaidimas buvo phaininda. Vienos komandos žaidėjai perdavinėjo tarpusavyje kamuolį, o kitos- stengėsi jį perimti. Keturkampėje aikštėje (kraštinė- 150 žingsnių) buvo žaidžiamas žaidimas harpaston: žaidėjai rankomis ir kojomis varydavo kamuolį kiekvienas į taikinį. Panašus į žolės riedulį žaidimas su lenktomis lazdomis- riedmušomis buvo vadinamas keredison.
Imtynės: Kovos Meno Pagrindas
Imtynių kovos meno pagrindas yra apibrėžiamas kaip fizinis susirėmimas tarp dviejų neginkluotų žmonių, kurios taip pat yra žinomos kaip viena seniausių sporto šakų pasaulyje. Imtynės buvo ir yra populiarios įvairiose tautose. Graikų romėnų imtynės pasaulyje yra žinomos jau nuo 5000-ųjų metų prieš Kristų, o nuo 776 metų prieš Kristų jos buvo įtrauktos į olimpinių žaidynių varžybų programą. Senovės Graikija nuo pat pradžių imtynėms skyrė ypač didelį dėmesį, dėl to Graikija dar žinoma kaip daugelio sporto šakų vystymosi lopšys. Pastorosios net buvo įtrauktos į vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų fizinio lavinimo programą, taip pat buvo įkurtos specialiosios gimnazijos. Norint profesionaliai jose mokytis šios kovos meno, imtynininkams buvo privaloma laikytis tam tikrų reikalavimų tokių kaip atitinkamai maitintis, laikytis buities ir treniruočių rėžimo. Šis kovos menas buvo toks reikšmingas, jog imtynių metodai buvo pradėti naudoti net ir ruošiant karius. Tikriausiai dėl to daugybė garsių senovės Graikijos vyrų buvo ne tik kovotojai, bet ir olimpinių žaidynių dalyviai. Pavyzdžiui, Pitagoras, Alkinadas, Pindaras bei Platonas, o Milonas Krotonsky net šešis kartus tapo olimpiniu čempionu. Graikija pasižymi dar ir tuo, jog joje buvo sukurtos pirmosios šių imtynių taisyklės. Jei imtynės Graikijoje buvo švelnesnio tipo kovos menas, tai romėnai tuo pasigirti negalėjo. Jų imtynių kovose dominavo kumščiai ir gladiatoriai, kurie nevengė ginklų naudojimo šiose kovose. Šios kovos gyvavo iki ketvirto amžiaus pabaigos, kai gladiatorių mokyklos buvo uždarytos. Ir tik XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje graikų-romėnų imtynės atgijo Europoje, o jų vystymosi centru laikoma Prancūzija. Būtent šioje šalyje peržvelgtos ir įtvirtintos modernios imtynių kovos taisyklės, kuriose griežtai nusakoma, kaip turi elgtis. Graikų-romėnų ir laisvojo stiliaus imtynės pasižymi tuo, kad sportininkai imasi apskritoje devynių metrų skersmens aikštelėje ant specialaus lygiu paviršiumi minkšto kilimo po dvi minutes du kėlinius. Kovotojai imasi vienas su kitu bet kurioje padėtyje iki tol, kol apvertimu, metimu, paklupdymu, parbloškimu, užkabinimu, sukimu ar kitu leidžiamu veiksmu vienas iš varžovų abiem mentėmis prispaudžiamas prie kilimo. Jeigu per paskirtą imtynių laiką nė vienas sportininkas nėra prispaudžiamas taip, kaip to reikalauja taisyklės, tuomet laimi tas imtynininkas, kuris surenka daugiausiai taškų už veiksmų kokybę.
Fizinio Lavinimo Sistemos Raida
Jau senovės Graikijoje VI-IV a. pr. Kr. buvo suvoktas fizinio lavinimo svarba. Vėliau, XVIII a., vokiečių pedagogas Johanas Kristofas Frydrichas Gutsas Mutsas (Johann Christoph Friedrich GutsMuths; 1759-1839) paskelbė pamatinį veikalą apie fizinį auklėjimą mokykloje, 1793 kėlė uždavinį ugdyti ne tik fizines, bet ir moralines vaikų, paauglių ypatybes.
Taip pat skaitykite: Graikijos komandos ir žaidėjai
Fizinio Auklėjimo Sistemos Europoje
Vokietijoje Johanas Kristofas Frydrichas Gutsas Mutso ir G. Fyto (G. Vieth; 1763-1836) sukūrė mokyklinę gimnastikos sistemą (akcentuojančią žaidimus, bendruosius ir rankoms stiprinti fizinius pratimus). F. L. Jano (F. L. Jan; 1778-1852) ir E. Eizeleno (E. Eiselen; 1792-1846) fizinio auklėjimo sistema suaugusiesiems buvo pagrįsta pratimais ant prietaisų (skersinio, lygiagrečių, arklio), žygiavimo, laipiojimo, sunkmenų nešimo ir kėlimo pratimais, atliekamais atvirame ore. Švedijoje Pehraso Henriko Lingo (Pehr Henrik Ling) sukurta fizinio auklėjimo sistema atsižvelgia į žmogaus organizmo ypatumus. Jungtinėje Karalystėje T. Arnoldas (T. Arnold; 1795-1842) sukūrė jaunimo auklėjimo sistemą, ugdančią kolektyviškumo, savitarpio paramos ir garbingos sportinės kovos įpročius per organizuotas kūno kultūros, sporto pratybas ir varžybas.
