Lapių apylinkės, dažnai vadinamos Lietuvos Šveicarija, garsėja savo vaizdingu kraštovaizdžiu, legendomis apipintu Lapių piliakalniu, Lakštingalų slėniu ir galimybėmis aktyviai praleisti laiką gamtoje. Vasarą turistus vilioja plaukimas baidarėmis Minija, o žiemą ir pavasarį - ekstremalus plaukimas Žvelsos upe. Žiemos pramogų mėgėjai laukiami ant Utrių kalno, kur įkurta slidinėjimo trasa, siūlanti skirtingo lygio iššūkius. Šiame straipsnyje apžvelgsime slidinėjimo trasą Lapiuose, atkreipdami dėmesį į Utrių kalno trasos ypatumus, "Kalnų takų" pėsčiųjų maršrutus ir kitas pramogas, kurios prieinamos šiame regione.
Utrių Kalno Slidinėjimo Trasa: Atgimusi Tradicija
Vietiniams puikiai žinomas Utrių kalnas visada buvo neoficiali „slidinėjimo trasa“. Vos iškritus sniegui, apylinkių gyventojai mėgaudavosi čiuoždami nuo kalno rogutėmis ar slidėmis. Tačiau tik 2011 metais gimė idėja šią vietą paversti moderniu slidinėjimo kurortu.
Projekto Įgyvendinimas
Lapių bendruomenė 2012 metais dalyvavo LEADER programoje ir gavo finansavimą. Iš viso projektui buvo skirta daugiau nei pusė milijono litų, kurie buvo investuoti į keltuvus, sniego gamybos mašinas ir kitą būtiną įrangą. Sniegui gaminti naudojamas netoliese tekančios Minijos vanduo.
Trasos Charakteristikos
3 ha plote veikia keturios trasos, pritaikytos skirtingo lygio slidininkams:
- Ilgiausia trasa: 250 metrų
- Mėlyna trasa: 170 metrų
- Trasos pradedantiesiems ir vaikams: apie 85 metrai
Ant Utrių kalno slidininkus užkelia trys keltuvai. Moderniuoju per valandą bus galima pakelti 700 žmonių. Antrasis keltuvas - skirtas pradedantiesiems, o trečiasis - silpnesnis.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo atostogos Gruzijoje: ką reikia žinoti
Darbo Laikas
Lankytojams slidinėjimo trasos atviros visą savaitę:
- Darbo dienomis: 14-22 val.
- Šeštadienį: 10-22 val.
- Sekmadienį: 10-21 val.
Pradžia ir Ateities Planai
Oficialiai Utrių kalno slidinėjimo kurortas veiklą pradėjo gruodžio 30 dieną. Jau dabar, likus kelioms valandoms iki atidarymo, buriuojasi eilutė slidininkų. Pirmaisiais metais kurortas neketina konkuruoti su kitais šalyje esančiais slidinėjimo centrais. Pagrindinis tikslas - pradėti veiklą ir įsitvirtinti rinkoje. Ateityje planuojama plėsti paslaugų spektrą, pavyzdžiui, įrengti lygumų slidinėjimo trasas.
Verslo Poveikis Bendruomenei
Trasą įrengęs Lapių bendruomenės centras yra ne pelno siekianti organizacija, tačiau tikimasi, kad naujas verslas duos naudos bendruomenei, įdarbindamas vietinius gyventojus ir skatindamas regiono turizmą. Planuojama, kad uždirbti pinigai bus naudojami bendruomenės poreikiams, renginiams ir infrastruktūros gerinimui.
