Jaunoji Lietuvos laisvė reikalavo jos sargų - tų, kurie ją galėtų ginti žodžiu, siela ir kūnu. Šiame straipsnyje panagrinėsime sporto atgimimą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, apžvelgdami svarbiausius įvykius, asmenybes ir pasiekimus, kurie nulėmė dabartinę sporto padėtį šalyje.
Sportas Kovo 11-osios Akivaizdoje
Po 1990 m. kovo 11 d. ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aukščiausioji Taryba (AT) tapo nepriklausomybės gimimo vieta ir paskutine linija, kurioje jauna Lietuvos laisvė negalėjo mirti. Lemtingais 1990 m. ir 1991 m. vienas iš pašnekovų - 65-erių Arvydas Pocius, o kitas - 55-erių Tomas Vaitkevičius.
A. Pocius pasakojo: „Augau gražioje vietoje, Klaipėdoje prie jūros. Aplinka buvo tokia, kur nori nenori turi įsitraukti į kitų vaikų veiklą. Aišku, buvo ir vyresnio brolio įtaka, tas ant smėlio prie jūros imtyniavimas, grumtynės. Tėvas buvo tvirtas vyras, atsiklaupęs ant kelių mus su broliu vartydavo. Pirmosios pamokos buvo ten, vaikystėje. Aplinka sudėjo to fizinio aktyvumo pagrindus, fizinės jėgos. Brolis pradėjo lankyti laisvąsias imtynes Klaipėdoje, aš jaunesnis už jį dvejais metais, pamenu, kad vieną kartą nuėjau į varžybas pažiūrėti, kaip jam sekasi. Pamačiau, kad yra įdomu, jam neblogai sekasi, reikia ir man pabandyti. Nuėjau brolio pėdomis“. Jaunajam imtynininkui sekėsi gerai - A. Pocius po mokyklos baigimo jau buvo Lietuvos rinktinės narys, Lietuvos čempionas, Sovietų Sąjungos varžybų prizininkas.
Po studijų Kaune, Kūno kultūros institute, A. Pocius dėstė: „Buvau universalus imtynininkas, ne tik laisvųjų imtynių, teko ir savigynos imtynių varžybose dalyvauti, dziudo. Vėliau teko pereiti į šias imtynių rūšis. Gavau vėliau pasiūlymą dirbti vyriausiuoju dziudo ir savigynos imtynių treneriu tuometiniame Kūno kultūros ir sporto departamente, kuris vėliau tapo Sporto departamentu“.
T. Vaitkevičius pasakojo: „Tuo metu visi sportuodavome. Nuo pirmos klasės ateidavo visokie treneriai, įrašinėdavo į visokius sporto būrelius. Iš pradžių plaukimą lankiau, vėliau atsirado penkiakovė, tada ir plaukimą, ir penkiakovę kartu lankiau. Plaukime buvau kandidatas į sporto meistrus. Kartais su manimi treniruodavosi Robertas Žulpa (olimpinis ir Europos plaukimo čempionas - LRT.lt), sekdavome jį. Penkiakovėje taip pat perėjau visus etapus“. Kaip ir dauguma jaunuolių praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, T. Vaitkevičius teigė: „Visi mes užsiiminėdavome panašiais koviniais dalykais, nieko nežinai, randi kažkokią knygelę, nusikopijuoji, persibraižai. Atsirado vėliau video visokie, Bruce`as Lee, tai buvo viso to reikalo vadovai. Visokie improvizuoti pratimai, ką matydavai juostelėje video, bandei perkelti į savo realybę. Tų laikų buvo tokios realijos. Tais laikais oficialiai buvo dziudo, sambo, laisvosios imtynės, karate buvo draudžiama, o kas yra draudžiama, tas ir buvo įdomu“.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Po ketverių metų studijų, kai gavome diplomus, mus išvežė į Kaliningrado sritį, sovietinės armijos tankų pulką, kartu buvo ir iš Rygos universiteto būrys. Tris mėnesius ten turėjau bazinius kursus, vėliau išlaikiau egzaminus, tie, kas išlaikė, gavo atsargos leitenanto laipsnius. Po to, kas penkerius metus, jie mus pašaukdavo keliems mėnesiams. Paskutinį kartą mane pašaukė 1989 m., tuo metu jau buvome Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe. Nutrūko tie kursai. Per politinius užsiėmimus žiūrėjome SSRS Aukščiausiosios tarybos suvažiavimą, kuriame Lietuvos delegacija pareikalavo Molotovo ir Ribentropo aktų paskelbimo, Vytautas Landsbergis su visa delegacija protesto forma išėjo. Nutrūko dėl to visi mūsų kursai, jie pasimetė, o mes buvome iš Baltijos valstybių, nebenorėjo jie mūsų karinių paslapčių mokyti, dar kelias savaites tiesiog tempėme laiką ir viskas“, - prisiminė A. Pocius.
