Žiema Vilniuje - tai ne tik sniegu padengtos gatvės, bet ir puiki proga prisiminti vaikystės džiaugsmus bei leistis į smagiausias pramogas lauke. Vingio parkas, vilniečių pamėgta poilsio vieta, žiemą tampa aktyvaus laisvalaikio centru, siūlančiu ne tik pasivaikščiojimus, bet ir galimybę slidinėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime Vingio parko galimybes slidinėjimui, kitas pramogas žiemą bei prisiminsime parko sporto istoriją.
Vingio parkas žiemą: slidinėjimo rojus
Kai iškrenta sniegas, vis daugiau tėvelių ieško vietų, kur galima smagiai praleisti laiką gryname ore su šeima ar draugais. Vilniaus miesto centras ir aplinkiniai rajonai gali pasiūlyti daugybę puikių vietų čiuožinėjimui rogutėmis - nuo gerai žinomų kalnelių parkuose iki mažiau atrastų vietų gyvenamuosiuose rajonuose. Vingio parkas yra viena iš tokių vietų, kur galima rasti kalniukų, tinkančių čiuožinėti rogutėmis.
Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija bendradarbiaudama su VšĮ „Sveikas miestas“ bei naudodama jų, iš Kūno kultūros ir sporto departamento rėmimo fondo skirtų lėšų įsigytą sniego motociklą bei sniego spaudimo stakles, Vingio parke paruošė plačias vėžes, puikiai tinkančias slidinėjimui laisvu stiliumi.
Be Vingio parko, Vilniuje galima rasti ir kitų vietų, tinkamų slidinėjimui ir čiuožinėjimui rogutėmis:
- Tauro kalnas: Šis kalnas turi atitvarą, tad yra saugus.
- Žvėrynas: Birutės gatvėje prie pėsčiųjų tilto yra kalniukų, tinkamų čiuožinėjimui.
- Ribiškės: Daug kalniukų, yra ir statesnių, tad puikiai tinka, kai patys norime pačiužinėti su vaikais.
- Varnikai, Žemaitės gatvėje: Ideali vieta pasivaikščioti Varnikų pažintiniame take, o tada paslidinėti toliau esančiuose kalniukuose.
Vingio parko sporto istorija
Vingio parkas - tai ne tik vilniečių pamėgta poilsio vieta, bet ir turtingą istoriją turinti erdvė, kurioje vyko įvairūs sporto renginiai, pradedant kultūrizmo varžybomis ir baigiant tarptautinio lygio lengvosios atletikos varžybomis.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo atostogos Gruzijoje: ką reikia žinoti
Kultūrizmo užuomazgos Vingio parke
Vingio parko istorijoje sportas užima svarbią vietą. Dar 1967 metais Vingio parko estradoje vyko vienas pirmųjų jaunos sporto šakos - kultūrizmo - renginių. Nuotraukoje iš tų laikų užfiksuotas atletų pasirodymas, o Lietuvos kultūrizmo žinovas Arūnas Petraitis atpažino vilniečius Konstantiną Belikovą ir Česlovą Tamulevičių, kurie demonstravo savo išugdytas raumenų sistemas. Įdomu, kad šalia podiumo matosi bokso ringas, o tai gali būti susiję su tuo, kad po metų Lietuvos boksininkas Danas Pozniakas parvežė Lietuvai pirmą olimpinį aukso medalį iš Meksikos.
Vis dėlto, kultūrizmas Lietuvoje ne visada buvo toleruojamas - 1972-1985 metais ši sporto šaka buvo net uždrausta, o atletai buvo persekiojami.
Vingio stadionas - lengvaatlečių oazė
Nepaisant kultūrizmo draudimo, Vingio parkas išliko svarbia sporto baze. „Vingio“ stadionas ir Lengvosios atletikos maniežas buvo vienintelės vietos, kur Vilniaus lengvaatlečiai galėjo treniruotis vasarą ir žiemą. Sportininkai džiaugėsi, kad stadione yra reikalinga sporto įranga, štangos, sektoriai, bėgimo takai, o pati vieta yra graži ir tvarkinga.
