Šiame straipsnyje nagrinėsime futbolo istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskleidžiant, kaip keitėsi žaidimo taisyklės, visuomenės požiūris ir pats žaidimas, veikiant visuomenės, išsilavinimo ir pasaulėžiūros pokyčiams. Bandysime atsakyti į klausimą, kas išrado futbolą ir kur jis pirmą kartą buvo pradėtas žaisti.
Futbolo Šaknys: Nuo Senovės Iki Viduramžių
Atsakyti į klausimą, kas futbolo žaidimą sugalvojo ir kur jis pirmą kartą pradėtas žaisti, yra gana sunku. Vis dėlto istorikams pasisekė šį tą sužinoti iš gilios šio žaidimo praeities. Milijonai futbolo žaidimo mėgėjų mūsų šalyje ir visame pasaulyje su pasigerėjimu stebi futbolo rungtynes. Futbolas - aistra, džiaugsmas, nerimas, viltis.
Dar trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą žaidimą, primenantį dabartinį futbolą, žaidė japonų imperatoriaus Kemari rūmų prieigose. Žaidimas, kuris buvo vadinamas „cu - kiu“, išsamiai aprašytas kinų knygose (2697 m. pr. m. e.), kai kamuolį, prikimštą paukščių pūkų arba plaukų, spardė žmonės, gyvenę šiuolaikinės Kinijos teritorijoje. Egipte (Amoho Ra šventykloje Karnake) yra sienų tapybos kūrinių ir reljefų, leidžiančių manyti, kad antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, egiptiečiai žaisdavo kamuoliu. Senovės Graikijoje ypač populiarus buvo žaidimas „episkyros“ - reikėdavo nuvaryti kamuolį už galinės linijos varžovų aikštės pusėje, panaudojant futbolo, regbio, imtynių elementus. Iš šio žaidimo kilo ir senovės romėnų žaidžiamas „harpastum“, kurį labai mėgo Gajus Julijus Cezaris. Jo legionai, 55 m. pr. m. e. išplatino šį žaidimą.
Prieš devynioliktąsias Olimpines žaidynes Meksikoje, mokslininkai ypatingai susidomėjo ir rimtai pradėjo tyrinėti šios šalies senovės kultūrą. Tyrinėtojai išaiškino daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad senovės actekų gentyse buvo labai populiarios varžybos su kamuoliu. Įdomu dar ir tai, kad įvairios gentys naudodavo skirtingus kamuolius: pagamintus iš medžio, net iš akmens, taip pat iš žvėrių odos, prikimštus paukščių pūkų arba žolių.
Bent jau nėra archeologinių radinių, liudijančių dar ankstesnę jo kilmę. Praėjo tūkstantmečiai, kol futbolas tapo toks, koks yra žaidžiamas dabar. Archeologai randa įvairaus dydžio kamuolių. Žaidimo taisyklės yra žinomos tik bendrais bruožais. Žaidėjai kamuolį mušdavo klubais, kai kada keliais ar alkūnėmis, kartais būdavo naudojamos raketės - specialiai nugludinti akmenys, lazdos. Jeigu kuriam nors laimingajam pavykdavo įmesti kamuolį į žiedą, jo komandai iškart būdavo įskaitoma pergalė. Žaidimas trukdavo iki saulėlydžio, jeigu, aišku, aikštelėje likdavo bent vienas žmogus, pajėgiantis išsilaikyti ant kojų. Žaidimas tiesiogine prasme tapdavo kautynėmis, kurioms būdavo priskiriama sakralinė reikšmė. Aukai galvą nukirsdavo laimėtojų kapitonas. Tik Sinaloa valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose indėnų šeimos, kilusios iš garsių žaidėjų ir žynių-būrėjų, išsaugojo žaidimo „ulama" tradiciją. Žaidėjai, „tachures", varžyboms ruošiasi kaip ir jų tolimi protėviai. „Darbinę" ranką žaidėjas kasdien laisto savo paties šlapimu - manoma, kad taip jis energiją nukreipia į rankos raumenis. Prieš varžybas reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, neva dėl to kaulai būna ne tokie trapūs. Rungtynės prasideda rinktinių keiksmų tiradomis priešininkų adresu. Tikslas - kamuolį permesti į priešininkų pusę už ilgos aikštelės (taste) gale esančios linijos (čivos). Kitaip nei kitose sporto šakose, teisėjas negali skirti baudos taško be publikos sutikimo.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
1766 m. Ir kažin ar viduramžių Florencijos gyventojai patys sugalvojo savo „kalčio". Jie jį vadino „harpastum", ypač populiarus jis buvo tarp legionierių. XV a. Florencija tapo tikru „futbolininkų" miestu. 1530 m. „Kalčio" žaidžiamas pagal senovines taisykles, kurias 1580 m. Komandą sudaro 27 žaidėjai, susitikimas trunka 50 minučių. Draudimų beveik nėra, leidžiama net žerti smėlį į varžovo akis. 2006 m. Tiesa, 2008 m.
