Nuo pat Vilniaus įkūrimo, skirtingomis kalbomis kalbančios ir kitokius tikėjimo ritualus praktikuojančios bendruomenės glaudėsi šiame mieste. Tai buvo kultūrine, kalbine bei religine prasme margas pasaulis, kurio įvairovė bėgant šimtmečiams tik dar labiau augo. Tarpusavio sugyvenimas buvo nuolatinė būtinybė taikiam ir ramiam kasdieniam miestiečių gyvenimui, kurį, visų pirma, užtikrindavo karaliaus, kunigaikščio ar imperatoriaus valdžia bei įstatymai. Šiame straipsnyje apžvelgsime sporto klubų raidą Lietuvoje, ypač Rusijos įtaką ir senosios mokyklos tradicijas, bei paliesime tolerancijos klausimus, kurie visada buvo svarbūs Lietuvos istorijoje.
Vilniaus daugiakultūriškumo ištakos
Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido tritomį „Vilniaus istorija“, kuriame žinomi istorikai atskleidžia miesto gyvenimą įvairiais pjūviais nuo XIII a. iki pat 1990-ųjų. Nors per septynis amžius tarp miesto gyventojų ne visada pavyko išvengti įtampos ir konfliktų, tačiau mokslininkai pripažįsta, kad kruvinų skerdynių bei žiaurių pogromų Vilniaus istorijoje nebuvo iki pat XX a. pirmosios pusės. Istorikai vienbalsiai sutaria, kad paribyje tarp dviejų civilizacijų - bizantiškosios ir katalikiškosios - įsikūręs daugiatautis ir daugiakultūris Vilnius buvo išskirtinis miestas visame regione.
Gedimino laiškai ir pirmosios sugyvenimo patirtys
Pasak istoriko Mindaugo Klovo, savo laiškuose kviesdamas į Vilnių atvykti Vokietijos miestų krikščionis amatininkus bei pirklius, kunigaikštis Gediminas, kaip pagoniško krašto valdovas, įsipareigojo atvykėliams užtikrinti apsaugą, o kartu ir toleranciją jų tikėjimui bei papročiams. Tokią praktiką, anot istoriko, anuomet taikė ir kitų valstybių valdovai. Gedimino laiškai išties turėjo atgarsį ir pasisekimą, mat po jų Vilniuje apsigyveno atvykėliai iš kitų Vakarų Europos miestų. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šie Gedimino laiškai išties turėjo atgarsį ir pasisekimą, mat po jų Vilniuje apsigyveno atvykėliai iš kitų Vakarų Europos miestų.
Vis dėlto, nepraėjus nė dviem dešimtmečiams nuo Gedimino laiškų, 1341 m. kunigaikščio nurodymu Vilniuje buvo nužudyti du čekų pranciškonai. Anot jo, tąkart nerašytas tolerancijos ribas peržengė patys vienuoliai. Pasak hagiografinės tradicijos, šie du pranciškonai Vilniuje demonstratyviai menkino pagoniškus lietuvių papročius, o konfliktas su vietiniais gyventojais baigėsi vienuolių suėmimu ir valdovo teismu. Nuosprendis buvo griežtas - Gediminas juos nubaudė mirties bausme.
Kiek kitoks tolerancijos išbandymo įvykis, beje, taip pat susijęs su pranciškonais, nutiko Vilniuje jau kunigaikščio Algirdo laikais. 1369 m. valdovui išvykus į karo žygį prieš Maskvą, mieste kilo neramumai, o jų metu miestiečiai pagonys nužudė kelis ar keliolika (įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius) vienuolių bei sunaikino buvusį pranciškonų vienuolyną.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Jau nuo Gedimino laikų Vilnius formavosi kaip daugiatautis, daugiakultūris miestas, kuriame sugyvenimo mokėsi vietiniai pagonys bei vokiečiai katalikai. Tuo tarpu Algirdo laikais miesto bendruomenę papildė belaisviai rusėnai stačiatikiai, kuriems čia netrukus leista statytis cerkves ir taip pat puoselėti savo tikėjimą bei apeigas.
