Olimpinės žaidynės, kaip svarbiausias sporto įvykis pasaulyje, ne tik demonstruoja sportininkų pasiekimus, bet ir atspindi politinius, ekonominius bei kultūrinius interesus. Moderniosios olimpinės žaidynės virto ne tik didžiausiu ir svarbiausiu sporto renginiu planetoje, bet ir tapo politinių, kultūrinių, ekonominių interesų arena. Tai renginys, kuris pritraukia milžiniškos auditorijos dėmesį, kuriam išskirtinę reikšmę rodo šiuolaikinės žiniasklaidos technologijos. Šiame straipsnyje apžvelgiama Švedijos sportininkų istorija žiemos olimpinėse žaidynėse, atskleidžiant jų raidą nuo pirmųjų žaidynių iki šių dienų, įvairius aspektus ir reikšmę.
Sportas kaip nacionalinės kultūros dalis
Sportas ir žiniasklaida tapo neatsiejami. Be sportininkų pergalių nebūtų darbo žiniasklaidai, o be žiniasklaidos sporto laimėjimai ar problemos tebūtų vietinės reikšmės dalykai. Didelis tarpusavio ryšys atsirado tarp periodinių leidinių, televizijos ir sporto: spaudoje visuomet keli puslapiai skiriami sportui, televizijos sėkmingai naudoja sporto transliacijas užpildydamos programų tinklelius.
Žiemos olimpinių žaidynių ištakos
Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės, kurios vyko 1924 m. Šamoni (Prancūzija), iš pradžių vadinosi „Tarptautinė žiemos sporto savaitė“. Bet vėliau ji buvo pripažinta pirmąja olimpiada. Žiemos olimpiados atsirado ne iškart, ir kalbant apie jų istoriją reikia prisiminti jų pirmtakes Šiaurės žaidynes, nuo 1901 iki 1926 m. vykdavusias Stokholme. Tai buvo specialios tarptautinės varžybos, rengiamos žiemos sporto šakų atstovams. Dar 1894 m., steigiant Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), buvo ruošiamasi į olimpinę programą įtraukti čiuožimą. Iš dalies tai buvo įgyvendinta 1908 ir 1920 m., kai kai kurios žiemos sporto šakos kaip papildomos buvo įtrauktos į vasaros žaidynių programą. Pavyzdžiui, 1908 m. žaidynėse buvo išdalyti keturi apdovanojimų komplektai dailiojo čiuožimo atstovams. Čempionu pagal privalomąją programą tapo švedas Ulrichas Salchovas (Ulrich Salchow), o laisvojoje programoje nugalėjo rusas Nikolajus Paninas-Kolomenkinas, tarp moterų - anglė Medž Sajers (Madge Syers), porinio čiuožimo rungtyje - pora iš Vokietijos: Ana Hiubler (Anna Huebler) ir Henrikas Burgeris (Heinrich Burger). TOK 1911 m. sesijoje pasiūlyta per kitas žaidynes surengti Žiemos sporto šakų savaitę, bet Švedija tos idėjos nepalaikė, nes bijojo konkurencijos Šiaurės žaidynėms. Įgyvendinti šiuos planus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Bet jau į 1920 m. Antverpeno olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktos dailiojo čiuožimo ir ledo ritulio varžybos. O kitas žingsnis buvo savarankiškos olimpiados organizavimas, ir galop tai tapo tradicija. Nuo 1924 m iki 1992 m. žiemos olimpinės žaidynės vykdavo tais pačiais metais kaip ir vasaros. Nuo 1994 m. žiemos olimpiados vyksta praėjus 2 metams po vasaros žaidynių.
Švedijos pasirodymas pirmojoje žiemos olimpiadoje
Į pirmąsias žiemos olimpines žaidynes atvyko 293 sportininkai iš 16 šalių, tarp jų 13 moterų. Olimpiadoje dalyvavo geriausi šiaurės šalių - Norvegijos, Suomijos, Švedijos - sportininkai.Švedijos sportininkai dalyvavo šiose sporto šakose:BobslėjusČiuožimasŠiaurės dvikovėSlidinėjimo lenktynėsŠuoliai nuo tramplinoDailusis čiuožimasLedo ritulys
Vienintelė sporto šaka, kurioje vyko įnirtinga įvairių šalių: Austrijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Suomijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Švedijos - sportininkų kova, buvo dailusis čiuožimas.
Taip pat skaitykite: Švedijos ir Anglijos futbolo dvikovos
Švedijos pasiekimai žiemos olimpinėse žaidynėse
Švedija tradiciškai pasižymi žiemos sporto šakose, todėl nenuostabu, kad šalies sportininkai nuolat demonstruoja aukštus rezultatus olimpinėse žaidynėse. Per visą žiemos olimpinių žaidynių istoriją Švedija yra iškovojusi daugybę medalių įvairiose sporto šakose, įskaitant slidinėjimą, biatloną, ledo ritulį ir kitas.
Iki 1956 vyravo Švedijos penkiakovininkai - per 9 žaidynes laimėjo 8 aukso, 5 sidabro ir 4 bronzos medalius (L. Halas, Hall, 2 aukso).