Panašius įvykius prisiminė ir 1989 m. tarnybą baigęs T. Vaitkevičius: „Dvejus metus tarnavau, tarnavau Vokietijoje tankų batalione prie pėstininkų pulko. Esu gavęs mechaniko-vairuotojo specialybę, vienintelis iš eilinių turėjau „M“ ženkliuką, kurį duodavo tik vyresnio rango kariškiams. Man mama 1988 m. siųsdavo Sąjūdžio leidžiamą laikraštį. Pirmi laiškai atėjo paprastai, visi kiti jau atėjo praplėšti. Pulke esantis KGB darbuotojas jau manęs klausinėjo dėl to. Tada gal 1988 m, rudenį, mus lietuvius visus nuo visų postų nuėmė, užlaikė mus dar tris mėnesius. Mus lietuvius stipriai jau tikrino“.
Sporto departamente dirbęs A. Pocius pasakojo: „Sporto departamente atsirado Sąjūdžio kuopelė, buvo paprašyta, kad reikia žaliaraiščių, reikia pasaugoti Sąjūdžio mitingus, lyderius. Buvome jauni, stiprūs, mokėjome kažką iš dvikovinių dalykų, buvo paprašyta, kad suorganizuotume dar kažkiek tų vyrų, kurie būtų stiprūs ir galėtų pasistumdyti su tais jedinstvininkais. Vėliau viskas atvedė į besikuriančią asmens apsaugos tarnybą, iki kol susikūrė profesionali tarnyba - Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius. Teko iki to laiko būti ir AT pirmininko asmens sargybiniu, atlikome savo pareigą, o kartu toliau dirbome ir Sporto departamente. Iš ten vis ateidavome į pagalbą, jei jos reikėdavo“.
Tuo tarpu T. Vaitkevičius teigė: „1990 m. reikėjo dirbti kažkur, dirbau gamykloje. Mitinguose stengdavausi dalyvauti. Su Arūnu Baranausku po kovo 11 d. susiskambinome, jis man sako, ateik pas mus į Aukščiausią Tarybą. Mes kartu su Baranausku lankėme penkiakovę, Baranauskas tuo metu jau dirbo AT. Gavo raštą gamykla, kad pervedimo būdu turiu eiti dirbti į AT. Gamyklos direktorius pasiutęs atbėgo, klausė, kas čia darosi. Gal jau AT pradėjau veikti nuo gegužės mėnesio“. Abu pašnekovai vienu ar kitu keliu dalyvavo ir besikuriančio ATAS veikloje, tiesa, T. Vaitkevičius tapo oficialiu ATAS nariu po to, kai šis buvo oficialiai įsteigtas 1990 m.