Tuo tarpu 1387 m. Vilniui suteikus Magdeburgo teises, o miestiečiams gavus savivaldą, visos miesto pareigybės buvo padalintos po lygiai - pusę užėmė katalikai, kitą pusę - stačiatikiai, vėliau unitai. Tiesa, jis pažymėjo, kad nekrikščioniškų bendruomenių nariai - judėjai ir musulmonai - prie miesto administravimo prileisti nebuvo.
Protestantizmas ir žydų konkurencija XVI amžiuje
XVI a. Vilniaus gyventojų bendruomenė religiniu požiūriu tapo žymiai margesnė. Taip pat gerokai išaugo ir konfliktų, kuriuos nulėmė tarp dalies gyventojų pasklidusios reformacijos idėjos. Iki tol mieste tarpusavio sugyvenimo mokėsi dviejų skirtingų konfesijų krikščionys - katalikai ir stačiatikiai. Vėliau Vilniaus gyventojų įvairovę papildė evangelikai reformatai, liuteronai bei unitai, kurie po Brastos bažnytinės unijos paskelbimo 1595 m. gerokai apmažino stačiatikių bendruomenę. Maža to, nuo XVI a. vidurio Vilniuje ėmė kurtis ir gan greitai išaugo žydų judėjų bendruomenė, o Lukiškių priemiestyje - musulmonai totoriai. Tiesa, šios bendruomenės buvo tiesiogiai pavaldžios valdovui, tad visus su žydais bei totoriais susijusius klausimus sprendė ne miestiečių savivalda, bet pilies jurisdikos pareigūnai.
Vis dėlto, pirmieji rimtesni konfliktai Vilniuje kilo tarp krikščionių bendruomenių - katalikų ir protestantų. Tai ypač suaktyvėjo po protestantų globėjo, įtakingo Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties 1565 m. 1581 m. pirmą kartą buvo užpultos Vilniaus evangelikų reformatų bei liuteronų bažnyčios. 1584 m. išniekinti antitrinitorių kapai. 1591 m. sudeginta evangelikų reformatorių bažnyčia. 1599 m. per Velykas kilo konfliktas, kurio metu protestantai Vilniaus katedroje uždarė ir visą naktį neleido išeiti pamaldose dalyvavusių katalikų. Į tai nedelsiant sureagavo ir miestiečiai, kurie mėgino sudeginti evangelikų reformatų bažnyčią. 1611 m. miestiečių minia ne tik nužudė evangelikų reformatų kunigą, tačiau ir tris dienas griovė šios bendruomenės kvartalą, sudegino bažnyčią, mokyklą bei archyvą.
Tačiau nors XVI bei XVII a. konfliktai tarp skirtingų bendruomenių Vilniuje įsižiebdavo vis dažniau, tačiau jie trukdavo gan trumpą laiką ir niekada nevirto masiniais pogromais ar nevaldomomis skerdynėmis. Po 1611 m. įvykių, miesto valdžia surengė teismą ir vieną šių įvykių kurstytoją nuteisė mirties bausme, kelis jų ištrėmė iš Lietuvos, o sunaikintą evangelikų reformatų bažnyčią leido atstatyti.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Tikru tolerancijos iššūkiu XVI a. antroje pusėje vilniečiams tapo smarkiai išaugusi žydų bendruomenė. Būtent tai nulėmė XVI a. pabaigoje bei XVII a. pradžioje vis gausėjančius išpuolius prieš šios bendruomenės narius. Tačiau šių konfliktų priežastis buvo ne tiek religinis ar kultūrinis kitoniškumas, kiek ekonomika. Žydų bendruomenei smarkiai išaugus, vietiniams krikščionims prekybininkams bei amatininkams jie tapo tiesioginiai konkurentai. Štai kodėl mieste buvo ieškoma būdų, kaip apriboti žydų gyvenamą erdvę vien jiems skirtame rajone, neleisti kurtis svarbiausiose Vilniaus gatvėse ir pan. Tuo tarpu su Vilniaus pakraštyje įsikūrusiais totoriais, kurių bendruomenė nebuvo tokia didelė, panašių konfliktų beveik nepasitaikė.
