Įvadas: Sporto Reikšmė ir Amerikietiška Perspektyva
Sportas yra neatsiejama daugelio kultūrų dalis, tačiau jo suvokimas ir vertinimas gali skirtis priklausomai nuo geografinės vietovės ir kultūrinių tradicijų. Pavyzdžiui, futbolas, populiariausia sporto šaka pasaulyje, Amerikoje nėra toks populiarus, o tai, ką europiečiai vadina futbolu, amerikiečiai vadina "soccer". Šis skirtumas atspindi skirtingus požiūrius į sportą, jo profesionalumą, emocijas ir net nacionalinius bruožus. Šiame straipsnyje panagrinėsime sporto filosofiją, įvairius sporto aspektus, jo vietą kultūroje ir kasdienybėje, taip pat pažvelgsime į amerikietišką perspektyvą, lyginant ją su europietiška.
Filosofinis Požiūris į Sportą
Filosofija ir sportas iš pažiūros gali atrodyti kaip skirtingos sritys, tačiau iš tiesų jos yra glaudžiai susijusios. Sporto filosofija nagrinėja esmines sporto prasmės, vertybių ir etikos problemas. Filosofinė esė sporto tema turėtų būti struktūruota, logiška ir nuosekli. Svarbu, kad esė atitiktų pasirinktą temą, o išvados būtų pagrįstos argumentais ir teorinėmis žiniomis.
Esė Struktūra ir Turinys
Esė - tai trumpas rašto darbas, kuriame autorius išreiškia savo nuomonę, refleksijas ar analizę tam tikra tema. Filosofinė esė sporto tema turėtų būti struktūruota, logiška ir nuosekli. Svarbu, kad esė atitiktų pasirinktą temą, o išvados būtų pagrįstos argumentais ir teorinėmis žiniomis. Esė pavyzdys padės suprasti bendrą esė struktūrą: įvadą, kuriame pateikiama tema ir pagrindinė mintis (tezė), išplėtotą turinį su argumentais bei išvadas.
Įvadas
Įvadinėje dalyje svarbu sudominti skaitytoją ir aiškiai apibrėžti esė temą. Galima pradėti nuo bendro teiginio apie sporto svarbą visuomenėje, o vėliau pereiti prie konkretesnės problemos ar klausimo, kurį nagrinėsite savo esė. Įvado pabaigoje turėtumėte suformuluoti pagrindinę mintį (tezę), kurią argumentuosite savo darbe.
Dėstymas
Dėstymo dalyje turėtumėte išplėtoti savo pagrindinę mintį, pateikdami argumentus, pavyzdžius ir teorines žinias. Svarbu, kad argumentai būtų stiprūs, pagrįsti ir susiję su esė tema.
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
Argumentų Stiprumas
Argumentų stiprumas yra vienas iš svarbiausių esė vertinimo kriterijų. Stiprūs argumentai yra tie, kurie yra pagrįsti, logiški ir įtikinami. Norint sustiprinti argumentus, svarbu:
- Naudoti patikimus šaltinius ir duomenis.
- Atsižvelgti į skirtingas perspektyvas ir požiūrius.
- Vengti apibendrinimų ir stereotipų.
- Pateikti konkrečius pavyzdžius, iliustruojančius jūsų argumentus.
Nuoseklumas ir Vientisumas
Esė turėtų būti nuosekli ir vientisa. Tai reiškia, kad visos esė dalys turėtų būti susijusios tarpusavyje ir palaikyti pagrindinę mintį. Svarbu, kad argumentai būtų išdėstyti logine seka, o perėjimai tarp skirtingų temų būtų sklandūs.
Išvados
Išvadų dalyje turėtumėte apibendrinti savo esė, pakartodami pagrindinę mintį ir apžvelgdami pagrindinius argumentus. Taip pat galite pateikti savo įžvalgas ir apmąstymus apie nagrinėjamą temą. Svarbu, kad išvados būtų pagrįstos argumentais, pateiktais dėstymo dalyje.
Filosofinis Temos Supratimas
Filosofinis temos supratimas yra dar vienas svarbus esė vertinimo kriterijus. Tai reiškia, kad turėtumėte ne tik aprašyti sporto reiškinį, bet ir jį interpretuoti, remdamiesi filosofinėmis koncepcijomis ir teorijomis. Pavyzdžiui, galite nagrinėti sporto ir moralės, sporto ir politikos, sporto ir kūno santykį.
