Patriotizmas šiandien reiškia daugiau nei aukojimąsi už tėvynės laisvę. Tai kasdienis darbas, dažnai tylus, be padėkos žodžių. Šiame kontekste svarbu prisiminti ir tuos, kurie garsino Lietuvos vardą toli nuo jos ribų, netgi atšiauriomis sąlygomis.
Patriotizmas: daugiau nei auka
V. Klausimas, ką šiandien reiškia būti patriotu, yra itin aktualus. Patriotizmas apima ne tik paaukotą gyvybę už tėvynės laisvę, bet ir kasdienį kantrų, dažniausiai tylų darbą, net nesulaukiant kuklaus „ačiū“. Pavyzdžiui, verslininkas Julius Davidonis, kuris per dvejus metus pastatė dešimt namų šeimoms, praradusioms būstus gaisro metu. Jo poelgis rodo, kad patriotizmas gali reikštis per kasdienę pagalbą ir rūpestį kitais.
Regina Zabielienė, Šiaulių „Motinos Teresės šeimų namų“ steigėja, padeda į gyvenimą kabintis globos namų auklėtiniams ir suteikia pastogę jaunoms mamoms, neturinčioms kur dėtis. Jos darbas atspindi nuolatinę paramą tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
„Misija Sibiras“: prisilietimas prie istorijos
Projektas „Misija Sibiras“ yra Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ rengiamas jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Kiekvienas norintis dalyvauti projekte užpildo anketą, kuri skelbiama kasmet balandžio-gegužės mėn. Iš užpildytų anketų atrenkama apie 70 žmonių, kurie yra kviečiami į antrąjį atrankos etapą - bandomąjį žygį Lietuvoje. Suburta nauja projekto dalyvių komanda Sibire lankosi vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais. Ekspedicijoje, trunkančioje apie dvi savaites, jaunimą lydi patyrę ekspedicijų vadovai. Po ekspedicijos į Lietuvą grįžusi komanda pradeda svarbiausią projekto etapą - projekto rezultatų ir veiklos pristatymus visuomenei. Tokie pristatymai, rengiami Lietuvos mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose ir t. t., trunka iki kitų metų balandžio mėnesio, t. y. iki naujos projekto dalyvių atrankos.
Tomas Jankus Gedulo ir vilties dienos minėjime Šv. Petro bažnyčioje Bostone pasidalijo savo įspūdžiais ir patirtimi su Bostono lietuvių bendruomene. Senelis buvo ištremtas į Mažąjį Ungutą, Krasnojarko kraštą. Atvykę į Lesosibirską, sutvarkę lietuvių tremtinių kapines, pastatėme 5,5 m aukščio kryžių. Keliaudami ir ieškodami lietuvių tremtinių gyvenviečių, kapinių susidūrėme su daugybę sunkumų, ne tik fizinių, bet ir emocinių, nes žygiuoti tris dienas kalvotomis vietovėmis, stengiantis nesutikti meškų ir įveikti atstumą sveikam, nešant ant pečių 20 kg kuprinę, buvo tikras išbandymas. Tačiau, pasak mūsų ekspedicijos vado, buvome ypač vieningi ir labai dainingi. Žingsniuodami Sibiro taiga, laukais, pievomis, upėmis ir pelkėmis traukėme lietuviškas dainas, tarp jų ir partizanų bei tremtinių dainas. Be to, visą kelią lydėjo uodai. Ekspedicijos metu sutvarkėme 9 tremtinių ir politinių kalinių kapines bei susitikome su Krasnojarsko srityje vis dar gyvenančiais lietuviais.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Ekspedicijos dalyviai susidūrė su sunkumais, ieškodami lietuvių tremtinių gyvenviečių ir kapinių. Fizinis išbandymas buvo žygis kalvotomis vietovėmis, nešant sunkią kuprinę ir saugantis meškų. Emocinis iššūkis - aplankyti vietas, kur kentėjo ir mirė tautiečiai. Vietiniai rusų gyventojai pasakojo, kad lietuviai buvo nagingi, darbštūs, ūkiški ir draugiški, padėję jiems išmokti ūkio darbų.
