Sportas yra neatsiejama sveikos gyvensenos dalis, tačiau vien treniruotės sporto salėje turės mažai naudos, jeigu nebus kreipiamas dėmesys į taisyklingą mitybą. Net ir geriausias mitybos planas neduos norimo rezultato be veiksmingos ir tikslingos treniruočių programos. Sportas be taisyklingos mitybos duos tik dalį norimo rezultato ir atvirkščiai. Kadangi abi šios sritys turi gana nemažai įtakos viena kitai, būtina skirti pakankamai dėmesio joms abiems.
Treniruočių tipai ir jų ypatumai
Yra keletas pagrindinių treniruočių tipų, kurių kiekvienas turi savo tikslus ir ypatumus:
- Fitneso treniruotė: Pagrindinis fitneso treniruotės tikslas yra kūno formų tobulinimas. Tai gali būti ne tik raumenų masės auginimas, bet ir kūno riebalų mažinimas.
- Jėgos treniruotė: Tiek siekiant maksimalios jėgos ir našumo, tiek ir tikslingai auginant raumenis ir jų masę, pagrindinis tokių treniruočių tikslas yra ištvermės didinimas.
- Sveikatingumo treniruotė: Sveikatingumo treniruotė yra skirta geros fizinės formos ir sveikatos palaikymui. Tokie pratimai dažniau paskiriami vyresnio amžiaus arba turintiems nusiskundimų dėl sveikatos žmonėms. Tokių treniruočių metu yra vengiama naudoti didelius svorius ir treniruotės paprastai yra pritaikomos atsižvelgiant į fizinę žmogaus kūno būklę.
Visi trys tipai turi vieną bendrą bruožą: pirma, svarbu, kad būtų palaikoma harmonija su savo kūnu ir antra, svarbu laikytis teisingos ir taisyklingos treniruotės principų.
Pagrindiniai sėkmės veiksniai sporte
Mityba, treniruotės, poilsis, nusiteikimas, disciplina, ištvermė bei gera genetika yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys sėkmę. Nors genetikos mes įtakoti negalime, likę penki veiksniai visiškai prilauso nuo mūsų, na o kalbant apie geriausių rezultatų siekimą, taisyklinga mityba, suderinta su treniruotėmis, vienareikšmiai būtų sąrašo viršuje.
Treniruočių programų įvairovė ir individualumas
Sporte egzistuoja daugybė treniruočių programų. Vieni yra linkę pratimą atlikti kuo daugiau kartų ir ragina per vieną priėjimą kiekvienam raumeniui daryti po 20 pakartojimų, kai tuo tarpu kiti tikina, kad geriausio rezultato galima pasiekti darant didelio intensyvumo treniruotes, kurių metu atliekama mažiau pakartojimų, tačiau su gerokai didesniais svoriais. Vienas iš šios sistemos šalininkų yra šešiskart Olimpinis čempinas - Dorian Yates. Žinoma, yra ir nemažai kitų treniruočių programų, tačiau visos jos yra skirtingos ir turi būti parenkamos individualiai atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus genetiką.
Taip pat skaitykite: Tobulinkite savo metimo techniką
Naujokų klaidos ir nuoseklumo svarba
Naujų pratimų ieško, juos išbando ir nuo vienos treniruočių programos prie kitos dažniausiai blaškosi naujokai, kurie, tik pradėję sportuot, iš karto tikisi greito rezultato ir vis dar neturi pakankamai kantrybės. Kas liečia mitybą, tai pagrindinė priežastis, sąlygojanti apčiuopiamų rezultatų nebuvimą, taip pat yra nepakankamas treniruočių programos laikymosi laikotarpis. Taip yra todėl, kad dauguma naujų sporto salių lankytojų tiek spaudoje, tiek ir internete randa daug treniruočių program, kuriose dažniausiai yra vaizduojami didžiuliai raumenų kalnai, o geriausia, kai prie tokių programų dar paminėti ir stebuklingai tirpstantys riebalai, žlunga jų pradėtos programos ir pradedamos tariamai geresnės. Toks žaidimas galėtų testis be galo, tačiau rezultatas visuomet bus toks pat: taip vadinami “treniruočių programų čempionai” pasiekia ribą, kuomet visos programos jau lyg ir yra išbandytos, tačiau nei viena iš jų nedavė jokio rezultato, o taip yra vien dėl to, kad jos nebuvo pakankamai nuosekliai laikomasi.
