Futbolo komandos istorija - tai nuolatinė kaita: pakilimai ir nuopuoliai, pergalės ir pralaimėjimai, džiaugsmas ir nusivylimas. Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo, mininčio savo 75-metį, istorijoje ryškiausios viršūnės - tai 1952, 1954, 1964, 1966, 1969, 1977, 1979, 1982, 2013 metų sezonai ir, žinoma, įsimintinas 1983-1989 metų laikotarpis. Šis straipsnis skirtas apžvelgti TSRS futbolo čempionatų istoriją, su akcentu į Lietuvos komandų dalyvavimą ir pasiekimus šiame kontekste.
Kelias į Aukščiausią Lygą: 1953 Metų Sezonas
Šiemet sukanka 70 metų, kai buvo įveikta pirmoji reikšminga viršūnė - užimta antroji vieta B klasės pirmenybėse. Šis pasiekimas atvėrė duris į svajonę - patekti į stipriausių TSRS futbolo komandų gretas 1953 metų sezonui. Prieš 70 metų TSRS futbolo federacija nusprendė B klasės (antrosios pagal pajėgumą čempionato pakopos) varžybas rengti kaip eksperimentą. 18 komandų buvo paskirstytos į tris pogrupius po šešias kiekviename pogrupyje.
Pasiruošimas Sezonui: Treniruotės Sočyje
Siekdami kuo geriau pasiruošti sezonui, Lietuvos futbolininkai (komandoje buvo tik mūsų krašte gimę ir augę žaidėjai) kovo viduryje mėnesiui išvyko į Sočį. Prie Juodosios jūros jie sėmėsi jėgų ir tobulino įgūdžius prieš artėjančias svarbiausias varžybas.
Sezono Startas Charkove: Pirmosios Rungtynės
Mūsų ekipa sezoną pradėjo gegužės 11 dieną Charkivo „Dzieržyniec“ stadione rungtynėmis su šio Ukrainos miesto reprezentacine komanda - „Lokomotyvu“. Charkoviečiai visuomet būdavo sudėtingi, neparankūs varžovai vilniečiams - ar tai buvo penkiasdešimtaisiais „Lokomotyvas‘, ar vėliau „Avangardas“, ar dar vėliau „Metalistas“. Tą gegužį varžovų aikštėje Vilniaus spartakiečiai su Charkivo ekipa sužaidė lygiomis 0:0. Kaip sako patarlė, gera pradžia - pusė darbo.
Pergalės Serija: Maskvos VMS ir Petrozavodsko „Krasnaja zvezda“
Gegužės 16 dieną tame pačiame stadione vilniečiai žaidžia su Maskvos VMS (Karinių jūrų pajėgų) futbolininkais. Kiekviename kėlinyje įmušę po įvartį, Lietuvos sostinės spartakiečiai laimi 2:0. Gražu. Vilniuje pažinę jį žmonės prisimena Chodotovą ne tik kaip aukšto ūgio, bet ir aukšto intelekto trenerį. Susitikimui su stipria VMS komanda treneris puikiausiai paruošė vilniečius, nes prieš atvykdamas į Lietuvos sostinę pats dvejus metus šią karo jūrininkų komandą treniravo: 1950 metais su ja įkopė į A klasę, o 1951-siais iš jos iškrito. Gegužės 21 dieną - dar viena pergalė. Rezultatu 1:0 įveikta Petrozavodsko (Karelijos sostinės) „Krasnaja zvezda“ komanda.
Taip pat skaitykite: Sudėtis ir pasiekimai: TSRS 1986
Netikėtas Lygiųjų Rezultatas: Ašchabado „Spartakas“
Gegužės 25-ąją varžovas silpnokas - Ašchabado „Spartakas“, bet vilniečiai, laimėję pirmą kėlinį 1:0 po Beinoravičiaus įvarčio, antrajame atsipalaiduoja, praleidžia kamuolį į savo vartus ir savaime suprantamą pergalę regi kaip savo ausis.