Ekspedicija keičia požiūrį, mąstymą ir sprendimus. Tomas Jankus teigia, kad nė vienas laimėtas medalis neprivertė taip didžiuotis Lietuva, kaip stovėjimas susikibus už rankų, giedant Tautišką giesmę Sibire, kapinėse, apsuptose laukinės taigos.
Lietuvos krepšininkų indėlis
Leonas Baltrūnas, žaidęs Lietuvos krepšinio rinktinėje 1937 ir 1939 m., 1944-ųjų vasarą surengė dešimties Lietuvos miestų krepšinio turnyrą („Dešimtuko“ turnyras). Auksiniu penketuku vadinti S.Butautas, V.Sercevičius, J.Lagunavičius, V.Kulakauskas ir K. Petkevičius traukė aplinkinių dėmesį. Studijuojantys Kaune, Kūno kultūros institute (KKI), jaunuoliai 1946 m. Netrukus šie krepšininkai įsitvirtino startiniame penketuke ir buvo pakviesti į „Žalgirio“ komandą, Lietuvos ir SSRS rinktines, tapo olimpinių žaidinių ir Europos čempionatų prizininkais, SSRS krepšinio pirmenybių laimėtojais.
Steponas Butautas krepšiniu susidomėjo Vilijampolės Veršvų mokykloje po antro laimėto Europos krepšinio čempionato 1939 m. S.Butauto žaidimas atsiskleidė 1951 m. Kauno „Žalgiryje“, kai komanda nugalėjo SSRS vyrų krepšinio čempionate. Porą metų S.Butautas vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai, o 1967-1968 m. ir 1970 m. dirbo su šeima Kuboje šios šalies vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneriu. Jo vadovaujama Kubos rinktinė Miuncheno olimpiadoje nusileido tik SSRS ir JAV krepšininkams.
Vincas Sercevičius 1943 m. per vienas tokių gaudynių Kaune V.Sercevičius paspruko nuo penkis kartus į jį šovusio nacių karininko. Tačiau to jam nepavyko pakartoti 1945 m. Po Kauno žalgiriečių pergalės 1951 m. SSRS krepšinio čempionate, buvęs Vorkutos tremtinys visgi buvo paskirtas KKI Žaidimų katedros vedėju ir pelnė krepšinio filosofo pravardę. „Žalgirio“ komandą, su kuria V.Sercevičius du kartus tapo SSRS čempionu, jis, kaip treneris, paliko 1956 m.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynių transliacijos: vadovas
Justinas Lagunavičius po lietuvių pergalės 1939 m. Vaikinukai žaidė K.Dineikos sukurtoje LGSF sporto organizacijoje. Būdamas talentingas gynėjas, garsėjantis inteligentišku žaidimu, J.Lagunavičius beveik 10 metų (1945-1954) žaidė Lietuvos rinktinėje, 1947 ir 1951 m.
Vytautas Kulakauskas niekada neįgyvendino svajonės žaisti už nepriklausomą Lietuvą - lietuviai žaidė SSRS rinktinėje, vilkėdami raudonus marškinėlius ir užsienyje buvo vadinami rusais.
Kazys Petkevičius 1944 m. vasarą Telšių „Džiugo“ komandos sudėtyje atvyko į Kauną žaisti istoriniame Lietuvos krepšiniui „Dešimtuko“ turnyre ir įstojo į KKI. Anot S.Karalevičiaus, K.Petkevičius išsiskyrė taikliais tolimais metimais iš kairiojo krašto, kamuolio valdymo technika, kas pravertė žaidžiant ne tik KKI , „Žalgirio“ komandose, bet ir Lietuvos bei SSRS rinktinėse. Tęsdamas mokslus Leningrade, ten ir dirbo, žaidė garsioje anuomet „Burevestniko“ komandoje.
