Sporto traumų veiksniai: prevencija, gydymas ir reabilitacija

Sportas yra neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalis, suteikianti ne tik fizinę naudą, bet ir psichologinį komfortą. Tačiau aktyvus gyvenimo būdas taip pat gali lemti įvairias traumas, kurios gali turėti ilgalaikių pasekmių sveikatai. Šiame straipsnyje aptarsime sporto traumų veiksnius, prevencijos būdus, gydymo metodus ir reabilitacijos svarbą, siekiant užtikrinti saugų ir efektyvų grįžimą į sportinę veiklą.

Sporto traumų pobūdis ir dažnumas

Sporto traumų pobūdis gali skirtis priklausomai nuo sporto šakos, tačiau kai kurios traumos yra dažnesnės nei kitos. Komandinių ir kontaktinių sporto šakų atletai (pavyzdžiui, krepšininkai, rankininkai, futbolininkai) nuo traumų nukenčia dažniausiai. Tačiau ir kitų sporto šakų atstovai lygiai taip pat patiria kontaktines bei nekontaktines ūmias traumas, po kurių konservatyvus gydymas ne visada gali būti veiksmingas ir efektyvus, todėl tokiu atveju gali prireikti net ir operacinio gydymo.

Dažniausiai sportininkai susiduria su:

• Čiurnos raiščių pažeidimais
• Kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimais
• Achilo sausgyslės plyšimais
• Meniskų pažeidimais
• Raumenų patempimais ar plyšimais
• Kaulų lūžiais
• Peties sąnario išnirimais

Perkrovos traumos (pavyzdžiui, sausgyslių uždegimai, sąnarių skausmai) yra siejamos su netinkamai dozuojamu ar neindividualizuojamu fiziniu krūviu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad žmogaus kūnas geba savarankiškai prie visko adaptuotis ir sutrikusią judėjimo funkciją kurį laiką kompensuoti kitų raumenų pagalba, tačiau jeigu fizinis krūvis ir toliau yra prastai individualizuojamas ir dozuojamas, ilgalaikis problemų ignoravimas vėliau gali pasibaigti net labai rimtomis traumomis, po kurių gali reikėti operacinio gydymo.

Tyrimai atskleidė, jog apie trečdalis mokinių buvo patyrę traumą(-as) kūno kultūros pamokų metu, daugiausia - 6-8 klasėse. Traumas dažniau patiria vaikinai nei merginos: vaikinai - žaizdami krepšinį, futbolą, merginos - tinklinio metu ir užsiimdamos kita sportine veikla. Dauguma mokinių patyrė labai lengvas ir lengvas traumas ir 16,3 proc. - vidutinio sunkumo traumas.

Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko

Kada kreiptis pagalbos?

Itin svarbi greita ir tiksli diagnostika. Kuo greičiau nustatoma problema, tuo efektyviau galima pradėti reabilitaciją ir atsistatymą. Jau pirmomis valandomis po traumos galima pradėti simptominį gydymą.

Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į sausgyslių skausmą, sąnarių sąstingį. Suprantama, kad galime jausti raumenų skausmą po fizinio krūvio, tačiau jei jaučiame jį ne raumenyje, o sausgyslėje ir jis stiprėja nuo fizinio krūvio, užtrunka ilgiau nei dvi dienas, tai signalas, kad reikėtų kreiptis į specialistą, aiškintis priežastį. Ignoruojant tokią savijautą ir tęsiant sportinę veiklą, gali atsirasti audinių perkrovos požymiai, raumenų, sausgyslių pažeidimai, kurie gydomi sudėtingiau, kartais reikalauja net chirurginės intervencijos.

Po nedidelės traumos patinimus reikėtų šaldyti, esant nedideliam kraujavimui žaizdas išvalyti ir sutvarstyti. Vis dėlto jis pabrėžia, kad derėtų nepamiršti sekti tinimą, judesių sunkumą, būklės pokyčius.

Sporto traumų prevencija

Prevencinės priemonės yra svarbios siekiant išvengti sporto traumų ir palaikyti sveiką gyvenimo būdą.

