Futbolas - populiariausia sporto šaka pasaulyje, kurioje konkurencija nuolat auga. Norint pasiekti aukštų rezultatų, būtina investuoti į jaunų talentų ugdymą. Vokietija, šiuo metu dominuojanti futbolo pasaulyje, yra puikus pavyzdys šalies, kuri sėkmingai įgyvendino reformas ir sukūrė efektyvią talentų ugdymo sistemą. Šiame straipsnyje aptarsime Vokietijos patirtį, jos reformų esmę, rezultatus ir galimybes pritaikyti šią patirtį Lietuvoje.
Vokietijos Futbolo Atgimimas: Nuo Fiasko iki Dominavimo
Vokietijos rinktinė šiuo metu užima futbolo olimpą. Į Konfederacijos taurę dabartinis rinktinės strategas Joachimas Lowas atsivežė jaunimo kupiną rinktinę, kuri galų gale išsivežė trofėjų į Vokietiją. Kur nepažiūrėsi, ten pamatysi jauną talentingą vokietį, kuris supranta savo funkcijas, žino ko iš jo reikalauja treneris. Į pasaulio čempionatą J.Lowas gali atvežti 4 skirtingas rinktines ir visos jos bus konkurencingos bei stiprios. Į galvą ateina klausimas - kaip? Iš kur Vokietijoje tiek daug stipraus ir talentingo jaunimo?
2000-ųjų metų Europos čempionatas Vokietijos futbolo rinktinei buvo katastrofiškas. Kažkada buvusi viena stipriausių komandų futbolo pasaulyje nesugebėjo išeiti iš savo grupės - vokiečiai per tris rungtynes surinko vieną tašką ir pelnė vos vieną įvartį. Absoliutus fiasko. Tų metų paskutiniu lašu tapo tai, kad Vokietijos rinktinės geriausiu žaidėju buvo laikomas 39-metų Lotharas Matthausas. Po stiprios L.Matthauso, J.Klinsmanno futbolininkų kartos kitos neatsirado, rinktinėje trūko jaunų žaidėjų. Iš 23-ijų žaidėjų, kurie laimėjo 2014-ųjų metų pasaulio čempionatą, tik DU niekada nesitreniravo jaunimo paruošimo centruose.
Pirmos kalbos apie reformas vokiečių futbole atsirado dar 90-ųjų metų pradžioje. Nuo to laiko sekančius 10 metų vokiečių rinktinės ir klubų stiprybė buvo tik mitas. Po 1998-ųjų metų nesėkmės pasaulio futbolo čempionate vokiečių ekspertai prabilo apie problemas. 2000-ųjų metų katastrofa tapo paskutiniu lašu - visi suprato, jog reikalingos reformos. Pokyčiai turėjo būti greiti ir staigūs, nes Vokietija gavo teisę priimti pasaulio čempionatą 2006-ais metais. Tuo metu rinktinė buvo krizėje, nebuvo kam joje žaisti. Savo nepasitenkinimą tokia situacija išreiškė rėmėjai. Vokietijos ekonomikos milžinai, kurie palaikė bei rėmė Vokietijos futbolo rinktinę ir Vokietijos Futbolo Sąjungą (DFB - vok.k.). Jie parodė, jog yra nepatenkinti silpnais rinktinės rezultatais. Dėl prastų rezultatų rėmėjų įvaizdis katastrofiškai krito. Tačiau rėmėjai pasisakė, jog dalyvaus futbolo reformų realizacijoje.
DFB tuo metu vadovavo 75-metų funkcionierius Egidius Braunas, vienas iš Vokietijos futbolo nomenklatūros patriarchų. Jis tapo populiarus padedant vargšams bei įkūrė aukų fondą, tačiau neefektyviai vadovavo vokiečių futbolui 90-ais, kai priimdavo neteisingus operatyvius bei strateginius sprendimus. Vokietijos rinktinės krizė dažniausiai siejama su šio žmogaus priimtais sprendimais. Po visų fiasko E.Braunas atsisakė dalyvauti eiliniuose rinkimuose.
