Šiuolaikinė teniso varžybų struktūra yra tarsi milžiniška piramidė, sudaryta iš tvarkingai viena ant kitos sudėtų pakopų. Ši piramidė buvo statoma daug dešimtmečių, o tenisas per tą laiką išgyveno ne vieną sudėtingą periodą, kai geriausi pasaulio žaidėjai negalėjo vienas su kitu išmėginti jėgų tik dėl to, kad priklausė skirtingoms, tarpusavyje sąlyčio taškų neradusioms organizacijoms. Siekiant geriau suprasti ITF ir COSAT santykius, būtina panagrinėti teniso istoriją, profesionalizacijos raidą, skirtingų organizacijų vaidmenis ir jų tarpusavio sąveiką.
Teniso Žaidimo Istorija ir Pradžia
Teniso žaidimą 1873 m. sugalvojo majoras Walteris Cloptonas Wingfieldas iš Velso. Jis sujungė kelis panašius žaidimus, kuriuose didesnis ar mažesnis kamuolys buvo mušinėjamas per tinklą, ir Didžiosios Britanijos visuomenei pristatė pirmąsias lauko teniso (angl. lawn tennis) taisykles. Lauko tenisas sparčiai plito visoje šalyje ir per kelerius metus buvo pradėtas žaisti daugelyje Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos klubų. Tarp jų - Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klube, kuris 1877 m. pirmą kartą surengė Vimbldono turnyrą.
XIX a. devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais teniso turnyrus jau rengė ne vien anglai. Tuo metu rengtuose turnyruose dažniausiai dalyvaudavo tik vietos tenisininkai. Tačiau sparčiai didėjant teniso populiarumui ir gerėjant susisiekimo galimybėms, žaidėjai pradėjo važinėti į gretimose ar tolesnėse šalyse rengiamus turnyrus.
Mėgėjų ir Profesionalų Tenisas: Atsiradimo Istorija
Iki atvirosios eros (1968 m.) tenisas buvo griežtai padalintas į mėgėjų ir profesionalų sportą. ILTF ir nacionalinių federacijų varžybose galėjo dalyvauti tik mėgėjo statusą turintys tenisininkai. Turnyruose nebūdavo steigiama jokių piniginių prizų, maža to, sportininkai negalėjo dirbti teniso instruktoriais, gauti pajamų už reklamą ar panašią veiklą. Tai buvo ne vien ILTF, bet ir Olimpinės chartijos reikalavimas.
Pirmieji profesionalai, t. y. už savo žaidimą atlygį gavę tenisininkai, Europoje atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dalyvaudavo turtingų privačių asmenų rengiamuose turnyruose, kuriuose būdavo įsteigiamas prizų fondas, bei žaisdavo parodomuosius mačus. Vis dėlto profesionalų turnyrų, kaip ir profesionalių tenisininkų, buvo labai mažai, o bent kartą profesionalų varžybose dalyvavęs ir atlygį gavęs sportininkas atgal į mėgėjų sportą grįžti nebegalėjo. Todėl profesionalūs tenisininkai duonai daugiausia užsidirbdavo ne žaisdami turnyruose, o dirbdami teniso instruktoriais. Per parodomuosius mačus ir profesionalų turnyrus uždirbtų pinigų užtekdavo tik mažai saujelei geriausių.
Taip pat skaitykite: Lietuva ir irklavimas
Amerikiečiams pamažu atsileidus diržus po Pirmojo pasaulinio karo, JAV pramogų ir sporto Mekoje - „Madison Square Garden“ arenoje - užvirė intensyvus sporto gyvenimas. Tenisas iš pradžių liko šio bumo nuošalyje. Tačiau JAV rinktinės pergalės Daviso taurės varžybose (amerikiečiai 1920-1926 m.
