Vandens slidžių istorija ir technika

Vandens slidės - dinamiška ir intensyvi vandens sporto šaka, reikalaujanti didelio fizinio pasirengimo, greitos reakcijos ir strateginio mąstymo. Ši sporto rūšis sujungia vandens atletikos ir komandinio žaidimo elementus, kur žaidėjai turi įveikti priešininkų gynybą ir pelnyti taškus, sviesdami kamuolį į vartus.

Vilniaus vandentiekio istorija ir Liepkalnio vandens saugykla

Norint suprasti vandens sporto šakų, įskaitant ir vandens slides, svarbą, verta prisiminti vandens reikšmę žmonijai. Vilnius yra vienas iš nedaugelio miestų, turinčių septynis kartus daugiau gėlo vandens nei jam reikia dėl aplink esančių upių, šaltinių ir vandens telkinių. Vilniaus vandentiekio istorija mums pasakoja, kad sostinės gyventojai troškulį malšino iš trijų pagrindinių vandenviečių: Bernardinų, Liepkalnio ir Tauro kalno. XIX a. pab.-XX a. pr. Vilniuje ėmė sparčiai kurtis pramonė, daug vandens sunaudodavo alaus daryklos, odos, popieriaus gamyklos. Pavyzdžiui, alaus pramonei buvo būtina vandentiekio sistema ir tyras vanduo.

Vienas įdomiausių požeminių Vilniaus statinių - Liepkalnio vandens saugykla - atverta lankymui. 1916 m. po kalnu įrengta šimtametė vandens saugykla priklauso vandentvarkos bendrovei „Vilniaus vandenys“ ir išsiskiria unikalia konstrukcija bei akustika - aidas joje atsikartoja net 5-6 kartus. Pastačius Liepkalnio vandens saugyklą vandens kiekis pradėtas matuoti modernesniu matu - kubiniais metrais (iki tol vandens kiekis buvo matuojamas kibirais). Saugykla naudota iki 1987 m., iki šiol strateginis miesto vandentiekio sistemos objektas buvo uždaras ir saugomas, nuo 2023 m. Liepkalnio vandens saugyklos paslaptys atvertos visiems. Energetikos ir technikos muziejus čia organizuoja ekskursijas ir kultūrinę veiklą. Muziejus įsikūręs pirmojoje viešojoje Vilniaus elektrinėje, pasakoja senosios elektrinės, Vilniaus istoriją, kuria interaktyvius užsiėmimus visai šeimai, domina lankytojus kultūros paveldu ir mokslu.

„Daugiau nei šešis dešimtmečius Liepkalnio vandens saugykla tarnavo kaip esminis infrastruktūros komponentas, užtikrinęs Vilniaus gyventojų aprūpinimą švariu vandeniu. Tai liudija mūsų pirmtakų, kurie suprojektavo ir pastatė šią požeminę konstrukciją, išradingumą bei įžvalgą, - sakė Energetikos ir technikos muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas. - Muziejaus gidai į šią vietą pažvelgė tiek istorikų, tiek inžinierių žvilgsniu. Jie papasakos apie vandens istoriją, slaptą, uždarą, saugomą objektą, jo architektūrą ir dėl to susidarančią akustiką. Šios ekskursijos yra duoklė mūsų kolektyviniam paveldui, priminimas apie pažangą, padarytą saugant vieną iš brangiausių mūsų išteklių - vandenį."

1941 m. Vilniuje kilo dizenterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, epidemijos, susargdinusios apie 10 tūkst. Įėjimas į požeminę vandenvietės konstrukciją. Ekskursiją apie vandens istoriją ir Vilniaus vandentvarkos technologijas veda Energetikos ir technikos muziejaus gidė Nerilė Urbonaitė. „Ši vieta buvo kaip baterija - jei vilniečiams reikėdavo daugiau vandens, iš saugyklos jis būdavo paduodamas pilnam poreikiui patenkinti, - pasakojo N. Urbonaitė. - Liepkalnio vandenvietė uždaryta 1987 m., paskutinį kartą pagal paskirtį panaudota Liepkalnyje įrenginėjant slidinėjimo trasas, kai gaminant sniegą buvo reikalingi dideli momentiniai vandens kiekiai. Vilnius jau turi 44 naujus, šiuolaikiškus vandens rezervuarus. O Liepkalnio vandenvietė šiuo metu yra vienintelė Lietuvoje atvira vandens saugykla."