Žydų bendruomenei smarkiai išaugus, vietiniams krikščionims prekybininkams bei amatininkams jie tapo tiesioginiai konkurentai. Palyginus su pogromais prieš žydus, kurie panašiu metu vyko kai kuriuose Vakarų Europos miestuose, Vilniuje prieš šią bendruomenę iki pat XX a. pirmos pusės išpuoliai buvo tik pavieniai, o miestiečiai, net ir emociškai labiau įaudrintais laikotarpiais, vis sugebėdavo rasti taikių tarpusavio sugyvenimo būdų.
Modernybė ir carinės Rusijos įtaka
Pasak istoriko Rimanto Miknio, savo darbuose tyrinėjančio istoriografijoje vadinamą „ilgąjį XIX amžių“, kuris tęsėsi nuo 1795 iki 1918 m., praeities matymas neįmanomas be mito, nes teigiant bet kokį apibendrinimą, natūraliai prisidedama ir prie mito kūrimo. Iki „ilgojo XIX amžiaus“ pagrindinėmis struktūromis, kurios įvairius mitus naudojo kaip įrankius kreipti kasdienį žmonių gyvenimą tam tikra kryptimi, buvo Valstybė ir Bažnyčia. Tačiau būtent šiuo metu Vakarų Europoje vyko didžiuliai pokyčiai, kuriuos, visų pirma, nulėmė Prancūzijos revoliucija. „Tai epocha po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, atnešusios milžiniškus pokyčius tuometinių Europos visuomenių gyvenimuose“, - teigė R.Miknys. Anot jo, būtent tuomet iš plačios, apibendrintos visuomenės masės, iškilo individas, į kurį gerokai didesnį dėmesį atkreipė tiek dvasininkai, tiek ir politikai.
Taip pat, sekant naujomis europinėmis tendencijomis, pamažu ėmė burtis įvairios visuomeninės grupės. „Individas pamažu buvo įvesdintas į naujais principais ir taisyklėmis ėmusią gyvuoti senąją Europą, kurioje valdžios ir Bažnyčios struktūros ėmė keistis, o šalia atsirado ir naujos struktūros - partijos bei skirtingiems interesams atstovaujančios įvairios visuomeninės grupės“, - pasakojo istorikas.
Deja, Lietuvoje situacija susiklostė visiškai kitaip, o tai nulėmė carinės Rusijos okupacija. „Rusijos europiniai pokyčiai nepasiekė, ji ir toliau gyvavo remdamasi senosiomis struktūromis, kur pagrindinė galia buvo sutelkta valdžios ir Bažnyčios rankose. Maža to, stačiatikių Bažnyčia, panašiai kaip ir dabar Rusijoje, jau nuo XVI a. buvo pajungta Maskovijos, o vėliau Rusijos imperijos interesams. Šios dvi struktūros nematė jokio reikalo keistis ir permąstyti požiūrio į individą“, - kalbėjo R.Miknys.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Pasak istoriko, iki 1831 m. sukilimo Vilniuje, čia daugiau ar mažiau vis dar gyvavo iki tol nusistovėjusi tvarka bei visuomenės sąranga, kurioje skirtingų grupių sugyvenimas buvo suvokiamas kaip natūrali, kunigaikščio Gedimino laikus menanti miesto tradicijos dalis. Pirmiausia, žinoma, tai atsispindėjo per religinę įvairovę. Skirtingos individų grupelės bandė atrasti savo vietą pamažu besikeičiančioje idėjų aplinkoje, o kartu ir naujoje politinėje Vilniaus situacijoje. „Vilniuje tuo metu veikė bažnyčios, cerkvės, kirchės, sinagogos, mečetės, kenesės. Taip pat, sekant naujomis europinėmis tendencijomis, pamažu ėmė burtis įvairios visuomeninės grupės - filomatai bei filaretai Vilniaus universitete. Skirtingos individų grupelės bandė atrasti savo vietą pamažu besikeičiančioje idėjų aplinkoje, o kartu ir naujoje politinėje Vilniaus situacijoje“, - teigė R.Miknys.