Sėkmingas Charkovo Turas: Pergalių Kaina
Paskutinės Charkovo turo rungtynės - gegužės 29 dieną su Taškento KN (Karininkų namų) komanda. Taiklūs, stiprūs M.Daukšos ir R.Liutkevičiaus smūgiai atneša labai svarbią pergalę rezultatu 2:0. Iškovoję tris pergales, dukart sužaidę lygiomis ir nė karto nepralaimėję Vilniaus spartakiečiai tašku aplenkė antroje vietoje likusią šeimininkų komandą. Mūsų įvarčių santykis per penkerias rungtynes 6:1. Be Charkovo pogrupio nugalėtojų vilniečių tęsti kovą dėl aukščiausių vietų antroje čempionato dalyje iškovojo teisę “Lokomotyvo” ir VMS ekipos.
Pasiruošimas Lemiamos Kovai: Treniruotės ir Kontrolinės Rungtynės
Birželio mėnuo ir liepos pradžia buvo skirti treniruotėms ir kontrolinėms rungtynėms. Liepos 14 dieną Vilniaus Valstybiniame stadione lietuviškas “Spartakas” pradėjo lemiamas kovas dėl aukštų vietų ir teisės patekti į A klasę - elitinę lygą.
Startas Vilniuje: Pralaimėjimas Kišiniovo „Burevestnikui“
Startas buvo sunkus. Vilniečiai žaidė su Moldavijos reprezentantais - Kišiniovo “Burevestniku”. Iš pradžių praleido, po to V.Saunoris ir H.Jakimavičius persvėrė rezultatą. 2:1 būtų labai gražu, bet kamuolys dar du kartus įskriejo į vilniečių vartų tinklą.
Lygiųjų Rezultatas Alma Atoje: Kova Tęsiasi
Liepos 20 - rungtynės Kazachstano sostinėje Alma Atoje su vietos “Dinamo”. Šeimininkai vilniečiu džiaugsmui greitai, jau 5 minutę, įmuša kamuolį į savo vartus, bet pačioje pabaigoje vis dėlto išlygina - 1:1.
Taip pat skaitykite: „Žalgirio“ atgarsiai
Rungtynės Charkove ir Užkaukazėje: Ieškant Stabilumo
Liepos 25 dieną - vėl rungtynės gegužės mėnesį mums labai sėkmingame Charkivo stadione. Toliau - išvyka į Tbilisį ir rungtynės liepos 30 su antrąja tuo metu pagal pajėgumą Gruzijos (Sakartvelo) komanda - Tbilisio Karininkų namais (vėliau tokios kariškių komandos vadinosi ASK - Armijos sporto klubas). Po taško Tbilisyje - vėl rungtynės Užkaukazėje ir varžovas vėl tvirtas - Baku “Neftianikas”.
Pirmoji Pergalė Vilniuje: Gorkio „Torpedo“ Įveikimas
Pirmoji pergalė pasiekta Vilniuje rugpjūčio 10 dieną. H.Jakimavičius ir V.Saunoris įmušė du įvarčius, spartakiečiai prieš Gorkio “Torpedo” pirmavo 2:0, nugalėjo 2:1.
Lygiųjų Rezultatas su VMS: Kova Dėl Vietos Turnyrinėje Lentelėje
Rugpjūčio 21 dieną - rungtynės Vilniuje su pavasarį jau kartą įveikta VMS komanda. Jau pirmą minutę P.Škėlovas po R.Prikockio perdavimo įmušė įvartį, vėliau svečiai išlygino - 1:1. Po pirmo rato vilniečiai su 8 taškais ir įvarčių santykiu 13:15 užima tarp 9 komandų penktą vietą. Aukso vidurys, kuris gražiai sezoną pradėjusios Lietuvos reprezentacinės komandos netenkina. Penkta komanda nepateks į A klasę.