Sakalų Sąskrydžiai
Šios sistemos pagrindinė reali išraiška - Sakalų sąskrydžiai - gimnastikos šventės specialiai įrengtuose didžiuliuose stadionuose, jose dalyvaudavo po kelias dešimtis tūkstančių žmonių.
Fizinio Auklėjimo Sistemos Lietuvoje Raida
Lietuvoje fizinio auklėjimo sistema, iš esmės pradėta kurti XX a. 3-4 dešimtmetyje, rėmėsi pamatine nuostata, kad fizinis auklėjimas apima fizinį lavinimą, dvasinį ir intelektinį ugdymą, mokymą (protinimą), yra socialinio pobūdžio - auklėtiniai, siekdami savo tikslų, savanoriškai paklūsta visuomenės interesams. Pagrindinis šios sistemos tikslas - visapusiškas žmogaus auklėjimas.
Pagrindiniai Fizinio Auklėjimo Sistemos Bruožai Lietuvoje
- Žmogaus kūno ir dvasios pradai turi sudaryti darnią sąrangą, siekti grožio ir gėrio.
- Fiziniais pratimais, žaidimais, varžybomis lavinamos fizinės ypatybės, ugdoma meilė aplinkai ir artimui, formuojamos reikiamos būdo savybės, savigarba, garbingos sportinės kovos įpročiai.
- Fizinis auklėjimas remiasi kitų mokslų (socialinių, filosofijos, biologijos ir kitų) žiniomis.
- Siekiama kuo aukštesnio masinės kūno kultūros lygmens: tautos sveikatingumo, fizinio pajėgumo, tvirto nusiteikimo branginti ir ugdyti jėgas.
- Mokoma jaunus žmones tikslingai, kultūringai praleisti laisvalaikį mankštinantis, žaidžiant, dorai rungtyniaujant, varžantis, keliaujant.
- Sportas - būtina sudedamoji fizinio auklėjimo sistemos dalis - svarbus visapusiško jauno žmogaus ugdymo svertas, aukšto meistriškumo sportas - talentų šaltinis - tautos kūno kultūros lygis.
- Fizinio auklėjimo sistemą įgyvendinti labai padėjo tam laikui gerų sporto salių (pirmiausia gimnazijų), stadionų statyba.
Pokyčiai Lietuvoje Sovietmečiu ir Atgavus Nepriklausomybę
1940-1941 ir nuo 1944 antrosios pusės fizinio auklėjimo sistema buvo pertvarkoma pagal SSRS fizinio auklėjimo sistemą. Svarbus jaunosios kartos fizinio auklėjimo, sportinio meistriškumo kėlimo veiksnys buvo vaikų ir jaunių (nuo 1947), aukštojo sportinio meistriškumo, olimpinės pamainos rengimo sporto mokyklų steigimas. Šios mokyklos apėmė visų Lietuvos miestų, rajonų įvairaus amžiaus vaikus, paauglius, jaunuolius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę fizinio auklėjimo sistema pertvarkoma pagal Vakarų Europos valstybių pavyzdį, bet atsižvelgiama ir į mūsų šalies tradicijas, sąlygas.
Senovės Graikijos Įtaka Šiuolaikiniam Sportui
Senovės Graikijos švietimo sistema tapo romėnų, Europos ir arabų švietimo sistemų pagrindu. Graikai nebuvo pirmieji, pradėję individualias ar komandines sporto varžybas. Jas pradėjo daug ankščiau egiptiečiai, šumerai ir kitos senovės tautos. Tik graikai suteikė toms varžyboms kitą prasmę, reikšmę ir turinį, uždėjo savo kultūros anspaudą, lygiai kaip kitų dalykų, kurie juos pasiekdavo iš Rytų.
Olimpinės Žaidynės
Olimpijos žaidynių pavadinimas kilo nuo gyvenvietės, kurioje jos buvo rengiamos, pavadinimo. Ši gyvenvietė- Olimpija- buvo šiaurės vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Iš pietų ją skalavo Alfėjaus, iš vakarų- Kladijaus upės vandenys, o iš šiaurės dengė Kronos kalnas. Ir tik į rytus plytėjo derlinga lyguma, kurią pavasario potvynių metu užliedavo Alfėjaus vandenys. Ėmus rengti visos Graikijos žaidynes, Olimpija tapo istoriniu ir kultūriniu senovės Graikijos centru. Buvo pastatytas stadionas, hipodromas, gimnazija, svečių namai, daug paminklų, šventykla. Visa tai sudarė geras sąlygas rengti didžiules sporto varžybas- Olimpijos žaidynes. Palesta- sporto įrenginys, pastatas (66x66metrai), kuriame buvo įvairios patalpos fiziniams pratimams, žaidimams su kamuoliu, higieninių procedūrų kambariai, pirtys. Olimpijos stadionas- jo arena buvo 213x29m dydžio ir jame tilpo apie 50 000 žiūrovų. Žirgų lenktynėms buvo įrengtas hipodromas (730x66m).
Olimpinės žaidynės- didžiausios viso pasaulio sportinės varžybos. Tai ir savotiška gyvenimo mokykla: garbingai kovojant siekti pergalės, tai puiki galimybė pristatyti šalį, jos kultūrą, kartu pažinti kitus žmones, kitas tautas.
tags: #s #graikijos #gimnastikos #mokykla #12