Genetikos įtaka ir efektyvios treniruotės principai
Kitavertus yra sportininkų, apdovanotų tokia gera genetika, kad nors jie ir imasi, atrodytų, neefektyvių treniruočių programų, tačiau vistiek pasiekia puikių rezultatų. Na bet, kaip turbūt dauguma pastebi, šiandien kurkas populiaresnės ir labiau paplitusios yra trumpos (maždaug valandos trukmės) ir intensyvios treniruotės skiriant pakankamai laiko ir poilsiui. Tokiu būdu raumuo ne tik geriau atsigauna, bet ir vyksta efektyvesnis ir spartesnis jo augimas. Ir tai nėra tik teorija -tokio principo treniruočių nauda jau ne kartą buvo pagrįsta moksliniais tyrimais.
FIT treniruočių programa
Efektyvios treniruotės turi būti atliekamos atsižvelgiant į pagrindinius žmogaus organizme vykstančius biloginius procesus, kiekvienu pratimu kuo labiau apkraunant tik tikslingą raumenų grupę ir kuo jos intensyvesnės, tuo geriau. Tokiu principu sudaryta FIT treniruočių programa, kurią galėsite rasti 6 skyriuje. Pilna FIT reikšmė yra “Frey intensity training” (“Frey intensyvi treniruotė”) ir šios programos principas yra apjungti dvi labai vertingas treniruotes: viso kūno treniruotę su kardio treniruote. A.Frey pristatytos FIT programos pagalba galima ne tik veiksmingai sustiprint ir padidinti raumenų masę, bet ir be didelio vargo sudeginti susikaupusius riebalus. Todėl, siekiant tikslų šios programos pagalba reikia tik šiek tiek daugiau kantrybės, atkaklumo, ir ne už ilgo Jūs jau galėsite džiaugtis apčiuopiamais rezultatais.
Intensyvumo ir poilsio balansas
Visi gerai žinome posakį “Visi keliai veda į Romą”. Tačiau tik vienas kelias yra trumpiausias ir efektyviausias kelias: intensyvi, trumpa ir sunki daug jėgos reikalaujanti treniruotė! Tad kam rinktis ilgesnį kelią jeigu galima eiti ir trumpesniu? Žinoma, yra ir keletas “nepataisomų” kultūristų, kurie į savo programą stengiasi įtraukti kuo daugiau pratimų, kartais net virš 20 vienai raumenų grupei. Tačiau toks požiūris yra visiškai klaidingas, kadangi raumenų augimui svarbu ne tik reguliarios ir intensyvios treniruotis, bet ir geras, kokybiškas poilsis. Per dažnos ir per ilgos treniruotės nepalieka raumenims laiko ir galimybės atsistatyti po sunkių fizinių krūvių, todėl šie sportininkai niekada nepasiekia maksimalių rezultatų. Tuo labiau tokių, iki 3 valandų trunkančių treniruočių metu organizmas, siekdamas apsisaugoti nuo padidėjusių apkrovų, padidina kortizolio (katabolinio hormono, išsiskiriančio krūvio metu ir skatinačio riebalų, baltymų ir kitų mineralinių medžiagų irimo procesus, panaudojant juos energijos gamybai) gamybą. Jeigu jėgos treniruotė, kurios tikslas yra padidinti raumenų masę, užtrunka per ilgai, ji dažniausia sukelia atvirkštinį efektą: raumenų augimo procesas sustoja, įvyksta sąstingis, kurio metu raumenyse vyksta atvirkštinė reakcija - raumenys pradeda irti.