Deja, carinei valdžiai užgniaužus 1831 m., o vėliau ir 1863 m. sukilimus, Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo radikaliai įvesta Rusijoje gyvavusi senoji tvarka. Tuo pačiu, anot pašnekovo, ėmė stipriai keistis ir gyventojų sudėtis: per keliolika metų Vilniuje stačiatikių, kurių didžiąją dalį sudarė atvykėliai iš Rusijos, skaičius išaugo maždaug penkis-šešis kartus. R.Miknio nuomone, būtent šiuo laikotarpiu iš esmės pasikeitė skirtingų Vilniaus bendruomenių sugyvenimo atmosfera, mat žmonės ėmė burtis jau ne vien religiniu, bet ir nacionaliniu pagrindu. Pasak istoriko, XX a. pradžioje tai nulėmė vis dažniau įsiplieskiančias įtampas ir konfliktus tarp skirtingų tautinių grupių. Ar tai galima traktuoti kaip Vilniaus - tolerancijos miesto - pabaigą? Istoriko R.Miknio manymu, atsakymas čia nėra vienareikšmis. Pasak jo, nors tuo metu nacionalinių konfliktų židinių Vilniuje daugėjo, tačiau kelis šimtmečius mieste puoselėtos daugiakultūriškumo dvasios atspindžių, kitų istorikų manymu, vis dėlto, galima aptikti iki pat 1940 metų.
Taikus gyvenimas prieš Pirmojo pasaulinio karo suirutę
XIX a. pabaigoje Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų, iš kurių 40 proc. žydai, 30 proc. lenkai, 20 proc. rusai, 4 proc. gudai ir tik 2 proc. lietuviai. 1912 m. gyventojų skaičius išaugo iki 230 tūkst., tačiau, istoriko Tomo Balkelio teigimu, iš esmės, tai buvo daugiausiai lenkiškai ir žydiškai kalbantis miestas. Paklaustas kaip, jo manymu, iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje sugyveno skirtingoms tautinėms tapatybėms save priskiriančios bendruomenės, istorikas tai apibūdino vienu žodžiu: „Taikiai“.
Gana simboliškas šio sugyvenimo pavyzdys - Vilniuje amžių sandūroje veikę masonai, kuriems priklausė įvairių tautų inteligentai ir aukštuomenės atstovai. Anot jo, išskirtiniai šių sueigų bruožai buvo daugiatautiškumas ir demokratiška dvasia: jose lankydavosi lietuvių demokratai, socialistai, lenkų regionalistai, kai kurie lenkų tautiniai demokratai, žydų ir gudų tautinių judėjimų lyderiai.
Sporto klubai Lietuvoje: tradicijos ir naujovės
Pereinant prie sporto klubų temos, svarbu paminėti, kad sportas Lietuvoje visada buvo svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Nuo senų tradicinių žaidimų iki modernių sporto šakų, Lietuva turi turtingą sporto istoriją.
Senosios mokyklos tradicijos
Lietuvos sporto istorijoje galima išskirti „senąją mokyklą“, kuriai būdingas didelis dėmesys fiziniam pasirengimui, disciplinai ir tradiciniams treniruočių metodams. Ši mokykla formavosi dar sovietmečiu, kai sportas buvo labai populiarus ir valstybės remiamas.
Šiuolaikinės tendencijos
Tačiau laikas nestovi vietoje, ir sporto klubai Lietuvoje patiria transformacijas. Dabartiniai sporto klubai vis labiau orientuojasi į naujas technologijas, mokslo pasiekimus ir individualų požiūrį į sportininką. Taip pat didėja dėmesys moterų sportui ir jaunųjų talentų ugdymui.
Lietuvos bokso pasiekimai ir iššūkiai
Lietuvos boksui 2022-ieji buvo itin sėkmingi - aukso medalius Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojo Gabrielė Stonkutė, pasaulio profesionalų bokso čempionu tapo Eimantas Stanionis. Abu šie pasiekimai buvo istoriniai ir pirmieji tokie, tačiau sėdėti ant laurų nėra kada - prasideda olimpinė atranka į Paryžiaus žaidynes.
