Nors šis straipsnis skirtas krepšinio ir jo istorijos apžvalgai, atskira dalis skirta Lietuvos sportininkų pasirodymams olimpinėse žaidynėse. Straipsnyje siekiama apžvelgti kiekvieno Lietuvos sportininko pasirodymą, net jei jis atstovavo ne Lietuvos rinktinei, o, tarkime, TSRS ar kitoms šalims, tokioms kaip Amerika ar Kuba.
Lietuvos olimpinio judėjimo ištakos
Prieš pradedant, reikėtų trumpai paminėti Lietuvos sportininkų olimpinio judėjimo pradžią - istoriją, kada buvo pirmasis kartas ir kodėl iki pat 1992 metų Lietuva negalėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
1918 m. atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą grįžo pirmieji šalies sportininkai - Steponas Darius, Karolis Dineika, Viktoras Dineika, Kęstutis Bulota, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė ir kiti. 1919 m. gegužės 18 d. Kaune įkurta pirmoji sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga, gyvavusi iki 1920 m. rugpjūčio. 1920 m. rugsėjo 15 d. įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga įgijo ir naudojosi išimtine teise atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo 1924 m. surengtose vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Iš pradžių buvo nuspręsta siųsti 33 sportininkus, bet išsiuntė tik 15: 13 futbolininkų bei 2 dviratininkus. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0). Dviratininkai nebaigė 188 km ilgio trasos dėl techninių problemų.
Į 1928 m. vasaros olimpines žaidynes vyko 12 sportininkų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Geriausią pasiekimą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, kuris su kitais boksininkais dalinosi 5-7 vietas.
Taip pat skaitykite: Istorinis Lietuvos krepšinis Seule
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele Lietuva nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų. Buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Antanas Jurgelionis dalyvavo olimpiadoje kaip menų varžybų teisėjas.
Į 1936 m. vasaros olimpines žaidynes Berlyne Lietuva nebuvo pakviesta dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje.
Pirmą kartą Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. (3 krepšininkai, 1 boksininkas, 1 fechtuotojas). Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimi olimpinius medalius.
1990 m. atkūrusi valstybingumą, Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Visose vasaros olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai yra laimėję medalius.
Taip pat skaitykite: Istorinės Seulo žaidynių krepšinio legendos
Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse. Jauniausia Lietuvos rinktinės narė buvo plaukikė Rūta Meilutytė, kuriai 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse buvo 15 metų ir 133 dienos. Vyriausia šalies olimpiete tapo 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių dalyvė Daina Gudzinevičiūtė, kuriai buvo 46 metai ir 225 dienos. Daugiausiai medalių pelnė Virgilijus Alekna ir Gintaras Einikis (po 3 medalius).
Dar galima paminėti faktą, kad Lietuva kaip nepriklausoma valstybė dalyvavo 9 olimpinėse žaidynėse: 2 kartus prieš karą ir 7 kartus po Nepriklausomybės atgavimo. 2020 metų Tokijo olimpinės žaidynės Lietuvos šaliai bus 10-osios.
Lietuvos sportininkai ankstesnėse olimpinėse žaidynėse
1912 m. Stokholmo olimpinės vasaros žaidynės (Švedija)
Leonardas Syttinas (g. 1892 m. gruodžio 3 d. Vilniuje - ?) - Lietuvos šaulys iš Vilniaus gubernijos, atstovavęs Rusijos imperijos rinktinę 1912 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.
| Metai | Čempionatas | Vieta | Pozicija | Rungtis | Rez. |
|---|---|---|---|---|---|
| 1912 | Olimpinės žaidynės | Stokholmas, Švedija | 23 | Šaudymas | 81 taškas |
Nikolajus Voronkovas (g. 1883 m. Vilniuje) buvo 400 metrų laisvuoju stiliumi plaukikas. Atstovavo Rusijos imperijos rinktinei. Jo rungtyje finišavo tik 5 plaukikai, o iš viso startavo 10, iš kurių 5 nebaigė, tad teoriškai Nikolajus pasidalino 6-10 vietas.