Metiniai ciklai ir jų struktūra
Sportinio ėjimo varžybos rengiamos ir žiemą, kaip kontroliniai startai besirengiant svarbiausioms sezono varžyboms. Šios svarbiausios kiekvienam aukšto lygio sportininkui. Sportinio ėjimo treniruočių struktūra. Sportinio ėjimo ciklas, kurio pagrindinis uždavinys yra geras rezultatas Olimpinėse žaidynėse, čempionatuose bei taurės varžybose, čempionatams bei kitoms varžyboms. Sportinio ėjimo metodika siekiant aukštų rezultatų ir sportinio ėjimo metodai.
Taip pat skaitykite: Futbolo treniruotės pagal Messi
Sportininko rengimo metinis ciklas skirstomas į 3 stambius laikotarpius - parengiamąjį, varžybinį ir atstatomąjį. Parengiamasis laikotarpis savo ruožtu skirstomas į bazinį ir specialaus pasirengimo etapus. Bazinis laikotarpis trunka nuo lapkričio iki sausio mėnesiais, o specialaus pasirengimo - vasario-balandžio mėnesiais. Varžybinis laikotarpis skirstomas į parengiamąsias varžybas (gegužės-birželio mėn.) ir pagrindines varžybas (liepos-rugsėjo mėn.) etapus. Atstatomasis laikotarpis trunka 2 - 4 savaites spalio mėnesį. Treniruotis galima ant sniego, arba išvykti į šiltesnius kraštus (Tunisas).
Sportininko metinio ciklo fizinio krūvio turinį sudaro specifinis bei nespecifinis fizinis krūvis, BFP rengimas, specialus fizinis rengimas ir įvairūs judrieji žaidimai. Specifinį krūvį sudaro sportinis ėjimas - lėtas ėjimas ir įvairūs atkarpos įveikimas, o nespecifinį - bėgimas ir kita sportinė veikla.
Krūvio planai ir jų palyginimas
Kaip matome palyginę šiuos dviejų Lietuvos ėjikių metinius krūvius planus, N. Aidietytė šiuo atžvilgiu lenkia tuo metu pirmoms savo sportinėje karjeroje Olimpinėms žaidynėms besirengusią K.
Mezociklai ir mikrociklai sportiniame ėjime
Mezociklas - santykinai vientisas, į kelis mikrociklus susidedantis sporto treniruotės etapas (Karoblis, 2005). Mezociklai gali būti: įvadinis, kontrolinis, parengiamasis, pagrindinis (bazinė), prieštvaržybinis, varžybinis. Mezociklai vaidina svarbaus vaidmens, sprendžiant tam tikrus uždavinius. Mezociklai, kurie susideda iš įvairaus pobūdžio mikrociklų bei turi savo uždavinius.
Mikrociklas - pratybos serija ir poilsis tarp jų. Sportiniame ėjime dirbant mikrociklais sprendžiami etaps uždaviniai.
Taip pat skaitykite: Tobuli sėdmenys: vadovas
Pratybos ir treniruotės sportiniame ėjime
Pratybos dienoje sportinio ėjimo praktikoje paprastai esti dvejos pratybos, kartais netgi trejos. Pirmiausiai daroma lengva pramankšta - lėtai prabėgami keli kilometrai. Ši treniruotė skirta pagrindiniams treniruotumo uždaviniams spręsti. Popietinė treniruotė būna nesunki, dažniausiai ji susideda iš lėto 6-10 km ėjimo, PD iki 150 tv/min., arba bėgimo ir bendro fizinio parengimo pratimų. Tokia treniruotė pagrindinių uždavinių nesprendžia, bet palaiko pasiektą treniruotumo lygį, didina bendrą kilometražą.
Sportinė treniruotė - tai sportininko galimybių valdymo procesas. Šioje praktikoje vyrauja trys pratybos pobūdžiai: du ėjimo - lėto ilgo darbo ir greitėjimai atkarpomis, bei vienas bėgimo (krosas).
Žmogaus fizinis išsivystymas ir jo vertinimas
Žmogus yra sudėtinga savireguliuojanti sistema. Jai būdingi: dinamiškumas, spontaniškumas, neprognozuotumas, netiesiškumas, tam tikras chaosas, bet jis suprantamas kaip sunkiai valdoma tvarka, nepakartojama, iš anksto nežinoma ir trapi tvarka (Giddens, 2000; Skurvydas, 2001).