Taip pat skaitykite: Bosnijos krepšinio žvaigždės
Naujas prezidentas turėjo ar net gi privalėjo ieškoti būdų kaip reformuoti Vokietijos jaunimo futbolą, o šis klausimas turėjo tapti svarbiausiu pretenduojant į DFB vadovo postą. Tokių idėjų turėjo „VfB Stuttgarto“ prezidentas Gerhardas Mayer-Vorfelderis. Vokietis nuo 1968-ųjų metų dirbo skirtingose DFB struktūrų pozicijose, nuo 1992-ųjų metų prisijungė prie FIFA komiteto ir nuo 1975-ųjų iki 2000-ųjų metų buvo „VfB Stuttgart“ klubo prezidentu. Jam valdant, klubas pakilo į elitinį Vokietijos divizioną, reguliariai kovojo dėl čempiono medalių bei taurių, turėjo bei vis dar turi vieną stipriausių jaunimo akademijų. Komandoje nuolat atsirasdavo talentingų žaidėjų. G.Mayeris-Vorfelderis puikiai suprasdavo jaunimo futbolo problemas. Savo rinkimų kompanijoje reformos jaunimo futbole tapo pagrindine tema. 2001-ais metais jis laimėjo rinkimus ir tapo DFB prezidentu. Reformų programą pradėjo rengti dar prieš pradedant vadovauti sąjungai, nuo 2001-ųjų iki 2002-ųjų metų vyko pasirengiamasis etapas, o jau nuo 2002/03 metų sezono atnaujinta sistema pradėjo veikti.
Vokietijos Futbolo Reformų Esminiai Punktai
Pagrindiniai reformų punktai:
- Į DFB įeina daugiau nei 27 tūkstančiai neprofesionalių klubų visoje Vokietijoje. Visi jie gavo finansinę pagalbą darbui su vaikais.
- Nei vienas futbolo talentas (berniukas ar mergaitė) negalėjo būti nepastebėtas. Dėl to visoje valstybėje įkuriami jaunų futbolininkų palaikymo centrai, kurie rūpinasi bei dirba su mėgėjiškais klubais.
- Kiekvienas profesionalus Vokietijos futbolo klubas tam, kad galėtų gauti licenciją dalyvauti Pirmoje arba Antrojoje „Bundesligoje“ privalėjo turėti jaunimo paruošimo centrą, kuris turėjo atitikti DFB reikalavimus.
- Jaunieji futbolininkai, kurie užsiiminėjo jaunimo paruošimo centruose, turėjo gauti išsilavinimą arba profesiją. Šiems tikslams pasiekti DFB tiesiogiai rėmė mokyklas bei profesinio ugdymo centrus.
- Reformas patyrė vaikų, paauglių bei jaunimo futbolas. Kuriama jaunių „Bundesliga“ žaidėjams ne vyresniems nei 19 metų.
- Vokietijos jaunių komanda tampa jaunimo futbolo piramidžių viršūne. Visos jaunių rinktinės pradedant nuo U-15 treniruojasi ir žaidžia pagal vienodus principus.
- DFB reformuoja trenerių išsilavinimo sistemą aukščiausioje Vokietijos trenerių mokykloje. Daugiausiai dėmesio skiriama vaikų bei jaunimo treneriams. Jaunimo apmokymai vykdomi pagal vienintelę treniravimosi ir žaidimo filosofiją, kurioje pagrindiniu aspektu tampa techninis išsilavinimas bei žaidėjo mąstysena.
Kuriant futbolo reformą DFB atsižvelgė į kitų valstybių patirtį, kurios prieš tai pertvarkė savo sistemą - Olandiją bei Prancūziją, tačiau vokiečiai dar daugiau atsižvelgė ir į savo tautinius išskirtinumus. Vokietijos rinktinės sėkmė 2002-ųjų metų pasaulio čempionate nesustabdė reformos, o 2004-ųjų žlugimas Europos čempionate dar labiau stimuliavo - atėjo laikas.
Milžinišką indėlį į programos realizaciją įdėjo buvęs futbolininkas Matthias Sammeris, kuris daugiau nei šešis metus buvo DFB sporto direktoriumi. Pagrinde M.Sammeris kuravo vaikų ir jaunimo futbolą, Vokietijos rinktinės jaunesnes komandas. Žodžiu, M.Sammeris užsiėmė visos Vokietijos jaunių futbolu. Šiuo metu DFB sporto direktoriaus pareigas užima Hansas-Dieteris Flickas, buvęs J.Lowo asistentas Vokietijos rinktinėje. Dabar būtent H.D.Flickas yra atsakingas už Vokietijos futbolo tobulėjimą. Apie DFB programą galima kalbėti ištisas dienas, nes ji apima daug sferų ir sričių, tad pereikime prie pavyzdžių, kurie parodys šios futbolo reorganizacijos rezultatus.