Stadiono atnaujinimas ir tarptautiniai standartai
Laikui bėgant, Vingio stadionas paseno ir neatitiko šiuolaikinių reikalavimų. Todėl buvo nuspręsta jį atnaujinti. Šiam projektui iš Valstybės investicijų programos buvo skirta 3,37 mln. litų. Po atnaujinimo stadione pakeista bėgimo takų ir sektorių sportinė danga, įrengti šuolių ir metimų sektoriai, atitinkantys tarptautinės lengvosios atletikos federacijos keliamus reikalavimus, stadiono tribūnose įrengta 2000 sėdimų vietų žiūrovams, sutvarkyta didžioji dalis aplinkos. Taip pat visiškai atnaujintas stadiono administracinis pastatas, kuriame įrengtos persirengimo patalpos sportininkams kartu su dušais pritaikytais ir neįgaliesiems, taip pat trenerių ir personalo darbo patalpos, treniruoklių salė.
Atnaujintą stadioną apžiūrėjęs Premjeras Algirdas Butkevičius padėkojo visiems prisidėjusiems ir pabrėžė, kad Vyriausybė ir toliau investuos į sporto infrastruktūrą ir pasistengs sudaryti kuo geresnes sąlygas treniruotis.
Taip pat skaitykite: Žiemos sportas Italijoje: Vialattea
Antrasis atnaujinimo etapas
Po pirmojo modernizavimo etapo stadionas jau buvo visavertiškai naudojamas, tačiau 2015-2016 m. numatytas antrasis etapas, kurio metu, investuojant apie 2,1 mln. litų, buvo baigta tvarkyti aplinka - šiuolaikiškai įrengti greta stadiono esantys teniso aikštynai, renovuota lauko treniruoklių salė, inventoriaus sandėlis, įrengtas stadiono aptvėrimas ir apšvietimas, sutvarkytos vandentiekio sistemos.
Vingio stadionas šiandien
Šiandien stadionas „Vingis“ yra vienintelis tokio tipo stadionas Vilniuje, kuriame šiltuoju metų laiku gali treniruotis profesionalūs sportininkai - šalies olimpinės rinktinės ir pamainos nariai. Čia rengiami lengvosios atletikos, šiuolaikinės penkiakovės, futbolo ir kitų sporto šakų olimpinės rinktinės ir pamainos sportininkai. Stadionu taip pat naudojasi Vilniaus miesto savivaldybės sporto mokymo įstaigos, fizinio parengtumo testavimus galės atlikti Lietuvos kariūnai.
Sportas ir laisvalaikis Vingio parke
Vingio parke laiką mėgsta leisti pačių įvairiausių sporto šakų mėgėjai ir profesionalai. Tačiau Vingio parkas - tai ne tik profesionalaus sporto vieta. Parko takais galima bėgioti, važinėtis riedučiais ir dviračiais.
Vingio parko istorija: nuo Radvilų dvaro iki šių dienų
Vingio parko istorija siekia XVI amžių, kai čia stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras. Vėliau teritorija priklausė jėzuitams, Vilniaus vyskupui, grafams Potockiams ir Zubovams, Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui.
Radvilų ir jėzuitų valdymas
Pagal A. R. 1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522-1593). 1593 m. dalis Lukiškių buvo padovanota jėzuitams. Taip vadinamos Jėzuitų Lukiškės tapo intelektualiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta. 1593-1774 m. čia vyko Akademijos mokslo laipsnių suteikimo ceremonialai.
Taip pat skaitykite: Krkonošės ir Šumavos slidinėjimas
XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m. šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai.
Vingio rūmai XVIII-XIX amžiais
Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, kiek vėliau - P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I, kur ir sužinojo apie karo pradžią. Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę.
1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis - Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu.
1812 m. caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas.
Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai. Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet likę pastatai tvarkomi. 1919 m. Vingio ferma perduodama S.
Vingio parkas XX amžiuje ir šiais laikais
1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau - 1975 m. 1930 m. 1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui.