Pirmasis tenisą į profesionalų sporto karuselę įtraukė „New York Yankees“ amerikietiškojo futbolo klubo įkūrėjas ir kelių garsių sportininkų agentas Charlesas C. Pyle’as, arba „Cash and Carry“ (angl. „mokėk ir nešk“). 1926 m. rudenį C. C. Pyle’as pasirašė sutartis su populiariausia to meto tenisininke Suzanne Lenglen ir keliais kitais žinomais žaidėjais. Paprastai vieno vakaro pasirodymą sudarydavo trys mačai: vyrų (V. Richardsas žaisdavo su vienu iš trijų kitų C. C. Pyle’o trupėje buvusių tenisininkų), moterų (S. Lenglen žaisdavo su Mary Browne) ir mišrių dvejetų (kartais S. Lenglen ir V. Ryškiausia turo žvaigždė S. Lenglen uždirbdavo daugiausia. C. C. Pyle’as pasirašydamas sutartį žavingajai prancūzei pažadėjo 50 tūkst. JAV dolerių. M. Browne ir V. Richardso honoraras buvo 30 tūkst.
Pirmieji profesionalų teniso mačai Amerikoje įvyko 1926 m. spalio 9 d., šeštadienį, „Madison Square Garden“ arenoje. Tribūnose neliko nė vienos laisvos vietos ir „Cash and Carry“ galėjo džiaugtis savo projekto sėkme. Pasirodęs Niujorke, teniso profesionalų karavanas išvyko į kitus JAV ir Kanados miestus. Po poros savaičių C. C. Pyle’as paskelbė, kad per pirmuosius šešis pasirodymus į arenas atėjo 41 tūkstantis žiūrovų, o už bilietus buvo surinkta 83,4 tūkst. JAV dolerių. Visas JAV nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno apvažiavę, į Kanadą ir Kubą užsukę tenisininkai per daugiau nei keturis mėnesius aplankė apie 40 miestų. Kad ir kur keliavo tenisininkai, apsukrusis verslininkas C. C. Pyle’as jau būdavo paruošęs dirvą.
Vis dėlto pirmiesiems teniso profesionalams nepavyko sukurti visų Amerikos žiūrovų lūkesčius patenkinančio reginio. Visų pirma dėl to, kad S. Lenglen buvo daug geresnė tenisininkė nei M. Browne ir per visą turą nė karto nepralaimėjo savo nuolatinei varžovei. „Pono C. C. Pyle’o antraštės skirtos publikai apkvailinti“, - rašė dienraštis „Baltimore Sun“, kai Baltimorėje S. Lenglen eilinį kartą sutriuškino M.
Pirmasis profesionalų tenisininkų turas po Ameriką finansiškai pasiteisino dar nė neįpusėjęs. Įkvėptas sėkmės ir savo piniginėje šlamančių banknotų C. C. Pyle’as planavo 1927 m. Vis dėlto „Cash and Carry“ greitai persigalvojo ir 1927-ųjų vasarį paskelbė, kad iš teniso traukiasi. Sporto renginių organizatorius suvokė, kad antrajam turui reikės naujų veidų, o jų rasti nepavyko. C. C. Pyle’ui nutolus nuo teniso jo pradėtą darbą tęsė V. Richardsas. Kitos išeities V. Richardsas neturėjo, nes JAV lauko teniso asociacija (USLTA) jam, kaip ir kitiems profesionaliems sportininkams, uždraudė dalyvauti mėgėjų turnyruose. V. Richardsas buvo dar visai jaunas (1927 m. V. Richardsas turėjo kitokį požiūrį į profesionalų tenisą nei C. C. Pyle’as. V. Richardso gyslomis tekėjo sportininko kraujas, todėl jam neužteko vien parodomųjų mačų. 1927 m. rugsėjį V. Richardsas - jam padėjo sumanymu susidomėjęs C. C. Turnyras įvyko nedideliame Notleko teniso klube Niujorke. Jame dalyvavo apie tuziną tenisininkų, kurių dauguma jau senokai jokiose varžybose nebuvo dalyvavę teniso instruktoriai, o vienintelis rimtas V. Richardso varžovas buvo pirmajame C. C. Abu tenisininkai ir susitiko finale. Lemiamą jų mačą be didelio vargo laimėjo ir pirmuoju JAV profesionalų čempionu tapo V. Nors čempionatas buvo žemesnio lygio, negu tikėjosi jo sumanytojas, pirmojo blyno nebuvo galima pavadinti visiškai prisvilusiu. Antrąjį turnyrą V. Vis dėlto svarbiausias profesionalų tenisininkų pajamų šaltinis XX a. trečiuoju ir ketvirtuoju dešimtmečiais buvo parodomieji mačai. V. Richardsui pavyko sustiprinti savo rengiamą turą prikalbinus dalyvauti kelis pajėgius tenisininkus (K. Koželuhą, Ellsworthą Vinesą). Finansiškai sėkmingiausias laikotarpis prasidėjo, kai 1930 m.