Tuo metu itin į sporto veiklą įsitraukęs A. Pocius teigė: „Lietuva buvo laisva ir nepriklausoma, supratau, kad prasideda nauja epocha, Lietuva yra atskira valstybė, gali dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose. Pamačiau, kad darbas bus įdomus ir perspektyvus. Grįžau į Sporto departamentą ir dirbau ten“.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
T. Vaitkevičius prisiminė: „Bandėme kurtis, prasidėjo budėjimai. Pradžioje šalia mūsų dar būdavo milicininkas. Pradžioje dar visi buvome kaip kas apsirengę, po to jau turėjome savo švarkelius. Jei būdavo koks mitingas, be žinių, be nieko, jau dirbome kaip apsauga, dubliuodavome apsaugą. Jei tu esi asmeniokas, stovi arčiau, tu - toliau minioje esi, žiūri, stebi“. Jis taip pat pridūrė: „Kartu buvo Stasys Sabalius, jis buvo sambo atstovas, Giedrius Dambrauskas, dabar jis yra Imtynių federacijos prezidentas. Visi buvo kažkokių sporto galų meistrai, iš Panevėžio atvažiavę buvo karate atstovai, žvėriukai pagal tą laiką, aukštai kojas kilnojo. Iš pogrindžio išlindo visi karate ir kitų kovinių sporto šakų atstovai, nes gi čia jau mūsų laisva Lietuva. Pas mus buvo ir treneris Šiškūnas, jis mus treniravo, Pranas Kasteckas mus treniravo, Jonas Paulikas, irkluotojų daug tarp mūsų buvo, Karate federacijos dabartinis prezidentas Romas Vitkauskas visada buvo šalia mūsų, mokino mus įvairių dalykų“.
Kaip prisiminė pašnekovas, budėjimai AT vykdavo ir ištisas paras, užduočių buvo itin daug, tačiau nuovargis visiems buvo nė motais: „Niekas negalvojo, kiek laiko dirbi, didžiuojiesi, kad esi nepriklausomoje Lietuvoje, gali veikti“. Vienas pirmųjų rimtų išmėginimų Lietuvos laisvei buvo jau 1991 m.
T. Vaitkevičius pasakojo, kad sausio 8 d.: „Visi mes ATAS akcentuojame sausio 8 dieną. Kažkas tuo metu lyg ir buvo neaišku, sujudimai gamyklose. Jautėme kažkokią įtampą, turėjome ir operatyvinį būrį, kuris rinko visą informaciją. Kalėdos praėjo ramiai, o sausio 3 d. jau eini į darbą, bet viskas keista, lyg ir per daug viskas ramu ir tylu. Sausio 8 d. nuėjome į treniruotę, turėjome visi savo racijas, jos visos vienu ypu pradėjo mirgėti. Gavome įsakymą staigiai grįžti į AT. Tuo metu buvome be mašinų, šokome į troleibusus, nuo Tuskulėnų rimties parko su troleibusu važiavome iki AT. Atvykę gavome jau komandas, pasiskirstėme į vietas, žmonės prieigose jau rikiavosi“.
A. Pocius pasakojo, kad sausio 8 d.: „Pirmasis rimtas šturmas buvo sausio 8 d., kai šturmavo sovietinė kariuomenė, perrengta civiliais rūbais, KGB agentai persirengę. Pagalbos reikėjo, buvo kreiptąsi. Žmonės ten nespėjo suvažiuoti iš visos Lietuvos, buvo kreiptąsi į vilniečius. Buvo priimtas sprendimas tuometinės vadovybės, kad Vilniaus pedagoginio instituto studentams būtų nutrauktos paskaitos ir studentai atžygiavo. Jie gyvatės principu palei sieną apjuosė vidinį kiemą, žmonių daugėjo, susidarė juosta, kur stovėjo mūsų žmonės, stengėsi tuos kitus atstumti“.
T. Vaitkevičius prisiminė: „Buvome mes ir viduje, ir išorėje. Išorėje mūsų vyrai palei sieną prie pagrindinių durų sustojo, atvyko kažkiek pagalbos ir iš kitų struktūrų. Per langą žiūrėjau į tą minią, tas šurmulys palengva augo. Susirinkę žmonės iš pradžių gana taikūs buvo, tada atėjo kažkokie kiršintojai, mes juos iškart išskyrėme. Jie pradėjo stumti masę, jie buvo tokie specialūs provokatoriai. Tada prasidėjo visų daiktų mėtymas ir tas šturmas“.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
A. Pocius pasakojo: „Po to kažkam šovė į galvą mintis panaudoti priešgaisrinę žarną. Ten kiek ir komiškai gavosi, nes ta žarna buvo nenaudota gal 10-15 metų, sudžiūvusi buvo, paleido vandenį, o jis neprasiveržia pro tą suplotą žarną. O kai vanduo jau pramušė, tas vanduo jau buvo tiek metų stovėjęs, surūdijęs, tie, kas jo gavo, ilgai prisimins. Tas momentas buvo vienas iš labiausiai įsiminusių, vandens pilna, šlapia, slidinėja visi“.