Vingio parkas yra miškinga Vilniaus miesto teritorijos dalis, iš trijų pusių plaunama Neries upės srovės. Plačioje parko pievoje yra pastatyta masyvi estrada. Teritorija labiausiai žinoma kaip masinių tautos susirinkimų vieta. Turbūt svarbiausias istorinis renginys buvo 1988 metais rugpjūčio 23 dieną vykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengtas mitingas Molotovo - Ribentropo pakto metinių minėjimo proga.
Vingio parkas yra tradicinė Dainų šventės vieta. Teritorijoje vyksta koncertai su gausiausiu lankytojų skaičiumi ir ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis. 1997 metais roko grupė Fojė čia surengė atsisveikinimo koncertą, kuriame susirinko 60 000 žiūrovų. Šis koncertas iki šiol yra daugiausiai žiūrovų pritraukęs pasirodymas Lietuvoje. Vingio parke savo šou yra surengusios pasaulio žvaigždės - Lady Gaga, Andrea Bocelli, Elton John, Bjork, Sting, Robbie Williams ir kiti.
Teritorija pamėgta sportininkų. Ypač ryte čia galime pastebėti bėgančius, einančius ar joga užsiimančius vilniečius. Aikštė aplink estradą yra pamėgta poilsio ir laisvalaikio erdvė, kurioje nuolat gausu miestiečių. Čia veikia restoranas, maisto kioskai, pramogos vaikams. Parko dislokacijos vieta Neries kilpa - vingis, todėl miškinga teritorija turi ilgą upės pakrantės perimetrą. Pakrantės apaugusios gluosniais, juodalksniais, daug kur uosialapiais klevais. Vakarinėje parko dalyje, kitame upės krante matoma Plikakalnio atodanga. Atmintini gamtos paveldo objektai yra Vingio parko šaltinis ir liepų alėja.
Gamtos vertybės Vingio parke
Svarbiausia gamtinė vertybė čia yra miškas. Dauguma tai pušynas, vietomis auga eglių, beržų grupės. Miškas tvarkomas remiantis atsakingos rekreacinės miškininkystės principais. Nėra vykdomi jokie medienos derliaus nuėmimo darbai. Miške vyrauja vieno ardo pušynas su gausiai sužėlusiu klevo ir liepos pomiškiu. Pavienių pušų amžius čia siekia 200 ir daugiau metų. Vingio parko pušynas yra geras pavyzdys, rodantis, jog gamtinę brandą pasiekęs miškas, praradęs medieninę vertę, išlieka, nesupūna, bet puikiai užtikrina apsaugines funkcijas.
Didelei pamiškės augalų įvairovei įtaką daro pakraščio efektas (arba ekotonas), kai susitinka du skirtingi biotopai - miškas ir pieva. Tuomet drauge auga ir pievų augalai - paprastoji veronika (Veronica chamaedrys), aitrusis vėdrynas (Ranunculus acris), kiaulpienė (Taraxacum officinale), ir miško - paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella), geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon), miškinė notra (Stachys sylvatica). Įprasti pakrūmių gyventojai - baltažiedė ir dėmėtoji notrelės (Lamium album, L. maculatum), krūminis builis (Anthriscus sylvestris), vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata), didžioji dilgėlė (Urtica dioica), ugniažolė (Chelidonium majus). Pakrūmėse bei po medžiais vešintys augalai nėra labai dekoratyvūs, nepatraukia dėmesio ryškiais žiedais. Tačiau anksti pražystantys maži žiedeliai pasiūlo pirmuosius gaivaus nektaro lašus po žiemos bundančioms bitėms ir kamanėms. Augalų įvairovė leidžia vystytis ir įvairiems vabzdžiams, ypač drugiams, kurių vikšrai maitinasi tik tam tikrų rūšių augalų lapais. Todėl nepeikim dilgėlių, nes be jų nebūtų visiems mielų drugių dilgėlinukų (Aglais urticae) ir spungių (Inachis io). Krūmuose su dilgėlynais peri lakštingalos (Luscinia luscinia), žolėje - pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), kiauliukės (Saxicola rubetra). Prinokusių augalų sėklų laukia ne tik paukščiai, bet ir skruzdės, kurios, gabendamos sėklas į skruzdėlynus, kad apsirūpintų maistu, pasėja augalus naujose vietose. Prieš keičiant tokią ekosistemą, kurios visi gyventojai glaudžiai tarpusavyje susiję, visa tai reikia atidžiai įvertinti. Jei imsime pievas tvarkyti pagal savo poreikius: kirsti krūmus, naikinti dilgėles, dažnai šienauti, tuomet kažkas liks be namų, kažkas - be maisto, kažkas tiesiog žus betvarkant.