Beveik kiekviena tauta turėjo kokį nors grupinį žaidimą su kamuoliu arba jį primenančių daiktu, iš kurio galėjo išsivystyti futbolas. Derbio gyventojai futbolą laiko savo išradimu. Panašių žaidimų būta ir žemyne, taigi negalima atmesti, kad šiuolaikinio futbolo protėvis į salas pateko XI a. Būti futbolo protėviu visai tiktų žaidimas, Anglijoje buvęs populiarus VII-IX a. Mat Škotijos Inveresko mieste XVII a. Žaidžiama rajonas prieš rajoną, ir reikia tris kartus trenkti kamuoliu į varžovų „vartus".
"Mūšiai su kamuoliu" Anglijoje
Senovės Anglijos atskirose gyvenvietėse vykdavo taip vadinami „mūšiai su kamuoliu“. Žmonės dideliais būriais susirinkdavo tarp dviejų kaimų ir varžydamiesi tarpusavyje stengdavosi nuvaryti kamuolį į varžovų kaimo turgaus aikštę. Jų devizas buvo - „pergalė bet kokių aukų kaina“. Su kamuoliu buvo žaidžiama ir miestuose. Išlikę aprašymai apie neįprastas varžybas Anglijos Derbio mieste. Jos prasidėdavo vidurdieny, o baigdavosi saulei nusileidus.
Įdomu tai, kad žaidžiant buvo naudojamas odinis kamuolys (dažniausiai pripūsta ir aptraukta oda kiaulės pūslė). Šį kamuolį reikėdavo įvaryti į vienus ar kitus miesto vartus, esančius priešingose miesto dalyse. Žaidėjų skaičius siekdavo iki kelių šimtų, ir pasibaigus žaidimui miesto gatvės būdavo panašios į mūšio lauką. Tokį didelį pomėgį šiam žaidimui prilygindavo epidemijai. Todėl 1314 m. Londono meras karaliaus Edvardo II vardu uždraudė miesto centre žaisti futbolą „nes žaidėjai kelia baisų triukšmą gatvėse ir pridaro daug blogo“. Vėliau šį žaidimą draudė Edvardas III (1349 m.), Ričardas II (1389 m.), Henrikas IV (1401 m.), Henrikas VII (1491 m.), karalienė Elžbieta I (1602 m.). Tačiau futbolas gyvavo ir greitai tobulėjo.
Angliškas ankstyvasis futbolas buvo tokia pašėlusi pramoga, kad galų gale valdžiai jis įgrįso. Londono meras 1314 m. uždraudė futbolą. Žaidimas palaipsniui keitėsi, jo populiarumas augo. Matyt, XV a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas vartoti pats žodis „futbolas".
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Ne vien Anglijoje buvo taip mėgiamas šis žaidimas. XIV a. pradžioje Normandijoje žaisdavo „soule“ - varydavo kamuolį laukais nuo kaimo iki kaimo. Labiausiai socialinės problemos buvo jaučiamos miestuose. Labai įdomus pavyzdys yra Ešburno miestelis. Jame žaidimas buvo žaidžiamas visų žmonių, gyvenančių teritorijoje tarp dviejų vartų, kurie vienas nuo kito buvo nutolę per maždaug 5 kilometrus. Beje varžybos, jeigu galima jas taip pavadinti, vykdavo antradieniais - dieną kuri Anglijoje yra šventa (ang. Shrove Tuesday).