Taip pat skaitykite: Teniso federacijų bendradarbiavimas
Po Antrojo pasaulinio karo plyšys tarp mėgėjų ir profesionalų teniso tik platėjo. Kiti elgdavosi taip, kaip geriausiu penktojo dešimtmečio tenisininku vadintas Jackas Krameris. Jis dalyvavo mėgėjų varžybose tik tol, kol tapo Vimbldono čempionu. Šis titulas net profesionalams tolstant nuo mėgėjų buvo labai vertinamas visame pasaulyje, todėl vėliau padėjo J. Krameriui sudaryti pelningesnius profesionalaus sportininko kontraktus.
Gausėjant profesionalų gretoms, plėtėsi ir profesionalų turnyrų tinklas. Amerikoje svarbiausios varžybos buvo dar 1927 m. V. Richardso pradėtas JAV profesionalų čempionatas, Europoje atgaivinti prieš karą rengti, bet po jo kuriam laikui nutrūkę Prancūzijos profesionalų ir Vemblio čempionatai. Šie trys turnyrai sudarė profesionalų „Didžiojo kirčio“ seriją ir, pakeitę pavadinimus, vyko net prasidėjus atvirajai erai. Pavyzdžiui, J. Krameris ir Bobby Riggsas 1947-1948 m. keliaudami po JAV ir beveik kas vakarą suremdami raketes vis kitoje arenoje tarpusavyje sužaidė net 89 mačus. J. 1955-1956 m. vienas kito atvirai nemėgę (ir tai nebuvo reklaminis triukas) P. Gonzalezas ir Tony Trabertas sužaidė 101 mačo seriją, per kurią P. Ilgiausią turą nuo 1949 m. spalio iki 1950 m. gegužės Šiaurės Amerikoje surengė J. Krameris ir P. Gonzalezas. Jie sužaidė 123 mačus, iš jų 96 laimėjo J.
Tarptautinės Lauko Teniso Federacijos (ILTF) ir Atviroji Era
Kuo stipresnis buvo profesionalų tenisas, tuo labiau silpo Tarptautinė lauko teniso federacija ir jos rengiami tradiciniai mėgėjų turnyrai. Kaip sustabdyti nepageidaujamus pokyčius, pirmasis pasiūlė Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klubas. Jis dar 1959 m. kreipėsi į Didžiosios Britanijos lauko teniso asociaciją (LTA), kad Vimbldono čempionate būtų leista kartu dalyvauti ir mėgėjams, ir profesionalams. Kitąmet šį klausimą svarstė Tarptautinė lauko teniso federacija. Vis dėlto susiliejimas buvo neišvengiamas ir 1967 m. rugpjūtį LTA surengė pirmąjį (ir vienintelį) Vimbldono profesionalų čempionatą, kurio prizų fondą sudarė 12,5 tūkst. svarų - didžiausias profesionalų teniso istorijoje.
Procesui įsibėgėjus į kampą įspaustai ILTF reikėjo skubiai nuspręsti, ką daryti toliau. Tarptautinė teniso federacija sušaukė neeilinį suvažiavimą Paryžiuje ir per jį 1968 m. kovo 30 d. priėmė istorinį sprendimą - leisti profesionalams dalyvauti visuose turnyruose kartu su mėgėjais. Taip prasidėjo atviroji teniso era.
Atvirosios eros pradžia netapo teniso susiskaldymo pabaiga. Nors nuo 1968 m. mėgėjai ir profesionalai žaidė tuose pačiuose turnyruose, jie ir toliau priklausė skirtingoms organizacijoms: mėgėjai - ILTF, dauguma profesionalų - Pasaulio teniso čempionatui (angl. World Championship Tennis - WCT) arba Nacionalinei teniso lygai (angl. National Tennis League - NTL). ILTF, WCT ir NTL santykiai, kaip ir bet kurių konkurentų, buvo painūs ir permainingi. WCT ir NTL keliskart netgi buvo uždraudusios savo tenisininkams dalyvauti ILTF rengiamuose turnyruose.