Juliano Weiglio Karjera: Reformų Rezultatas
DFB programos rezultatą puikiai parodo jaunojo Dortmundo „Borussia“ ir Vokietijos rinktinės saugo Juliano Weiglio karjera.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos krepšinio ateities perspektyvos
J.Weiglis gimė nedideliam miestelyje Bad Aiblinge, augo Ostermunchen kaimelyje, kuris yra 50 km. nuo Miuncheno, netoli Alpių kalnų. Tai ne pats geriausias regionas futbolo tobulėjimui, čia daug dėmesio skiriama žiemos sportui. Ostermunchene gyvena apie 1300 žmonių ir jis laikomas kurortiniu miesteliu. Apie kokį futbolą galima kalbėti? Būtina pabrėžti, kad būtent tokios vietinės mėgėjiškos komandos ir sudaro futbolo reformos piramidės pagrindą. Daugiau nei 27 000 tokių klubų priima į savo gretas daugybę vaikų, kurie pradeda dėti savo pirmus žingsnius mėgėjiškų komandų sistemoje. Programa padeda neprofesionalioms ir mėgėjiškoms futbolo komandoms finansiškai ir kitomis kryptimis, bet daug dėmesio skiriama treneriams ir darbuotojams, kurie dirba su jaunimu bei vaikais. Didelė dalis trenerių užsiima vaikų treniravimu po savo tikrųjų darbų, būtent treneriai-entuziastai padeda vaikams aktyviai pradėti užsiimti futbolu.
Vienu iš pagrindinių dalykų yra vaikų klubų skatinimas surengti kuo daugiau jaunių turnyrų ir varžybų savo regionuose. Viename iš tokių turnyrų buvo pastebėtas 10-metis J.Weiglis, kuris tuo metu atstovavo „SV Ostermunchen“ komandai. Jį pastebėjo Pietų Bavarijos regiono centro koordinatorius Peteris Wimmeris. Vienu svarbiausiu sėkmingos reformos punktų yra 366 jaunųjų futbolininkų palaikymo centrų tinklas, kuris apima visą Vokietijos teritoriją. Kiekviename jų dirba kvalifikuoti treneriai, o pats centras turi puikią infrastruktūrą. 2016-ais metais 366 centruose dirbo apie 1300 trenerių. Tokie centrai Vokietijoje laikomi organizacijomis, kurios papildomai padeda vaikams gauti futbolo išsilavinimą, dažniausiai tokiuose centruose treniruojami 11-14 metų talentingi vaikai. Įprastai vaikai savo mėgėjiškoje komandoje treniruojasi 2-3 kartus per savaitę ir 1-2 kartus papildomai centruose. Centrai prijungiami prie regiono lyderio - klubo, kuris turi gerą infrastruktūrą, DFB papildomai investuoja į klubo tobulinimą. Centrų tinklas valstybės teritorijoje yra išdėstytas tokiu būdu, kad maksimalus atstumas, kurį įveiktų vaikas neviršytų 25 kilometrų, užsiėmimai tokiuose centruose yra visiškai nemokami.
Kiekvienas vaikų centras įeina ir yra prižiūrimas futbolo asociacijos (Landesverband), tokie centrai turi didžiulę įtaką dėl ko vaikų organizacijos Vokietijoje puikiai funkcionuoja ir dirba. Į DFB įeina 21 tokia futbolo asociacija, kurioje dirba žmogus, kuris pilnai atsako už viso regiono jaunimo tinklą. Šiuo metu visoje Vokietijos teritorijoje yra 29 jaunimo centrų koordinatoriai. Išskyrus juos, kiekvienoje vietinėje federacijoje dirba skautai, kurie reguliariai stebi mėgėjų komandas, bandydami atrasti kuo daugiau talentų. Nuolatinis talentingų vaikų ir jaunuolių skautingas yra viena svarbiausių krypčių reformoje, juk nei vienas talentas negali būti nepastebėtas.