Fizinis žmogaus išsivystymas suprantamas kaip struktūrinis ir kai kuris funkcinis galių visuma. Tai labai priklauso nuo genetinių veiksnių, paveldėjimo, gyvenimo sąlygų, gyvenimo būdo ir bruožų, mitybos, persirgtų ligų, fizinio aktyvumo. Fizinis išsivystymas apibūdina kūno matmenys, įvairūs funkciniai mėginiai, kaulėjimo amžius, fizinio pajėgumo rodikliai. Žmogaus fizinis išsivystymas įvertinamas antroposkopijos, antropometrijos ir fiziometrijos metodais.
Antroposkopija - tai žmogaus išorinė apžiūra, per kurią įvertinama kūno laikysena, stuburo forma, judėjimo aparato būklė, krūtinės, pilvo, kojų forma, raumenyno išsivystymo lygis, riebumas bei riebalų išsidėstymas. Kad žmogaus kūno struktūriniai ypatumai būtų geriau įvertinti, atliekama gana daug matavimų, kuriuos galima skirstyti į pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai - ūgio, kūno masės, krūtinės apimties (įkvėpus, iškvėpus ir sulaikius kvėpavimą), riebalų ir raumenų masės matavimai. Taip pat, krūtinės ląstos sagitaliniai, frontaliniai rodikliai, rankų ilgis, įvairūs riebalų raukšlės matavimai. Daugelyje literatūros šaltinių prie antropometrinių matavimų priskiriami funkciniai-fiziometriniai matavimai. Ūgis matuojamas ūgio matuokle. Matuojamasis stovi tiesiai, įkvėpęs ir sulaikęs kvėpavimą, matuoklę siekdamas kulnimis, sėdmenimis, mentėmis, galvą laiko tiesiai. Ūgis sėdint matuojamas tiriamajam atsisėdus ant kėdutės ir priglaudus prie matuoklės sėdmenis ir mentes. Skirtumas tarp ūgio stovint ir sėdint iš dalies parodo kojų ilgį, bet tai nėra tikslus rodiklis, nes jis priklauso nuo dubens matmens ir sėdmeninis raumens storio bei elastingumo. Vis dėlto šiais rodikliais galima remtis vertinant liemens ir kojų ilgio santykį.
Kūno masė tiksliausiai (100 g tikslumu) matuojama svirtinėmis, gerai kalibruotomis svarstyklėmis. Odos raukšlės storis rodo riebalų poodinį kiekį. Jos matuojamos tam skirtu prietaisu kliperiu. Jo spaudimas į įvairaus storumo raukšles yra vienodas - 10,0 g 1 mm³. Apskaičiuojama į riebalų procentinį rodiklį. Norint apskaičiuoti riebalų ir raumenų masę, reikia išmatuoti dar daugiau raukšlės. Matavimus. A - virš trigalvio raumens vertikalios raukšlės storis. F = 100 - (BW/0,732). £P - žasto, dilbio, šlaunies, blauzdos apimties suma be poodinio riebalinio audinio ir odos. R - matuojamojo segmento poodinio riebalinio audinio ir odos vidutinis storis. F (kg) = F (proc.) * kūno masė (kg) / 100. RRMI = RM (kg) / F (kg) = RM / F.
Sportininkų fiziniai rodikliai
Šiame skyriuje panagrinėsime ėjikis K. S. ir N. A. fizinius rodiklius kaitą atitinkamai 2000 ir 2006 metais. Šie tyrimai buvo atliekami VPU sporto tyrimų labaratorijoje. Šios dvi ėjikės iš esmės skirtingos - skiriasi ir jų treniruotumo lygis atitinkamu metu, ir visi fizinio išsivystymo rodikliai: ūgis, atitinkamai ir svoris, jėgos rodikliai. K. S. raumens ir riebalų santykis geras, riebalų masė normali. GPT - 3,6 l, pakankamas. Raumens galingumas pakankamas. N. A. raumens ir riebalų santykis nesportinis (2,6), siektina 4,0-4,5….