Taip pat skaitykite: Nuo senovės žaidimų iki futbolo
Pasaulio Teniso Čempionatas (WCT) ir Nacionalinė Teniso Lyga (NTL)
Sėkmingiausiai veikusį privatų teniso projektą septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė du vyrai, iki tol daugiausia sukęsi amerikietiškojo futbolo versle. WCT veiklą pradėjo 1968 m., kai L. Huntas ir D. Dixonas pasirašė sutartis su aštuoniais pajėgiais teniso profesionalais, pramintais „gražiuoju aštuonetu“ (angl. handsome eight), ir kovo mėnesį surengė pirmąjį turnyrą. Naujoji organizacija iškart pradėjo augti lyg ant mielių ir 1971 m. L. Hunto bei D. Dixono vadovaujama WCT jau rengė 20 turnyrų. 1970 m. WCT buvo sudaręs sutartis su 24 tenisininkais, 1971 m. - su 32.
Pompastiškai savo kūrinį pavadinę L. Huntas ir D. Dixonas gerai žinojo Amerikos sporto mėgėjų poreikius ir suprato, kokių naujovių reikia tenisui, kad jis JAV taptų dar populiaresnis ir pelningesnis. WTC varžybose buvo išbandyta ir keletas naujų taisyklių. Kai kurios jų neprigijo, tačiau viena buvo išties revoliucinė ir gyvuoja iki šiol. Iki septintojo dešimtmečio per teniso mačus visuose setuose, žaidėjams laimėjus po šešis geimus, būdavo žaidžiama toliau iki dviejų laimėtų geimų persvaros. Dėl to kai kurie mačai tęsdavosi labai ilgai ir žiūrovams nusibosdavo laukti, kol paaiškės nugalėtojas. Išeitį iš šios keblios situacijos rado buvęs tenisininkas Jimmy Van Alenas, pasiūlęs seto rezultatui esant 6:6 žaisti pratęsimą. WCT pirmoji dar 1968 m. išbandė naujovę, o nuo 1970 m. ji tapo privaloma visuose WCT turnyruose. Ši taisyklė labai padėjo tenisui skintis kelią į televiziją. Dėl neprognozuojamos mačų trukmės tiksliai sudaryti tvarkaraščius siekusios televizijos į tenisą iš pradžių žiūrėjo kreivokai.
NTL gavo geresnes starto pozicijas. Kadangi G. McCallas artimai bendravo su daugeliu geriausių tenisininkų, jam pavyko pasirašyti sutartis su ryškesnėmis žvaigždėmis nei L. Huntui su D. Dixonu. NTL nuo pirmųjų dienų galėjo džiaugtis į savo gretas įtraukusi Rodą Laverį, Roy Emersoną, P. Tačiau konkurentų rankose buvo galingesnis ginklas - patirtis sporto versle. G. McCallas, palyginti su sporto verslo rykliu L. Huntu, buvo tik smulki žuvelė. Amerikiečiai nuolat ieškojo naujų būdų, kaip padaryti tenisą patrauklesnį sirgaliams.
World Team Tennis (WTT)
Viena originaliausių idėjų gimė legendinės tenisininkės Billie Jean King galvoje. Įgyvendinti neįprastą teniso projektą ėmėsi B. J. Jie su dar keliais bendraminčiais Amerikos sporto mėgėjams pasiūlė visiškai naują iš komandinių žaidimų pasiskolintą teniso varžybų formatą - kelis mėnesius trunkantį čempionatą, kuriame komandos iš pradžių žaidžia reguliaraus sezono mačus, o po to dėl nugalėtojo vardo kovoja atkrintamosiose varžybose, t. y. žaidžia atkrintamąsias varžybas. Šioje lygoje neįprastai skaičiuojamas rezultatas. Kiekvieną mačą sudaro penki setai, kuriuos paeiliui žaidžia vyrų vienetai, moterų vienetai, vyrų dvejetai, moterų dvejetai ir mišrūs dvejetai (eilę nustato šeimininkų komandos treneris). WTT varžybose galioja ir daugiau taisyklių, kurių nėra ar net negali būti klasikiniame tenise.