Romėnų ainiai italai paveldėjo iš jų žaidimą „harpastum“. Bolonijos miesto archyve saugomas 1480 metų rankraštis. Jame rašoma: „mėgstamiausias mūsų miesto gyventojų žaidimas „kalčijas“ (calcio). Žaidėjas, kuris dešimt kartų kamuoliu pataikydavo į varžovų vartus, gaudavo dvidešimt aukso dukatų. 1555 m. Venecijos miesto gyventojas Antonijus Skainas parašė knygą, skirtą populiariems žaidimams. Viena jos dalis buvo skirta futbolo protėviui - „kalčijui“. Joje rašoma: „kamuolio skersmuo - 9 centimetrai, svoris - 10 uncijų (apie 300 g.). Aikštės ilgis toks, kiek gali numesti akmenį pats stipriausias vyras, o plotis - pusė to, žaidėjų nuo 20 iki 40″. Kamuolį reikėdavo įvaryti j priešingose aikštės pusėse pažymėtus tarpus (vartus). 1656 m. Henris Kcris iš italų į anglų kalbą išvertė „kalčijo“ vadovėlį.
Futbolo nuosmukis ir atgimimas
Vadinamąjį liaudies-futbolą (folk-football) stipriai paveikė industrializacijos procesas. Atsiradus gamykloms, darbo klasės žmonės dirbdavo po 16 valandų per parą be išeiginių, tad laiko žaisti futbolą tiesiog nelikdavo. 18-19 amžiuose futbolas buvo kaip niekad nepopuliarus ir netgi galėjo išnykti. Tačiau tuomet įvyko neįtikėtinas dalykas. Atrodytų visuomet buvęs darbininkų žaidimu, futbolas buvo pradėtas žaisti aristokratų bei kitų išsilavinusių žmonių - kunigų, mokytojų, teisėjų ir t.t. Kas pirmą kartą panaudojo žodį „futbolas“ (football angl.: foot - koja, ball -kamuolys)? Tai Londono meras Ferndonas - tas pats, kuris 1314 m. uždraudė futbolą.
Futbolo likimą nulėmė tai, kad XIX a. Futbolo klubų skaičius sparčiai augo, todėl teko įvesti vieningas taisykles.
Futbolo Standartizacija ir Oficialus Gimimas
XIX a. pradžioje Anglijos mokyklose, koledžuose, universitetuose steigėsi futbolo klubai ir komandos. 1857 m. spalio 21d. buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje futbolo klubas - „Šefildas“ („Sheffield“). Tais pačiais metais Kembridžo universiteto komandos surengė pirmąjį šiuolaikinio futbolo čempionatą.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
1863 m. spalio 26 d. Londone susirinko įvairių klubų atstovai. Tą dieną buvo galutinai nuspręsta - žaidėjui kamuolį liesti ranka griežtai draudžiama. Visi, kurie su šia taisykle sutiko, susibūrė į Futbolo asociaciją. Ši data ir laikoma šiuolaikinio futbolo gimimo diena. Nuo tada klasikinis futbolas ir regbis galutinai atsiskyrė, taigi 1863-ieji yra laikomi futbolo gimimo metais.
Iki XIX a. pabaigos Anglijos futbolo asociacija aktyviai keitė žaidimo tvarką: buvo nustatytas kamuolio dydis ir įvestas kampinis (1872 m.), nuo 1878 m. teisėjas pradėjo naudotis švilpuku, 1891 m. įvestas 11 metrų baudinys. Nuo Anglijos ir Škotijos rinktinių mačo 1870 m. prasidėjo tarptautinių rungtynių istorija, o 1884 m. įvyko pirmasis futbolo čempionatas. Anglijoje futbolas ilgai buvo džentelmenų sportas, o būti priskirtiems prie jų bent jau dėl žaidimo buvo malonu kiekvienam.