Nuo 2016 m. Federacija pradėjo dirbti su moterimis labai atsakingai - buvo išrinktas moterų treneris, didinome finansavimą. Nors moterų boksininkių masiškumas nebuvo ir nėra didelis, aukščiausio lygio talentų šalyje turime, o ryškiausiai žiba būtent G. Stonkutė. Tiek Europoje, tiek pasaulyje moterų boksas jau pradeda turėti vienodą kvotų skaičių, iš esmės panašus kvotų skaičius bus ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, tarp moterų konkurencija kiek mažesnė yra pasaulyje.
Vyrų rinktinės iššūkiai
Lietuvos vyrų ir vaikinų rinktinėms 2022 m. buvo sudėtingesni. Federacija stengiasi sukurti kuo geresnes sąlygas sportininkams. Galbūt trūksta rinktinėje kažkokių labai ryškių talentų, kokiais buvo Stanionis ar Petrauskas, kurie varžėsi tik dėl aukščiausių rezultatų visose varžybose. Ši rinktinė gali kovoti dėl tam tikrų medalių, bet jau tikrai nevykstame kovoti dėl aukso, gal dėl bronzos.
Rezultatų trūkumas jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet ir visose vakarietiškose valstybėse, taip pat ir tose, kurios priklausė Sovietų Sąjungai. Konkurencija tarp visų sporto šakų yra labai didelė, jauni sportininkai neturi motyvacijos sportuoti tam, kad išvyktų į užsienį.
Trenerių trūkumas ir naujos technologijos
Senoji mokykla buvo tinkama seniau, dabar viskas yra labai pažengę. Mokslas ir technologijos yra patobulėjusios, neužtenka kažkokios bokso mokyklos, kad galėtum dominuoti, treniruočių procesą reikia derinti su medicina, technologijomis. Yra labai sudėtinga rasti jaunų ir ambicingų trenerių, kurie norėtų susieti savo gyvenimą su boksu, į kuriuos būtų galima investuoti.
Trūksta ir jaunų trenerių, kurie norėtų dirbti su vaikais, jų algos yra labai mažos. Lietuvoje tai yra ne tik bokso problema, bandome apie tai kalbėti, reikia imtis realių veiksmų tam, kad treneriai būtų motyvuoti.
Bokso ateitis ir olimpinės žaidynės
Federacijos lūkesčiai yra du kelialapiai į olimpines žaidynes ir vienas medalis jose. Turime Eimantą, su visais sportininkais esame pasirašę sutartis, Eimantas planuoja dalyvauti Europos žaidynėse.
Tačiau 2020 m. ir 2024 m. olimpinės žaidynės kelia nerimą dėl IBA sprendimų, kurie neleidžia IOC įtraukti bokso į 2028 m. olimpinių žaidynių programą. Tai į nežinią pasiunčia ne tik nacionalines bokso federacijas, ypač tas, kurios nepalaiko pastarųjų IBA sprendimų, tačiau ir pačius boksininkus, kurie nėra tikri ne tik dėl savo olimpinės ateities, bet ir dėl artimiausių varžybų.
Sporto tradicijos Klaipėdoje
Per daugelį metų, nuolat rengiant įvairių sporto šakų varžybas, susiklostė gilios tradicijos, kurios tvirtai įaugo į miesto sportinį gyvenimą. Sportininkų namų muziejaus skyrelyje apie Klaipėdos miesto sporto tradicijas rodomi renginiai, kurie vyksta tik Klaipėdoje.