Darbo Originalumas
Darbo originalumas taip pat yra svarbus esė vertinimo kriterijus. Tai reiškia, kad turėtumėte pateikti savo asmenines įžvalgas ir apmąstymus apie nagrinėjamą temą.
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba
Sporto Filosofijos Temos
Štai kelios galimos sporto filosofijos esė temos:
- Sporto etika: sąžiningas žaidimas, dopingo vartojimas, smurtas sporte.
- Sporto ir kūno santykis: kūno idealai, kūno kontrolė, kūno patirtis.
- Sporto ir politikos santykis: sporto instrumentalizavimas, sporto boikotai, sporto nacionalizmas.
- Sporto ir moralės santykis: sporto vertybės, sporto dorybės, sporto teisingumas.
- Sporto prasmė: sportas kaip žaidimas, sportas kaip darbas, sportas kaip spektaklis.
Sportas ir Kultūra
Sportas atlieka svarbų vaidmenį kultūroje ir visuomenėje. Jis vienija žmones, skatina sveiką gyvenseną, ugdo komandinę dvasią ir patriotizmą. Sporto varžybos gali tapti nacionalinės šventės, o sportininkai - tautos didvyriais. Sportas taip pat turi ekonominį poveikį, skatindamas turizmą, prekybą ir investicijas.
Futbolas: Pasaulinė Sporto Šaka
Futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje, sutraukianti dešimtis tūkstančių žmonių į stadionus bei šimtus milijonų prie televizoriaus ekranų. Tai labai dinamiškas, atletiškas ir emocingas žaidimas, reikalaujantis gero fizinio, techninio, taktinio ir psichologinio parengtumo.
Fizinis Pasirengimas
Fizinis pasirengimas - kūno tobulinimas, turint galvoje ne tik raumenų apimtis, bet ir jų funkcionalumą, balansą, koordinuotumą.
Sporto ir Meno Sąsajos
Meno kūriniai gali sukelti įvairias emocijas: džiaugsmą, liūdesį, pyktį, susižavėjimą ar net šoką. Menas leidžia žiūrovams ar klausytojams patirti įvairias emocijas ir apmąstyti savo pačių patirtis. Teatro elementų gausu ne tik kultūros bei meno, bet ir visuomeninėje, kasdienėje aplinkoje. Teatro raida neatsiejama nuo žmogaus, tautos, kultūros raidos, nes teatro menas kaip gyvas ir kolektyvinis menas atspindi vertybines visuomenės nuostatas, istorinę patirtį, dvasinę ir intelektinę brandą, asmens laikyseną dabarties iššūkių akivaizdoje.
Taip pat skaitykite: Sporto vadybos teorija ir praktika
Sportas Lietuvoje
Anykščių kraštas traukia ne tik dėl įstabių gamtos turtų, bet ir dėl vis garsiau skambančių kultūros aidų. Anykščių miestas ir rajonas turtingi savo gamta, kultūra ir menu: J. Biliūnas, A. Baranauskas bei kiti šio krašto rašytojai yra ne tik lietuvių literatūros, bet ir šio miesto kertiniai akmenys; Anykščiuose nemažai istorinės reikšmės architektūrinių objektų; iš šio krašto kilę ir vizualiojo meno kūrėjai - kino kritikai, operatoriai, skulptoriai ir daug kitų kūrėjų, kurių darbai žinomi visoje Lietuvoje.
Sportas ir Kasdienybė
Daugeliui žmonių sportas yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tai gali būti aktyvus sportavimas, sporto varžybų stebėjimas ar tiesiog domėjimasis sporto naujienomis. Sportas padeda palaikyti gerą fizinę formą, mažina stresą ir gerina nuotaiką.
Sportas kaip Sveikata
Visi žinome posakį "Sportas - sveikata", kuris savyje neša daug tiesos. Žmogui norint palaikyti kūną sveiką ir energingą, išlikti žvaliam ir geros nuotaikos - būtinas judėjimas. Todėl jau mokykloje mokoma kūno kultūros, kuri padeda suprasti bazinius pratimus, išmokti komandinių žaidimų, lavinti savo kūno sugebėjimus. Kūno kultūros mokytojas dažnai tampa lyg draugas, su kuriuo galima smagiai ir aktyviai praleisti laiką.