T. Vaitkevičius pasakojo: „Kai išlaužė duris, tada nusprendėme ir paleisti tą vandenį. Ne visos mūsų žarnos suveikė, aš išėjau į priekį, mano žarna suveikė, man padėjo Tadas Durgolcas. Buvo įsakymas kažkiek jų ir įleisti į tą patalpą, kažkiek jų įleidome. Kažkiek į vidų įbėgo tų protestuotojų, kažkiek ir šlapių omonininkų. Tie pradėjo rėkti, kad reikia išjungti vandenį. Vienas iš jų mane bandė pulti, atsukau vandenį į jį, susimušėme. Iki šiol geriausiai prisimenu, kai lietuviai pradėjo patys spraustis į kiemą ir užtraukė dainą „Lietuva brangi“, man iki dabar šiurpai nueina“.
A. Pocius prisiminė: „Buvo didžiulė psichologinė įtampa, ten buvau su kolegomis iš Sporto departamento, buvo tas pats Juozas Juocevičius, irklavimo vyriausias treneris Ignas, buvęs Tokijo olimpinių žaidynių akademinio irklavimo sidabro laimėtojas Vytautas Briedis. Valentinas Mizgaitis jau buvo etatinis Krašto apsaugos departamento darbuotojas, keletas graikų-romėnų imtynininkų buvo jo žinioje, Česlovas Jezerskas su savo klubo vaikinukais. Atlikome savo pareigą tuo metu, bet didžioji krūvio dalis buvo tiems, kurie buvo lauke, mes buvome viduje“.
T. Vaitkevičius pasakojo, kad nuo sausio 11 d.: „Nuo sausio 8 dienos aš visą laiką buvau AT, iš ten išėjau gal tik kovo 23 ar 24 dieną. Mes, ATAS, visu tuo metu prižiūrėjome tvarką. Sakyčiau ilgiausia naktis buvo nuo sausio 12 iki sausio 18 dienos. Visą tą laiką tvyrojo didžiulė įtampa. Žmonių galia tuo metu buvo didžiulė“.
A. Pocius pasakojo: „Man paskambino dziudo mokyklos direktorius, mano buvęs treneris Antanas Bubnelis, kuris yra buvęs tremtinys. Sako, kad bus dziudo čempionatas, ar bus? Aš gi neseniai dar buvau vyriausiu treneriu, sakau, Antanai, koks čempionatas, karas prasidėjo, o tu apie dziudo čempionatą? Sakau, kad reikia paramos, stiprių vyrų, čempionatą nukeliame. Sausio 11 d. teko prisiekti Lietuvos valstybei kaip kariui savanoriui, tai yra mano, kaip kario, pirmoji tarnybos diena“.
A. Pocius prisiminė: „Tos dvikovinės sporto šakos buvo mūsų ginklas, mes patys buvome tas ginklas. Reikėtų prisiminti ir karate vyrus, kurie vadovaujami Romo Vitkausko, šie vyrai irgi buvo Aukščiausioje Taryboje, jie buvo - po to sustiprino ATAS vyrus - papildoma apsauga. Kai pamatėme, kas vyksta, po pirmųjų objektų užėmimų, kai buvo panaudoti šaunamieji ginklai, supratome, kad čia jau ne juokai, plikomis rankomis daug nepadarysi, reikėjo pradėti greitai ginkluotis“.
T. Vaitkevičius pasakojo: „Mus vedė idėja, jaunatviškas maksimalizmas, tikėjimas, kad mes nepasiduosime ir esame stiprūs kartu. Tą minutę - kas bus, tas bus. Man suvokimas atėjo tik po ketverių ar penkerių metų. Kas ten galėjo būti… Būtų buvę baisu, ginklų turėjome labai mažai, žinių turėjome mažai. Visi net lemiamais momentais buvo susiskirstę, kas kaip šaudys, kas perims ginklą, jei draugas bus nukautas“.