Utrių Kalno Slidinėjimo Trasos Projekto Iššūkiai
Prie šio projekto prisidėjo labai daug žmonių. Lengva tikrai nebuvo. Daug užtruko žemės sutvarkymo klausimai, techninio projekto parengimas, juk tai sudėtingas, pavojingas statinys. Utrių kalno slidinėjimo trasos projekto vadovas - lapiškis Gintautas Rusteika. Prieš trasos atidarymą jis nemiegojo jau ketvirta naktis: „Tai velnioniškas darbas, iškyla nemažai problemų. O atvykusieji dar pretenzijų pareiškia, tačiau sukandi dantis ir dirbi toliau. Dabar nuvykęs į kiekvieną slidinėjimo kurortą galėčiau nulenkti galvą, nes pamačiau virtuvę, supratau, ką tai reiškia.“ Pats G. Tokių savanorių entuziastų yra ir daugiau. L. Karbauskienė aiškino: „Iš pradžių įdarbinsime tik du kasininkus. Visa kita - savanoriškais pagrindais. Yra numatytos savanorystės sutartys, galima mokėti už kurą, maistą. Pirmais metais versimės taip“. Utrių kalno papėdėje besidarbuojantis gargždiškis Liudas Šakinis sakė esąs atsakingas už techniką: „Ar sniegą reikia pastumdyti, ar ką nors sutaisyti, aš darbuojuosi. Jau vakar čia pilna žmonių buvo. Kiti net iš Palangos atvažiuoja ir džiaugiasi, kad iki Plungės nebereikės keliauti“. Projekto sėkme tiki ir lapiškis Tomas Lukošius: „Žmonės labai laukia, kada bus atidaryta trasa, jau naktimis budi“. Vyrai patikina, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, stinga patirties, tad buvo sudėtinga perprasti ir dvi suomių sniego gaminimo mašinas. Per valandą viena pagamina 45 kubinius metrus sniego, visu pajėgumu jos dirba esant -7-10 laipsnių šalčiui.
Bendruomenės Pastangos Kuriant Trasą
Pašnekovė, žvelgdama į sniegu nuklotą Utrių kalną, teigė, jog sunku patikėti, kad ši vieta taip pasikeitė. Dar visai neseniai čia buvo kemsynas, prireikė 7-8 talkų, kol buvo sutvarkyta teritorija. 2012 metais Lapių bendruomenės centras pasirašė sutartį su Vietos veiklos grupe „Pajūrio kraštas“, gauta paramos suma iš ES - 590 tūkst. Lt, dar 59 tūkst. Lt kaip partneris prisidėjo Klaipėdos rajono savivaldybė, pati bendruomenė - savanorišku darbu. Vėliau Savivaldybė skyrė dar per 60 tūkst. Lt, nes projekte nebuvo numatytas elektros linijos iškėlimas. Kol kas veikia vienas keltuvas, tačiau projektas yra tęstinis. „Beje, mes gavome iš Žemės ūkio ministerijos dar 30 tūkst. Lt ir nusipirkome mažą vaikišką keltuvėlį. Jis bus pritaikytas vadinamajam varlininkui, kur galės tobulintis pradedantieji ir vaikai. Prie žiemos pramogų nepratę lietuviai raginami būti drąsūs, juolab kad bus galimybė pasisamdyti instruktorių - mokytis niekada ne vėlu. Slidinėjimo įranga bus nuomojama. Kita kalno pusė bus pritaikyta snieglenčių mėgėjams.
Taip pat skaitykite: Žiemos sportas Italijoje: Vialattea
Naujos Trasos Atidarymas
El. Klaipėdos rajone, netoli Lapių kaimo ant Utrių kalno prieš pat Naujuosius atidaryta nauja slidinėjimo trasa. Ją įrengusios Lapių bendruomenės atstovai sako didelio pelno nesitikintys, tačiau jau brandina idėjas kaip kalną pritaikyti ir vasaros pramogoms. Mėgėjiškų slidinėjimo trasų ant Utrių kalno būta ir prieš tris dešimtmečius, slidinėjimo entuziastai tuomet esą čia važiuodavę gausiai. modernioms trasoms įrengti prireikė trejų metų. Iš Europos sąjungos fondų gauta daugiau nei pusė milijono litų, lėšų skyrė ir Klaipėdos rajono savivaldybė bei Žemės ūkio ministerija. Beveik 4 hektarų plote įrengti trys keltuvai - vienas iš jų pajėgus kelti 700 žmonių per valandą, nupirktos dvi sniego patrankos, kitos įrangos. Bus 4 įvairaus sudėtingumo trasos. Atidaryti jas planuota sausio viduryje, tačiau prieš Naujuosius netikėtai spustelėjus šaltukui suskubta atidaryti bent vieną - ilgiausią - 250 metrų. „Kadangi sniego šitai trasai vienintelei pasiruošėm ganėtinai nemažai, turėtumėm išgyventi savaitę prie pliuso tikrai. Galbūt jeigu lietus - bus blogiau, tą dieną gal neslidinėsim, bet sausio viduriukas žada, kad dar bus šalčių“, - kalbėjo projekto „Utrių slidinėjimo kalnas“ vadovas Gintautas Rusteika. Trasą įrengęs Lapių bendruomenės centras - ne pelno siekianti organizacija, tačiau tikimasi, kad naudos bendruomenei naujas verslas duos. „Mes įdarbinom bendruomenę dabar du kasininkus čia vietinius žmones - tai va tokia nauda. Iš kitos pusės, jeigu užsidirbsime pinigų, tai tie pinigai bus arba čia norim dar kažką daryti tvarkyti ir tuo pačiu bus pinigų ir šventėm, ir išvykom, ir infrastruktūrai kažkokiai nedidelei susitvarkyti“, - sakė Lapių bendruomenės centro pirmininkė Laima Karbauskienė.