Taip pat skaitykite: Viskas apie vandens slides: istorija, rūšys ir pramogos

„Tais laikais tai buvo brangus statinys, nes betonas ir gelžbetonis buvo naujovė, 1916 m. tęsėsi Pirmasis pasaulinis karas. Nepaisant to, Vilniaus centralizuoto vandens įrengimas vyko lėtai ir užtikrintai, - kalbėjo gidė. - Giliausia saugyklos vieta sudaro 9 metrus, o vanduo viduje pakildavo iki 3,40 metro. Taigi ji nebuvo tokia talpi, kaip, pavyzdžiui, iki šiol veikianti Tauro kalno ar Bernardinų vandens saugykla, manoma, todėl ir uždaryta. Liepkalnio vandens saugykla pasižymi ne tik gilia istorija, bet ir akustika. Apskritą patalpą 5 metrų gylyje dengia 8 kolonomis paremtas skliautinis kupolas. Čia yra įvykę unikalių pasirodymų: 2018 m. kompozitorė Juta Pranulytė sukūrė audiovizualinį kūrinį merginų chorui „Liepaitės“ ir interaktyvioms vizualizacijoms, „Vandenys“.

Liepkalnio vandens saugykloje Energetikos ir technikos muziejus organizuoja ekskursijas ir kultūros renginius. „Rudenį jau laukiame moksleivių, kuriems norime pademonstruoti aidą, garso galimybes, sukurti edukacinių užsiėmimų. Šią erdvę būtina išnaudoti įvairiems renginiams ir koncertams. Saugykla - paprastas pastatas, į jį veda laiptai, virš kurių paprasčiausiai pažymėti - 1916 - įkūrimo metai. Tačiau ataidintis garsas ir aido patirtis saugyklos lankytojams palieka didžiausią įspūdį“, - įsitikinusi N.

Vandensvydžio taisyklės ir priemonės

Vandensvydžio taisyklės yra gana paprastos, tačiau jų laikymasis reikalauja didelės disciplinos ir koordinacijos. Apžvelkime pagrindines vandensvydžio taisykles:

• Komandos sudėtis:
• Žaidimo trukmė:
• Tikslas:
• Žaidimo eiga:

Šios priemonės yra būtinos norint žaisti vandensvydį pagal oficialias taisykles ir standartus:

• Baseinas Oficialus baseino dydis, kuriame žaidžiamas vandensvydis, yra 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio vyrų varžyboms, o moterų varžyboms - 25 metrų ilgio ir 20 metrų pločio. Gylis turi būti bent 1,8 metro.

Žiemos pramogos ir slidinėjimas

Žiemos pramogos, pavyzdžiui slidinėjimas, kaip ir vasaros pramogos ne tik kad gali būti, bet ir yra labai populiarios bei įdomios. O geriausia tai, kad nesvarbu kuriame pasaulio krašte gyvenate, koks metų laikas yra, pasimėgauti žiemos teikiamomis pramogomis galima visais metų laikais. Jei gyvenate Ispanijoje ir karštą vasaros dieną pasvajojote apie žvarbų šaltuką slidinėjant nuo kalnų - jums tereikia įsigyti bilietą į vieną iš tokių kurortų (taip, kai kurie iš jų veikia ir vasarą) ir kalnų slidinėjimas pasiekiamas vos kelių valandų skrydžiu. Tiesa, prieš tai reikia pasidomėti, kuo yra ypatingos kalnų slidės ir lygumų slidės, tam kad jūsų slidinėjimas būtų sėkmingas.