P.Wimmeris vienas tokių DFB koordinatorių Pietų Bavarijos regione, o jo dėmesį atkreipė 10-metis J.Weiglis. Jis pradėjo treniruotis Šlosbergo jaunimo centre, kuris yra nutolęs 15 kilometrų nuo jaunuolio namų. Pradžioje į treniruotes vėžė tėvai, laikui bėgant keliavo pats - dvi stotelės traukiniu ir jau vietoje. J.Weiglis greitai perėjo į pagrindinį regiono mėgėjų klubą: „TSV 1860 Rosenheim“, kuris laikomas vienu svarbiausių talentų tiekėju „TSV 1860 Munchen“ jaunimo centrui.
Kalbant apie finansus, į galvą ateina klausimas kiek DFB tai kainuoja? Jaunųjų futbolininkų centrų tinklo išlaikymas, įskaitant infrastruktūrą ir personalą, kainuoja apie 10 milijonų eurų kasmet. Rungtyniaujant už „Rosenheimą“ ir besitreniruojant Šlosbergo jaunimo centre, J.Weiglis atkreipė kelių profesionalių klubų dėmesį. Žaidėjas ir šeima pasirinko „Munchen 1860“ klubą, kuris pasižymi savo sėkmingais darbais su jaunais žaidėjais. Miuncheno klubo jaunimo centras išsiskiria tuo, kad turi vieną geriausių infrastruktūrų ir jaunimą, kuris išauga iki „Bundesligos“ bei debiuto pagrindinėje Vokietijos rinktinėje.
Taip pat skaitykite: Profesionalumo link: jauno talento istorija
Kai DFB paskelbė reikalavimus, jog kiekvienas klubas, kuris nori patekti į 1-ąją arba 2-ąją „Bundesligą“ privalo turėti jaunimo centrą, tai netapo problema. Didžioji dalis klubų ir taip turėjo tokias jaunių organizacijas. Žinoma, taip buvo ne visur, anksčiau klubo vaikų mokykloje treneriu buvo pusiau profesionalas arba išvis mėgėjas be išsilavinimo, kuris vakarais paspardydavo kamuolį. Kai kurie klubai neturėjo vaikų perėjimo į jaunių sistemą ir jaunimo į suaugusių.
Beveik visiems klubams teko išleisti pinigų ir patobulinti savo jaunimo centrus, kad šie atitiktų DFB iškeltus reikalavimus. Daug dėmesio buvo skirta trenerių kvalifikacijos kėlimui, infrastruktūrai bei apmokymo procesui. Tam, kad klubas gautų profesionalią licenciją, jų centrai turi atitikti visų DFB ir Vokietijos futbolo lygų reikalavimus. Visi šie reikalavimai yra išdėstyti „Licencijavimo statute“.
Būtina prisiminti, kad jaunimo parengimo centras vokiečių futbole, tai ne paprasta jaunių mokykla kur vaikai tiesiog žaidžia futbolą. Tai galingas sporto ir išsilavinimo kompetencijų centras, kuris turi išskirtinę infrastruktūrą, aukštos kvalifikacijos kadrus. Be jokių abejonių centrai tapo verslo dalimi, kuri vadinasi „profesionalus futbolas“. Išskyrus klubų sistemos licencijavimą, Vokietijoje yra ir jaunimo centrų sertifikavimas. Tokie centrai gauna ir vertinimus nuo 1 iki 5 žvaigždučių, pavyzdžiui „Nurnbergo“ klubo centras yra įvertintas 3-jomis žvaigždutėmis.
2016-ais metais 53 Vokietijos klubai turėjo sertifikuotus jaunimo centrus - 18 pirmoje „Bundesligoje“, 18 antroje, 11 trečioje ir net 6 regioninėje. Kartą UEFA komisijos atstovai, kurie užsiima jaunių futbolo pasiruošimu, lankėsi rytų Vokietijoje. Ten jie pamatė Kotbuso „FC Energie“ ir Rostoko „F.C. 2014/15-ųjų metų sezone DFL paskaičiavo, kad 36 pirmosios ir antrosios „Bundesligos“ klubai jaunimo centrams išlaikyti išleido apie 132 milijonus eurų. Tai vidutiniškai 4 milijonai eurų klubui per metus. Nėra labai didelė suma. palyginus su tuo, ką šie jaunimo centrai duoda. Nuo 2002/03-čių metų sezono iki 2015 metų (13 sezonų) vokiečių profesionalūs klubai jaunimo centrams išleido apie 1,1 milijardo eurų. Na kaip išleido, labiau investavo, juk puikiai matome Vokietijos klubų lygį, nekalbant apie rinktinės pasiekimus. Iš 23-jų žaidėjų, kurie laimėjo 2014-ųjų metų pasaulio čempionatą, tik DU niekada nesitreniravo jaunimo paruošimo centruose, tai rinktinės veteranai - Miroslavas Klose ir Romanas Weidenfelleris.