Kūno Kultūra Mokykloje
Šioje kategorijoje autoriai pateikia kūno kultūros pamokų planus, įvairių sporto švenčių scenarijus, konspektus apie lengvąją ir sunkiąją atletiką, gimnastiką, bėgimą, o taip pat didelis dėmesys skiriamas ir sveikai gyvensenai, kuri neatsiejama nuo sportinės veiklos. Informacijos galite rasti suskirstytos pagal klases, jau nuo darželio vaikai pradedami pratinti prie fizinio aktyvumo.
Trenerio Darbas
Būti treneriu- ne tik didelė atsakomybė, bet ir psichologinė našta. Juk ne paslaptis, jog iš kiekvieno trenerio yra reikalaujama rezultatų. Pasvarstykime, kas yra treneris? Pirmiausia, tai turėtų būti žmogus, turintis aukštąjį … Nuo vaikystės myliu sportą ir be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Meilė sportui gimė dar tada kai aš buvau maža mergaitė, už tai galiu padėkoti ne tik tėveliams, bet ir nuostabiom darželio auklėtojom, kurios pirmos supažindino su …
Mėgstamiausia Sporto Šaka: Krepšinis
Krepšinis man patinka dėl keleto priežasčių, viena iš jų - komandinis darbas. Man patinka jaustis komandos nariu, stengtis, kad būtent mano komanda iškovotų pergalę. Krepšinyje, kaip ir kiekviename komandiniame žaidime, labai svarbi bendra komandos nuotaika, tarpusavio susižaidimas ir ryšys, todėl komanda tampa lyg antra šeima, kurios santykius būtina puoselėti kiekvieną dieną. Kita priežastis kodėl mano mėgstamiausia sporto šaka yra krepšinis, tai dėl pačio žaidimo specifikos. Man patinka aktyvus ir greitas sportas, jame aš galiu išlieti savo energiją, pailsėti psichologiškai, nes žaidžiant šį žaidimą nėra laiko mąstyti apie kasdieninius rūpesčius. Taigi man krepšinis, tai lyg reabilitacija protui ir sielai. Trečia priežastis, kuri, manau, yra ne mažiau svarbi, nei pirmosios dvi, tai artumo jausmas tos pačios komandos sirgaliams, nes kaip nuostabu žingsniuojant gatve matyti plazdančias trispalves, kuriomis papuoštas kone kas antras automobilis. Koks jausmas užplūsta einant pamačius Lietuvos atributika pasipuošusius sirgalius! Ir kai paprasti praeiviai tampa lyg broliai ir seserys. Žaidėjai aikštelėje tampa priešais, o sirgaliai stengiasi įrodyti, kad būtent jų palaikoma komanda yra geriausia.
Plaukimas Lietuvoje
Plaukimo sporto raida Lietuvoje skaičiuojama nuo 1924 m. Birželio 24 dienos, kai Kaune buvo surengtos pirmosios oficialios varžybos. Ši data laikoma sportinio plaukimo Lietuvoje pradžia. Varžybų dalyviai rungtyniavo …
Psichologinis Pasirengimas Varžyboms
Visi sportininkai ruošdamiesi varžyboms keletą savaičių treniruojasi, ruošiasi ir, atrodo, viskas einasi gerai. Artėjant varžyboms, didėja jų pasitikėjimas savimi ir kartu laukimas, malonus susijaudinimas. Tačiau staiga, varžybų …
Atsipalaidavimo Svarba
Atsipalaidavimas yra labai svarbus norint gerai jaustis. Joga teikia daug galimybių mokytis atsipalaiduoti, įveikti įtampą ir stresą. Gilus atsipalaidavimas nėra ,,atsijungimas”, o proto atsipalaidavimas, kai mintys kažkur sau …
Plaukimas Olimpinėse Žaidynėse
Nuo pat pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1986 m. ) į jų programą buvo įtrauktos plaukimo varžybos. Olimpinių žaidynių plaukimo programa keitėsi. Kito ir sportinių plaukimo būdų technika. …
Fizinis Aktyvumas ir Pandemija
Fizinis aktyvumas tai viena svarbiausių jauno žmogaus fizinės, dvasinės ir emocinės gerovės sąlygų. Tačiau šiais laikais viso pasaulio vaikai tampa vis mažiau aktyvus fizine veikla. O tai dar labiau įtakojo pasaulinė pandemija. …
Kilnus Elgesys Sporte
Visų pirma, norint būti geru sportininku reikia būti atsidavus visu šimtu dešimt procentų, o tai lyg pasiaukojimas kuris neatsiejamas nuo kilnaus elgesio. Antra vertus, puikus kilnaus elgesio pavyzdys yra spotininkai kurie siekia …
Amerikietiška Perspektyva
Amerikietiškas požiūris į sportą išsiskiria savo profesionalumu ir dėmesiu rezultatams. Amerikiečiai linkę vertinti sportininkų meistriškumą ir pasiekimus, o ne emocijas ir atsitiktinumus. Tai atsispindi ir jų sporto šakų populiarume, pavyzdžiui, beisbolas ir golfas, kuriuose svarbiausias tikslumas ir strategija.