Kovos Tęsinys: Kišiniovo Lygiuosios ir Pergalė Prieš Alma Atos „Dinamo“
Devintosios rungtynės - rugpjūčio 26 dieną Moldavijos sostinėje su „Burevestniku“. Vilniuje jiems buvo pralaimėta, Kišiniove rezultatas geresnis - 1:1. Rugsėjo 3 dieną, žaisdami Vilniuje su Alma Atos ‚Dinamo“, mūsų futbolininkai pajuto, kad gali pasiekti labai svarių pergalių. Du R.Liutkevičiaus įvarčiai, po to - du V.Saunorio neatremiami smūgiai. Pirmaujame 4:0, laimime 4:1. Po 10 rungtynių turime 11 taškų, užimame 4 vietą ir tik vienu tašku atsiliekame nuo pirmaujančios komandos.
Lemiamas Mūšis: Charkovo „Lokomotyvas“ ir Viltys Dėl Aukščiausios Lygos
Viemuoliktųjų rungtynių rugsėjo 7 dieną Vilniuje su kitu lyderių grupės nariu - Charkovo “Lokomotyvu” - laukta su dideliu susidomėjimu. Viltys viltimis, bet sezono pabaigoje charkoviečiai įsismagino ir tapo nesustabdomi. Sudie viltys apie Aukščiausią lygą? Spartakiečiai buvo 7 vietoje, po 11 rungtynių turėjo 11 taškų, įvarčių santykis 19:19. 21 minutę R.Liutkevičius įmušė įvartį, svečiai greitai atsakė tiksliai išnaudodami 11 metrų baudinį. Kovojančių dėl dviejų kelialapių į A klasę konkurentų būrys priminė dviračių lenktynių pelotoną, kai nėra atitrūkusių bėglių ir viską gali lemti paskutinieji metrai. Viena komanda (Ivanovo “Krasnoje znamia”) turėjo 15 taškų, o dar 5 ekipos (tarp jų ir Vilniaus “Spartakas”) - po 14.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sambo imtynių istorija
Lemiami Žingsniai: VMS ir Baku „Neftianikas“
Rugsėjo 25 dieną Vilniaus “Spartakas” didžiausiame tuo metu Sovietų Sąjungoje Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) Kirovo vardo stadione, kuriame galėjo tilpti 100 000 žiūrovų, žaidžia su VMS karo jūreivių ekipa. Jau užuodžiamas svaigus A klasės kvapas. Rugsėjo 30 dieną svečiuose Baku “Neftianikas”. Likus 5 minutėms iki pabaigos mūsų vidurio puolėjas Vytautas Saunoris tolimu taikliu smūgiu pasiunčia kamuolį į tinklą.
Istorinė Pergalė: Patekimas Į Aukščiausią Lygą
Viską lėmė spalio 9 dieną Vilniuje vykusios rungtynės. Pirmą kėlinį vilniečiai daugiau gynėsi, svečiai puolė.Po pirmo kėlinio - 0:0. Antrajame kėlinyje mūsų komanda įsidrasino ir ėmė vis dažniau pulti. Įvarčio neįmušė, bet ir nepraleido. Rungtynės pasibaigė be įvarčio, ir tos lygiosos 0:0 reiškė didelę Lietuvos futbolo pergalę. Buvo daug džiaugsmo ir pasididžiavimo mūsų futbolininkais. Norėdami pasveikinti “bendraklubius” (kaip tada vadinta), į Vilnių nepaisydami sniegingo ir šalto lapkričio žaisti draugiškų rungtynių atvyko TSRS čempionai Maskvos “Spartako” futbolininkai. Neišsigando šalčio futbolininkai, neišsigando šalčio ir žiūrovai, kurių susirinko apie 15 tūkstančių. Prieš 70 metų Vilniaus “Žalgiris” įkopė į savo pirmąją viršūnę. Vėliau buvo kitos.
