Įvadas
Sportas Trečiajame Reiche buvo neatsiejama nacionalsocialistinės ideologijos dalis. Jis buvo naudojamas kaip priemonė stiprinti tautinę vienybę, demonstruoti arijų rasės pranašumą ir skleisti propagandą. Šiame straipsnyje apžvelgsime sporto vaidmenį Trečiajame Reiche, jo ideologinį pagrindą, politinį panaudojimą ir įvairių sportininkų likimus.
Sportas kaip ideologijos įrankis
Nacionalsocialistinė partija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, į valdžią Vokietijoje atėjo 1933 metais. Naujasis režimas iškart ėmėsi kontroliuoti visas gyvenimo sritis, įskaitant ir sportą. Sportas buvo idealus įrankis nacionalsocialistinei ideologijai skleisti, nes jis apeliavo į mases, skatino patriotizmą ir fizinę ištvermę.
A. Hitleris ir jo propagandos ministras Josefas Gebelsas suprato sporto galią formuojant visuomenės nuomonę. Sportas buvo naudojamas kaip priemonė įteigti vokiečiams, kad jie yra stiprūs, vieningi ir pranašesni už kitas tautas. Buvo propaguojamas idealaus arijaus įvaizdis - fiziškai stipraus, ištvermingo ir atsidavusio nacionalsocialistinei ideologijai.
1936 metų Berlyno olimpinės žaidynės
1931 metais Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė, kad 1936 metų vasaros olimpinės žaidynės vyks Berlyne. Šis sprendimas buvo priimtas dar prieš naciams ateinant į valdžią, tačiau naujasis režimas greitai suprato, kokią naudą gali gauti iš šio renginio.
A. Hitleris iš pradžių nepritarė olimpinių žaidynių idėjai, laikydamas jas „žydų ir masonų pramanu“. Tačiau J. Gebelsas įtikino jį, kad žaidynės gali tapti puikia proga pademonstruoti pasauliui naująją Vokietiją - stiprią, vieningą ir atvirą pasauliui.
Taip pat skaitykite: Propaganda ir sportas XX amžiuje
Olimpinėms žaidynėms buvo skirtas milžiniškas biudžetas - 20 mln. reichsmarkių. Berlyne per trejus metus buvo pastatytas naujas sporto kompleksas, įskaitant 86 tūkst. vietų stadioną, atvirą areną, plaukimo baseiną ir olimpinį miestelį. Visos statybos buvo vykdomos išskirtinai arijų kilmės vokiečių statybininkų.
Olimpinių žaidynių organizaciniai reikalai buvo patikėti publicistui ir sportinio judėjimo teoretikui Carlui Dimai. Jis kartu su J. Gebelsu vystė olimpinio judėjimo senovės Graikijoje ir Trečiojo Reicho panašumo idėją. Žiniasklaida kalbėjo apie idealaus arijaus įvaizdį, orientuojantis į Antikos sportininkų skulptūras.
Režisierė Leni Riefenstahl buvo pasamdyta sukurti dokumentinį filmą „Olimpija“, kuris turėjo įamžinti žaidynes ir išaukštinti Vokietiją. Filme buvo plėtojama Antikos ir Trečiojo Reicho paralelė.
Boikoto grėsmė
Kai Vokietija rengėsi žaidynėms, pasaulio bendruomenė reiškė susirūpinimą dėl nacių vykdomos politikos. Buvo raginimų boikotuoti olimpines žaidynes dėl arijų rasės viršenybės politikos ir žydų bei romų tautybės žmonių diskriminacijos.
Žydams Vokietijoje buvo uždrausta dalyvauti sporto varžybose, o kai kurie sportininkai dėl savo kilmės buvo pašalinti iš olimpinės rinktinės. Nepaisant to, naciai leido žydų kilmės fechtuotojai Helenai Mayer atstovauti Vokietijai olimpinėse žaidynėse, norėdami sudaryti liberalizmo įspūdį.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Jungtinių Valstijų olimpinio komiteto pirmininkas Avery‘is Brundage‘as pasisakė prieš boikotą, pareiškęs, jog sporte politikai vietos nėra. Galiausiai, Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir didžiulės nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinės Valstijos ir kitos šalys nusprendė dalyvauti žaidynėse.
Olimpinių žaidynių atidarymas ir eiga
1936 metų rugpjūčio 1 dieną A. Hitleris paskelbė XI olimpinių žaidynių pradžią. Miestas buvo sutvarkytas iki blizgesio, A. Hitlerio atvykimą lydėjo orkestras, kuriam dirigavo kompozitorius Richardas Straussas.
Atidarymo ceremonijos metu olimpiniame stadione pražygiavo 49 valstybių delegacijos. Sportininkai, eidami pro A. Hitlerį, privalėjo palenkti vėliavą. Olimpinė ugnis atkeliavo iš Graikijos Olimpijos miesto, o šią estafetę sugalvojo C. Dimas ir J. Gebelsas.
Olimpiniame kaimelyje sportininkams buvo užtikrintos komfortiškos sąlygos. Buvo maitinami „38 nacijų virtuvėje“, kur pildyti pavienių sportininkų įnoriai. Žaidynių metu buvo vykdomos televizijos transliacijos iš olimpinės arenos.
Sportininkų likimai ir nacių politika
Nors naciai stengėsi pabrėžti arijų rasės pranašumą, olimpinėse žaidynėse netrūko sportininkų, kurie paneigė šį mitą. Juodaodis amerikietis Jesse Owensas iškovojo keturis aukso medalius, tapdamas didžiausia žaidynių žvaigžde.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Tačiau ne visi sportininkai turėjo galimybę dalyvauti žaidynėse ar tęsti savo karjerą dėl nacių politikos. Romų tautybės boksininkas Johannas „Rukelis“ Trollmannas buvo Vokietijos čempionas, tačiau dėl savo kilmės buvo persekiojamas ir galiausiai nužudytas koncentracijos stovykloje.
Translytės atletės Dora Ratjen ir Stanislawa Walasiewicz susidūrė su diskriminacija ir patyčiomis dėl savo lyties. Dora Ratjen buvo priversta baigti sportinę karjerą ir pakeisti savo tapatybę, o Stanislawa Walasiewicz po mirties buvo išaiškinta, kad ji buvo translytė.
Makabi žaidynės
Lietuvos „Makabi“ delegacija dalyvavo Makabiadose nuo 1989 metų, kai istorinėje 13-ojoje Makabiadoje Lietuvos makabiečiai, pirmieji Lietuvos istorijoje tokio aukšto rango varžybose, nešė Lietuvos trispalvę. 2017 m. Lietuvos „Makabi“ delegacijoje dalyvavo 28 sportininkai, kurie rungėsi 8-sporto šakose.