Lietuvos sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse turi turtingą istoriją, prasidėjusią dar tarpukario metais. Šis laikotarpis paženklintas Lietuvos krepšinio rinktinės dominavimu Europos čempionatuose. Tačiau sovietinė okupacija ilgaamžiui nutraukė savarankišką Lietuvos dalyvavimą olimpiadose, o šalies sportininkai buvo priversti atstovauti Sovietų Sąjungai. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės, kuriose Lietuvos krepšininkai, būdami Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje, iškovojo aukso medalius. Šis pasiekimas ne tik įrašė jų vardus į istoriją, bet ir tapo svarbiu simboliu Lietuvai, siekiančiai nepriklausomybės.
Lietuvos krepšinio istorijos vingiai
Lietuvos krepšinio istorija prasidėjo dar tarpukariu, kai rinktinė, vadovaujama Amerikos lietuvių, sugebėjo du kartus iš eilės tapti Europos čempione. Pirmuoju bandymu Rygoje tapo Europos čempione, o jau po dvejų metų titulą apgynė ir Kaune. Šis ankstyvasis triumfas įtvirtino Lietuvą kaip krepšinio šalį. Deja, sovietinė okupacija nutraukė šį savarankišką kelią, ir Lietuvos krepšininkai pusę amžiaus buvo užgniaužti sovietinio kumščio ir nešė trofėjus šalį pavergusiai komunistinei valstybei. Vis dėlto, net ir būdami sovietinės sistemos dalimi, jie sugebėjo išlikti krepšinio pasaulyje, o Modestas Paulauskas nukalė sovietams Miuncheno, o Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius - Seulo olimpinį auksą.
Kelias į Seulo olimpiadą: Arvydo Sabonio dilema
Prieš pat Seulo olimpines žaidynes Arvydas Sabonis susidūrė su sudėtinga dilema. Po sunkios traumos, jam teko spręsti, ar verta rizikuoti sveikata ir dalyvauti olimpiadoje. Žurnalistas Vidas Mačiulis 1988-ųjų vasarą kamantinėjo Arvydą Sabonį: „Kur treniruosiesi: „Žalgiryje“ ar Tarybų Sąjungos rinktinėje?“ Prieš 31 metus Sabas gūžčiojo pečiais. Bet jam buvo aišku viena - jis nežais olimpinėse žaidynėse. „Tai gal su „Žalgiriu“. Gal reiks ir rinktinėje, bet man gi neapsimoka - vis tiek nežaisiu olimpiadoje“, - įsitikinęs kalbėjo Arvydas. Pusantrų metų be krepšinio kuteno Sabo krepšinio alkį. Jam dukart plyšo Achilo sausgyslė ir traumos patraukė fantastišką krepšininką į užribį 18-ai mėnesių. Dėl Sovietų Sąjungos 1984-ųjų olimpinių žaidynių Los Andžele boikoto, A.Sabonis jau praleido vieną olimpiadą. Praleisti dar vienos - nė už ką. Net ir su dukart nutrauktu Achilu. Tad A.Sabonis pasiprašė Aleksandro Gomelskio kartu į Seulą, tik ne žaisti, o į kompaniją ilgamečiams bendražygiams nuotaikai pakelti ir morališkai palaikyti. Šios moralinės reabilitacijos reikėjo ir pačiam Sabui, užsisėdėjusiam veiksmo nuošaly. „Kaip turistas aš galiu važiuoti“, - jau kitame interviu drąsiau kalbėjo Sabas.