Kuršių marių regata
Paminėtina Kuršių marių buriavimo regata, kuri rengiama nuo 1954 metų. Tuomet regata buvo vadinama „Aplink Kuršių marias“. Vėliau ji vyko su pertraukomis, nes Lietuva buvo Sovietų Sąjungoje, todėl rusai ribojo plaukiojimą, kaip ir dabar. Lietuvoje rengiama daug buriavimo varžybų, bet Kuršių marių regata vadinama rimčiausiu išbandymu buriuotojams. Ji vyksta septynias dienas, per kurias buriuotojai turi įveikti penkis etapus. Bendras visos regatos distancijos ilgis siekia apie 260 jūrmylių. Jachtos, kurių įgulas sudaro 4-5 nariai, varžosi aštuoniose klasėse. Tradiciškai šios didžiausios Lietuvos regatos dalyviai apdovanojami savo jachtų klasėse, o bendrojoje įskaitoje išaiškinami du absoliutūs nugalėtojai - pagal realiai sugaištą laiką ir pagal perskaičiuotą laiką, atsižvelgiant į jachtų klases. Kuršių marių regata - populiariausia Kuršių mariose, Lietuvoje vykstanti regata. Joje dalyvauti laiko garbės reikalu kone visi pajėgiausi Lietuvos buriuotojai. Kuršių marių regata tapo vienu iš didžiausių organizuojamų buriavimo renginių.
Danės regata
Nuo 1968 m. rengiama irklavimo „Danės” regata. Šio renginio sumanytojai ir pirmieji rengėjai - šviesaus atminimo treneriai Jonas Marčiauskas ir Stasė Rukevičienė. Vėliau regatą vis tobulino ir išpopuliarino Klaipėdos irklavimo centras, vadovaujamas ilgamečio trenerio Liudviko Mileškos. Regatoje mielai dalyvauja ne tik Lietuvos irkluotojai, bet ir svečiai iš kitų šalių.
Šeimų krepšinio turnyras
Didelis sporto entuziastas Kazimieras Budrys 1977 m. sumanė surengti šeimų krepšinio turnyrą. Jis tapo toks populiarus, kad norintiems patekti į finalinį turnyro etapą, tenka rengti atrankines varžybas. Turnyras jau seniai peraugo į tarptautinį lygį. Pirmuose dviejuose turnyruose nugalėjo Budriai, vėliau net aštuonis kartus nugalėjo pasaulio ir olimpinio čempiono Modesto Paulausko suburta Paulauskų šeimos komanda. Turnyro nugalėtojomis jau yra tapusios šeimos iš Estijos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos. Per turnyro gyvavimo laikotarpį užaugo ne viena krepšininkų karta. Buvę mažyliai jau dalyvauja su savo vaikais, ne retai šeimų komandose matome kai seneliai žaidžia kartu su anūkais. Didžiulio susidomėjimo turnyras susilaukė 2011 metais, kai čia dalyvavo žymiausio Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio šeimos komanda.
Laisvųjų imtynių turnyras „Mūsų viltys”
Kasmet vis didesnį prestižą įgyja ir vis daugiau užsienio svečių susilaukia laisvųjų imtynių tarptautinis jaunių turnyras „Mūsų viltys”. Jis rengiamas nuo 1998 metų. Vienas iš šio turnyro sumanytojų ir organizatorių treneris Sergejus Kasimovas teigia, kad jaunų imtynininkų pasirodymas šiame turnyre yra puikus pavyzdys moksleiviams. „Kasmet po varžybų imtynių sales užplūsta dešimtys paauglių, kurie ne tik siekia sportinio rezultato, bet ir integruojasi į sporto bendruomenę, iškeičia betikslį slampinėjimą gatvėmis į aktyvią, sveiką gyvenseną“, - džiaugiasi šalies laisvųjų imtynių rinktinės treneris.
Sausio 13-osios bėgimas
Įvykiams, kai buvo kovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės, prisiminti, nuo 2001 metų kasmet sausio 13 d. rengiamas bėgimas nuo Girulių televizijos bokšto iki miesto Savivaldybės pastato. Būtent šiuos objektus teko saugoti ir ginti lemtingais 1991 metais. Vienas iš šio proginio bėgimo iniciatorių yra Algirdas Grublys, buvęs Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas.