"Kalnų Takai": Pėsčiųjų Maršrutai Lapių Apylinkėse
Be slidinėjimo, Lapiai siūlo puikias galimybes aktyviam poilsiui šiltuoju metų laiku.
- Mėlynoji trasa: 6,8 km ilgio, skirta visiems turistams, mėgstantiems aktyviai leisti laisvalaikį.
- Raudonoji trasa: 4,5 km ilgio, ypatingai ekstremali, rekomenduojama tik patyrusiems žygeiviams.
Raudonąją trasą pasieksite keliaudami mėlynąja. Maršrute yra trys raudonosios trasos atkarpos (283, 280 ir 287 metrų ilgio), pažymėtos rodyklėmis, ant kurių nurodytas kilimo į kalną aukštis. Perėję vieną atkarpą, vėl grįžtate į mėlynąją trasą.
Maršruto Ypatumai
Maršrutas veda žvėrių pramintais takeliais, šlaitais, griovomis. Keliaudami šiomis trasomis, turistai turės galimybę susipažinti su Žvelsa - viena ekstremaliausių upių plaukimui baidarėmis Lietuvoje, pamatyti čia gyvenančius miško žvėrelius - usūrinius šunimis bei barsukus, bei aplankyti net 6 m storio Rudaičių ąžuolą.
Ką Galima Pamatyti Žygio Metu Žvelsos Slėnyje?
- Pavasarį: laukinių česnakų plantacijas, skroblus, nykstančias vinkšnas ir guobas, ,,ąžuolą milžiną", barsukų, usūrinių šunų buveines.
- Didžiąją pėsčiųjų tako dalį sudaro esami žvėrių takai, kuriais jie keliauja iš vieno šlaito į kitą.
- Pamatysite 3 atodangas, iš kurių viena yra slenkanti su visais medžiais bei tūkstančiais tonų grunto.
- Ledynmečio suformuoti ir milijonus metų gamtos globojami slėniai palieka nepaprastą žavesį.
- Rudenį: iš 4 metrų krentantį vandens krioklį.
Rekomendacijos Keliautojams
Keliaujant trasomis vadovautis nuorodomis ant medžių bei nukreipiamosiomis geltonomis, mėlynomis ir raudonomis rodyklėmis. Prieš pasirenkant keliauti raudonąja trasa, būtina įsivertinti savo jėgas ir galimybes, atsižvelgiant į kilimo aukščius (115, 85 ir 87 metrai). Keturračiais, motociklais ir kitomis motorinėmis transporto priemonėmis griežtai draudžiama važiuoti pėsčiųjų takais. Į žygį leistis su patogia, neperšlampančia avalyne, vandens buteliuku. Saugoti, nešiukšlinti ir gerbti gamtą. Mėlynosios trasos įveikimo laikas - apie 4 valandas, raudonosios - taip pat apie 4 valandas. Raudonąja trasa nerekomenduojama eiti žiemą.
