Sportas, kaip ir bet kokia žmogaus veikla, remiasi susitarimu dėl taisyklių laikymosi. Tačiau apgaulė sporte, ypač dopingo vartojimas, kelia didelį susirūpinimą. Nors dopingo vartojimas yra draudžiamas, sportininkai ir toliau vartoja draudžiamus preparatus, keičiasi tik vaistai ir metodai. Kai kuriose šalyse už dopingo vartojimą jau numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Dopingo vartojimo priežastys
Dopingo vartojimą sporte galima nagrinėti iš įvairių perspektyvų: etinės, teisinės, geopolitinės. Svarbu pabrėžti, kad pagrindinis principas turėtų būti garbingas elgesys, o apgaulė - smerktina. Apgaulė sporte yra ir saviapgaulė, nes sportininkas, negarbingai elgdamasis su savo varžovais ir pats būdamas tapęs žaidimo dalimi, pažeidžia ir savo paties integralumą.
Formaliai dopingo vartojimo priežastis galima skirti į vidines (susijusias su pačiu sportu) ir išorines - veikiau nulemtas politinių, konjunktūrinių ar sisteminių veiksnių.
Svarstydami, kas nulemia dopingo vartojimą tarp sportininkų, tam, kad geriau įsivaizduotume situaciją, galime užduoti ir priešingą klausimą: kodėl žmonės veikiau nevartoja dopingo, net jei įtaria, kad nemažai konkurentų į tai linkę? Atsakyti į šį klausimą prireiktų atskiros studijos, bet jei kalbėtume labai supaprastintai - tokia priežastimi paprastai būna motyvacija sportuoti ir nugalėti, t. y. žaidimas dėl paties žaidimo, o ne dėl išorinio rezultato. Juo ilgiau ir dažniau daromi pažeidimai sporto srityje, juo geriau išmokstama juos slėpti, - pavyzdžiui, yra ne tik preparatų, gerinančių rezultatyvumą, bet ir juos maskuojančių agentų (tarkime, diuretikų), kuriuos vartojant dopingo beveik neįmanoma aptikti.
D. Stanley Eintzenas nustatė, kad į deviacinį elgesį sporte labiau linkę tie atletai, kurie:
Taip pat skaitykite: Žymiausi Lietuvos sportininkų pasiekimai
- yra fiziškai ar dvasiškai išnaudojami trenerių, o patys tampa bejausmiais, traktuodami oponentus kaip priešus, o kitus asmenis - (tik) kaip priemones rezultatui pasiekti;
- yra ugdomi trenerių, skatinančių nepagarbą oponentams;
- yra sužeisti, o jų traumos „gydomos“ skausmą malšinančiais vaistais taip, kad jie galėtų grįžti į aikštelę anksčiau nei to reikalautų jų ilgalaikė sveikatos gerovė;
- studijuoja aukštosiose mokyklose, kuriose su jais elgiamasi nepagarbiai, reikalaujama pernelyg daug laiko ir energijos, ignoruojami jų akademiniai tikslai; sportuojantys studentai laikomi „pakeičiamomis dalimis“.
Be išvardytų priežasčių, susijusių su sporto vidine subkultūra, verta prisiminti, kad sportininkai ir su jais susiję asmenys tarpusavyje žaidžia, treniruojasi, važinėja į varžybas, kartu praleidžia laisvalaikį. Tokiu atveju gali susikurti ištisas nesąžiningų asmenų (sportininkų, trenerių, teisėjų, politikų, gydytojų, šeimos narių) tinklas, kurie vieni su kitais nuolat komunikuodami ir vieni kitus kurstydami sugeba pasidalyti įvairia patirtimi bei nuslėpti apgavystes.
Dopingo draudimo ir vartojimo peripetijos
TOK antidopingo taisykles nustatė 1967 m. 1970 m. buvo pareikalauta, kad per kiekvienas varžybas būtų tinkamos sąlygos atlikti tyrimus ir kad kiekvienas atletas sutiktų pereiti medicinos kontrolę. Kiekvienas, nesutikęs pereiti tokios kontrolės, ar tas, kurio testai buvo teigiami, buvo diskvalifikuojamas iš tolesnių varžybų.
1980 m. Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) suteikė nacionaliniams olimpiniams komitetams teisę visam gyvenimui uždrausti dalyvauti varžybose atletams, vartojusiems dopingą. 1987 m., siekiant suvienodinti standartus, TOK medicinos komisija rekomendavo dvejopą sankcijų sistemą. Ji buvo grįsta atskyrimu vaistų, skirtų gydymuisi, ir cheminių preparatų. Sankcijos priklausė nuo to, ar vartojimas buvo tyčinis, ar neatsargus, taip pat nuo pakartotinumo. Minimali sankcija - diskvalifikavimas vienoms varžyboms ir medalių atėmimas.