Taip pat skaitykite: Viskas, ką reikia žinoti apie vandens slides

Kalnų ir lygumų slidės

Patyrę slidininkai, prisiminę save pačioje šio hobio pradžioje, jums patvirtins, kad kalnų slidės yra slidus reikalas jas renkantis ir tam reikia paskirti nemažai laiko. Tai nėra viena lengviausių užduočių, tačiau privaloma, todėl skubame į pagalbą.

Kalnų slidinėjimas kaip ir daugelis kitų sporto šakų - sportas, skirtas ne tik parodyti žmogaus gebėjimą kirsti finišo liniją maksimaliu greičiu, bet ir puiki pramoga visai šeimai. Šio aktyvaus sporto tikslas yra slysti žemyn iš anksto numatytu šlaitu, dideliu greičiu (kai kuriais atvejais net pasiekiant 130 kilometrų per valandą greitį) ir minimaliu posūkiu, kad pasiektų tą finišo liniją. Kai kalnų slidinėjimas Italijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ar bet kuriame kitame slidinėjimo kurorte pasirenkamas tiesiog kaip pramoga, siekiama užtikrinti gerą laiką ir įsimintinas akimirkas.

Kadangi kalnų slidinėjimas vyksta šaltesniuose kraštuose, todėl jums verta pagalvoti ir apie tinkamą aprangą. To reikia dėl to, kad jums būtų ne tik patogu ir šilta slidinėti, bet ir saugu nelaimingo atsitikimo atveju. Jūsų drabužiai turėtų būti lengvesni, nes papildomas svoris gali priversti jaustis nepatogiai. Taip pat pagaminti iš vilnos ar panašios, šilumą saugančios, prie kūno priglundančios medžiagos.

Slidinėjimas atsirado prieš kelis šimtus metų Skandinavijoje. Iš pradžių slidinėta tik praktiniais sumetimais, nes taip buvo lengviau judėti sniego pusnimis. Tačiau laikui bėgant, slidinėjimas po truputį tapo laisvalaikio leidimo forma ir net sportu. Jau XVI amžiuje buvo aprašoma tam tikra slidinėjimo įranga, kilimo į kalną ir nusileidimo technika bei varžybos. Žinomas faktas, kad nuo 1767 metų Norvegijos kareiviai varžydavosi, kas sugebės neparkritęs ir nesulaužęs slidžių nusileisti nuo kalno, o gal kuriam nors dalyviui tai pavyks padaryti netgi be lazdų. Tokios rungtynės vykdavo kasmet, stebint būriui žiūrovų. XIX amžiaus viduryje norvegas Sondre Norheimas sugalvojo kulno tvirtiklį, kuris leidžiantis nuo kalno arba pašokus vis vien išlaikydavo kojas pritvirtintas prie slidžių. Kita naujovė buvo slidės su tvirtinimo detalėmis. Vėliau Norheimas sukūrė pirmąsias siauresnes slides, kuriomis buvo paprasčiau čiuožti ir lengviau pasisukti minkštame sniege. 1930-aisiais kalnuose pastatyti pirmieji keltuvai, o netrukus kalnų slidinėjimas atskirtas nuo lygumų slidinėjimo. Pradžioje nuo kalno leistasi naudojant vadinamąją Telemarko techniką: kojos buvo maždaug trijų pėdų atstumu viena nuo kitos, kūnas stačias, rankos ištiestos į šalis pusiausvyrai palaikyti.