Šie krepšininkai ne tik garsino Lietuvos vardą, bet ir patyrė tremtį, represijas ir kitus sunkumus. Nepaisant to, jie sugebėjo išlikti ištikimi savo sportui ir savo šaliai.
Sibiro lietuvių kasdienybė
Asta Gudonienė (Mockaitytė) gyveno Altajaus krašte, Ust-Kano kaime nuo pirmojo trėmimo - 1941-ųjų vasaros - iki pat 1964-ųjų. Ir tai į Lietuvą studijuot persivedė nelegaliai ir improvizuotai. Ust-Kano kaime - jos vaikystė, mokykla, žaidimų vietelės, gatviukės ir kalnai.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos prieš varžybas
Atvykus į Barnaulą, Altajaus krašto sostinę, jaučiamas kultūrinis šokas, tarsi laiko mašina nukelia 20 metų atgal. Mieste vis dar stovi Lenino paminklai, važinėja seni autobusai ir veikia kioskeliai su „kvaso“ bačkutėmis.
Sibiro lietuviai, likę Altajuje, sukūrė mišrias šeimas. Jų vaikai, anūkai ir proanūkiai dažniausiai lietuviškai nebekalba arba kalba labai menkai. Net patys lietuviai tarpusavyje bendrauja rusiškai dėl įpročio ir aplinkos.
Rusijoje tremtiniai priskiriami karo veteranų kategorijai ir naudojasi socialinėmis veteranų garantijomis. Barnaule stovinti lietuvio kurta skulptūra „Atsisveikinimas“, skirta tremtiniams atminti, pavadinta trumpai drūtai - „Politinių represijų aukoms atminti“.
Sibiro lietuviai išmoko mėgautis klajūno dalia. Jie kukliai prisistato, pavyzdžiui, „Esu Elvyra iš Turočiako“.
Danutė būdama trylikos, su keletu berniukų pabėgo iš Sibiro! Vaikai per porą mėnesių pargrįžo į Anykščius, pusalkaniai ir paišini slapstydamiesi po prekinių traukinių vagonais esančiose įrankių dėžėse.
Asta Gudonienė aplankė Ust-Kano kapines, kur reikėjo rasti Kastyčio Tamulaičio kapą. Jis žuvo autoavarijoj kalnuos drauge su kitais penkiais jaunuoliais. Kapinės taigoj už kaimo buvo apleistos, beveik kiekvieno kapo vidury kerojo medis ar stūksojo didžiulis skruzdėlynas. Po kapines laigo arkliai ir karvės, knisasi kiaulės.
Krepšinis lageriuose ir tremtyje
2011 metais, kai Lietuvoje buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas, kilo mintis įprasminti šį įvykį - juk tai buvo pirmas kartas po 1939-ųjų. „Buvo užtektinai vaizdinės medžiagos, kad galėtume parodyti tiek žaidybinį elementą, tiek krepšinio aikštelę, tiek sirgalių emocijas“, - paaiškina R. Driaučiūnaitė. Tiesa, apgailestauja, fotografijose išlikę prisiminimai tik apie vyrų krepšinį.
Pasak R. Driaučiūnaitės, krepšinio kultūra klestėjo iki 1940 metų ir buvo gana aukšto lygio. Tačiau prasidėjus pirmajai sovietų okupacija dauguma buvusių profesionalių krepšininkų pasitraukė į Vakarus. Tuo metu mažai kas nepatyrė represijų - tūkstančiai lietuvių atsidūrė tremtyje, lageriuose. „Vienu iš šviesesnių dalykų toje skurdžioje aplinkoje, skurdžiame laisvalaikyje tapo krepšinis“, - R. Driaučiūnaitė.
„Stalininiu laikotarpiu krepšinio kamuolys buvo deficitinė prekė, ypač sunkiai gaunama lageriuose kalintiems žmonėms“, - pasakoja muziejaus vyresnioji patarėja. „Tie kamuoliai toli gražu nebuvo apvalūs ir taip lengvai neatšokdavo“, - paaiškina. Bet aistros žaisti tai nesumažino.