Europos Futbolo Kritika
Tokios mintys kilo spaudoje pasiskaičius amerikietiškos kritikos apie europietišką futbolą. Amerikiečių nuomone, futbolo olimpiadose yra per daug laimės faktoriaus (į tai, beje, dėmesį atkreipia ir patys europiečiai). T. y. daugiau atsitiktinumo, loterijos, sėkmės, o ne profesionalumo. Anot amerikiečių, gaila žiūrėti į europietiško futbolo trenerius, kurie visus du kėlinius desperatiškai šokinėja nuo suolų ir vis kažką šaukia savo komandos žaidėjams. Jeigu jau yra toks poreikis išsiaiškinti situaciją, kodėl neleisti vadinamųjų time out? Tai tiesa, kad pralaimėjusios komandos gana dažnai skundžiasi teisėjų neobjektyvumu. Amerikiečiai su tuo sutinka. Dažnai futbolo rungtynės baigiasi lygiosiomis. Neprofesionalus europiečių požiūris į futbolą gimdo savotiškas sirgalių emocijas. Tai kas, kad mūsų komanda silpnesnė. Psichologiškai tai sunkoka sau pripažinti, todėl paprastai elgiamasi pagal mažo vaiko nuostatą: mano tėtis - stipriausias pasaulyje! Tad laimingo atsitiktinumo elementas olimpiadose audrina sirgalių emocijas, teikia subjektyvių prielaidų „sirgti“ už savo komandą, laikyti ją pačia stipriausia, nuostabiausia. Tokių aistrų pasekmės, ypač kai likimo burtas komandai nepalankus ir ji nepateisina sirgaliaus vilčių, - siautėjimai po rungtynių, nusiaubtos gatvės.
Profesionalumas prieš Emocijas
Dabar palyginkim JAV NBA krepšinį. Pasaulyje šioms komandoms nėra lygių, bet amerikiečių sirgaliai dėl to neina iš proto ir nedaužo nei vitrinų, nei praeivių fizionomijų. Nes čia viskas daugiau paremta profesionalumo vertinimu. Nėra čia loterijos, nėra beprotiškų emocijų. Jei žaidėjas silpnesnis - tą aiškiai matai, supranti, ramiai priimi. Ir viskas. Tad europietiškas futbolas daugiau panašėja į cirką nei į rimtą profesionalų sportą. Iš kitos pusės, amerikietiško sporto profesionalizmas dvelkia ir reginio sausumu. Pavyzdžiui, europietiškame krepšinyje yra toks žaidimo momentas kaip iniciatyva. Kartais ir silpnesnė komanda staiga perima psichologinę iniciatyvą ir ima valdyti situaciją. Priešininkas nespėja atsipeikėti, susitelkti ir apsiginti. Laiminčiųjų sirgaliai kone staugia iš pasitenkinimo. Ir būdavo, kad per kelias paskutines žaidimo minutes laimima neįtikėtinai daug taškų. Amerikiečių krepšinyje tokių dalykų rečiau pasitaiko, nes tam kelią užkerta taisyklės. Pirmiausia, kad ir keturi trumpesni kėliniai vietoj dviejų ilgesnių, kurių reikalauja europinės taisyklės. Leidžiamos dažnesnės pertraukėlės, todėl visokias emocines iniciatyvas priešininkų treneris nesunkiai nuslopina. Stop! Pertrauka, atsikvėpkim, pailsėkim, atsipeikėkim. Taip žaidimas praranda savo emocinį iracionalumą. Tačiau tokias varžybas stebėti jau nebėra taip malonu, nebent esi tos srities mėgėjas, žinovas ar profesionalas. Dėl gana skrupulingo varžybų susitikimų reglamento, taip pat dėl amerikietiško sporto (ne vien krepšinio) vidaus taisyklių ir sirgaliai kažkaip priverčiami viską priimti santūriau. Nebent siurprizas iš tiesų ateina per profesionalumo lygį - tada tai tampa dienos naujiena, aktualija, pagyvinanti kone visos šalies nuotaikas. Silpnesnis amerikietiško sporto emocinis pamatas lemia, kad JAV mažiau puslaukinių, pusgalvių sirgalių.