• Apšilimas: Apšilimas yra vienas iš svarbiausių žingsnių prieš pradedant bet kokią sportinę veiklą, nes jis padeda paruošti kūną fiziniam krūviui ir sumažinti traumų riziką.
• Tinkama sporto įranga: Tinkama sporto įranga yra svarbi ne tik sportiniam našumui, bet ir traumų prevencijai.
• Saugus elgesys ir technika: Dauguma mokinių teigė, jog kūno kultūros mokytojas(-a) jiems aiškino apie saugų elgesį pamokos metu, supažindino juos su judesių atlikimo technika, demonstravo teisingą ir saugų jų atlikimą.
• Apsaugos priemonės: Ne visada sporto įrenginiai yra pakankamai saugūs, mažai mokinių sportuodami dėvi apsaugas.
• Tinkamas fizinio krūvio individualizavimas ir dozavimas: Perkrovos traumos (pavyzdžiui, sausgyslių uždegimai, sąnarių skausmai) yra siejamos su netinkamai dozuojamu ar neindividualizuojamu fiziniu krūviu.
• Tinkama treniruoklių būklė ir aplinka: Naudojantis lauko treniruokliais būtina įvertinti jų techninę būklę ir įsitikinti, ar jie nėra pažeisti po ankstesnio naudojimo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į paviršių - ar jis nėra slidus ar drėgnas, ypač naudojantis lauko gimnastikos įranga.
• Sportuoti ne vienam: Rekomenduojama sportuoti ne vienam - nelaimingo įvykio atveju šalia esantis žmogus galės suteikti pagalbą.
• Atsakingas greitis ir kelio dangos įvertinimas: Manau, kad kaip ir su automobiliu - nepasirinktas saugus greitis, tinkamai neįvertinta kelio danga. Jeigu važiuojame tamsiu paros metu, gal nepastebime, kur baigiasi šaligatvis.

Sporto traumų gydymo fazės

Visų traumų - įpjovimų, raumenų patempimų, išnirimų ir kaulų lūžių - uždegiminiai ir gijimo procesai vyksta vienodai.

Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą

1. Apsauginė fazė: Priklausomai nuo traumos sunkumo, gali trukti nuo dviejų iki keturių dienų. Tai poilsio ir apsaugos fazė, kuriai būdingas patinimas traumuotoje vietoje ir kartais kraujavimas.
2. Gijimo fazė: Prasideda, kai sumažėja patinimas ar kraujavimas, ir paprastai trunka iki šešių savaičių nuo traumos. Šioje fazėje organizmas pradeda formuoti naują randinį audinį. Vis dar būtina gydyti uždegimą ir patinimą. Norint išlaikyti kūno stiprumą, raumenų tonusą bei širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatą, rekomenduojamas aktyvus poilsis.
3. Perstruktūravimo fazė: Trunka nuo šešių savaičių iki trijų mėnesių po traumos. Šioje fazėje organizmas „moko“ randinį audinį atlikti to audinio funkcijas, kurį jis pakeitė.
4. Randino audinio stiprinimo fazė: Prasideda dažniausiai praėjus trims mėnesiams po traumos ir, priklausomai nuo jos sunkumo, gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Šiuo laikotarpiu lengva vėl susižeisti.

Visų trijų fazių metu vyksta nuolatinis audinių taisymas ir pertvarkymas. Paskutinis gijimo etapas - tai randinio audinio stiprinimas, kuris padeda išvengti naujų traumų. Visos gijimo fazės apima uždegimo procesą, kuris palaiko gijimą.

Kineziterapija ir reabilitacija

Kineziterapija yra esminė dalis po traumos, siekiant atstatyti kūno funkcijas ir užkirsti kelią tolesnėms komplikacijoms. Visgi būtent kineziterapeutas dažniausiai praleidžia daugiausia laiko su traumuotu sportininku iki jo visiško grįžimo į sportinę veiklą.

Didelę patirtį turintys ir krepšininkų komandoms padedantys atsistatyti po traumų kineziterapeutai atkreipia dėmesį, kad traumą patyręs sportininkas negali nustoti sportuoti, o jų reabilitacija visada yra vykdoma etapais, kuri išsiskiria gydymo nuoseklumu, individualumu bei siekiu grąžinti atletą į buvusį sportinį lygį. Jei trauma buvo nekontaktinė, be išorinės jėgos įsikišimo, vadinasi, sportininkas po reabilitacijos į buvusią veiklą turi grįžti dar sveikesnis ir pajėgesnis nei buvo iki traumos. Taip pat kineziterapeutai išskiria ir priešoperacinės reabilitacijos svarbą, jeigu yra planuojama chirurginė intervencija, per kurią siekiama sustiprinti aplink traumuotą vietą esančius raumenis, atstatyti sąnarių mobilumą bei suteikti sportininkui svarbios informacijos apie pooperacinės reabilitacijos eigą. Visos reabilitacijos metu svarbu, kad būtų gydoma ne tik traumuota ar pažeista vieta, bet taip pat svarbu, jog sportininkas neprarastų ir savo fizinės formos.