Slidžių gamybos technologija ilgą laiką nekito. Bėgant laikui, visgi imta naudoti kietesnę medieną, daugiau dėmesio kreipta į slidžių išlinkimą, slidžių priekis ir galas tapo kiek platesni nei vidurys, bet tai iš esmės buvo viskas. Vieną gražią 1947 metų dieną amerikietis sklandytuvų dizaineris Howardas Headas sugalvojo pirmą kartą gyvenime paslidinėti - ir jį apėmė baisus nusivylimas. Užuot linksmai čiuožus, jam teko kovoti su sunkiomis ir nepaslankiomis slidinėjimo priemonėmis. Juk turi būti koks nors būdas palengvinti slides, padaryti taip, kad jos čiuožtų greičiau ir būtų patogesnės, tikėjo Headas. Todėl metė visus darbus ir atsidavė savo svajonei - sukurti naujas slides. Trejus metus jis gamino vieną porą po kitos, ir žingsnis po žingsnio atsirado garsiosios „Head“. Šių slidžių vidus buvo pagamintas iš faneros, jos padengtos aliuminiu, šonai padaryti iš plastiko su nelūžtančia plieno briauna - tai buvo tikra revoliucija! 1950-aisiais slides pradėta gaminti ne iš medžio, o iš metalo ir plastiko. Jos pasidarė daug stabilesnės ir lengviau valdomos. Svarbiausias posūkis įvyko 1980 metų pradžioje. Kalnų slidžių gamintojui „K2“ įdiegus naujoves, rinkoje atsirado tokios slidės, kurių kraštai buvo labiau išlinkę, dėl to čiuožiant tapo daug lengviau manevruoti ar pasisukti. Paskui atsirado įvairūs kalnų slidinėjimo stiliai, pavyzdžiui: slalomas - klasikinis čiuožimas prižiūrima trasa, freestyle - akrobatinis slidinėjimas, freeride - čiuožimas nuo laukinių kalnų, tai yra visai nevalyta trasa, padengta storu sniego sluoksniu, backcountry - čiuožimas ratu, tai yra į kalną kylama slidėmis be jokios pagalbos, kad leidžiantis būtų pajustas absoliutus malonumas. Čiuožiant carving stiliumi svarbiausia - suktukų technika, pagrindiniai sukiniai atliekami slidėmis, kelius sukant į vidų ir išorę. Pagal kiekvieną slidinėjimo stilių pritaikyta ir atitinkama įranga. Paprastai skiriasi slidžių forma ir sandara. 1990-2000 metais populiarios buvo palyginti siauros slidės, kuriomis patogu čiuožti prižiūrimomis trasomis.

Taip pat skaitykite: Slidinėjimo atostogos Gruzijoje: ką reikia žinoti

Tiek lygumų, tiek kalnų slidinėjimui reikia sniego, slidžių, lazdų ir specialių batų. Kalnų slidininkams tikrai praverčia slidinėjimo lygumoje įgūdžiai. O lygumų slidininkai taip pat kartais trasoje turi nuokalnių, kuriose pasiekiamas nemažas greitis.

Kalnufanai.lt kalbina keturių žiemos olimpinių žaidynių dalyvį (1992, 1994, 1998, 2002 metais), daugkartinį Lietuvos čempioną Ričardą Panavą. Vilniaus miesto sporto centro slidinėjimo treneris ir Vilnius slidinėjimo klubo „Marsas“ įkūrėjas sako, kad išmokti slidinėti gali kiekvienas norintis, tačiau prieš pradedant reiktų įsitikinti, kad sportuoti leidžia sveikata. Pasak R.Panavo, galime mokytis slidinėti ir patys, tačiau jei norėsime šliuožti greitai, to greičiau ir taisyklingiau išmoksime su instruktoriumi. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokiu slidinėjimo stiliumi norime šliuožti, nes inventorius būna skirtingas. Pašnekovas priduria, kad, prieš įsigyjant slides, lazdas ar batus, būtinai reikia pasitarti su specialistais.

• Daugiau nei metus Lietuvoje slidinėti neturėjome galimybių. Ką pastebit dabar, kai po pertraukos pasnigo?
• Aš daugiausia dirbu su vaikais ir jaunimu. Mokau juos lygumų slidinėjimo subtilybių. Bet dabar jaučiu susidomėjimą ir iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie nori pradėti slidinėti arba nori prisiminti primirštus slidinėjimo įgūdžius. Tikrai pastebiu didėjantį susidomėjimą lygumų slidinėjimu. Tą mes galime pastebėti visi, užtenka pasivaikščioti Vingio parke ar Botanikos sode Vilniuje. Turbūt šis žiemiškas oras daugelį žmonių privertė prisiminti garaže ar sandėliuke padėtas slides ir jas išsitraukti.