| Metai | Čempionatas | Vieta | Pozicija | Rungtis | Rez. |
|---|---|---|---|---|---|
| 1912 | Olimpinės žaidynės | Stokholmas, Švedija | Pirmas raundas | 400 m plaukimas laisvu stiliumi | Nefinišavo |
1924 m. Paryžiaus olimpinės vasaros žaidynės (Prancūzija)
Šiose žaidynėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo Lietuvos delegacija. Į žaidynes buvo nusiųsta 15 sportininkų, kurie dalyvavo dvejose rungtyse: 13 futbolininkų ir 2 dviratininkai. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė dvejas rungtynes: prieš Šveicarijos komandą pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0), o prieš Egiptą - 0:10. Dviratininkai varžėsi 188 km plento lenktynėse, tačiau dėl techninių problemų (sugedo dviračiai) trasos nebaigė. 1943 m. Isakas Anolikas, naciams okupavus Lietuvą, IX forte buvo sušaudytas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Lietuvos futbolo rinktinei atstovavo: Stepas Garbačiauskas, Valerijonas Balčiūnas, Vincas Bartuška, Hansas Gecas, Georgas Hardingonas, Stasys Janušauskas-Jonušas, Leonas Juozapaitis, Eduardas Mikučiauskas, Stasys Razma, Stasys Sabaliauskas, Juozas Žebrauskas.
188 km plento lenktynėse dalyvavo Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinės žaidynės (Olandija)
Į Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos Lietuvos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Taip pat vienas lietuvių kilmės sportininkas atstovavo kitos šalies rinktinėje. JAV plaukimo rinktinėje startavusi lietuvių kilmės septyniolikmetė Albina Osipavičiūtė laimėjo du aukso medalius. Albina Liusi Šarlotė Osipavičiūtė (Albina Lucy Charlotte Osipowich) gimė 1911 m. vasario 26 d. Vorčesteryje, Masačusetso valstijoje.
Boksas:
- Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius, aukščiausiai pakilo į 5-8 vietas. J. Vinča (pussunkis svoris, iki 79,4 kg) laimėjo pirmąją kovą, bet ketvirtfinalyje turėjo pripažinti Pietų Afrikos atstovo pranašumą.
- Kazys Markevičius (lengvasis svoris, iki 61,2 kg) pralaimėjo pirmąją kovą prancūzui Georges Carcagne ir tenkinosi 17-24 vieta.
Dviračių sportas:
- Tanchumas Murnikas sėkmingiausiai pasirodė: jis 168 km plento lenktynėse tarp 63 dalyvių užėmė 50 vietą.
- Jurgis Gedminas buvo 55-tas.
- Isakas Anolikas nuotolio nebaigė.
- Vladas Jankauskas nuotolio nebaigė.
Sunkioji atletika:
- Pranas Vitonis (lengvasis svoris, iki 75 kg) trikovėje iškėlė 275 kg ir pasidalijo 15-16 vietą. Iškilmingoje atidarymo ceremonijoje jis nešė Lietuvos vėliavą.
Lengvoji atletika:
- Paulina Radziulytė. Parengiamąjį bėgimą baigusi devinta, galutinėje įskaitoje tarp 25 dalyvių ji tenkinosi 23-24 vieta.
- Haris Šveminas, dalyvavęs 100 ir 200 m parengiamuosiuose bėgimuose, į tolesnes varžybas nepateko. 100 metrų bėgime liko 63-71 vietose, o 200 m - 31-44 vietose.
- Julius Petraitis. Į jas nepapuolė ir Julius Petraitis, 5000 m parengiamojo bėgimo finišo liniją kirtęs dešimtas.
- Adolfas Akelaitis įveikė 160 cm aukštį ir tarp 35 dalyvių užėmė 33 vietą.
- Viktoras Ražaitis ietį numetė 51,16 m ir tarp 28 šios rungties dalyvių liko 26-tas.
Plaukimas:
- Albina Osipavičiūtė dalyvavo 100 m laisvuoju stiliumi rungtyje, nuplaukdama šį atstumą per 1 minutę 11 sekundžių. Tai buvo tuometinis olimpinis rekordas. Taip pat dalyvavo estafetės plaukime kaip JAV olimpinės estafetės rinktinės narė. 4 x 100 m estafetės distanciją JAV rinktinė įveikė per 4:47,6 minutes, taip pat pagerindama pasaulio rekordą. Iškovotos dvi pirmosios vietos, 2 aukso medaliai.