Aleksandras Gomelskis, Sovietų Sąjungos rinktinės treneris, matė Sabonį kaip esminę komandos dalį. 1983 m. A.Gomelskis pasikvietė A.Sabonį į Maskvą, kur stovyklavo sovietų rinktinė. Įsispyręs į šlepetes, žalgirietis pasirėmęs galvą nuobodžiai stebėjo vieną komandos treniruočių, kai staiga treneris po pratybų susistatė centrus ir išsikvietė jį į aikštę. Papa pravardžiuotas treneris skyrė pratimą, kurį Sabas išpildė klasiškai. A.Gomelskis mesdavo kamuolį žemėn ir šiam atšokus, spirdavo žaidėjams. Sabas pagavo, apsisuko ir su tomis pačiomis šlepetėmis įkrovė iš viršaus. „Na ką, viskas - važiuosi į olimpiadą! Esi puikios formos!“ - išsišiepė A.Gomelskis. „Kokios dar formos? Nėra dar jokios formos!“ - atkirto A.Sabonis. „Gerai atrodai - važiuoji į olimpiadą“, - įsikibęs savo laikėsi A.Gomelskis. Po treniruotės jis priėjo prie fizinio rengimo trenerio Aleksandro Kosausko, kuris po traumos nuolat individualiai dirbo su A.Saboniu, pabučiavo šiam į žandą ir tarė: „Ačiū tau už darbą.“
Gomelskio sprendimas įtraukti Sabonį į rinktinę sukėlė nemažai diskusijų ir net sąmokslo teorijų. JAV rinktinės treneris Johnas Thompsonas netgi kaltino „Trail Blazers“, kad šie padėjo 23-ejų vidurio puolėjui suteikdami profesionaliausias reabilitacijos sąlygas ir paruošė olimpinėms žaidynėms didžiausią konkurentą kovoje dėl aukso. Pats tuometinis „Trail Blazers“ prezidentas Harry Glickmanas nieko nežinojo apie sovietų sprendimą. „Žinau, kad jie labai norėjo jį matyti olimpinėse. Žinojau, kad treneris jį matė rinktinėje. Bet jeigu aš pats būčiau treniravęs olimpinę komandą, būčiau pasielgęs lygiai taip pat“, - tikino amerikietis.
Taip pat skaitykite: Seulas 1988: Lietuvos krepšinio triumfo metai
Tačiau Rimas Kurtinaitis įsitikinęs - sovietų medicina tuomet dar nesuvokė, kaip elgtis su tokiais pacientais ir tokiomis jų traumomis. Jis prisimena istoriją, kaip sovietai kadaise Sabui leisdavo į Achilą vaistus, bet kai jie baigėsi, sykį vidurio puolėją komandos draugai iš aikštės nunešė iki lėktuvo - bičiulis tiesiog nebegalėjo paeiti. Lietuvos medikai patvirtino, kad nuolatinis Achilo pumpavimas vaistais tik didino tikimybę pažeisti ar net nutraukti sausgysles. Lietuvos specialistai irgi kraipė galvas dėl Sabo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse. Jiems tokia idėja atrodė kaip beprotystė. Beje, pats A.Gomelskis viešai kritikavo Vilniuje A.Sabonį operavusius daktarus, jog būtent dėl jų kaltės Sabas vos nepraleido Seulo olimpiados. Kita vertus, Sabonio šeima iki šiol dėkinga medikams Vitkams, kurie operavo geriausią visų laikų Lietuvos krepšininką. Kaip istorija parodė, operacija nebuvo tokia prasta, kaip pyko A.Gomelskis - Sabas profesionalų krepšinyje vėliau dar žaidė 17 metų. Patys „Trail Blazers“ atstovai patvirtino, kad Kęstutis Vitkus su tėvu Mečislovu Vitkumi puikiai atliko operaciją. NBA klubas sovietų medikams taip pat pranešė, kad A.Sabonis dar nepasiruošęs grįžti ir neturėtų žaisti olimpinėse žaidynėse.
Nepaisant abejonių ir rizikos, Sabonis nusprendė dalyvauti olimpiadoje. Portlande A.Sabonis dirbo pagal griežtą režimą - jam buvo atliekami masažai, paskirtas gydymas ultragarsu, vonios, darbas su treniruokliais, pratybos su stimuliatoriais ir pratybos salėje. „Trail Blazers“ pagamino Sabui specialų batą, kuris mažino įtampą Achilo sausgyslei. Be to, amerikiečiai skyrė žaidėjui specifinę dietą. Atsakydami į pikto JAV rinktinės trenerio kritiką, Portlando komandos atstovai gynėsi, kad tiesiog norėjo maksimaliai pasirūpinti savo naujokų biržos šaukimu. Prieš dvejus metus, 1986-aisiais, „Trail Blazers“ jį pasirinko 24 šaukimu. Tiesa, A.Sabonis pats to nežinojo ir nedebiutavo NBA iki 1995-ųjų. Vėliau Sabas dar 7 sezonus gins „Trail Blazers“ garbę ir sužais 470 reguliariojo sezono rungtynių.