Taip pat skaitykite: Krkonošės ir Šumavos slidinėjimas
Minijos Upė ir Jos Apylinkės: Gamta ir Pramogos
Minija, bene didžiausia Lietuvoje egzotiškos išvaizdos paukščių perimvietė. Kalba eina apie Tulžius (lot. Alcedo atthis, angl. European Kingfisher). Tai ryškiaspalviai paukščiai. Kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas, kojos ryškai raudonos. Jauniklių spalvos ne tokios ryškios. Snapas ir kojos rusvos. Įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Lizdus suka skardyje išraustame urvelyje iš smulkių žuvų atšakų. Smulkių žuvelių gausa - būtent tai, ko jie ieško šie ryškiaspalviai ir egzotiški paukšteliai. Vandens išgraužti skardžiai yra tinkami ne tik tulžiams, bet čia yra apsigyvenusios ir urvinės kregždės. Ten kur įsikuria gausios šių paukščių kolonijos skardis atrodo tarsi suvarpytas ar sušaudytas stambiais šratais. Urvelių gali būti dešimtys ar net daugiau, o atėjus laikui iš jų galveles iškiša apsiplunksnavę jaunikliai. Vešlios, Minijos upės potvynio užliejamos, pievos yra netinkamos žmonėms statyti namus, tačiau tinkamiausi namai visame pasaulyje nykstančioms Griežlėms (lot. Crex crex, angl. Corn Crake). Retai kas yra matęs šį skraidyti nemėgstantį paukštį. Slepiasi žolėse, aktyvesnė yra vasaros naktimis. Priversti ją pakilti labai sunku, nes persekiojama ji pirmiausiai naudojasi greitomis kojomis. Bėgioja labai greitai, vikriai ir žolių tankynėse jaučiasi žymiai geriau, negu ore. Ten kur griežlės apsigyvena, Minijos upės slėniuose, nuo vakaro iki vėlaus ryto be paliovos girdėti jų griežiantis garsas „dre-dre, dre-dre“. Įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Minija dar turi pakankamai natūralią savo ekosistemą, tad gyvybės joje netrūksta. Minijoje gyvenantys apsiuvai, lašalai, laumžirgiai parodo, kad Minijos upės vanduo yra pakankamai švarus. Natūralumą dar išsaugusioje upėje taip pat veisiasi saugoma laumžirgių rūšis - Pleištinė sketė (lot. Ophiogomphus cecilia, angl. Green Club-tailed Dragonfly), moliuskas - Ovalioji geldutė (lot. Unio crassus). Plaukiant baidarėmis Minijos upe ne vienas turbūt yra pastebėjęs palei vandenį zujančius, ar net taikančius nutūpti ant irklo, ar baidarės, ryškiai mėlynus skrajūnus - Gražutes (lot. Calopterygidae). Gražutės - bene gražiausia laumžirgių rūšis. Vandens turizmo mėgėjams jų palyda visada garantuota, nuo pat Minijos upės pradžios iki pat deltos. Jei kartais atidžiai pažiūrėtumėte jų užburiantį vaizdą, tai atrodytų, kad gražutės tarsi šoka prie pat vandens paviršiaus. Taip pat labai įspūdingai atrodo ir Srėliukės (lot. Coenagrionidae). Vėsus upės vanduo karštuoju metų laiku magiškai traukia pasinerti ir atsivėsinti, pasileisti pasroviui. Gyvybe ir energija trykšta visas povandeninis Minijos pasaulis. Regis net didžiuliai, dar ledynmečio atplukdyti, rieduliai ilgai neužsibūna. Stipri upės potvynių srovė jų pamatus kartais paplauna, tad vieni nunešami toliau, o kitus užneša upės smiltys. Sraunioje upėje mažutės smiltelės nuolatos keliauja. Vienos nunešamos žemyn, kitos atkeliauja į jų vietą. Matosi vandens žolės, kurios nuolat banguoja ir skleidžia begalinę ramybę. Banguojantys plūdžių ( lot. Potamogeton natans) ir kurklių (lot. Batrachium) sąžalynai hipnotizuoja ir padeda atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Plaukikas, nešamas vandens srovės, apsuptas upės