1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės (Šveicarija)
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą, dalyvavusį keturiose greitojo čiuožimo varžybų rungtyse. 500 m distancijoje jis buvo 28-as, 1500 m ir 5000 m - 25-as, o 10 000 m rungtis nebaigta dėl atlydžio. Vis tik, kai kuriuose šaltiniuose galima rasti, kad šioje rungtyje jo pasiekimas geriausias ir užimta 5 - oji vieta.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželio 14 dieną pirmasis Lietuvos žiemos olimpinių žaidynių dalyvis buvo suimtas NKVD ir ištremtas į Šiaurės Uralo lagerius. Tačiau K. Bulota ir tremtyje metė iššūkį - bandė pabėgti iš Sosnos lagerio. Deja, tai buvo paskutinis Lietuvos didvyrio žygis.
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės (Vokietija)
Lietuvos sportininkai nedalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse, bet JAV krepšinio rinktinės gretose olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas (Frank Lubin), vėliau atstovavęs Lietuvos nacionalinei komandai ir su ja iškovojęs 1939 m. Europos čempiono titulą. Būtent jo metimas lėmė lietuvių pergalę lemiamose Kaune vykusių pirmenybių rungtynėse su latviais.
1936 m. Berlyno olimpiadoje, kurioje krepšinis buvo pirmą kartą įtrauktas kaip olimpinė sporto šaka, 198 cm ūgio vidurio puolėjas buvo JAV krepšinio rinktinės, iškovojusios auksą, kapitonas. JAV rinktinė žaidynėse nugalėjo Estiją (52:28), Filipinus (56:23), Meksiką (25:10), o finale nugalėjo Kanados rinktinę rezultatu 19:8. Pranas Lubinas vidutiniškai per rungtynes pelnė po 11 taškų (antras pagal rezultatyvumą komandoje).
Pagal trenerio nurodymą, žaidėjai buvo padalinti į dvi komandas, kurios žaidė pakaitomis, žaidė su Estija (pelnė 13 taškų) ir Meksika (9 taškai), o finale nedalyvavo.
1948 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės (Šveicarija)
Šiose žaidynėse JAV bobslėjaus rinktinei atstovavo lietuvių išeivijos atstovas Edas (Ed) Rimkus. Jis su keturviečiu ekipažu laimėjo aukso medalius.
1952 m. Helsinkio vasaros olimpinės žaidynės (Suomija)
Lietuvos sportininkai po 24 metų pertraukos sugrįžo į olimpines žaidynes, tačiau vilkėjo ne tuo metu okupuotos savo šalies, o SSRS rinktinės aprangą.
Iš penkių Helsinkyje startavusių lietuvių trys namo grįžo su medaliais - olimpiniais vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo.
Žaidynių favoritu buvo laikomas boksininkas Algirdas Šocikas, tačiau jis pralaimėjo ketvirtfinalyje Nimanui.
Olimpinės duonos Helsinkyje taip pat paragavo fechtuotojas Juozas Ūdras. Asmeninėse varžybose jis liko 73-ias, o su komanda užėmė 11-ąją vietą.
1956 m. Melburno vasaros olimpinės žaidynės (Australija)
Net penki iš septynių Melburne kovojusių Lietuvos sportininkų iškovojo medalius.
Olimpinį sidabrą antrose žaidynėse iš eilės laimėjo Kazimieras Petkevičius, olimpiniais vicečempionais su SSRS krepšinio rinktine taip pat tapo Stanislovas Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Sidabro medalį iškovojo ir ėjikas Antanas Mikėnas.
Bronzos apdovanojimą pelnė boksininkas Romualdas Murauskas.
Antrose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs fechtuotojas Juozas Ūdras su SSRS komanda užėmė 7-ąją vietą. 20-tas liko bėgikas Jonas Pipynė.
Dar vienas faktas, kurį reikia paminėti tai, kad šiose olimpinėse žaidynėse Australijos krepšinio rinktinei atstovavo du lietuvių išeivijos atstovai Algimantas Ignatavičius ir Stanislovas Darginavičius (Dargis).
1960 m. Romos vasaros olimpinės žaidynės (Italija)
Iš Lietuvos į Romą nuvyko keturi sportininkai ir parsivežė tris medalius, o iki ketvirtojo trūko labai nedaug.
Olimpinį sidabrą iškovojo pavienę dvivietę su vairininku irklavę Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Jų vairininkas buvo rusas Igoris Rudakovas.