Seulo olimpinis triumfas: Aukso medaliai ir įsimintinos akimirkos
Seulo olimpinėse žaidynėse Sovietų Sąjungos rinktinė, kurios branduolį sudarė lietuviai, pademonstravo įspūdingą žaidimą. Nors A.Sabonis dar nebuvo pasiekęs optimalios sportinės formos po traumos, jis sugebėjo būti svarbia komandos dalimi. Jis sunkiai spėjo paskui atletiškus varžovus, bet lenkė juos gudrumu - štai atkovojęs kamuolį po savuoju krepšiu, jis per visą aikštę šveisdavo perdavimą į priekį, kur rezultatyviai išpuolį baigdavo komandos draugai. Tuomet dar tik 24-erių centras taip meistriškai valdė kamuolį, kad jokia dviguba gynyba nedarė jam problemų.
Sovietų atstovai tikino, kad tai sovietų medikų žodis bus galutinis. Savo ruožtu jie patys kaltino „Trail Blazers“ atstovus, kad šiuos veikia JAV rinktinės interesai, neva jie suinteresuoti susilpninti SSRS šansus laimėti auksą. „Saboniui viskas gerai. Jis žais, - nukirto A.Gomelskis. - Jis nežaidė 18 mėnesių, nesitreniravo. Bet Sabonis yra Sabonis. Tai didis talentas. Kai jis žaidžia, komandos psichologinė būsena žymiai geresnė. Jam viskas bus gerai.“ Prieš tai A.Gomelskis buvo minėjęs, kad galbūt Sabas praleis visą grupės varžybų etapą, kad pasisaugotų iki kovų dėl olimpinių medalių. Aha, kur gi ne - Sabas žaidė jau pirmosiose rungtynėse su Jugoslavija. Papa neturėjo didelio pasirinkimo ant atsarginių suolo, todėl greitai kėlė nuo jo A.Sabonį. Amerikiečiai samprotavo, kad be Sabo sovietų rinktinė neprilygtų JAV komandai ir nepasipriešintų Jugoslavijai. A.Gomelskio žvilgsnis buvo daug paprastesnis - sovietų rinktinėje daugiau nebuvo centro, kuris arba atitiktų žaidimo lygį, arba jo centimetrų standartus. „Su Saboniu mes turime realų šansą laimėti auksą“, - amerikiečių spauda cituoja A.Gomelskį.
Vis dėlto didysis A.Sabonio sugrįžimas nebuvo sėkmingas. Žadėjęs taupyti A.Sabonį iki kovų dėl medalių, jau pirmosiose rungtynėse A.Gomelskis metė jį į aikštę 25 minutėms. Po pusantrų metų pertraukos ant parketo grįžęs Sabas neišgelbėjo sovietų nuo pralaimėjimo 25 taškus įmetusio Draženo Petrovičiaus vedamai Jugoslavijai 79:92. Po dviejų Achilo operacijų žaidęs A.Sabonis pelnė 11 taškų (4/9 dvit., 3/5 baud.), atkovojo 4 kamuolius ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus. Amerikiečiai kritikavo A.Sabonio pasirodymą. „Nesėkmingas sugrįžimas“, - rašė „Washington Post“. Jiems pasirodė, kad centras priminė tik savo paties šešėlį. A.Sabonis pirmą kartą aikštėje pasirodė pirmajame kėlinyje sužaidus 10 min. 9 sek. (tuomet dar buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių). Sovietai tuo metu pirmavo 11:7. Tačiau su A.Sabonio išėjimu į aikštę, jugoslavai lyg tyčia pradėjo tritaškių lietų, panaikino 10 taškų skirtumą ir pertrauka prasidėjo jau Jugoslavijai pirmaujant 39:33. „Sabonis bėgo labai atsargiai ir per daug nešokinėjo. Jugoslavai specialiai nuolat veržėsi į baudos aikštelę. Po sovietų krepšiu jie graibstė kamuolius, kurių Sabonis negalėjo sugriebti. Jugoslavai laimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių 39:24“, - mačą analizavo „Washington Post“. Pats A.Sabonis po rungtynių nedaugžodžiavo: „Jaučiausi gerai.“ Daug iškalbingesnis jis buvo su savo bičiuliais rūbinėje. „Vyrai, pakeiskite savo filosofiją. Aš nesu tas pats Arvydas, kuris buvau prieš metus. Dabar atėjau jums tik padėti. Jūs turite žaisti, o ne žiūrėti į mane“, - bendražygį po daugybės metų vėliau citavo Rimas Kurtinaitis.