Rašytojo ir Žurnalisto Žvilgsnis į Sportą
Šios datos proga kelių kolegų, save vadinančių žurnalistais ir rašytojais, paklausėme, ar skiriasi rašytojo ir žurnalisto žvilgsnis į mūsų kasdienybę. O jei skiriasi, tai būtent kuo. Romas Sadauskas teigia, kad žmogaus gyvenimas susideda iš buities ir būties. Būtis į žurnalistiką neįeina, tik realus apčiuopiamas gyvenimas: informuoti, stebėti įvykius, juos analizuoti. Literatūra - ta raštijos dalis, kuri bando prasiskverbti į būties, dvasinius reiškinius. Adolfas Strakšys teigia, kad rašytojas žvelgia į gyvenimą apskritai, o žurnalistas - konkrečiai. Perskaitęs Tavo intriguojantį (labiau klausiantį - nei teigiantį ar neigiantį) straipsnį, pajutau, kad galvoje mano atbudo daugybė senų pagalvojimų, kuriuos štai čia dabar pamėginsiu surūšiuoti ir jais pasidalinti - mažne abiem taps aiškiau, kas tas sportas yra ir kodėl jis yra toks, koks yra. Pirmiausia apie tai, kad kažkada buvau sumąstęs, kad visus savo pažįstamus žmones galiu suskirstyti į tris rūšis: 1) tie, su kuriais gali pasišnekėti apie menus ir sportus; 2) tie, su kuriais gali pasišnekėti tik apie menus; 3) tie, su kuriais gali pasišnekėti tik apie sportus. Kad ir kaip žiūrėčiau, man nepasirodė, kad kurios nors iš tų trijų grupių atstovai būtų kuo nors itini pranašesni ar menkesni, palyginti su kitų dviejų įsivaizduojamų. Pats save priskirčiau pirmajai kuopai. Ir, kas smagiausia, kaip sportu besidomintis rašytinių menų elementas, nesu jokia išimtis bendrame šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste. Kai pradedu kratyti atmintį, dauguma 30-40 m. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Vilniuje pastaruosius septynetą metų (ne)reguliariai susirenka pažaisti krepšinį (kartais) arti dešimt poetų (reguliariau - 4-5). Poetai (ir pan. menininkai) ne tik teoretizuoja sporto klausimais, bet ir šį tą nuveikia praktiško.
Kultūros ir Sporto Dirbtinė Skirtis
Rezumė: man regis, skirtis tarp kultūros ir sporto yra dirbtinė. Jei ji šiek tiek ir egzistuoja, nereikėtų juos eskaluoti, niekas nieko iš to nelaimės. Čiurlionis ir Marčiulionis pavaduoja vienas kitą, o ne užgožia ar paneigia. Tavo straipsnyje įskaičiau skepsio sporto sureikšminimo ir aktualizavimo klausimais. Iš dalies dėl to sutikčiau. Mane irgi dažnai varo į neviltį bukinančios informacijos perteklius žiniasklaidoje, skurdžiai parašyti tekstai apie sportą. Apie pergales ir pralaimėjimus reikia skelbti, bet tik ne tokia automatine kalba. Bėda paprasta: žiniasklaidoje nėra daug asmenybių ar bent paskaitomai rašančių žurnalistų. Kodėl nėra? Greičiausiai dėl to, kad spaudos magnatai bei vyr. redaktoriai mano, kad visą sportą (kaip ir kultūrą) gali tvarkyti bet kuris beraštis. O dabar pagalvokim, kas būtų, jei po kokio Nekrošiaus spektaklio premjeros kuris nors dienraštis pirmame puslapyje aprašytų, kad prisirinko pilna salė, nors bilietai buvo nepigūs, pirmo veiksmo pirmas dešimt minučių vyravo nerūpestinga nuotaika, tačiau 23 minutę po audringo monologo įtampa ėmė kilti ir išsilaikė iki ilgosios pertraukos; antrajame veiksme žiūrovų laukė audringa kulminacija: po efektingų nužudymų 85, 87 ir 89 minutę, įvyko griausminga atomazga. Štai maždaug toks vidutinis rašymo apie sportą (ir ne tik apie jį) lygis. Mane irgi erzindavo, kol neįgijau imuniteto banalybėms. Ir vis dėlto aktualizuoti sportą yra būtina.