A. Pocius prisiminė: „Visų pirma buvo pareiga. Buvo pareigos jausmas, kad kažkas turi tą padaryti, mes turime tą padaryti. Kitas dalykas buvo sporto išugdytas charakteris - nebijojimas gauti, žinai, ką tie smūgiai reiškia, žinai skausmą. Žinai, ką pats gali padaryti. Tie rusakalbiai, kurie rėkdavo, jie mūsų visiškai negąsdino, rėkimu kietas nebūsi. Sakydavom - ateik, jei toks drąsus. Būdavo, kad ir pasibaigdavo tuo parėkavimu, kiti gaudavo ten, kur reikia, ir viskas pasibaigdavo. Tas patyrimas sporte, dvikovinės sporto šakos davė savo ir padėjo. Po to, kai reikėjo vykdyti kitokias užduotis, susidurti su grasinimais, tas sporto užgrūdintas charakteris padėjo“.
Šie prisiminimai atskleidžia, kaip sportininkai ir sporto entuziastai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo, naudodami savo fizinį pasirengimą ir charakterį.
Sporto Politika ir Valdymas Po Nepriklausomybės
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sporto sistema iš esmės pasikeitė. 1990 m. balandžio mėn. vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įsteigtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. KKSD ir LTOK kartu pradėjo reformuoti Lietuvos sporto sistemą ir užmegzti tarptautinius ryšius. Pagal Vakarų šalių pavyzdį buvo sukurta klubinė sistema, įvairių sporto šakų federacijos įgijo visišką savarankiškumą, įkurtos naujos visuomeninės sporto organizacijos: Parolimpinis komitetas, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, Lietuvos asociacija „Sportas visiems“ ir kt. Sporto teisinio reglamentavimo pagrindu tapo 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Per dešimtmetį šis įstatymas šiek tiek paseno, todėl, atsižvelgiant į naujus poreikius ir aktualijas, 2008 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimas.
Sporto bendruomenė svarbiausius Lietuvos sporto klausimus pradėjo spręsti bendruose forumuose - sporto kongresuose. 2005 m. IV Lietuvos sporto kongrese buvo priimta ir patvirtinta Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategija iki 2015 m.
Krepšinio Atgimimas: Antroji Religija Lietuvoje
Krepšinis, sukurtas Džeimso Neismito XIX a. pabaigoje, šiandien yra viena populiariausių sporto šakų pasaulyje, o Lietuvoje jis užima ypatingą vietą, dažnai vadinamas „antra religija“. Šiame skyriuje apžvelgsime krepšinio istoriją Lietuvoje, nuo pirmųjų žingsnių iki reikšmingų laimėjimų tarptautinėje arenoje.
Pirmieji Žingsniai ir Populiarėjimas
Nors pasaulinė krepšinio istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, Lietuvoje krepšinis pradėjo populiarėti kiek vėliau. Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBA) įkurtai 1932 m., Lietuva prisijungė 1936 m., o tai žymėjo svarbų žingsnį šalies krepšinio raidai.
Įdomu, kad Lietuvoje krepšinį pirmosios pradėjo žaisti moterys. Vienas iš Lietuvos sporto pradininkų, S. Garbačiauskas, rašė, kad dar 1919 m. Lietuvoje pradėjo organizuotis moterys sportininkės, bet tik 1920-1921 m. jos pasirodė viešai ir pradėjo žaisti krepšinį. Tuomet žaista ne pagal JAV, bet pagal vokiečių taisykles - su mažesniu kamuoliu, be lentų. Rungtynės vyko Vytauto parke ir pritraukdavo daug žiūrovų.