Taip pat skaitykite: Istorinės Seulo žaidynių krepšinio legendos
„Washington Post“ publikavo galimas sąmokslo teorijas, dėl ko A.Sabonis buvo mestas į aikštę, taip rizikuodamas ne tik savo karjera „Trail Blazers“, bet ir ateitimi krepšinyje. „Kai kurie liudininkai teigia, kad jis verčiamas žaisti“, - rašė amerikiečiai. „Washington Post“ po sovietų pralaimėjimo Jugoslavijai skelbė gan skandalingą informaciją. Remdamiesi savo šaltiniais, JAV žurnalistai rašė, jog rungtynių su Jugoslavija metu SSRS olimpinio komiteto vadovas Maratas Gramovas dukart reikalavo A.Gomelskio neleisti į aikštę A.Sabonio. JAV žiniasklaida jau iškart suuodė, kad šis sovietų pralaimėjimas panaikino galimybę susitikti su amerikiečiais finale. Kaip parodė istorija, SSRS ir JAV mūšis įvyks olimpinių žaidynių pusfinalyje.
Po poros dienų nuo sugrįžimo į aikštę, A.Sabonis žaidė dar daugiau - jau 29 minutes, per kurias jis vedė sovietus į pergalę prieš Australiją 91:69. Krepšį pasiekė tik 8 metimai iš 22, bet centro sąskaitoje buvo 17 taškų ir net 20 atkovotų kamuolių. Rezultatyviau žaidė tik Rimas Kurtinaitis, sukratęs 5 tritaškius iš 5 ir 21 tašką. Kurtis lakstė su tokia drakoniška šukuosena, kad uždėjus jam ne krepšininko aprangą, o odinę striukę, lietuvis labiau tiko roko grupei, o ne krepšinio komandai. A.Gomelskis pataupė Sabą pergalingose rungtynėse su Puerto Riku 93:81, kuriose visus reikalus išsprendė 32 taškus suvertęs Šarūnas Marčiulionis (13/16 dvit.), su šampano butelio dydžio bicepsais. Kol SSRS ramiai susitvarkė su Pietų Korėja (110:73) ir Centrine Afrikos Respublika (87:78), A.Sabonis buvo labiau tausojamas ir rungtyniavo mažiau nei po 20 minučių. Tačiau prasidėjus ketvirtfinalio etapui, Sabas vėl gavo didžiulį žaidimo krūvį. Per trejas likusias rungtynes jis nerungtyniaus mažiau nei po 30 minučių per susitikimą. Net 46 taškus pelnęs Oscaras Schmidtas su Brazilijos kompanija vos nepateikė staigmenos, bet sovietai atsilaikė degančiame etape - 110:105. Per 30 minučių Sabas surinko 12 taškų ir 9 atkovotus kamuolius, o rezultatyviausiai rungtyniavo Rimas Kurtinaitis, įskraidinęs 6 tritaškius ir 24 taškus.
Pusfinalyje Sovietų Sąjungos rinktinė susitiko su JAV komanda. Iš studentų krepšinio žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė išrikiavo puikų penketą, kuris vėliau pateks ir į NBA istoriją, bet nuo trečios minutės į priekį įsiveržusi Sovietų Sąjungos komanda daugiau taip ir nebeužleido ateities žvaigždučių. SSRS ir JAV starto penketai:
SSRS rinktinė: Tiitas Sokkas, Šarūnas Marčiulionis, Aleksandras Volkovas, Valerijus Tichonenka, Arvydas Sabonis.