Priešvaržybinė būsena ir jos valdymas
Taylor ir Wilson pastebi, jog praktikoje laukti, kol iki varžybų bus likusi viena valanda, tam, kad būtų galima įvertinti sportininko būseną ir nustatyti, ar ji optimali, ar ne, nėra tikslinga. Šie autoriai cituoja kitų tyrėjų darbus, kurie nustatė, kad sportininkai gana tiksliai gali numatyti, kokio intensyvumo jaudulį jaus prieš varžybas, iki pačių varžybų likus 48 valandoms. Taigi poveikio priemones galima pasirinkti remiantis tuo, kokią priešvaržybinę būseną sportininkas sau prognozuoja.
Nustatant priešvaržybinės būsenos intensyvumą, galima pateikti sportininkui klausimus apie tai, kokie būna kūno pojūčiai, prieš ir per sėkmingas varžybas (atkreipiant dėmesį į širdies ritmą, prakaitavimą, raumenų įtampą - sportininkai turėtų kuo aiškiau nupasakoti, kokius fiziologinius potyrius jaučia), kokios tuo metu būna emocijos ir mintys (pvz., labai teigiamos, pakylėtos ar neutralios), kokį socialinės aplinkos (draugų, šeimos, trenerių) poveikį paprastai jaučia sėkmingų pasirodymų metu (kas būna ar ko nebūna)? Lygiai tokie patys klausimai turėtų būti užduodami apie nesėkmingus pasirodymus varžybose. Šis pratimas leidžia sportininkui geriau suvokti, kas vyksta jo kūne, ką jis jaučia ir galvoja, su kuo bendrauja varžybinėje situacijoje, kuri būna sėkminga arba nesėkminga.
Kadangi per didelį jaudulį dažniausiai sukuria neigiami, netikslūs ir kraštutiniai situacijos įvertinimai, pirmoji poveikio priemonė, siekiant suvaldyti jaudulį, yra savęs vertinimo pakeitimas. Viskas prasideda nuo to, kad sportininkas nepakankamai vertina savo galimybes susitvarkyti su situacija. Taip vertinant savo galimybes, jam trūksta tikėjimo savo sugebėjimais. Treneriai gali padėti sportininkui racionaliai įvertinti laukiančias varžybas, aptardami 5 anksčiau minėtas įvertinimo sritis (situacijos reikalavimus, savus resursus, pasekmes, pasekmėms priskiriamą reikšmę ir kūno pojūčius).
Vidinė kalba ir kognityvinis restruktūravimas
Tokios mintys, abejonės, būgštavimai, kaip „aš taip bijau“, „žinau, kad man nepasiseks“, „man sulaužys visus kaulus“ ir panašiai, atspindi tikrųjų pesimistų kognityvines orientacijas. Taigi čia gali padėti kognityvinio restruktūravimo technikos, t.y. neigiamų minčių stabdymas ir keitimas teigiamomis. Pavyzdžiui, kai tik sportininkas pastebi savo neigiamas mintis, sako sau „Teigiamai“, o tuomet pakeičia buvusias mintis teigiamomis, pavyzdžiui, „aš pasistengsiu sužaisti taip, kaip moku geriausiai“. Galima sukurti sau keleto teigiamų minčių „litaniją“ (Taylor ir Wilson pateikia tokį pavyzdį: „Man patinka varžytis. Aš geras sportininkas. Aš visada galvoju ir kalbu teigiamai“), padėsiančių palaikyti pozityvesnę minčių eigą.
Nepažįstamumas ir netikėti įvykiai
Jis gali pasireikšti kaip žinių apie aplinką, kurioje vyks varžybos stoka, ir kai kuriems sportininkams tai sukels per didelį priešvaržybinį jaudulį. Geriausias būdas išvengti šios problemos - leisti sportininkui susipažinti su aplinka, kurioje vyks varžybos (idealiu atveju leisti jam pasitreniruoti ar sudalyvauti neįskaitinėse varžybose, o jei tai neįmanoma, bent jau leisti pasivaikščioti po sportinį kompleksą). Turėdamas bent kažkokį įsivaizdavimą apie varžybinę aplinką, sportininkas gali pasitelkti vaizdinių kūrimo įgūdžius, kad įsivaizduotų save dalyvaujantį varžybose dar prieš realų startą. Tos pačios strategijos gali padėti sportininkams susipažinti ir su kitais varžybinės aplinkos aspektais. Galbūt kažkas iš sportininkų pirmą kartą dalyvauja aukšto lygio ar tarptautinėse varžybose. Jiems gali trūkti varžymosi dideliose arenose, prieš rėkaujančią minią patirties.