E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės, vienos iš moterų sporto Lietuvoje kūrėjų, prisiminimai atskleidžia pirmųjų krepšinio žingsnių Lietuvoje entuziazmą: „Pasirinkome aikštelę prie paviljono, įrengėme persirengimo patalpą „kegelbane“, įsigijome kamuolį ir pastudijavę įvairias sporto šakas, pasirinkome basketbolą - krepšinį, kaip kolektyvinį, visapusiškai lavinantį kūną - estetinį sporto žaidimą.“ 1921 m. prie Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) buvo įsteigta moterų krepšinio sekcija.
Pirmasis Lietuvos Čempionatas
1922 m. balandžio 23 d. Kaune įvyko pirmosios oficialios krepšinio rungtynės. Pirmasis Lietuvos čempionatas surengtas spalio 4-10 dienomis, kuriame dalyvavo dvi moterų komandos - LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjunga). Po atkaklios kovos, LFLS tapo pirmosiomis Lietuvos čempionėmis.
Apie pirmųjų metų Lietuvos krepšinį S. Dariaus knygelėje „Basketbolo žaidimas“ rašoma: „1922 m. K. Dineika parengė pirmąją lietuvišką knygelę apie krepšinį „Krepšiasvydis vyrams“. 1923 m. krepšinis šiek tiek techniškai patobulėjo ir pagausėjo komandų skaičius. 1924 m. Kaune buvo surengtas pirmasis vyrų krepšinio čempionatas, kuriame rungtyniavo 3 komandos: LFLS I, LFLS II, LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmuoju Lietuvos čempionu tapo LFLS I komanda. Tais metais buvo surengti pirmieji krepšinio teisėjų kursai. Pirmąją teisėjo kategoriją įgijo keturi asmenys, tarp jų E. Garbačiauskienė ir S. Darius. 1925 m. Lietuvoje surengtos pirmosios varžybos dėl taurės. Moterų varžybų nugalėtojų taurę įsteigė operos dainininkė V. Jonuškaitė. Dėl taurės varžėsi 4 moterų krepšinio komandos. Tais pačiais metais krepšinį pradėjo žaisti studentai. Universiteto vyrų ir moterų komandos žaidė su „Aušros“ gimnazijos komandomis. 1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje sužaistos pirmosios tarpvalstybinės vyrų krepšinio rungtynės Latvija-Lietuva.
Nuosmukis ir Atgimimas
1927 m. Lietuvos vyrų ir moterų krepšinio čempionatai vyko tik tarp Kauno komandų. 1928-1931 metais krepšinis Lietuvoje buvo labai prislopęs. 1928 m. Lietuvos krepšinio čempionais vėl tapo LFLS vyrų ir moterų komandos. Tai buvo paskutinis Lietuvos krepšinio plėtros pirmojo etapo čempionatas. Prireikė penkerių metų, kol sumanymas perkelti krepšinį į uždaras sporto sales buvo įgyvendintas. 1932 metais Kūno kultūros rūmai išsinuomojo Kauno miesto sode buvusį vasaros teatrą sporto reikalams žiemą. Buvo įrengti krepšiai, pradėta treniruoti ir rungtyniauti žiemą. Taigi, 1932-uosius iš tikrųjų galima laikyti krepšinio atgaivos Lietuvoje metais.
1933 m. vėl atgaivintas Lietuvos krepšinio čempionatas (taip buvo vadinami Kauno miesto čempionatai). Tais metais dalyvavo 13 vyrų ir 6 moterų komandos. Žaidimas buvo žemo lygio. Reikšmingi Lietuvos krepšiniui buvo 1934-ieji metai. Tų metų spalio 10 d. Atidaryti Kūno kultūros rūmai (dabar centriniai Lietuvos kūno kultūros akademijos rūmai).
Triumfas Europoje
1936-ieji - Lietuvos krepšinio oficialaus įžengimo į tarptautinį krepšinį metai. Tų metų vasario 14 d. Lietuva buvo priimta į FIBA. 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse pirmą kartą vyko ir vyrų krepšinio komandų varžybos. Pirmaisiais olimpiniais čempionais tapo JAV krepšininkai, kurių komandoje buvo ir lietuvių kilmės žaidėjas Pranas Lubinas.