R. Driaučiūnaitės teigimu, toli nuo tėvynės atsidūrusiems lietuviams krepšinis tapo būdu atsiriboti nuo kasdienybės išbandymų. Stalininiu laikotarpiu apie aktyvų sportą iš esmės negalėjo būti kalbos jau vien dėl to, kad politiniams kaliniams būdavo skiriami patys sunkiausi darbai: šachtose, tiltų statybose, prie geležinkelio tiesimo. Darbo diena trukdavo 12 valandų, o maisto tegaudavo menką davinį. „Vien kilus įtarimui buvo galima sulaukti kvietimo į apklausą ir būti uždarytam į karcerį“, - sako R. Driaučiūnaitė. „Viena jų ir buvo krepšinis“, - teigia pašnekovė.
Krepšinio varžybos vykdavo Komijoje, Mordovijoje, Kazachstane, Omske, Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte ir kituose regionuose. Tačiau žaidimo tradiciją, įsitikinusi R. Driaučiūnaitė, tarpukariu daugelyje nepriklausomos Lietuvos mokyklų krepšinis buvo viena populiariausių fizinio aktyvumo formų tiek tarp vaikinų, tiek tarp merginų. „Ten atsirado bendraminčių, kurie ir Lietuvoje žaidė krepšinį“, - mano R. Driaučiūnaitė.
Per visą sovietmetį lietuviams krepšinis simbolizavo tam tikrą protestą prieš sovietinę santvarką. Ir tai, anot R. Driaučiūnaitės, įrodo faktas, kad kiekviena lietuvių krepšininkų pergalė prieš CSKA būdavo tarsi pareiškimas, tarsi Lietuvos nepriklausomybės nešimas.
Tremtyje pabuvo ne vienas profesionalus Lietuvos sportininkas. Tarkime, 1937 metų čempionas Stasys Šačkus, 1939 metų čempionas Vytautas Leščinskas. Tiesa, ar jie ir tremtyje žaidė krepšinį, duomenų R. Driaučiūnaitė neturi.
Treneris Petras Valiušaitis tremtyje įdėjo labai daug pastangų ir subūrė tiek vyrų, tiek moterų krepšinio komandas. Jos visada būdavo Irkutsko srities pirmenybių laimėtojos, būdavo tarp lyderių. Pasak R. Driaučiūnaitės, Irkutsko sporto spaudoje labai daug rašyta apie P. Valiušaičio indėlį į srities krepšinio lygio kėlimą.
Antanas Daugnora: nuo Jenisiejaus iki Ariogalos
Antanas Daugnora gimė 1957 m. sausio 15-ąją Igarkoje, tremtinių šeimoje. Baigęs Krasnojarsko valstybinį kūno kultūros institutą, įgijo trenerio pedagogo diplomą. Lietuviui teko ragauti trenerio duonos, teisėjauti sporto varžybose. Vėliau net buvo Igarkos miesto sporto komiteto pirmininkas. Tik 1996 m. A. Daugnora įsikūrė Lietuvoje, Ariogaloje, kur dirba krepšinio treneriu Raseinių sporto centre.
„Atvykus iš Sibiro, Lietuva man buvo didžiulis iššūkis. Čia viskas buvo kitaip ir jaunimas dabar kitoks, palyginus su mano laikais, tačiau visi sportininkai, kuriuos treniravau, buvo šaunūs vaikinai, asmenybės“, - teigia A. Daugnora. Bene žinomiausias jo auklėtinis - Valdemaras Savostjanovas, ne vieną sezoną žaidęs Lietuvos krepšinio lygoje, atstovavęs šalies jaunių rinktinei ir su ja 2002 m. patekęs į stipriausių Europos komandų ketvertą.