Įprastai reabilitacijos metu taikomi skirtingi pasyvios kineziterapijos metodai - šildymas ar šaldymas, atletinis ir kineziologinis tvarstymas, sąnarių ir jungiamojo audinio mobilizacija, įvairios fizioterapinės procedūros: elektros stimuliacija, magneto terapija, lazeris, presoterapija, nuolatinė pasyvaus judesio terapija, vakuuminių taurelių terapija, sausų adatų terapija, masažo elementai bei aktyvios kineziterapijos metodikos - pratimai su savo kūno svoriu ar įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis - elastiniu pasipriešinimu, kamuoliu, voleliu, balansinėmis pagalvėlėmis, diržais, laisvaisiais svoriais tiek salėje, tiek baseine. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad tik tinkamai kombinuotas aktyvus ir pasyvus gydymas bei laiku pradėta ankstyvoji reabilitacija iš karto po traumos dažniausiai lemia greitesnį sportininkų atsistatymą bei grįžimą į sportinę veiklą. Į sportinių traumų gydymo procesą įsitraukia ne tik gydytojai, bet ir treneris, atletinio rengimo treneriai, kartais ir sporto psichologai. Įprastai reabilitacijos metu taikomi skirtingi pasyvios kineziterapijos metodai.

Sėkmingam progresui įtaką daro ir emocinis nusiteikimas. Natūralu, kad reabilitacinio gydymo pradžioje sportininkai gali patirti plataus spektro emocijų antplūdį per sąlyginai trumpą laiką - nuo ašarų, pagrįstų ir nepagrįstų baimių iki pykčio bei užsisklendimo savyje. Deja, bet ir kūnas lygiai taip pat reaguoja į visus šiuos stresinius ir emocinius išgyvenimus, todėl reabilituoti sportininkus bei rasti bendrą kalbą su jais ne visada būna lengva, o ypač tada, kai tam įtaką dar daro ir socialinės aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, nemalonūs komentarai socialiniuose tinkluose, spaudimas iš šeimos narių, trenerių greičiau grįžti į aikštelę. Gijimo eiga kiekvienam asmeniui yra labai individuali ir kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl turime skirti daug dėmesio tinkamai komunikacijai su traumuotu sportininku ir jo mokymui. Išankstinis žinojimas apie reabilitacijos režimą bei nuspėjamas kūno reakcijas, (pavyzdžiui, masyvių kraujosrūvų atsiradimą, tinimą ir pan.), kurios yra įprastos po bet kokių traumų ir operacijų, sportininkui padeda morališkai nusiteikti ir suvokti, jog tai yra natūrali gijimo proceso dalis, kurią praeina kiekvienas iki visiško pasveikimo ir saugaus grįžimo į sportinę veiklą. Reabilitacijos metu kalbame su mūsų atletais ir mokome juos išlikti kantriais bei pastebėti mažus pasiekimus (pavyzdžiui, gebėjimą pakelti ranką aukščiau nebejaučiant skausmo, nueiti didesnius atstumus ir vėliau nejausti tinimo kelio sąnaryje ir pan.), kurie rodo gerėjančius rezultatus.

Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje

Mityba ir papildai sporto traumų gydyme

Mityba - vienas labiausiai ignoruojamų reabilitacijos aspektų. Gydytojai retai kada aptaria mitybos svarbą su traumuotais sportininkais, o jei ir aptaria - apsiriboja bendro pobūdžio patarimais „valgyti sveikai”. Baltymų suvartojimas tampa ypač svarbus traumos gijimo metu. Traumuotiems audiniams reikalingas padidintas baltymų kiekis - apie 1,6-2,0 g/kg kūno svorio per dieną. Tačiau vien baltymų nepakanka. Uždegimą mažinantys maisto produktai, tokie kaip imbierai, kurkuminas, žaliosios arbatos ekstraktas, gali papildyti įprastinį gydymą. Tačiau svarbu suprasti, kad uždegimas nėra vien tik neigiamas reiškinys - jis būtinas pradinėse gijimo stadijose. Hidratacija - dar vienas dažnai pamirštamas aspektas. Dehidratacija gali sulėtinti medžiagų apykaitą ir toksinų pašalinimą iš pažeistų audinių.

Svarbu spręsti uždegimo mažinimo, sąnarių sveikatos palaikymo ir atsigavimo klausimus.