Vilniaus universiteto botanikos sodas Vingio parke
Vingio parko perlas - tai Vilniaus Universiteto botanikos sodo skyrius. Ilgas tradicijas ir istoriją turintis sodas maloniai stebina savo turtinga augalų kolekcija. Botanikos sodo komanda renka ir augina daugiau kaip 1200 pavadinimų augalų iš visų pasaulio geografinių zonų.
Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius: Istorija siekia XVI a., kai dabartinio skyriaus teritorijoje Radvilos įkūrė vieną pirmųjų Lietuvos reformatų mokyklų. Vėliau teritorijoje įsikūrė jėzuitai, kurie šioje teritorijoje tarp visų kitų augalų augino plačiai naudojamas tuometinėje farmacijoje vaistažoles.
Botanikos sode augalų kolekcijos pradėtos kaupti nuo 1921, tačiau jau seniau šioje įsikūrę jėzuitai augino turtingą kolekciją vaistažolių, kurios buvo naudojamos tuometinėje farmacijoje.
Kontaktai:
Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingio parke
Augalų geografijos ir sistematikos skyrius
M. K.
Vilniaus universiteto Botanikos sodo lankymas:
Botanikos sodas atidarytas lankyti nuo gegužės 2 d. iki spalio 31 d.
Karių kapinės
Rytinėje parko dalyje, ties tiltu į M. K. Čiurlionio gatvę yra karių kapinės. Tiesa, pirmieji palaidojimai buvo atlikti 1799-1800 metais maro epidemijos metu. Vėliau čia daugiausia buvo laidojamos įvairios karo aukos - Pirmojo, Antrojo pasaulinio karo vokiečių aukos, lenkai, kovoję dėl Vilniaus. 1799-1800 metais buvo statoma koplytėlė-mauzoliejus Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmonai Natalijai atminti. Prie to paties tako, vedančio iš M. K. Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Čia 1796 m. specialiai tam pastatytoje koplyčioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus karinio gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Vėliau šios kapinės atiduotos pravoslavams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai.
Kitos vietos Vilniuje, tinkamos slidinėjimui ir čiuožinėjimui rogutėmis
Ieškant vietų slidinėjimui ir čiuožinėjimui rogutėmis Vilniuje, verta atkreipti dėmesį ir į kitas vietas:
- Kalniukas už Vileišio g.
- Saulėtekio al.
- Kalnas miško pakraštyje, šalia Filaretų g.
- Stanevičiaus g. (kelios vietos)
- Fabijoniškių g.
- P. Žadeikos g. (kelios vietos)
- Gedvydžių g.
- Šalia Architektų g.
- Šaltkalvių g.
- Gerovės g.
- Medeinos g.
- Šalia Žemoji g.
- M. Kalneliai tarp Gelvonų g.
- Viršuliškių parkelis ir Čiobiškio g.
- Prie Giedraičių g.
- Šalia E.
- Už Žirmūnų g.
Be to, L. OK pasirūpino puikia 5 km. trasa Salotės - Karoliniškių miške (šalia Pilaitės ir Karoliniškių). Čia laukia keletas lėkštų, bet jėgos reikalaujančių įkalnių, taip pat keletas greitesnių nusileidimų. Yra ir daug lygių atkarpų, kurios puikiai tinka slidinėjimo pradžiamoksliui.
tags: #slidinejimas #vingio #parke