Ar buvo tokių klubų, kurie negavo licencijos dėl jaunimo paruošimo centrų neturėjimo? Ne. Tačiau trečiojoje „Bundesligoje“ kai kurie klubai greitai tobulino savo mokyklas, kad atitiktų reikalavimus. Vienas iš tokių klubų buvo Leipcigo „RB Leipzig“, kuris milžiniškais tempais brovėsi į profesionalų futbolą, nors prieš tai nuo nulio kurtas klubas neturėjo net savo jaunių mokyklos.
J.Weiglis, būdamas 14 metų, prisijungė prie „Munchen 1860“ klubo. Jis tuo pačiu metu mokėsi mokykloje ir vakarais dalyvavo centro treniruotėse. Tačiau jis greitai persikraustė į Miuncheną, kur klubas sukūrė tinkamas sąlygas gyventi pačiam. Yra du variantai, kaip ne vietiniams vaikams gali treniruotis jaunių komandose.
Pirmas variantas - klubai turi savo internatus, kuriuose vaikai gyvena ir mokosi. Ten jie turi mokslo ir treniruočių grafikus, kurie leidžia tiek mokytis, tiek treniruotis du kartus per savaitę.
Antras variantas - klubai apgyvendina vaikus mokyklose, kurios jau turi gyvenamąsias patalpas. Abu variantai išsiskiria tuo, kad turi galimybes mokytis ir užsiimti futbolu. Tam, kad tai įgyvendintų, DFB kartu su klubais sukūrė programą, kuri vadinasi „Elitinės futbolo mokyklos“. Tokiomis mokyklomis vadinasi įstaigos, su kuriomis DFB ir klubai pasirašo sutartis ir pagal jas mokyklose mokosi jaunieji futbolininkai. Dauguma mokyklų ir gimnazijų norėtų pasirašyti tokias sutartis, tačiau DFB turi 18 reikalavimų, kuriuos šios įstaigos turi įvykdyti. 2015-ais metais Vokietijoje tokių įstaigų buvo 35. Vienoje tokių mokyklų mokėsi J.Weiglis. Pagal grafiką žaidėjai rytais dalyvauja mokyklos užsiėmimuose, o vakare treniruojasi stadione, kuris yra būtinas įstaigai. Antra treniruotė vyksta klubo jaunimo centre. Su moksleiviais, kurie nespėja arba blogai mokosi, papildomai dirba specialistai, kurie padeda įveikti sunkumus. DFB kasmet gauna ataskaitas apie mokinius, kurie mokosi gerai arba blogai. Vienu iš šios DFB ir „elitinių futbolo mokyklų“ perlų yra tai, kad į turnyrus, kurie vyksta gan toli nuo centrų ar miestų vyksta 2-3 pedagogai, kurie specializuojasi skirtingose mokslo sferose.
Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad profesionalūs klubai savo žaidėjams padeda gauti profesijas. Pavyzdžiui Monchengladbacho „Borussia“ bendradarbiauja su profesionaliu koledžu „Volksgarten“, kur yra ruošiami vadybos bei ekonomikos specialistai, Leverkuzeno „Bayer“ žmogus žaidžiant futbolą gali tapti pramoninės chemijos specialistu. Klubo rėmėjas leidžia mokytis bei praeiti praktiką savo paties koncernuose.
J.Weiglis baigė mokyklą sulaukęs 17 metų ir pradėjo mokytis ekonomikos bei prekybos sferoje. Po dviejų metų jis gavo diplomą bei profesiją. Vokiška praktika sujungti mokslą ir sportą panaši į Sovietų Sąjungoje įgyvendintą sistemą. Taip SSRS sportinėse mokyklose bei internatuose ruošė būsimus čempionus, tačiau vokiečiai šį modelį labai patobulino ir modifikavo.
Jaunimo paruošimas Vokietijoje išskirstytas etapais. Jaunių Vokietijos čempionatas rengiamas nuo 1968-ųjų metų, o 2002 metais turnyras buvo reorganizuotas ir taip atsirado Jaunių „Bundesliga“ jaunuoliams iki 19 metų. Turnyre dalyvauja 42 komandos, kurios dalinamos pagal teritorinį principą.