žalumos, ramiai linguojančių augmenijos girliandų, gali savo akimis išvysti, kiek čia gamta yra įdėjusi meilės, bei išmonės. Kaip viskas tobulai sustyguota, kaip išmoningai kiekvienai būtybei yra numatyta savo vieta šiame Minijos upės pasaulyje. Dumblių ir žolių gausybė yra ne tik maistas daugybei organizmų, bet ir padeda jai apsivalyti. Jos sugeria daug papuolusių taršos elementų, o rėvose kunkuliuojantis vanduo prisotinamas deguonimi. Nuolatinis vandens judėjimas upės gyventojams atneša nuolatinius pokyčius, todėl čia gyventi gali tik prisitaikę šiam nuolatiniam judėjimui, organizmai. Žuvys turi turėti atitinkamą formą, bei stiprius raumenis, kad galėtų gyventi tokiam nuolat besikeičiančiame judėjime. Vos tik įbridus į kokią rėvą, jį nuolat apspinta mažos žuvelės - tai srovinės aukšlės ir rainės (lot. Phoxinus, angl. Minnows) , tikrosios sraunių upių gyventojos. Saulėta dieną, šio sraunumų gyventojos, spindi auksine šonine juosta ir primena akvariumuose laikomas neonines žuvytes iš Amazonės baseino. Žmonės mažai pažysta šias smulkias žuveles, jos nedomina jų kaip maisto šaltinis, o estetika ir grožis rūpi toli gražu ne visiems. Tačiau tikrai verta kada nors užsidėti nardymo kaukę ir pažvelgti į šį įdomų, unikalų povandeninį pasaulį. Dažnas, kuris tai jau yra padaręs, su nuostaba taria - tai tikras akvariumas. Kai vanduo upėje būna skaidrus, tarp nuskendusių šiekštų ir šakų, tuntais skrajojančių žuvų, į srovės ritmą plevėsuojančių žolių, tai tikrai susidaro įspūdis, kad žmogus patekai akvariumą. Palei dugną šmėžuoja pūgžlių pulkeliai, kiek aukščiau rainės, aukšlės, o kiek giliau sukinėjasi būriai jaunų šapaliukų, o išvydusios nardytoją, slėptis bando kuojos. Paprastieji kūjagalviai, šlyžiai, kirtiklai (vijūninių šeimos žuvys), kartuolės - tai smulkios, mažai žmonėms žinomos žuvys, o Minijoje aptinkamos gana gausiai. Saugomos Europos sąjungos mastu, įtrauktos į saugomų rūšių sąrašus, nes tokios žuvys gali išnykti staiga. Viena teršalų dozė per keletą dienų gali išnaikinti visas upės žuvis. Ir ne tik žuvis. Pavasarį, neršto matu, susirenka ne tik žuvys, bet ir žuvų protėviai - apskritažemeniai (lot. Cephalaspidomorphi). Jos priskiriamos upinės nėgės gyvena Baltijos jūroje ir minta stambesnių žuvų krauju, o neršti grįžta į savo gimtąsias vietas. Neršto metu šalia jų sukiojasi rainės ir medžioja skanėstą - nėgių ikrelius. Kai kurie iš jų išliks ir išsiritusios lervutės, vietinių žmonių neteisingai vadinamos vijūnais, įsispraus į dumblą, kur praleis trejus, penkerius metus ir bus geidžiamos plėšriųjų žuvų grobis. Po neršto visos nėgės žūva, o į jūrą atplaukia naujoji upinių nėgių karta, kuria čia gyvens iki brandos. Leidžiantis pasroviui ir patekus į gilumėlę, verta pažiūrėti ir į gilesnes sietuvas, nes čia jau slepiasi stambesnės žuvys - ešeriai, lydekos, meknės, šapalai, žiobriai. Dar visai neseniai būta ir stambių ūsorių, tačiau pastaruoju metu šių stambių, gražių žuvų beveik nebeliko. Vidurupyje, kur tėkmė labiau sulėtėjusi, galima aptikti labiau stovinčius vandenis mėgstančias žuvų rūšis - karšius, plakius, o upės žemupyje ir plačiųjų erdvių vandenims būdingas žuvis - starkius, bei šamus. Puiki vieta poilsiui ir pramogoms, kelionėms baidare, žvejybai, galima grožėtis nuostabia gamta, vaikščioti po lankytinas vietas, tik nepamirškime saugoti šį nuostabų gamtos kampelį.