1872 m. lapkričio 30 d. Glazge įvyko pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės. Stebint 4 000 žiūrovu Anglijos ir Škotijos komandų susitikimas baigėsi 0:0. 1885 m. užregistruoti pirmieji profesionalūs futbolininkai. 1888 m. prasidėjo pirmosios Anglijos futbolo pirmenybės.
FIFA Įkūrimas ir Pasaulinio Futbolo Plėtra
XX a. pradžioje Olandijos Hagos futbolo klubo sekretorius K. Hiršmanas pasiūlė idėją įkurti pasaulinę futbolo asociaciją. Jo ir prancūzo R. Gereno pastangomis 1904 m. gegužės 21d. Paryžiuje susirinko 6 Europos valstybių futbolo sąjungų delegatai. Jie ir įkūrė Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją, sutrumpintai FIFA. Baigiantis posėdžiui K. Hiršmanas pasiūlė surengti pasaulio futbolo pirmenybes. Salėje nuskambėjo smagus juokas. Ir vis tik buvo priimtas sprendimas - parengti pasaulio čempionato projektą, kurį K. Hiršmanas ir pateikė. Varžybos turėjo prasidėti 1906 metais. Tačiau nė viena šalis savo sutikimo dalyvauti šiame futbolo forume nepatvirtino. 1908 m. Londono Olimpiadoje vyko pirmasis oficialus futbolo turnyras. Dalyvavo tik 6 Europos komandos. Nugalėtojais tapo Didžiosios Britanijos futbolininkai.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, tik 1928 m. Amsterdame FIFA kongresas pagaliau nutarė nuo 1930 m. kas ketveri metai, rengti pasaulio futbolo pirmenybes. Pirmąjį Pasaulio taurės turnyrą buvo nutarta surengti Urugvajuje. Taip buvo nuspręsta todėl, kad Urugvajaus futbolininkai buvo dviejų Olimpiadų nugalėtojai, tais metais šalis šventė savo nepriklausomybės šimtmetį. O svarbiausia - pažadėjo specialiai šioms varžyboms Montevidėjuje pastatyti 100 000 vietų stadioną. Tačiau 1929 m. pabaigoje pasaulį sukrėtė ekonominė krizė. Dėl to dauguma Europos futbolo sąjungų atsisakė siųsti savo komandas į čempionatą.
Futbolas Kaip Kultūros Fenomenas
Kaip ten bebūtų, per daugybę metų futbolas tapo ne vien žaidimu. Jis tapo kultūros dalimi, o žiūrint istoriškai, futbolo klubai atstovauja savo bendruomenę. Kiekvienas žymus klubas turi savo praeitį, kovoja ne tik dėl taškų savo lygoje, bet ir dėl kur kas svarbesnių dalykų. Juk Madrido „Real“ bei „Barcelona“ susitikimai tai ne vien futbolo rungtynės Ispanijos čempionate - tai politinis karas. Ne išimtis ir Romos derbis tarp „Lazio“ bei „Roma“, kur iš esmės istoriškai susiduria dvi žmonių grupės. „Lazio“ klubas buvo įkurtas labiau pasiturinčių miestiečių, o Roma darbininkų klasės. Šis Italijos sostinės derbis išties ypatingas. Jo metu 1979 metais netgi žuvo „Lazio“ fanas, kuomet vienas Romos sirgalius pataikė jam į akį iššovęs fejerverką. Nereikia pamiršti ir Glazgo derbio tarp „Celtic“ ir „Rangers“. Čia netgi susiduria religijos. „Celtic“ buvo įkurtas katalikų, o „Rangers“ - protestantų bendruomenių.
Futbolo Taisyklių Evoliucionavimas
Pirmosios primityvios futbolo taisyklės buvo parašytos dar 1580 m. Florencijoje. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Anglijoje buvo išleistos taip vadinamos „Kembridžo taisyklės“. Jose jau yra nuošalės, kampinio, grubaus žaidimo paragrafai. Numatyti ir vartų šoniniai virpstai. 1862 m. pirmą kartą taisykles bandė suvienodinti Apingemo universiteto rektorius Firingas. Tačiau ne visos komandos su šiomis taisyklėmis sutiko. Stipriausias ginčas įsiliepsnojo - ar leisti žaidėjams gaudyti kamuolį rankomis, ar ne? Ir pagaliau 1863 m. spalio 26 d. Londone buvo nuspręsta: futbolininkams liesti kamuolį rankomis - griežtai draudžiama.