Bronzos medalį laimėjo ieties metikė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė.
Ketvirtąją vietą 1000 m distancijoje užėmė dvivietę baidarę kartu su ukrainiečiu Ivanu Golovačiovu irklavęs Mykolas Rudzinskas.
1964 m. Tokijo vasaros olimpinės žaidynės (Japonija)
Tokijo olimpinėse žaidynėse dalyvavo net 16 Lietuvos sportininkų. Iš jų net dešimt - irkluotojai. Penki lietuviai dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, o vienas - bokso.
Būtent boksininkas Ričardas Tamulis iškovojo vienintelį lietuvių medalį Tokijo žaidynėse. Mūsų šalies atletą tik finale įveikė lenkas Marianas Kasprzykas.
Per žingsnį nuo garbės pakylos liko Romos olimpinių žaidynių bronzos laimėtoja Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė - Tokijuje ji užėmė ketvirtąją vietą.
1988 m. Seulo olimpinės žaidynės
1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse A. Gomelskiui vadovaujant aukso medalius iškovojo ir lietuviai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis.
1988 m. Seulo vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo 8397 sportininkai iš 159 rinktinių. Daugiausia medalių iškovojo (iš viso medalius laimėjo 52 rinktinių atstovai): 1. SSRS - 132 (55, 31, 46), 2. VDR - 102 (37, 35, 30). Net 25 sportininkai iš Lietuvos dalyvavo Seulo olimpinėse žaidynėse. Jie rungėsi irklavimo, rankinio, krepšinio, lengvosios atletikos, futbolo, dviračių plento ir treko, plaukimo, žirginio sporto varžybose.
Keturi Lietuvos krepšininkai rungtyniavo olimpine čempione tapusioje SSRS rinktinėje - Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis.
Futbolo olimpiniais čempionais tapo du lietuviai - Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis.
Kada? 1988 m. Iškovoti medaliai? 15.
Arvydo Sabonio kelias į Seulą
„Kur treniruosiesi: „Žalgiryje“ ar Tarybų Sąjungos rinktinėje?“ - susidomėjęs 1988-ųjų vasarą Arvydą Sabonį kamantinėjo žurnalistas Vidas Mačiulis. Prieš 31 metus Sabas gūžčiojo pečiais. Bet jam buvo aišku viena - jis nežais olimpinėse žaidynėse. „Tai gal su „Žalgiriu“. Gal reiks ir rinktinėje, bet man gi neapsimoka - vis tiek nežaisiu olimpiadoje“, - įsitikinęs kalbėjo Arvydas.
Pusantrų metų be krepšinio kuteno Sabo krepšinio alkį. Jam dukart plyšo Achilo sausgyslė ir traumos patraukė fantastišką krepšininką į užribį 18-ai mėnesių. Dėl Sovietų Sąjungos 1984-ųjų olimpinių žaidynių Los Andžele boikoto A.Sabonis jau praleido vieną olimpiadą. Praleisti dar vienos - nė už ką. Net ir su dukart nutrauktu Achilu. Tad A.Sabonis pasiprašė Aleksandro Gomelskio kartu į Seulą, tik ne žaisti, o į kompaniją ilgamečiams bendražygiams nuotaikai pakelti ir morališkai palaikyti. Šios moralinės reabilitacijos reikėjo ir pačiam Sabui, užsisėdėjusiam veiksmo nuošaly. „Kaip turistas aš galiu važiuoti“, - jau kitame interviu drąsiau kalbėjo Sabas.