Lietuvos Futbolo Gimtadienis ir „Žalgirio“ Jubiliejus
Lietuvos futbolas švenčia 95 metų gimtadienį - 1922 m. įvyko pirmasis oficialus šalies futbolo čempionatas. 70 metų jubiliejų mini ir Lietuvos klubų futbolo flagmanas Vilniaus „Žalgiris“. Iš šiandienos tuščių stadionų tribūnų galima atsigręžti atgal į nueitą ilgą ir nelengvą mūsų šalies futbolo vystymosi kelią ir suprasti, kad jis nebuvo tuščias ir beprasmis. Ką jis paliko dabartinei ir būsimoms kartoms?
Nuomonės Apie Lietuvišką Futbolą
Po sėkmingo 1969 m. Vilniaus „Žalgirio“ pasirodymo SSRS A klasės antros grupės zoninėse varžybose (buvo užimta pirmoji vieta, vyr. treneris A. Vosylius, treneris R. Simaška), populiariame to meto žurnale „Švyturys“ pasirodė žurnalisto R. Mintauto straipsnis „Lietuviškas futbolas. Ar yra toks?“. Jis rašė: „Tame laikmetyje buvo populiarūs posakiai, išskiriantys atskiros šalies futbolo žaidimą, pasižymintį savita specifika. Buvo sakoma ir rašoma - tarybinis futbolas, braziliška sistema, anglų žaidimo stilius. Tarybiniame futbole dažnai buvo naudojamos tokios sąvokos, kaip - maskviečių, ukrainiečių, gruzinų futbolo žaidimo stilius. Rečiau, bet tuo metu vis dažniau girdėdavome dvidešimto amžiaus 7-9 dešimtmečiuose ir apie lietuvišką futbolą. Mūsų respublikos žinomų sporto specialistų nuomonės buvo įvairios, tačiau nebuvo pastebėta ryškių nacionalinių, savito žaidimo bruožų mūsų futbole.“
„Žalgiris“ Tarp Geriausių: SSRS Komandų Įvertinimas
Toliau sekė toks šio straipsnio autoriaus prierašas: „Ir pernai Maskvoje buvo išleista nauja serijos „Viskas apie futbolą“ knyga „Klubai“. Greta kitų pajėgiausių tarybinių futbolo komandų joje rašome ir apie Vilniaus „Žalgirį“. Geriausia mūsų respublikos vienuolikė apibūdinama štai kaip: „Šiuo metu „Žalgiris“ yra viena stipriausių A klasės antrosios grupės komandų. Ji demonstruoja savitą žaidimo stilių, gerą fizinį ir techninį pasirengimą, taktinį sugebėjimą, išimtinį korektiškumą. Sugeba „duoti garo“ daugeliui žinomų kolektyvų. Skiriamasis komandos bruožas - remiasi tik savais žaidėjais. Tačiau kasmet netekdama geriausių futbolininkų, komanda negali iškovoti didesnių laimėjimų.“ Šiame leidinyje „Žalgiris“ figūruoja tarp 30 geriausių SSRS komandų.
Trenerių Įžvalgos: „Žalgiris“ - Ryškus Kombinacinio Stiliaus Pavyzdys
Štai ką rašė tais metais po pirmojo pirmenybių rato žinomi SSRS treneriai S. Cholodkovas ir S. Zolotoriovas laikraštyje „Sovetskij sport“: „Jeigu mums užduotų klausimą, kuriai iš pirmų šešių vienuolikių mes atiduotume savo simpatijas („Žalgiris“ turnyrinėje lentelėje buvo antras - aut. past.), nedelsiant atsakymas būtų gautas - „Žalgiris“. Ir štai dėl ko: nežiūrint į nepavykusį startą, vilniečiai neprarado savo taktinio veido, tikėjimo savo jėgomis. „Žalgiris“ žaidžia ryškiai kombinaciniu stiliumi, protingai naudodamas visą techninių veiksmų arsenalą.“
Pokario Futbolas: Savitas Braižas ir Tarybinis Stilius