JAV rinktinė: Charlesas Smithas, Mitchas Richmondas, Danas Marjele, Danny Manningas, Davidas Robinsonas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Šiose rungtynėse Sovietų Sąjungos rinktinė įveikė JAV komandą ir pateko į finalą. Finale Sovietų Sąjungos rinktinė susitiko su Jugoslavijos komanda ir po atkaklios kovos iškovojo aukso medalius. Vėliau finale buvo įveikta Jugoslavija ir A. Sabonis savo auksinių titulų kraitį užpildė - prie 1982-ųjų pasaulio čempionato aukso ir 1985-ųjų Europos čempionato bronzos buvo pridėtas ir olimpinis aukščiausios prabos medalis. Vėliau, jau su Lietuvos rinktine, A. Sabonis Barselonoje ir Atlantoje iškovojo olimpinę bronzą.
Seulo olimpiados reikšmė Lietuvai
Seulo olimpinės žaidynės tapo svarbiu įvykiu Lietuvai, kuri tuo metu dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuvos krepšininkų triumfas šiose žaidynėse ne tik parodė šalies krepšinio talentą, bet ir įkvėpė žmones siekti nepriklausomybės. Šis aukso medalis tapo simboliu, kuris vienijo lietuvius ir stiprino jų viltis dėl ateities.
1991 m. rudenį Lietuva pagaliau grįžo į olimpinę šeimą kaip nepriklausoma valstybė. Pirmasis savarankiškas bandymas startuoti buvo 1992 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje. Sportininkų sąlygos buvo prastos, jie turėjo vos kelis mėnesius pasirengti, todėl dideli lūkesčiai nepuoselėti. Kas kita - 1992 m. vasaros žaidynės Barselonoje.
Lietuvos rinktinė į pasaulio krepšinio žemėlapį su trenksmu grįžo 1992-aisiais, iš karto užlipusi ant Barselonos olimpinių žaidynių prizininkų pjedestalo. Nuo tada lietuviai nepraleido nė vienų olimpinių žaidynių, kartą tapo Europos čempionais, dar tris sykius žaidė žemyno pirmenybių finaluose bei įnirtingai kovojo dėl medalių pasaulio čempionatuose, turnyro prizininkų pakylą išbandę po pergalingo žygio 2010 m.
Lietuvos krepšinio rinktinės pasiekimai po nepriklausomybės atgavimo
Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos krepšinio rinktinė toliau sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose turnyruose. Ji nepraleido nė vienų olimpinių žaidynių ir iškovojo bronzos medalius 1992, 1996 ir 2000 metais. Be to, rinktinė tapo Europos čempione 2003 metais ir pasaulio čempionato bronzos medalininke 2010 metais.
- 1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės: Bronzos medaliai. Lyderiai: Arvydas Sabonis (23,9 tšk.), Šarūnas Marčiulionis (23,4 tšk.), Rimas Kurtinaitis (16,3 tšk.), Artūras Karnišovas (11,2 tšk.).
- 1996 m. Atlantos olimpinės žaidynės: Bronzos medaliai.
- 2000 m. Sidnėjaus olimpinės žaidynės: Bronzos medaliai. Lyderiai: Šarūnas Jasikevičius (14 tšk.), Saulius Štombergas (11,6 tšk.), Gintaras Einikis (10,4 tšk.), Darius Songaila (9,6 tšk.).
- 2003 m. Europos čempionatas: Aukso medaliai. Lyderiai: Arvydas Macijauskas (15,8 tšk.), Ramūnas Šiškauskas (14,8 tšk.), Šarūnas Jasikevičius (14 tšk.), Saulius Štombergas (14 tšk.), Eurelijus Žukauskas (10,2 tšk.).
- 2010 m. Pasaulio čempionatas: Bronzos medaliai. Lyderiai: Linas Kleiza (19 tšk.), Mantas Kalnietis (9,8 tšk.), Martynas Pocius (9,6 tšk.).
tags: #seulo #olimpines #zaidynes #lietuva #jugoslavija