Iki 1960 m. Igarkoje populiariausios sporto šakos buvo slidinėjimas ir sunkumų kilnojimas. Bet po to situacija pasikeitė: atsirado ir daugiau sporto šakų. Tai viename, tai kitame Igarkos miesto gale ėmė kurtis įvairiatautės krepšinio komandos. Lietuviai, mariai, kalmukai, ukrainiečiai, mordviai, rusai, vokiečiai, estai, latviai. Visi žaidė krepšinį. Patys įsirengdavo aikšteles, gamino krepšinio lentas, statė stovus, siūdavosi kamuolius, aprangas.
A. Daugnora su šypsena prisimena treniruočių sąlygas Sibire: „Žiema, sniego iki kelių, pučia stiprus vėjas, nosį žnaibo 50 laipsnių šaltis. Vienintelė išeitis - reikia šiltos striukės, o krepšinis gali palaukti. Ir staiga viduje kažkas apsiverčia ؘ- komandą užlieja įkvėpimas, akys ant kaktos, kaip patrakę puolam ant girgždančio sniego žaisti futbolą.“
1989 m. A. Daugnora su bendraminčiais įkūrė Igarkos „Žalgirį“. Ši iniciatyva vos nežlugo sulaukusi vietos valdžios pasipriešinimo, tačiau ją išgelbėjo žymių Lietuvos žmonių užtarimas.
A. Daugnora teigia niekada nepamiršiantis kelionių į Lietuvą su Igarkos „Žalgiriu“. „Mus su lietuviška duona nuoširdžiai pasitiko žmonės, apsirengę tautiniais drabužiais, jie laikė aukštai iškėlę tautines juostas. Lietuvoje su komanda lankėmės keturis kartus. Dalyvavome Pasaulio lietuvių žaidynėse 1991 ir 1995 metais. Mus visur vežiojo ir pristatinėjo tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Vytas Nėnius, karštai spaudė rankas Valdas Adamkus. Visi mus labai mylėjo, visur buvome laukiami“, - pasakoja A. Daugnora.
23 metų Lukas Paltanavičius 2016 m. dalyvavo „Misija Sibiras“ kelionėje į Igarką. Grįžęs į Lietuvą, aptiko trenerio A. Daugnoros adresą, sužinojo telefono numerį ir jam paskambino.
Mykolas Ruzgys: nuo Lietuvos iki Prancūzijos
Per kiek mažiau nei dvejus metus, praleistus Lietuvoje, lietuvių kilmės amerikietis Mykolas Ruzgys spėjo tapti šalies krepšinio žvaigžde, Europos čempionu ir surado pirmąją gyvenimo meilę - žmoną Danutę. Sovietų okupacijos nuo šeimos atskirtas M. Ruzgys visą gyvenimą bandė surasti savo artimuosius.
1940 metų birželio 15-ąją Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvos teritoriją reiškė M. Ruzgio išsiskyrimą su žmona Danute Vitartaite-Ruzgiene. Netekusi vilties išvykti paskui mylimą vyrą, M. Ruzgio žmona su ką tik gimusia dukra ant rankų grįžo į tėvų namus Girelės kaime, Šiaulių rajone.
1942 m. spalio 31 d. M. Ruzgys įstojo į JAV kariuomenę. Vienas iš įsimintinų M. Ruzgio momentų Antrajame pasauliniame kare - Buchenvaldo koncentracijos stovyklos tinklui priklausiusio padalinio, buvusio Ohrdrufe, išvadavimas 1945-ųjų balandį.
Pasibaigus karui, Prancūzijoje likęs M. Ruzgys greitai suprato, kur pakryps jo karjera po tarnybos JAV kariuomenėje. Europos čempionas, puikus treneris ir mokytojas atsirado ten, kur reikėjo iš naujo auginti krepšinį sugriautoje Vakarų Europoje.