Diegdama antidopingo priemones, TOK kooperavosi su tarptautine narkotikų kontrolės organizacija Vienoje. Nepaisant šių pastangų, sportininkų mėginių ėmimas vykdavo nesistemingai ar net prieštaringai. Nacionalinės federacijos dažnai veikdavo pavieniui, bendri mėginių ėmimo, tikrinimo ir saugojimo standartai nebuvo įgyvendinami. Dar didesnė problema buvo ta, kad pareigūnai, kurių pareiga buvo užtikrinti taisykles ir puoselėti sportinius idealus, aktyviai ar pasyviai prisidėdavo prie draudžiamų preparatų vartojimo.
1990 m. buvo pranešta apie planus tikrinti atletų šlapimą visose pagrindinėse varžybose, netgi ne olimpiniais metais. Tuo pat metu kitu rimtu iššūkiu tapo kraujo perpylimai. Tikėta, kad savo ar svetimo kraujo perpylimas gali padidinti žvalumą. 1985 m. TOK uždraudė kraujo perpylimą, vis dėlto užtikrinti šio draudimo veikimą buvo labai sudėtinga. Beveik neįmanoma buvo nustatyti, ar atletui buvo perpiltas „nuosavas“ kraujas, jei jis pats neprisipažindavo.
Taip pat skaitykite: Aukso kiekis olimpiniuose medaliuose
2009 m. įvesti biometriniai sportininkų pasai. Juos pasitelkus tapo įmanoma aptikti nesąžiningą sportininkų elgesį remiantis netiesioginiais įrodymais (tam tikrais nukrypimais nuo normos pagal ilgalaikius paso rodmenis) - ši naujovė įvesta dėl pastaruoju dešimtmečiu išpopuliarėjusių manipuliacijų krauju.
Dopingo legalizavimo klausimas
Žmonės, esantys toliau nuo sporto, mėgsta klausti: kodėl dopingas neturėtų būti legalizuotas? Juk matyti, kad kova su juo reikalauja gausybės finansinių ir žmogiškųjų išteklių: sportininkai turi būti sekami, testuojami, tiriami jų mėginiai, be viso to, dar reikia nuolat suspėti su besivystančia modernaus dopingo pramone. Pirmas principinis atsakymas - dopingas kelia didžiulę grėsmę sportininkų sveikatai. Antra, veiksmai, susiję su draudžiamų medžiagų ir metodų vartojimu, stato į mažiau palankią padėtį sąžiningus sportininkus. Sportininkai, siekiantys sportinių rezultatų sąžiningais būdais, nukenčia, nes jų pasirodymas gali būti blogesnis. Tai yra rimtas kontrargumentas dopingo legalizacijos šalininkams: jei dopingas nebūtų draudžiamas, tai visi sportininkai būtų tarsi spiriami vartoti draudžiamas medžiagas, nes kitaip aukštų sportinių rezultatų pasiekti būtų bemaž neįmanoma. Pažymėtina ir tai, kad dopingo vartojimas meta šešėlį ant daugumos sportininkų, nevartojančių rezultatyvumą gerinančių medžiagų.
Pavyzdžiai iš sporto istorijos
Dopingo skandalai yra lydėję daugelį olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionatų. Štai keletas pavyzdžių:
- Džastinas Gatlinas: 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate nugalėjęs Usainą Boltą, tačiau anksčiau buvo diskvalifikuotas dėl dopingo vartojimo.
- Rusijos lengvaatlečių komanda: dėl dopingo skandalo nedalyvavo 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate.
- Benas Johnsonas: 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse iš jo buvo atimtas aukso medalis, nes jo šlapime buvo aptikta anabolinio steroido.
- Robertas Fazekašas: 2004 m. Atėnų olimpiadoje disko metimo rungtyje pasiekęs naują olimpinį rekordą, tačiau vėliau paaiškėjus, kad jo dopingo testas buvo teigiamas, rezultatas ir rekordas buvo anuliuoti.
Kova su dopingu Lietuvoje
Antidopingo kontrolieriai yra skaudžiai praretinę ir Lietuvos olimpiečių gretas. Pirmasis Lietuvai tarptautiniu mastu pakenkęs dopingo skandalas nuvilnijo 1992 metais, kai ketvirtąją vietą Barselonos olimpiadoje užėmusios šuolininkės Nijolės Medvedevos mėginyje buvo aptikta stimuliatoriaus mezokarbo pėdsakų. Disko metikas Romas Ubartas 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Po metų vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kuriame laimėjo ketvirtąją vietą, R. Ubartas buvo patikrintas ir - šlapime rasta anabolinio steroido boldenono…
Taip pat skaitykite: Olimpinio himno kūrėjai
tags: #sportininke #apgavo #olimpini #komiteta