Tokie įvykiai prieš varžybas ar jų metu - tai dar vienas veiksnys, galintis sukelti per didelį jaudulį. Geriausias būdas išvengti tokios problemos, pasirūpinti, kad netikėtų įvykių visai nebūtų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau ne visko galima išvengti, todėl reiktų turėti bent jau planą, kaip elgtis netikėtose situacijose. Čia galima veikti dviem žingsniais. Pirmiausia sportininkai turėtų išvardinti, kas varžybose galėtų vykti „ne taip“(pvz. pamiršo persistyguoti raketę, netinkama koto apveja, nutrūko bato raištelis ir t.t.). Tuomet jie turėtų pasiūlyti galimus veiksmus, sprendimus tokiose situacijose. Tuomet, nors sunkumai vis tiek kils, sportininkai nepanikuos ir jų nerimas nepakils iki tokio lygio, kad trukdytų varžytis, jie turės planą, kaip su ta situacija susitvarkyti.
Nekontroliuojami įvykiai ir dėmesio sutelkimas į save
Sportininkai, kaip ir bet kurie žmonės, praleidžia daug laiko pergyvendami dėl dalykų, kurių negali kontroliuoti. Pasak Taylor ir Wilson, tai bevaisės pastangos, kadangi sportininkas nieko pakeisti negali, o negana to, dar ir padidina jaučiamą įtampą (nutrauktos varžybos dėl lietaus, stiprus vėjas, neigiamos aplinkinių žiūrovų emocijos ir t.t.). Iš tikro varžantis yra daugybė dalykų, kurių kontroliuoti negalima. O kontroliuoti kiekvienas sportininkas gali tik save. Treneriai arba sportininkas pagavęs save galvojantį apie kažkokius dalykus, turėtų savęs paklausti - ar tai nuo manęs priklauso? Jei taip, ką būtent aš galiu padaryti, kad išspręsčiau problemą? Galima sudaryti konkretų veiksmų planą.
Energizuojanti vidinė kalba ir kvėpavimas
Paprastai atsipalaidavimo arba per mažo jaudulio būseną sukuria tokios mintys kaip: „aš jau laimėjau“ ir „šiose varžybose bus nesunku“. Tokia būsena reiškia, kad ir fiziologiniai procesai yra mažesnio intensyvumo ir dėl to pasirodymo kokybė nukenčia.
Sakoma, kad tai paprasčiausia ir veiksmingiausia technika, padedanti sumažinti jaudulio lygį. Dažnai prieš pat varžybas sportininkų kvėpavimas tampa greitas ir paviršutiniškas (t.y. negilus). Tai rodo jaudulį, dėl kurio kvėpavimo sistema ima veikti nepilnai ir organizmas aprūpinamas nepakankamu kiekiu deguonies. Kvėpavimas atlieka keletą svarbių funkcijų organizme. Jis aprūpina kraują deguonimi, o taip pat pašalina iš organizmo deguonies dvideginį. Tuomet, kai audiniuose kaupiasi anglies dvideginis, atsiranda raumenų nuovargis bei spazmai, kurie trikdo pasirodymą. Be to, negavus pakankamai deguonies, sutrinka energijos resintezė, todėl mažėja ištvermė. Kvėpavimas turi ir psichologinę reikšmę. Didelė problema jaudinantis yra tai, kad sportininkas susitelkia į neigiamus simptomus (pvz., raumenų įtampą, skrandžio skausmus). Giliai ir lėtai įkvėpdamas bei iškvėpdamas, sportininkas sumažina kai kuriuos iš šių simptomų, o kartu padidina pasitikėjimą savimi ir pagerina savo nusiteikimą.