Pirmąjį WTT sezoną 1974 m. apie tris mėnesius varžėsi 16 komandų. Ketvirtąjį lygos sezoną ypač didelį ažiotažą sukėlė netikėtų svečių pasirodymas - WTT čempionate dalyvavo „Pennsylvania Keystones“ pavadinimu prisidengusi SSRS rinktinė. JAV tenisininkai su sovietų žaidėjais nuolat susitikdavo kituose turnyruose, todėl jiems nebuvo staigmena, kad Olga Morozova, Aleksandras Metrevelis ir kiti atvykėliai iš už geležinės uždangos dėvi džinsus, valgo mėsainius, klausosi Eltono Johno ir netgi nesunkiai susikalba angliškai („Mes matomės taip dažnai, kad jie yra labiau kaimynai negu užsieniečiai“, - apie SSRS komandą sakė B. J. Amerikiečiai pamėgo savitas WTT varžybas, kuriose rungtyniavo visi geriausi JAV ir nemažai geriausių kitų žemynų tenisininkų.
Vis dėlto šis čempionatas turėjo vieną didelį trūkumą - profesionalų lygos mačus buvo sudėtinga suderinti su intensyviu įprastų teniso turnyrų tvarkaraščiu. Todėl WTT veikla buvo sustabdyta jau po penktojo sezono - 1979 m. JAV profesionalų teniso lyga buvo atgaivinta 1981 m., tačiau antrasis jos etapas nebebuvo toks sėkmingas. Naujajai lygos komisarei B. J. King darbą teko pradėti beveik nuo nulio ir 1981 m. čempionate dalyvavo tik keturios komandos iš Kalifornijos. Vis dėlto vėliau WTT vėl atgimė ir pradėjo plėstis. Labiausiai jai padėjo 1985 m. Pernai 36-ajame WTT čempionate dalyvavo dešimt komandų. Dauguma šiais laikais WTT rungtyniaujančių tenisininkų nėra pasaulio elito žaidėjai, tačiau klubai vienam ar keliems mačams pasirašo sutarčių ir su ryškiausiomis skirtingų laikotarpių žvaigždėmis.
„Didysis Prizas“ (Grand Prix)
Susikūrus ir stiprėjant WCT bei NTL, teniso varžybų kontrolė vis labiau sprūdo iš Tarptautinės lauko teniso federacijos rankų. Atgauti pozicijas buvo įmanoma tik pasiūlius įdomią varžybų sistemą ir solidžių piniginių prizų. Naują turnyrų serijos koncepciją sukūrė buvęs tenisininkas J. J. Krameris buvo vienas geriausių XX a. J. Krameriui būtų užtekę sumanumo, ryšių ir patirties, kad pats įsteigtų su WCT ir ILTF konkuruoti galinčią organizaciją, tačiau amerikietis norėjo matyti vieningą tenisą, todėl savo jėgas nukreipė Tarptautinės lauko teniso federacijos struktūrai stiprinti. Jis pasiūlė sujungti svarbiausius turnyrus į vieną seriją, kurią pavadino „Didžiuoju prizu“ (Grand Prix).
Naujasis projektas į didžiąją kelionę leidosi 1970 metais. Tą sezoną „Didžiojo prizo“ tvarkaraštį sudarė 18 turnyrų, kurių prizų fondas buvo nuo 5 iki 65 tūkst. JAV dolerių. Palyginkime - tuo metu atvirojo JAV čempionato prizų fondas buvo 176 tūkst. Pirmoji „Didžiojo prizo“ serijos sėkmė paskatino ILTF vadovus naujiems žygiams ir 1971 m. pabaigoje Tarptautinės lauko teniso federacijos prezidentas Allanas Heymanas paskelbė, kad nuo 1972 m. sausio 1 d. visi tenisininkai, norintys dalyvauti „Didžiojo prizo“ turnyruose, privalo būti ILTF nariais.
Iš tikrųjų šis draudimas nebuvo naudingas nei vieniems, nei kitiems. ILTF reikėjo, kad „Didžiojo kirčio“ turnyruose dalyvautų visi geriausi pasaulio tenisininkai, o WCT irgi buvo suinteresuotas, kad jo žaidėjai rungtyniautų svarbiausiuose turnyruose ir taip didintų savo titulų kraitį. Dvi teniso gyvenimą tvarkiusios organizacijos pradėjo tikrą karą. Grobiu turėjo tapti geriausi pasaulio tenisininkai. Pirmasis šūvį iš stambaus kalibro ginklo paleido WCT, pranešęs, kad 1972 m. per jo 21 turnyro seriją žaidėjams bus išdalytas 1 milijonas JAV dolerių. Naują rėmėją „Commercial Union Assurance“ pristačiusi ILTF atsakė pažadėdama per „Didžiojo prizo“ turnyrus išdalyti 1,6 milijono JAV dolerių, t. y.