• Vitaminas D: Padeda palaikyti sąnarių matricą.
• Ciberžolė: Ajurvedos medicinoje jau daugelį metų naudojama uždegiminėms ligoms gydyti.
• Kvercetinas: Tai priešuždegiminis flavanolis, kuris slopina T ląstelių receptorių stimuliavimą ir uždegiminių citokinų interferono gama (IFN-γ) ir IL-2 gamybą.
• Imbieras: Jo veiklioji medžiaga - gingerolis - lėtina arachidono rūgšties metabolizmą.
• Metilsulfonilmetanas (MSM): Tai organinė sieros forma, būtina jungiamojo audinio formavimuisi. MSM kovoja su oksidaciniu stresu tiek transkripcijos, tiek subląsteliniame lygmenyje, slopindamas ir NFkB.
• Palmitoiletanolamidas (PEA): Veiksmingai mažina tiek lėtinį, tiek ūminį skausmą.
• Alfa-lipoinė rūgštis (ALA): Laikoma universaliu antioksidantu, galinčiu veikti tiek vandeninėje, tiek lipidinėje aplinkoje. Daugybė tyrimų parodė, kad ALA taip pat veiksminga gydant periferinių nervų pažeidimus.
• Vitaminas C: Yra medžiaga, būtina kolageno gamybai organizme, kuri palaiko kolageno skaidulų tarpusavio jungtis ir yra reikalinga prokolageno konversijai į kolageną per prolino hidroksilinimą. Jis padeda sumažinti oksidacinę žalą, dėl kurios oksidacinio streso atveju organizmo atsargos greitai išeikvojamos.
• Silicis: Tai svarbus mikroelementas, reikalingas kolageno sintezei, padedantis formuoti ryšius tarp baltymų molekulių ir palaikyti vandens lygį audiniuose.
• Cinkas: Cinko trūkumas lėtina augimą ir mažina organizmo gebėjimą atsigauti. Jei traumos negyja tinkamai, viena iš priežasčių gali būti cinko trūkumas. Cinko papildų vartojimo poreikio nustatymas gali padėti pagreitinti gijimą ir sutrumpinti atsistatymo laiką.
• Bromelaino ekstraktas: Taip pat blokuoja uždegimo susidarymą skatinančius metabolitus, tokius kaip PGE2 ir tromboksanas A2.
• Selenas: Šis mikroelementas, dalyvaujantis daugybėje medžiagų apykaitos procesų, taip pat svarbus didinant glutationo kiekį organizme per fermentą glutationperoksidazę (selenas). Glutationo kiekis susijęs su skausmo suvokimu.
• Rūgščiųjų vyšnių sultys: Tyrimai parodė, kad rūgščiųjų vyšnių sultys gali sumažinti sporto sukelto raumenų pažeidimo simptomus.
• Gliukozaminas: Tyrimai taip pat rodo gliukozamino veiksmingumą mažinant osteoartrito sukeliamą sąnarių skausmą. Įrodymai leidžia manyti, kad jis yra ypač svarbus kremzlės irimo prevencijai.
• Chondroitino sulfatas: Tai sulfonuotas glikozaminoglikanas, sudarytas iš ilgos alternuojančių cukrų grandinės. Jis yra svarbi sausgyslių, raiščių ir kremzlių sudedamoji dalis, padedanti stiprinti sinovinius sujungimus ir apsaugoti nuo smūgių. Tyrimai rodo, kad chondroitinas skatina proteoglikanų sintezę ir padeda mažinti chondrocitų katabolinį aktyvumą.
• Baltymai: Tyrimai pabrėžia baltymų svarbą raumenų atsistatymui. Jungtinėje Karalystėje nustatyta, kad suaugęs žmogus turėtų suvartoti 0,75 g baltymų vienam kūno svorio kilogramui per dieną. Tačiau po operacijos ar traumos organizmui reikia daugiau baltymų.
• Šakotosios grandinės aminorūgštys (BCAA): Padeda palaikyti raumenų masę. BCAA skatina baltymų sintezę raumenyse, padeda sumažinti raumenų irimą treniruočių metu ir reguliuoja baltymų apykaitą visame organizme.

Psichologinė reabilitacija

Psichologinė reabilitacija dažnai lieka šešėlyje, nors būtent psichologiniai veiksniai gali tapti didžiausia kliūtimi grįžtant į sportą. Tyrimai rodo, kad net 30% sportininkų negrįžta į ankstesnį aktyvumo lygį po sunkios traumos, nors fiziškai jie visiškai pasveiksta. Priežastis - psichologiniai barjerai. Psichologinės technikos, tokios kaip vizualizacija, tikslų nustatymas, pozityvus vidinis dialogas, gali ženkliai pagerinti reabilitacijos rezultatus. Kūnas negali pasveikti, jei protas netiki pasveikimu. Socialinės paramos svarba taip pat negali būti pervertinta. Trenerių, komandos draugų, šeimos narių palaikymas sukuria saugią aplinką, kurioje sportininkas gali atvirai kalbėti apie savo baimes ir abejones.

Grįžimas į sportą

Grįžimas į sportą po traumos - tai ne momentas, o procesas. Funkcinis testavimas, o ne kalendorinės datos ar subjektyvūs pojūčiai, turėtų lemti, kada sportininkas pasiruošęs grįžti į sportą. Laipsniškas grįžimas, o ne „viskas arba nieko” principas, sumažina pakartotinių traumų riziką. Paradoksalu, bet daugelis sportininkų grįžta į sportą fiziškai stipresni nei buvo prieš traumą. Reabilitacijos metu jie dažnai atranda ir ištaiso biomechaninius trūkumus, kurie galėjo prisidėti prie pradinės traumos.

tags: #sporto #traumu #veiksniai