Sporto Svarba Vaikams
Laimingai sutapus aplinkybėms, esu nerūkantis. Bandžiau kelis kartus priprasti, nepripratau. Gal dėl to, kad pradėjau bandyti rūkyti per vėlai, kai man buvo beveik 20 metų. Pagalvoju apie savo klasės draugus ir bendraamžius - jie irgi per vėlai pradėjo rūkyti, irgi nepriprato, turėjo mesti. Matyt, tam daug buvo priežasčių, bet svarbiausia - kai buvom paaugliai, neturėjom laiko rūkyti. Krepšinis, futbolas, stalo tenisas. Nuo stalo teniso stalų namo mus valytojos nuvydavo 18 - 19 val vakaro. Dar kai būdavom pradinukai, didesnieji mus išmokė sporto salės durų spynas atsikrapštyti žirklėmis. Ir mes atsikrapštinėdavom. Kai mus, nelegalius sportininkus, pagaudavo direktorius, meluodavau, kad mano mama įleido - keletą metų, kai trūko pamokų iki etato, ji dirbo kūno kultūros mokytoja. Direktorius bardavo mamą - nes be priežiūros draudžiama vaikams sportuoti. Ar mama bardavo mane - neatsimenu. Niekas tada nerūpėjo - tik sportinė uniforma, kamuoliai, raketės ir slidės. 7 dienas per savaitę. Va taip ir kapstėmės. Retkarčiais nugirstu, kad vyksta prevencija: policininkai ir kokie nors savivaldybių tarnautojai organizuoja sporto renginius - kartą ar dukart per metus pasikviečia vaikus iš gatvės ar asocialių šeimų ir surengia turnyrus. Labai gražu, sveikintina. Deja, jei tai tik dukart per metus, tada poveikis - mikroskopinis. Sportas gali išgelbėti kiekvieną vaiką, bet jo reikia kasdien. Ir užkrėsti sportu patartina kuo anksčiau - darželyje, pradinėse klasėse. Gal ir galima sportą palikti nuošalėje ar savieigai (kaip dabar) ir visus ugdyti menų ir matematikų būreliuose? Galbūt. Man regis, klaidinga ignoruoti sportą ir lavinti vien galvas. Deja, vėliau gyvenimas parodo, kad ne visi tas galvas turi.
Sporto Politika ir Strategija
Mane irgi varo į neviltį sporto politikos ir strategijos nebuvimas - už šimtus milijonų litų statomos gigantiškos arenos renginiui, kuris truks dvi savaites (2011 Europos krepšinio čempionatui), kai vaikams nėra kur sportuoti. Paklausi, kodėl aš čia taip rūpinuosi visais tais neaišku kieno vaikais? Taip jau yra: kelinti metai draugai iš „Bernardinų“ prašo parašyti esė. Sakau: gerai, tuoj kada nors parašysiu. Ir neparašau. O štai apie sportą pasisiūliau pats (neprašomas) retkarčiais brūkštelėti. Nes labai lengva. Nes visada yra apie ką.