„Kalnų fanai“ nuotr./Ričardas Panavas

• O kaip dėl tų žmonių, kurie niekada gyvenime nešliuožė slidėmis? Ką jiems patartum?
• Manau, kad slidinėti gali kiekvienas. Ir jaunesnis, ir vyresnio amžiaus žmogus. Tik reikėtų pagalvoti, ar esate pasirengę fiziškai, ar neturite kokių senų traumų, ar esate sveiki. Slidinėjimas yra aktyvi ir labai sveika veikla gryname ore. Slidinėjimo metu dirba viso kūno raumenys. Taip pat ši veikla stiprina širdies kraujagyslių sistemos pajėgumą minimaliai apkraudama sąnarius. Manau, kad kiekvienas gali pradėti slidinėti ir pats be kitų pagalbos. Tačiau turėkite omenyje, kad greičiausiai neišmanysite visų technikos subtilybių, todėl jei norėsite tobulinti techniką, didinti šliuožimo greitį, tai jums bus reikalingas treneris ar instruktorius. Bet jei slidinėjimas jums yra tik laisvalaikio praleidimo būdas, galimybė pabūti gryname ore, paklaidžioti po mišką, tai tikrai galite tuo užsiimti patys be niekieno pagalbos.
• Fizinis pasirengimas reikalingas?
• Kai aš dirbu su vaikais, visada pradedu nuo fizinio pasirengimo pratimų. Pradžiai įvairiapusiškai reikia sustiprinti viso kūno raumenis -tiek stambiuosius, kurie suteikia atsispyrimo jėgą čiuožiant, tiek vidinius smulkiuosius, kurie suteikia geresnę pusiausvyrą slidinėjant. Todėl kartais fiziškai stiprus žmogus negali realizuoti ar išvystyti didelio slydimo greičio dėl pusiausvyros trūkumo. Slidinėjimas sujungia ištvermę, jėgą ir techniką.
• O nuo kurio slidinėjimo stiliaus reikėtų pradėti? Klasikinio ar laisvojo, dar žinomo kaip čiuožėjo stiliaus?
• Anksčiau būdavo sakoma, kad geriausia pradėti nuo senojo t. y. klasikinio stiliaus, nes jis yra lengvesnis. Ir iš tiesų turbūt dažniausiai yra pradedama nuo klasikinio stiliaus. Jis priimtinesnis, nes artimesnis natūraliam žmogaus judėjimo būdui - bėgimui ar ėjimui. Tačiau yra žmonių, kuriems norisi iš karto pradėti nuo laisvojo stiliaus, ypač jaunesniems. Būna žmonių, kurie gerai čiuožinėja pačiūžomis ir jiems pereiti prie laisvojo stiliaus yra lengviau. Nes šliuožiant laisvuoju stiliumi vienu metu kontaktą su žeme turi ir šliuožia tik viena slidė ar pačiūža. Ir tuo pačiu metu reikia sugebėti išlaikyti pusiausvyrą.