1983 m. A.Gomelskis pasikvietė A.Sabonį į Maskvą, kur stovyklavo sovietų rinktinė. Įsispyręs į šlepetes, žalgirietis pasirėmęs galvą nuobodžiai stebėjo vieną komandos treniruočių, kai staiga treneris po pratybų susistatė centrus ir išsikvietė jį į aikštę. Papa pravardžiuotas treneris skyrė pratimą, kurį Sabas išpildė klasiškai. A.Gomelskis mesdavo kamuolį žemėn ir šiam atšokus, spirdavo žaidėjams. Sabas pagavo, apsisuko ir su tomis pačiomis šlepetėmis įkrovė iš viršaus. „Na ką, viskas - važiuosi į olimpiadą! Esi puikios formos!“ - išsišiepė A.Gomelskis. „Kokios dar formos? Nėra dar jokios formos!“ - atkirto A.Sabonis. „Gerai atrodai - važiuoji į olimpiadą“, - įsikibęs savo laikėsi A.Gomelskis. Po treniruotės jis priėjo prie fizinio rengimo trenerio Aleksandro Kosausko, kuris po traumos nuolat individualiai dirbo su A.Saboniu, pabučiavo šiam į žandą ir tarė: „Ačiū tau už darbą.“
Skandalai ir raganų medžioklė
1988-ųjų rugpjūčio 30-ąją Maskvos naujienų agentūra TASS išplatino pranešimą, kad A.Sabonis žais Seulo olimpinėse žaidynėse. JAV rinktinės treneris ir „Trail Blazers“ vadovai pašiurpo sužinoję, kad Sabas gali sugrįžti į aikštę. JAV rinktinės treneris Johnas Thompsonas tuomet netgi kaltino „Trail Blazers“, kad šie padėjo 23-ejų vidurio puolėjui suteikdami profesionaliausias reabilitacijos sąlygas ir paruošė olimpinėms žaidynėms didžiausią konkurentą kovoje dėl aukso. Pats tuometinis „Trail Blazers“ prezidentas Harry Glickmanas nieko nežinojo apie sovietų sprendimą. „Žinau, kad jie labai norėjo jį matyti olimpinėse. Žinojau, kad treneris jį matė rinktinėje. Bet jeigu aš pats būčiau treniravęs olimpinę komandą, būčiau pasielgęs lygiai taip pat“, - tikino amerikietis.
Tik H. Glickmanas jau nebekomentavo paklaustas, ar šis skubotas A.Sabonio sugrįžimas į aikštę nekelia grėsmės sugriauti jo potencialią karjerą NBA. Tuo tarpu Rimas Kurtinaitis įsitikinęs - sovietų medicina tuomet dar nesuvokė, kaip elgtis su tokiais pacientais ir tokiomis jų traumomis. Jis prisimena istoriją, kaip sovietai kadaise Sabui leisdavo į Achilą vaistus, bet kai jie baigėsi, sykį vidurio puolėją komandos draugai iš aikštės nunešė iki lėktuvo - bičiulis tiesiog nebegalėjo paeiti. Lietuvos medikai patvirtino, kad nuolatinis Achilo pumpavimas vaistais tik didino tikimybę pažeisti ar net nutraukti sausgysles. Lietuvos specialistai irgi kraipė galvas dėl Sabo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse. Jiems tokia idėja atrodė kaip beprotystė. Beje, pats A.Gomelskis viešai kritikavo Vilniuje A.Sabonį operavusius daktarus, jog būtent dėl jų kaltės Sabas vos nepraleido Seulo olimpiados. Kita vertus, Sabonio šeima iki šiol dėkinga medikams Vitkams, kurie operavo geriausią visų laikų Lietuvos krepšininką. Kaip istorija parodė, operacija nebuvo tokia prasta, kaip pyko A.Gomelskis - Sabas profesionalų krepšinyje vėliau dar žaidė 17 metų. Patys „Trail Blazers“ atstovai patvirtino, kad Kęstutis Vitkus su tėvu Mečislovu Vitkumi puikiai atliko operaciją. NBA klubas sovietų medikams taip pat pranešė, kad A.Sabonis dar nepasiruošęs grįžti ir neturėtų žaisti olimpinėse žaidynėse.
Portlande A.Sabonis dirbo pagal griežtą režimą - jam buvo atliekami masažai, paskirtas gydymas ultragarsu, vonios, darbas su treniruokliais, pratybos su stimuliatoriais ir pratybos salėje. „Trail Blazers“ pagamino Sabui specialų batą, kuris mažino įtampą Achilo sausgyslei. Be to, amerikiečiai skyrė žaidėjui specifinę dietą. Atsakydami į pikto JAV rinktinės trenerio kritiką, Portlando komandos atstovai gynėsi, kad tiesiog norėjo maksimaliai pasirūpinti savo naujokų biržos šaukimu. Prieš dvejus metus, 1986-aisiais, „Trail Blazers“ jį pasirinko 24 šaukimu. Tiesa, A.Sabonis pats to nežinojo ir nedebiutavo NBA iki 1995-ųjų. Vėliau Sabas dar 7 sezonus gins „Trail Blazers“ garbę ir sužais 470 reguliariojo sezono rungtynių.