Sporto Filosofija
Galbūt Tave suerzino (jei kada girdėjai), kad kai kurie komentatoriai kalba apie kurios nors futbolo komandos ar trenerio filosofiją? Man irgi tas rėžia ausį. Apie politinę filosofiją, logiką, etiką ar estetiką sporte galima kalbėti (bent jau aš turėčiau ką, netgi, atrodo, apie epistemologiją). Tačiau apie esmę - apie ontologiją - nežinau. Tai štai: kai bandydavau save identifikuoti, prisikasdavau iki dviejų dalykų, kas mane, kaip žmogų suformavo ir palaiko: 1) mano gimtasis kaimas Bijotai ir jo žmonės; 2) VPU lituanistikos (ir truputį - filosofijos) fakultetas ir ten sutikti žmonės. Suvokdamas, kad VPU kaip proto įkrėtėjas ir brandintojas galėtų egzistuoti kad ir Elektrėnuose, svarsčiau, kas mane sieja su Vilniumi? Iki pernai nežinojau. Galvodavau - gal Vingio parkas, kurio asfaltuoti takeliai ir nenuobodus reljefas palankus bėgioti. Bet juk tokių ar geresnių trasų galima daug kur įrengti. Pernai buvo du mane rimčiau palietę reikalai: knygos leidimas, ir rūpestis dėl „Žalgirio“. Knygos leidyba striginėjo - tai atsirasdavo pinigų, tai dingdavo. Balandžio viduryje redaktorius išjungė telefoną, išvažiavo atostogauti ir aš porąkart neprisiskambinęs patikėjau, kad viskas nusikelia į kitus metus. Net apsidžiaugiau pagalvojęs, kad dar kartą galėsiu viską perrašyti iš naujo. Juk koks skirtumas, ar knyga išeis 2009, ar 2011 metais? O štai bankrutavęs ir išsivaikščiojęs futbolo klubas - tragedija. Jei pernai kovo mėnesį kas būtų paklausę, ką rinkčiausi - sklandžią savo knygos leidybą, ar tai, kad „Žalgiris“ išliktų, žinoma, kad būčiau už balsavęs už „Žalgirį“. Poeto garbės žodis. Ir nėra čia kuo stebėtis. Poezijai kasdien skiriu vidutiniškai gal dvi tris valandas per savaitę, futbolui - dešimteriopai daugiau.
Sportininkų Uždarbis
Taip, apskritai nėra labai teisinga, kai koks nors vidurinės nebaigęs kamuolį spardantis vyrukas per savaitę uždirba 500 000 litų. Kita vertus, man kur kas kvailiau atrodo tie anoniminiai milijonieriai už vangogų paveikslus mokantys dešimtis milijonų. Sportininkas (kad ir kaip nepadoriai daug jis uždirbtų) įkvepia kitus. Galbūt ir bet kuris genialus paveikslas kažką įkvėps, jei už jas kažkas paklos sumą su daug nulių, galbūt tos drobės vertos ne milijonų, o milijardų, bet man vis tiek atrodo teisingiau, kai žmogui už jo tariamą ar tikrą genialumą milijonus sumoka čia ir dabar, o ne po 100 metų (anūkams ar talento perpardavinėtojams).
Varžymasis Sporte ir Literatūroje
Varžymosi ir tuščių titulų apstu ir literatūroje (nežinau, kaip kituose menuose). Sporte tu (ar tavo komanda) iškovoji pirmą vietą ir visiems viskas aišku (jei kas nors finišuoja tuo pat metu - gali būti du aukso medaliai). Literatūroje dažnai pasitaiko, kad į titulą ar premiją pretenduoja kelios lygiavertės knygos. Skirtingos, bet labai stiprios. Premiją gauna vienas. Laureatui nesunku paaiškinti, už ką jis apdovanojamas. Kitiems, pralaimėjusiems prizininkams, praktiškai neįmanoma išaiškinti, kodėl jo kūrinys (nors realiai buvo vertas) nelaimėjo nieko. Tam davė, tam vėl nedavė - taip ir kaupiasi nuoskaudų debesis. Nežinau, ar visada taip buvo, ar čia tokia nauja mada vardyti visokius titulus. Pavyzdžiui, skrendi toli į užsienį, į literatūrinį vakarą skaityti savo eilėraščių. Organizatorė prieš renginį perspėja - kadangi poetų daug, o diena - su galu, tai prašom visų paskaityti po 1 eilėraštį. Gerai. Visi skaito po vieną. Neilgai, po 2-3 minutes. Tačiau lygiai po tiek pat (kitiems dar ilgiau) užtrunka kiekvieno skaitysiančiojo detalus titulų ir laurų išvardijimas. Štai ir dabar - po 2 savaičių skaitymai toli nuo Vilniaus. Organizatoriai prašo parašyti porą sakinių apie save. Iš inercijos žiūrint, esu tas, kuris išleido 2 knygas, gavo kelias literatūrines premijas ir t.t. Realiai esu tas, kuris aną vasarą žaidė už antrąją žurnalistų rinktinę mėgėjiškame turnyre, pusfinalyje įmušė pergalingą įvartį, o finale neįmušė baudinio, ir tas košmaras tebesitęsia.
#
tags: #samprotavimas #apie #sporto #saka