Matomai bėgant metams, keičiantis tradicijoms, plečiantis visuomeninei pasaulėžiūrai keitėsi ir tobulėjo futbolo taisyklės. Šia įdomią evoliucija įtakojo ne tik aistra šiam sportui, noras jį padaryti tobulesnį ir geresnį, bet ir įvairūs socialiniai veiksniai, kurie šiandieninėje visuomenėje pasireiškia ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų: žiniasklaida, milijardinis futbolo įrangos, aprangos ir aksesuarų verslas, fanų klubai, žurnalai ir knygos, galų gale alaus bendrovės remiančios vieną ar kitą klubą.
Teisėjų nebuvimas XIXa., tai vienas iš skirtumų tarp dabartinio ir senovės futbolo. Taip pat XIXa. darbininkai negalėdavo žaisti futbolo dėl per didelio darbo valandų skaičiaus.
Iš šios lentelės galime padaryti išvada, jog futbolo evoliucija buvo gana lėtoka ir pačių problemų skirtumai yra labai akivaizdūs ir skirtingi. Senovės ir viduramžių futbole buvo daugiausia stereotipinių, techninių, teisinių problemų, kurios buvo išspręstos tik XIXa. Viduramžiuose, kaip ir šiais laikais jau pasitaikydavo ir socialinių problemų, kurios yra taip pat svarbios futbolo vystymuisi.
Futbolas yra ne tik vienas populiariausių, bet ir vienas sunkiausių bei sudėtingiausių žaidimų. Futbolo grožis slypi ne tik jo raiškos formų įvairovėje, bet ir galimybių gausoje. Joks žinovas niekada negalės iki galo tiksliai prognozuoti pavienių žaidimo epizodų baigties. Futbole daug ką lemia ne tik protas ir artistiškumas, bet ir paprasčiausias atsitiktinumas, sėkmė ir netikėtumas. Šio sporto teisinga ir gan greita evoliucija lėmė šių dienų visuomeninį susiskirstymą, kaip kad yra įvairiose šalyse, kur futbolas užima labai aukštą „padėtį“ beveik kiekvieno žmogaus gyvenime. Besikuriantys fanų klubai ir bendruomenės, didžiausių pasaulio miestų fanų ir pačių futbolininkų interesai ir pareiga ginti savo miesto vardą (kaip, kad yra tarp dviejų aršiausiai vienas prieš kitą nusiteikusių miestų futbolo klubų - Real Madrido ir Barselonos). Be galo didelė fanų aistra, pagarba ir ištikimybė klubam ne tik suteikia patiems futbolininkams didelę satisfakciją, džiaugsmą ir norą dar geriau žaisti, bet ir atneša didelių finansinių perspektyvų, o neretai ir nuostolių. Italijos klubų varžybose ne taip ir retai pasitaiko atvejų, kai klubams tenka mokėti baudas už jų fanų netinkamą elgesį rungtynių metu, ar kad jie susimušė su kito klubo fanais, ar kad pradėjo mėtyti į aikštę šiukšles ar pavojingus daiktus.
Futbolas Lietuvoje: Istorija ir Raida
Lietuvõs spòrtas. Sporto apraiškų būta jau senovės baltų buityje ir darbe. Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje sportuota mažai. Pirmoji sporto organizacija buvo 1885 Vokietijos valdomoje Klaipėdoje įkurtas irklavimo klubas Neptūnas. 1918 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje sportinė veikla pradėta organizuoti iš Rusijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžusių ir vietinių lietuvių - S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės‑Garbačiauskienės, P. Olekos, K. Dineikos, Prano Šližio, J. J. Bulotos, S. Dariaus, J. Ereto ir kitų iniciatyva bei pastangomis. Pradėta steigti sporto organizacijas (sąjungas, klubus).