123rf.com nuotr./Lygumų slidinėjimas

• Bet jei norime šliuožti kur nors miške, kur nėra trasų, tai be klasikinio stiliaus neapsieisime?
• Tikrai taip. Klasikinis stilius yra geras tuo, kad galime šliuožti bet kur. Kai pračiuožia pirmas slidininkas, tai kitiems jau lieka visai gera vėžė. Klasikinis stilius yra priimtinas, kai norime neskubėdami pažinti apylinkes. Tai panašu į paprastą ėjimą, tik pasispiriant slidinėjimo lazda. Jei turite tikslą dalyvauti varžybose ar gerokai pagerinti savo slydimo greitį, tai būtina išmanyti čiuožėjo stiliaus techniką. Be to, laisvuoju stiliumi patogiau šliuožti ten, kur yra plačios ir parengtos trasos, o sniegas suspaustas.
• Kaip išmokti čiuožti su lygumų slidėmis nuo kalno? Kaip įveikti baimę?
• Vaikus pradedu mokyti nuo mažų nuokalnių. O vėliau nuokalnes didiname. Svarbu žinoti, kad lygumų slidinėjime slydimo nuo kalno technika skiriasi nuo kalnų slidinėjimo. Kalnų slidinėjime slidės turi aštrias briaunas, kuriomis darome posūkius. Lygumų slidės tokių briaunų neturi, todėl vengiame posūkio ant briaunos. Posūkius darome slidžių perstatymo būdu, skirtingai nei kalnų slidinėjime. Paprastai nuokalnės nėra tokios stačios, todėl yra labai svarbu neprarasti greičio posūkyje. Su vaikais mokomės įveikti nuokalnes žaidimo forma, tai padeda geriau pajusti pusiausvyrą ir nugalėti baimę.

„Kalnų fanai“ nuotr./

• Tačiau reikia turėti omenyje, kad skirtingiems šliuožimo stiliams reikalingos ir skirtingas inventorius?
• Inventorius yra skirtingas abiem stiliams. Klasikiniam stiliui naudojame ilgesnes slides ir trumpesnes lazdas. Laisvojo stiliaus slidės yra trumpesnės, o lazdos ilgesnės. Tinkamai parinktas slidinėjimo inventorius leidžia lengviau ir greičiau įvaldyti pasirinktą slydimo būdą. Slidinėjimo batai pasirenkant slidinėjimo stilių taip pat skiriasi. Klasikiniam slidinėjimui skirti batai yra su žemesniu auliuku, nes čiuožiant šiuo stiliumi stipriai dirba čiurna ir blauzda. O laisvo stiliaus batai yra su auliuku, nes koja turi būti labiau fiksuojama. Svarbu atkreipti dėmesį, kad dėl neteisingai pasirinkto inventoriaus padidėja ir traumų tikimybė.
• Kaip su slidinėjimo apranga? Ar būtina pirkti specialią? O gal reikėtų pirmiau apžiūrėti savo spintas?
• Apranga tikrai neturėtų būti ta pati, kaip kalnų slidinėjimui. Šliuožiant su kalnų slidinėjimo apranga, pasijusite kaip termose. Slidinėjimo apranga turbūt panašiausia į skirtą bėgimui šaltu metų laiku. Svarbiausia, kad striukė būtų neperpučiama vėjo, su „Windstopper“ funkcija. Taigi visa apranga neturi varžyti jūsų judesių.

123rf.com nuotr./Lygumų slidinėjimas

• Kaip dėl inventoriaus? Reikia pirkti naują ar galima ieškoti ir dėvėto?
• Reikia žinoti, ko reikia. Kokiu stiliumi rengiesi čiuožti? Kokio ilgio slidžių, lazdų tau reikia? Specializuotoje parduotuvėje visada gausi daugiau patarimų iš specialistų. O ar patars turguje, ar perkant internete? Nežinau. Visada rekomenduoju prieš įsigyjant slidinėjimo inventorių pasitarti su išmanančiais specialistais.

Kalnufanai.lt primena ir apie kitas lygumų slidinėjimo teikiamas naudas. Šliuožiant lygumomis ne tik grūdinamas organizmas, deginamos kalorijos, gerinama laikysena, koordinacija, bet svarbiausia - ši veikla suteikia daug gerų emocijų! Švedijoje atliktame tyrime nustatyta, kad lygumų slidininkai ilgiau gyvena nepriklausomai, be kitų pagalbos. Norite laimingos senatvės? Slidinėkite. Daugiau apie slidinėjimą ir keliones skaitykite portale Kalnufanai.lt.

#

tags: #slidinejimas #ant #vandens