Nors tuo metu galėjo pasirodyti, kad vienas į kitą patrankas nukreipę karvedžiai yra nesutaikomi priešai, ir A. Heymanas, ir L. Huntas puikiai suprato, kad jų kare nugalėtojų nebus. Todėl po kelių mėnesių sėdo prie derybų stalo ir paskelbė paliaubas. WCT turas dar kurį laiką egzistavo savarankiškai, bet 1977 m. įsiliejo į „Didįjį prizą“. Vėliau, vėl sustiprėjus nesutarimams, 1982 m. WCT turas atsiskyrė ir gyvavo iki 1990 m., kai galutinai nustojo egzistavęs.
Pietų Amerikos Teniso Konfederacija (COSAT)
COSAT yra regioninė teniso organizacija, vienijanti dešimt Pietų Amerikos šalių: Argentiną, Boliviją, Braziliją, Čilę, Kolumbiją, Ekvadorą, Paragvajų, Peru, Urugvajų ir Venesuelą. COSAT yra pripažinta ITF ir veikia kaip regioninis padalinys, atsakingas už teniso plėtrą ir valdymą Pietų Amerikoje.
COSAT glaudžiai bendradarbiauja su ITF įgyvendinant įvairias teniso plėtros programas regione. Tai apima jaunimo teniso skatinimą, trenerių rengimą, turnyrų organizavimą ir infrastruktūros plėtrą. ITF suteikia COSAT finansinę ir techninę paramą, siekiant užtikrinti teniso augimą ir konkurencingumą Pietų Amerikoje.
COSAT ir ITF Bendradarbiavimo Pavyzdžiai
- Jaunimo Teniso Programos: ITF ir COSAT kartu organizuoja jaunimo teniso stovyklas ir turnyrus, skirtus talentingiems jauniems žaidėjams iš Pietų Amerikos. Šios programos padeda atrasti ir ugdyti naujus teniso talentus, suteikiant jiems galimybę tobulėti ir siekti aukštumų tarptautinėje arenoje.
- Trenerių Rengimo Programos: ITF teikia COSAT paramą trenerių rengimo srityje, organizuodama seminarus ir kursus treneriams iš Pietų Amerikos. Šios programos padeda kelti trenerių kvalifikaciją ir užtikrinti aukštos kokybės teniso mokymą regione.
- Turnyrų Organizavimas: COSAT organizuoja įvairius teniso turnyrus Pietų Amerikoje, įskaitant ITF sankcionuotus turnyrus. Šie turnyrai suteikia galimybę žaidėjams iš Pietų Amerikos varžytis ir rinkti reitingo taškus, siekiant patekti į aukštesnio lygio turnyrus.
- Infrastruktūros Plėtra: ITF teikia COSAT paramą teniso infrastruktūros plėtros srityje, padedant statyti ir atnaujinti teniso kortus ir kitus teniso objektus Pietų Amerikoje. Tai padeda užtikrinti, kad žaidėjai turėtų tinkamas sąlygas treniruotis ir varžytis.
Iššūkiai ir Perspektyvos
Nepaisant glaudaus bendradarbiavimo, ITF ir COSAT susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių iššūkių yra finansinių išteklių trūkumas, kuris riboja teniso plėtrą kai kuriose Pietų Amerikos šalyse. Be to, konkurencija su kitomis sporto šakomis ir socialinės problemos taip pat gali trukdyti teniso augimui regione.
Ateityje ITF ir COSAT turėtų toliau stiprinti savo bendradarbiavimą, siekiant įveikti šiuos iššūkius ir užtikrinti teniso plėtrą Pietų Amerikoje. Tai apima investicijas į jaunimo teniso programas, trenerių rengimą, turnyrų organizavimą ir infrastruktūros plėtrą. Be to, svarbu skatinti teniso populiarumą tarp jaunimo ir didinti visuomenės informuotumą apie teniso naudą.
tags: #tarptautine #teniso #federacija #south #america #tennis