1919 Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga (LSS; pirmininkas Pranas Šližys). 1920 įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kuri kultivavo beveik visas to meto populiarias sporto šakas (pirmininkas S. Garbačiauskas). 1922 Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) - aukščiausioji sporto institucija, kuri vadovavo visam sporto sąjūdžiui ir tvarkė jo veiklą, atstovavo Lietuvai tarptautiniu lygiu. Kūrėsi ir kitos sporto organizacijos: 1922 - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF), 1923 - Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), 1923 - Lietuvos futbolo lyga (LFL), 1924 - Kauno teniso klubas (KTK), 1926 - Klaipėdos įgulos ir krašto sporto sąjunga (KSS), 1930 - Akademinis sporto klubas (ASK), 1931 - Jaunalietuvių sporto organizacija (JSO).
1922 pasirodė pirmasis Lietuvoje sporto žurnalas Lietuvos sportas (redaktorė E. Kubiliūnaitė‑Garbačiauskienė). 1932 įsteigta valstybinė institucija - Kūno kultūros rūmai, jos vadovai buvo A. Jurgelionis (1932-34), V. Augustauskas (1934-40), Vincas Petronis (1940), Andrius Keturakis (1941), A. Vokietaitis (1941-43), V. Bakūnas (1943), M. Zaroskis (1943-44). Kūno kultūros rūmų iniciatyva ir pastangomis buvo susistemintas vadovavimas kūno kultūrai ir sportui. 1934-38 veikė Aukštieji kūno kultūros kursai - aukštosios mokyklos statusą turėjusi dvimetė mokykla, kuri rengė aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų kūno kultūros mokytojus. Buvo statomos sporto bazės: Kūno kultūros rūmai Kaune (1934), Klaipėdoje (1938), Kauno stadionas (1936), gimnazijų sporto salės, pirmasis statinys Europoje krepšinio varžyboms - Kauno sporto halė (1939). 1935 įsteigtos 7 sporto apygardos: Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Ukmergės, Šiaulių, Klaipėdos. 1936 įsteigtas 4 laipsnių Valstybinis kūno kultūros ženklas.
20 a. 3 dešimtmečio pradžioje buvo populiarinamos sporto šakos, kurios Vakarų Europos šalyse kultivuotos jau kelis dešimtmečius. Pradėti rengti įvairių sporto šakų Lietuvos čempionatai: 1921 - lengvosios atletikos, 1922 - futbolo, moterų krepšinio, dviračių sporto, 1924 - vyrų krepšinio, 1925 - bokso, šaudymo, 1927 - stalo teniso, 1929 - teniso, 1931 - plaukimo; nuo 1935 - gimnazijų žaidynės. 1937 įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris organizavo olimpinį sąjūdį Lietuvoje, rengė sportininkus ir komandas olimpinėms žaidynėms, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje. Pirmasis LTOK pirmininkas buvo V. Augustauskas. 1938 LTOK pagal olimpinių žaidynių tradicijas surengė Lietuvos tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje gyvenančių lietuvių sportininkų, 17 sporto šakų atstovų.
Vienas Lietuvos sporto prioritetų buvo tarptautiniai ryšiai ir tarptautinės varžybos. Pirmoji Lietuvos sporto organizacija, tapusi tarptautinės federacijos nare, buvo Lietuvos futbolo lyga, 1923 priimta į FIFA (Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją). 1924 į Tarptautinę federaciją priimta Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1928 - Lengvosios atletikos komitetas, 1935 - Šaudymo sąjunga, 1936 - Krepšinio komitetas. Pirmosios tarptautinių klubų rungtynės įvyko 1922, LFLS žaidė su Rygos YMCA futbolo klubu, lietuviai pralaimėjo 0:4. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė 1923 žaidė su Estija (0:5), 1924 pirmąją pergalę tarpvalstybinėse rungtynėse pasiekė Lietuvos futbolo rinktinė, 2:1 nugalėjusi Estiją. 1925 pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su Latvija ir pralaimėjo 20:41, 1938 moterų rinktinė - su Estija ir nugalėjo 15:7. Pirmasis tarpvalstybinis boksininkų mačas Lietuva-Latvija surengtas 1926 Kaune.
#
tags: #senovines #lietuvos #futbolo #nuotraukos