Sportas kaip politikos įrankis
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sportininkų varžybos, bet ir galimybė šaliai parodyti savo kultūrą, pasiekimus ir politinę galią. Didelio masto renginiai visada atkreipia dėmesį ir padeda konkrečiai valstybei pagerinti savo reputaciją. Palankus šalies įvaizdis - galas politinei izoliacijai, nauji ekonominiai ryšiai ir galiausiai užsienio kapitalas, kurio Vokietijai tada taip trūko.
Finansiniai interesai
Didelę auditoriją masina ir rėmėjai, reklamos teikėjai. Tai sąlygojo sporto komercializacijos procesą.
Švedija ir šiuolaikinė penkiakovė
Penkiakovininkai rungtyniavo jau senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse: 5 stadijų bėgimas (1 stadijas - 192 m 27 cm), po 5 kartus šuolis į tolį (iš vietos), ieties metimas į taikinį, disko - į tolį; laimėdavo 3 rungčių laimėtojas (jei tokio nebūdavo, du stipriausieji 5 kartus rungdavosi imtynėse, taip nustatydavo laimėtoją). Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) iniciatyva šiuolaikinė penkiakovė debiutavo V olimpinėse žaidynėse (1912 Stokholmas, Švedija; pirmasis olimpinis šiuolaikinė penkiakovė čempionas - švedas G. Liliehėkas, Liliehöök) ir tapo privaloma sporto šaka. Pagal legendą apie karininką, kuriam nešant į štabą pergalę mūšyje nulėmusį paketą prireikė įveikti 5 kliūtis, buvo pasirinktos 5 rungtys: šaudymas (iš laisvo pavyzdžio pistoleto), plaukimas, fechtavimasis, jojimas ir krosas; rungiasi 5 dienas iš eilės (iki 1948 rungtyniavo tik karininkai). Nuo 1912 kelis kartus keitėsi varžybų trukmė, rungčių seka, rungčių sąlygos, laimėtojo nustatymas. Rungiamasi vieną dieną, jojimo nuotolis sutrumpėjo nuo 1500 m iki 400 m, greitis sumažėjo nuo 500 m/min iki 350 m/min, šaudoma lazeriniu pistoletu, plaukimo nuotolis sutrumpėjo nuo 300 m iki 200 m, bėgimo - nuo 4000 m iki 3000 m, fechtavimosi trukmė (kiekvienas su kiekvienu) - nuo 5 min iki 1 minutės. Nuo 2009 pagal naujas taisykles bėgimas ir šaudymas sujungti - yra 3 šaudymo etapai, po kiekvieno jų bėgama 1000 metrų. Olimpinėse žaidynėse iki 1952 vyko tik individualios šiuolaikinė penkiakovė varžybos, iki 1956 vyravo Švedijos penkiakovininkai - per 9 žaidynes laimėjo 8 aukso, 5 sidabro ir 4 bronzos medalius (L. Halas, Hall, 2 aukso), 1952-1992 buvo rengiamos ir komandinės varžybos (daugiausia - po keturis - aukso medalius yra iškovojusios Vengrijos ir buvusios SSRS komandos), nuo 2000 pradėjo varžytis ir moterys (pirmoji olimpinė šiuolaikinė penkiakovė čempionė - Jungtinės Karalystės penkiakovininkė S. Pasaulio čempionatai rengiami: vyrų - nuo 1949, moterų - nuo 1981, jaunimo - nuo 1965, Europos vyrų - nuo 1987, moterų - nuo 1989, jaunimo (A grupė iki 18 metų - keturkovės, B grupė iki 16 metų - trikovės), kaip ir suaugusiųjų, vaikinų - nuo 1987, merginų - nuo 1989. Daugiausia aukso medalių pasaulio čempionatų individualioje rungtyje laimėjo: vyrai - A. Balcas (Balczó, Vengrija, 5), I. Novikovas (SSRS, 4), P. Lednevas (SSRS, 4), moterys - E. Fjelerup (Fjellerup, Danija, 4), V. Norman (Jungtinė Karalystė, 3), Z. Vereš (Vörös, Vengrija, 3), A. Caze (Prancūzija, 3). Iš pradžių vyko tik individualios varžybos, nuo 1987 Europos, nuo 1991 pasaulio čempionatuose vyksta ir estafečių varžybos.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulio istorija Švedijoje
Švedijos indėlis į sporto šakų raidą
Švedija ne tik dalyvauja, bet ir aktyviai prisideda prie įvairių sporto šakų raidos. Švedijos sporto organizacijos ir treneriai yra žinomi dėl savo novatoriško požiūrio ir indėlio į sporto metodikas. Taip pat Švedija yra surengusi ne vieną tarptautinį sporto renginį, įskaitant ir žiemos olimpines žaidynes.
Ateities perspektyvos
Švedija ir toliau siekia išlaikyti aukštas pozicijas žiemos sporto šakose. Šalies sporto programos yra nuolat tobulinamos, siekiant užtikrinti, kad jaunieji talentai turėtų visas galimybes tobulėti ir atstovauti šaliai tarptautinėse varžybose. Taip pat Švedija aktyviai dalyvauja tarptautinėse sporto organizacijose, siekdama prisidėti prie sporto plėtros ir populiarinimo visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Švedijos krepšinio įtaka Lietuvai