Danutė Vitartaitė-Ruzgienė, likusi Lietuvoje, suprato, kad į JAV nepavyks išvykti dėl paties M. Ruzgio. Sovietų valdžios atstovai sugalvojo parašyti laišką M. Ruzgiui ir pasiūlė atvažiuoti į Maskvą treniruoti rusų krepšininkų. Tačiau Amerikos lietuvis rusams atšovė: „Aš į banditų šalį nekeliausiu!“
1949-ųjų kovas. Tik pradinį mokslą baigusio, tačiau iš prigimties nagingo ir darbštaus ūkininko A. Vitarto šeima džiaugiasi šia viešnage. Netrukus A. Vitarto šeima buvo ištremta į Sibirą.
Galiausiai moteris turėjo išsižadėti vyro pavardės. Tiesa, pirmosios meilės liepsna Danutės širdyje niekada neužgeso.
Išeivijos sportinė veikla
1957 m. lietuviai dalyvavo pirmu suruoštose Pabaltijo tautų žaidynėse. Clevelande įvykusiose krepšinio varžybose lietuviai turėjo nusileisti latviams; estai čia nedalyvavo.
Prie didesniųjų 1957 m. sportinių įvykių tenka priskirti ir Lietuvos krepšinio pergalių 20 metų sukakties minėjimą Čikagoje. Minėjimo programoje buvo suruoštas 5 geriausių š. Amerikos liet. krepšinio komandų turnyras, pasibaigęs Čikagos Akademinio Sporto Klubo Lituanicos laimėjimu. Minėjimo metu taip pat žaidė ir Lietuvos krepšinio veteranai, daugumoje buvę 1937-1939 m. Europos krepšinio pirmenybių dalyviai.
Šachmatininkas Povilas Vaitonis laimėjo Kanados meisterio vardą, o Povilas Tautvaiša išsikovojo pirmą vietą Illinois šachmatų pirmenybėse. Pranas Gvildys pelnė Kanados stalo teniso vicemeisterio vardą.
Tautinė olimpiada Kaune
Dvidešimties metų Lietuvos laisves sukaktį Lietuvos ir pasaulio jaunimas atšventė įspūdinga pirmosios Tautinės olimpiados švente, įvykusia 1938 m. Kaune, kuri virto lietuvių jaunimo džiaugsmo ir pasiryžimo triumfu. Tai buvo pirmasis toks darnus, didelis ir gražiai suorganizuotas pasaulio lietuvių sportininkų pasirodymas.
Olimpiados programoj buvo įvairių sporto šakų varžybos. Vyrų grupėje dalyvavo 24 komandos, o pas moteris žaidė - 16. Vyrų žaidynėse, be Lietuvos krepšinio vienetų, rungtyniavo Amerikos lietuvių penketukai, Liepojaus lietuviai, Vilniaus lietuviai ir Latvijos Liet. S. S. Moterų žaidynėse I-ji vieta atiteko LFLS penketukui.
Amerikos lietuvius sportininkus išlydėtuvių pusryčiai buvo suruošti konsulo Daužvardžio ir ponios Daužvardienės. Konsulas Daužvardis pabrėžė pirmutinės Lietuvos Olimpiados ir joje Amerikos lietuvių dalyvavimo reikšmę ir akcentavo tai, kad Olimpiadon vykstantiems svarbu ne tik būti gerais sportininkais ir tikrais džentelmenais, bet taip pat būti ir gyvais lietuviais - vartoti sklandžiai lietuvių kalbą.
Europos krepšinio čempionatas
Optimalios varžybų sistemos nuolat ieškojusi Tarptautinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA) prieš 1969 metų Europos čempionatą vėl įdiegė naujovių. Nauja atrankos sistema iš žemyno pirmenybių eliminavo vieną nuolatinę jo dalyvę Prancūzijos rinktinę.
Dešimt atrankos kliūtis įveikusių ekipų ir čempionės vardą gynusi SSRS rinktinė 1969 metų rudenį patraukė į Neapolį ir Kazertą. Kazertos arena tapo istorinio įvykio vieta. Joje nutrūko ilgiausia Europos čempionatų istorijoje 59 pergalių serija - nuo 1955 metų be pralaimėjimų žygiavusi SSRS rinktinė per grupės varžybas turėjo pripažinti Jugoslavijos komandos pranašumą.