1936-uosius galima pavadinti aktyvaus mokimosi metais. Po Berlyno olimpinių žaidynių į Lietuvą atvyko P. Lubinas ir daugiau kaip du mėnesius mokė lietuvius krepšinio meno ir pats žaidė JSO komandoje. Metų pabaigoje Lietuvos komanda pirmą kartą nugalėjo Latvijos komandą 35:27.
1937 m. Rygoje įvyko II Europos vyrų krepšinio čempionatas, kuriame buvo pakviesti ir krepšininkai iš Lietuvos. Lietuvos rinktinę sustiprino iš Čikagos atvažiavę pajėgiausi to meto lietuvių krepšininkai P. Talzūnas ir F. Kriaučiūnas. Tačiau lietuviai nebuvo laikomi favoritais, bet nepaisant to, be pralaimėjimų pražygiavę visą čempionatą, tapo Europos čempionais. Du lietuviai pateko į simbolinį čempionato penketuką, tai P. Talzūnas ir F. Kriaučiūnas. Rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapo P.
1938 m. pradėta rengti Europos moterų krepšinio čempionatus. Pirmasis vyko Romoje. Žaidė 5 šalių rinktinės, tarp jų ir Lietuvos rinktinė, treniruojama P. Lubino. Lietuvės laimėjo tris iš ketverių rungtynių ir užėmė antrąją vietą. Tautinės olimpiados metu buvo surengtos krepšinio varžybos. Olimpiados suaugusiųjų krepšinio turnyre dalyvavo 24 vyrų ir 16 moterų komandų. Vyrų varžybose finale susitiko Amerikos lietuvių ir LFLS rinktinės.
1939 m. Kaune buvo surengtas III Europos vyrų krepšinio čempionatas. Teisę rengti čempionatą Lietuva įgijo prieš du metus II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Šiame čempionate pareiškė norą dalyvauti net 17 komandų. 1939 m. Lietuvos rinktinę sustiprino Amerikos lietuvis P. Lubinas. Lietuvos krepšininkai jau pirmose varžybose susitiko su, kaip vėliau paaiškėjo, pajėgiausiais varžovais - Latvijos krepšininkais. Rungtynės baigėsi vieno taško 37:36 skirtumu lietuvių naudai. Vėliau Lietuvos krepšininkai nesunkiai nugalėjo kitas rinktines ir vėl tapo Europos čempionais. Rezultatyviausias čempionato žaidėjas tapo estas V. Veskila, pelnęs 116 taškų, trečias - P. Lubinas (96), penktas - M. Ruzgys (77). Į simbolinį Europos rinktinės penketuką pateko F. Kriaučiūnas, V. Budriūnas ir M. Ruzgys.
Lietuvos Krepšinis Sovietmečiu
SSRS okupavus Lietuvą, krepšinio komandos nebegalėjo dalyvauti oficialiose Tarptautinės krepšinio federacijos rengiamose tarptautinėse varžybose. 1941 m. kovo mėnesį likę tėvynėje geriausi Lietuvos žaidėjai pirmą kartą dalyvavo oficialiose SSRS krepšinio varžybose - Leningrade vykusiame 8 stipriausių miestų rinktinių turnyre.
SSRS vėl okupavus Lietuvą, krepšinio komandos sėkmingai žaidė SSRS varžybose, geriausieji, patekę į SSRS rinktines, dalyvavo oficialiose tarptautinėse varžybose. Naujos krepšininkų kartos pirmasis rimtas egzaminas buvo SSRS 8 stipriausių miestų rinktinių turnyras, surengtas 1945 Kauno sporto halėje.
Kauno Žalgiris SSRS čempionu tapo 1951, 1985, 1986, 1987, vicečempionu - 1952, 1980, 1983, 1984, 1988, 1989, bronzos medalininku 1953, 1954, 1955, 1971, 1973, 1978, bronzos medalius pelnė Vilniaus Statyba (1979) ir Vilniaus Kibirkštis (1979, 1971, 1972, 1984); Kauno Žalgiris laimėjo SSRS taurę (1953) ir Tarpžemyninę Viljamo Džonso (William Jones) taurę (1986).
#