Vandens Turizmas ir Poveikis Aplinkai
Labiausiai Minija yra mylima vandens turizmo mėgėjų. Būna dienų, kai baidarės juda šia upe nenutrūkstama vaga. Turistus lydi malonus krantinių tilvikų švilpčiojimas. Šis paukštis regis puikiai pritaikė prie vandens turizmo mėgėjų ir nebijo praplaukiančių baidarių. Dančiasnapiukams (lot. Mergus) blogiau, nes vos tik pamatę iš posūkio išnyrančią baidarę su žmonėmis, triukšmingai leidžiasi vandens paviršiumi bėgti žemyn upe. Taip sezono pabaigoje dauguma dančiasnapių šeimynų yra sugenama į upės žemupį, kur turizmo intensyvumas žymiai mažesnis. Antys už dančiasnapius kiek gudresnės, nes sugeba pasislėpti ir praleisti praplaukiančius baidarininkus ar kitus vandens turizmo mėgėjus. Tiesa, tiek didžiosioms antims ar klykuolėms (lot. Bucephala clangula, angl. Common Goldeneye, vok. Schellente) savaitgalį, dienos metu, pasimaitinti beveik nėra galimybių, nes labai daug baidarininkų ir kitų vandens turizmo mėgėjų. Nenutrūkstantis baidarių srautas Minijos gyvūnijai užsiimti kasdieniais reikalais galimybių beveik nepalieka. Būtina suprasti, kad net pati nekalčiausia žmogaus veikla, tapusiu masiniu reiškiniu, gali daryti didelį niokiantį poveikį, išvyti pačius spalvingiausius gyvūnus. Bet kokia intervencija į aplinką turi būti daroma pamatuotai, paliekant vietos ir pačiai gamtai. Saikingas vandens turizmas su gamta dera puikiai. Deja, bet šiandien Minija nėra saugoma pakankamai. Pakrantės niokojamos automobiliais, keturračiais, o vanduo teršiamas buitinėmis nuotekomis, brakonieriaujama. Ties Kartena jau galima pastebėti taršos pasekmes - didžiules, nemalonų kvapą sklendžiančias dumblių sankaupas, kurių augimas siejamas su organine trąša. Tarša ne vienintelis blogis, kurį žmogus daro Minijos upei. Atidžiau apsižvelgus galima aptikti srovės nuneštų brakonieriavimo įrankių - tinklų. Baidarių mėgėjai neretai aptinką besimėtančių tinklų fragmentų. Kartais brakonieriaujama net atvirai, vidurį baltos dienos, naudojami įvairūs sieteliai, gaunant neršiančius žiobrius, įvairūs žuvį užkertantys kabliai. Akivaizdu, kad politikai ir valdžios institucijos neskiria pakankamai dėmesio, kad žmogui atgaivą sielai ir poilsį suteikianti upė, džiugintų ir ateities kartas. Aplink upę dygsta ištisi gyvenami kvartalai, statoma net užliejamose pievose, tikrame žemdirbystės lobyne. Užstačius upę gyvenamaisiais namais, bei pristačius daugybę betoninių konstrukcijų upės lygiui pakelti, iš pirmykščio grožio liks tik prisiminimas. Vietoj šaltvandenės, lašišinės upės liks tik eilinė kūdra. Pakrantės žmonės praras pajamas, gaunamas iš turizmo, o lašišinės žuvys neteks paskutinės nerštavietės. Žmogus anksčiau ar vėliau supras, kaip svarbu išsaugoti tokias natūralias upes kaip Minija, nes jos yra tarsi ryšys, jungiantis natūralias ekosistemas, tarsi gyvo organizmo kraujagyslės, jungiančios gyvus gamtos organus - miškus, ežerus, pievas, įspraustus tarp žmogaus užstatytų miestų, ar dirbamos žemės plotų. Kiekviena gyvybės forma yra šio darnaus organizmo svarbi dalis, užtikrinanti darnų visos sistemos gyvavimą. Šiandien Minijos upė dar gyva, tiek aukštupyje, tiek deltoje knibžda gyvybė, ūdros dar randa pakankamai žuvies savo jaunikliams maitinti. Nuostabi gamta, kerintis grožis tik dar labiau sustiprina šį nuostabaus gamtos kampelio įvaizdį.
Minijos Upės Svarba Žvejams ir Gamtai
Ne tik paukščiams ir žuvims reikalinga ši upė. Čia mėgsta lankytis ir žvejai, kuriems yra ką veikti ištisus metus. Šiltuoju metų laiku kilniąsias žuvis vilioja muselininkai, spiningistai, plūdinės žvejybos mėgėjai, o žiemą ant ledo susirenka daugybė poledinės žūklės mėgėjų. Vasarą žmones traukia maudynės, o pavasarį - vaizdingas potvynis. Griaunanti vandenų jėga baugina žmogų, tad dar daug kur turimi galimybę grožėtis natūraliais slėniais, krantais, o žmonės iki šiol čia daug namų nestatė, miestų nevystė, nes pati upė apsaugodavo save. Žiemą žmonės čia taip pat turi ką veikti - apsnigti slėniai, ledu sukaustytas upės grožis, visa tai puikiai tinka laisvalaikiui praleisti. Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinyje slidininkai yra įsirengę puikią trasą. Draustinis saugo senslėnį ir slidinėjimo trasą nuo užstatymo, ir kitokio suniokojimo.
#
tags: #slidinejimas #prie #minijos