Raumenų relaksacija ir šypsena
Vienas iš nemaloniausių per didelio jaudulio pasireiškimų yra raumenų įtampa. Prieš varžybas sportininkai gali jaustis arba atrodyti kaip mediniai. Įsitempę raumenys toliau trikdo koordinaciją, pasirodymo kokybę ir didina traumos riziką. Viena tokių technikų yra pasyvi relaksacija. Ji tinka visiems sportininkams, išskyrus tuos, kurie yra ypatingai stipriai įsitempę. Tokie sportininkai mėgina atsikratyti įtampos purtydami raumenis ir liepdami jiems atsipalaiduoti, tačiau jų jaučiama įtampa tokai stipri, kad šios pastangos yra nepakankamos. Tokius simptomus įveikti padeda progresyvi relaksacija, sukurta Jacobson.
Ši technika buvo aprašyta prieš keletą metų sporto psichologo, kuris dirbo su tenisininke. Ji labai supykdavo treniruočių metu, kai jai nelabai sekdavosi pagerinti savo šiaip jau labai gerą žaidimą. Ji taip įsitempdavo, kad visiškai nebegalėdavo žaisti, ir sporto psichologas pasiūlė jai nusišypsoti. Žinoma, šypsotis jai visiškai nesinorėjo, ką ji iš karto ir pasakė. Tačiau iš užsispyrimo ir norėdama nuraminti supykusį psichologą, ji plačiai nusišypsojo. Kai ji tai padarė, psichologas paprašė, kad ji šypseną palaikytų keletą akimirkų. Per dvi minutes būsena pasikeitė neatpažįstamai. Besišypsant dingo įtampa pečiuose, dingo raukšlė kaktoje, o jos kūnas ėmė atsipalaiduoti ir atsiverti. Patyrinėjus, buvo nustatyta, kad šypsena yra naudinga keliais požiūriais. Pirmiausia, mes esame išmokę šypseną sieti su laime ir gera savijauta. Be to, šypsena pakeičia kraujo tėkmę smegenyse, kas sukelia cheminių medžiagų, atsakingų už nusiraminimą, išsiskyrimą. Galiausiai sunku galvoti ir jaustis taip, kad tai prieštarautų kūno pozai.
Fizinis aktyvumas, kūno kalba ir vaizdinių kūrimas
Jaudulys iš dalies priklauso nuo to, kokio intensyvumo yra sportininko fiziologiniai procesai. Todėl tiesiausias kelias, norint padidinti priešvaržybinės arba varžybinės būsenos intensyvumą, yra užsiimti energinga fizine veikla. Ši veikla labai priklausys nuo konkretaus sporto, kuriuo užsiima sportininkas, bet dažniausiai tinka bėgimas, šokinėjimas ar bet kokie aktyvūs veiksmai. Labai dažnai galima pamatyti sportininkus gniaužiančius kumščius, plekšnojančius per šlaunis, arba „duodančius penkis“ komandos draugams. Nors šios srities tyrimai rodo gana prieštaringus rezultatus, linkstama manyti, kad vaizduotės pagalba galima keisti fiziologinius procesus. Taigi sportininkai gali pasinaudoti savo vaizduote, kad prieš varžybas pasiektų reikiamą jaudulio lygį.
Raktiniai žodžiai ir muzika
Dažnai sportininkai taip įsitraukia į varžybas ir jų atmosferą, kad pamiršta paprasčiausius dalykus, kuriuos turi padaryti, kad gerai pasirodytų. Vienas iš dalykų, kurie pamirštami - tai savo būsenos stebėjimas ir valdymas. Ji žmones veikia emociškai ir fiziologiškai. Ji sukuria džiaugsmo, liūdesio, įkvėpimo ir pykčio būsenas; ji gali sujaudinti arba nuraminti. Todėl dauguma sportininkų dažnai naudojasi muzika, kaip priemone savo būsenos valdymui. Treneriai arba konsultantai gali padėti sportininkui pasirinkti muziką, atsižvelgiant į norimą poveikį.
tags: #svytuokles #pratimas #sporte