„Gintarinės jūrmylės” bėgimas
Dar vienas, grynai klaipėdietiškas renginys - „Gintarinės jūrmylės” bėgimo varžybos. Šios bėgimo varžybos ypatingos tuo, kad nugalėtojai gauna ne tik piniginę dovaną, bet jų pavardės yra iškalamos atminimo akmenyje Smiltynėje, pakeliui į Jūrų muziejų, į kurį vasarą plūsta tūkstantinės minios žmonių. Ši tradicija pradėta 2001 metais. Galime ir pasidžiaugti ir didžiuotis, kad bėgimas yra vertinamas, išaugo jo prestižas ir daug pagrindinių prizų yra iškeliavę į užsienio šalis. „Gintarinė jūrmylė“ yra vienos seniausių ir ilgiausiai Lietuvoje vykstančių bėgimo varžybų, pradėtos rengti dar 2001 m. Be to, vienintelės, kurių distancija matuojama jūrmylėmis (1 jūrmylė - 1 852 metrai). Renginio sumanytojai - Klaipėdos apskrities lengvosios atletikos federacija ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Organizatoriai siekia, kad kiekvienas Klaipėdos miesto, krašto gyventojas kartu su kaimyninių valstybių bėgikais įveiktų jūrmylės nuotolį - 1852 metrus. Profesionaliems bėgikams siūloma įveikti 6 jūrmyles, o bėgikėms - 3 jūrmyles. Šių nuotolių nugalėtojų vardai ir pavardės įamžinami 6 tonas sveriančiame atminimo akmenyje, iškeltame iš marių dugno gilinant uosto akvatoriją. Visiems dalyviams, nubėgusiems nuotolį, įteikiamas pažymėjimas.
Vilties bėgimas
Vienas iš masiškiausių renginių - tradicinis Vilties bėgimas. Šio renginio iniciatorius - pranciškonų vienuolis Brolis Benediktas (kun. Sigitas Jurčys). Sportinio pobūdžio renginys turi gilią prasmę. Jo metu renkamos lėšos onkologinių ligonių informacijos ir paramos centrui. Nuo pat pirmojo bėgimo 2008 metais į jį įsiliejo daugybė bėgimo entuziastų ir per kelerius metus renginio dalyvių skaičius išaugo iki kelių tūkstančių. Kiekvienais metais atsirasdavo naujų idėjų, renginys išsiplėtė, didėjo dalyvių skaičius. Šalia kiekvienais metais vykstančio bėgimo prisidėjo Vilties yriai, Vilties šokiai, Vilties gimnastika, Vilties tenisas, Vilties plaukimas, Vilties laipiojimas, Žvaigždučių vilties bėgimas, Vilties mankštos, 1000 vilties kilometrų - baikerių žygis motociklais per Lietuvą ir kiti, iš viso netoli trisdešimties panašaus pobūdžio renginių.
Šaškės Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse 2025 m.
Šaškės įtraukos į 2025 m. pasaulio lietuvių žaidynes. Vyks du atskiri turnyrai paprastųjų ir šimtalangių šaškių. Greičiausiai negalėsime vykdyti atskiromis dienomis. Prasidėjo jau registracija. Varžybos vyks 2025 m. liepos 5 d. Palangos senoji gimnazija, Jūratės g. Varžybose gali dalyvauti sportininkai, kurie atitinka bendrųjų 2025 m. XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynių nuostatų reikalavimus. Varžybos- individualiosios, du atskiri paprastųjų ir šimtalangių šaškių turnyrai. Šveicariška sistema, 7- 9 turai. Dalyviai, norintys dalyvauti varžybose, pateikia paraiškas iki 2025 m. gegužės 25 d. el. Paraiškoje prašome nurodyti vardą, pavardę, gimimo datą, atstovaujamą miestą ar rajoną, telefono numerį ir el.pašto adresą. Paprastųjų ir šimtalangių šaškių turnyrų prizininkai (1-3 vieta) apdovanojami medaliais. Taip pat abiejose turnyruose atskirai vykdomos jaunimo merginų ir vaikinų (2006 m.g. ir jaunesni), senjorų vyrų ir moterų (1965 m. g. Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse negali dalyvauti meistrai ir didmeistriai, nes neatitinka Pasaulio lietuvių sporto žaidynių bendrųjų nuostatų IV.11 punkto reikalavimą. Visose sporto šakose griežta kontrolė šiam punktui.