Praūžus karo audrai Lietuvos futbolas daugeliui metų buvo įtrauktas į įvairias SSRS varžybų struktūras. 1946 m. Lietuvos rinktinės vardu startavo SSRS čempionato III lygoje. Komandą sudarė geriausi Kauno futbolininkai, dar žaidę prieškario nacionalinėje Lietuvos rinktinėje. Jie ir suteikė komandai esminį taktinį braižą. Štai ką rašė to meto spauda: „Komandos žaidimo taktinis braižas yra tas, kad puolėjų penketukas vieną kartą po kito kartoja darnias tarpusavio kamuolio perdavimo kombinacijas ir apšaudo varžovų vartus. Viena iš kombinacijų, kurią dažnai naudoja mūsiškiai, tai saugų Ganusausko ir Galvičiaus geras susižaidimas su centro puolėjais. Šis mūsiškių taktinis ir techninis brandumas, skirtingai nuo varžovų (daugumoje - maskviečių) komandų, leido mums pasiekti gražių pergalių ir baigti šį, pirmąjį, neįprastą futbolo sezoną garbingoje 3-iojoje turnyrinės lentelės vietoje.“
Tarybinis Futbolas: Jėga ir Rezultatyvumas
Mūsų šalies futbolui laipsniškai integruojantis į sovietų sistemą, jis susipažino su lietuviams neįprastu tarybiniu futbolo žaidimo stiliumi. To metų vengrų laikraštis „Nepsport“ rašė: „Tarybinis futbolo stilius yra visiškai priešingas vidurio Europos - čekų, austrų, vengrų stiliui (kaip tik iš jo lietuviai beveik 20 nepriklausomybės metų ir mokėsi šio žaidimo - aut. past.). Mes dažnai naudojame „minkštus“, tikslius kamuolio perdavimus, „raičiojam kamuolį“, „žaidžiame ant žolės“. Tarybiniai futbolininkai paprastai naudoja ilgus, stiprius kamuolio perdavimus. Labiau apgalvotame mūsų šalių žaidime naudojame daugiau klaidinančių veiksmų, technikos gudrybių. Todėl vengrų futbolas (kaip ir lietuvių - aut. past.) išraiškai daug gražesnis, o sovietinis - rezultatyvesnis.“
„Dinamo“ ir Savitas Žaidimas: Techniškumas ir Rezultatyvumas
1947 m. Lietuvos rinktinės vardas buvo pakeistas į Vilniaus „Dinamo“ (vėliau - „Spartaką“, „Žalgirį“). Po rungtynių su Maskvos „Piščeviko“ komanda mūsų spauda rašė: „… mūsiškiai ne tik kovingumu, bet ir meistriškumu pranoko svečius, pasiekė gražią pergalę 5:3. Puolimas parodė technišką žaidimą bei sugebėjimą tiksliai „šaudyti“ į vartus. Tai įspūdinga mūsų futbolo sėkmė - pademonstruotas savitas, techniškas ir rezultatyvus žaidimas.“ Tų metų komandoje savitu žaidimu išsiskyrė Z. Ganusauskas, V. Saunoris, V. Rilys, D. Ilgūnas, S. Petraitis, V. Kučinskas, H. Jakimavičius, J. Šlyžius, S. Paberžis, S. Skalskis.
Jaunųjų Futbolininkų Sėkmė: SSRS Jaunių Čempionatas
Pirmaisiais pokario metais ypač nustebino Lietuvos jaunieji futbolininkai. Jie tapo 1946 ir 1947 m. SSRS jaunių čempionais. Sovietiniais metais mūsų šalies futbolas pirmą kartą lyg auksas pelenuose sužibėjo 1952 m., kai Vilniaus „Spartakas“ iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą. Mūsų futbolininkai (ir jaunieji, ir suaugusieji) parodė, kaip jie moka žaisti jiems suprantamą savito stiliaus futbolą. Apie mūsų jaunųjų futbolininkų pergales 1947 m. „Tarybų Lietuva“ rašė: „Lietuviai, pajutę savo techninį pranašumą, lengvai 4:0 įveikė leningradiečius ir 2:0 maskviečius. Techniški mūsų žaidėjai pranoko fiziškai stiprius varžovus.“
Taktika: Techniškumas ir Kūrybingumas
Dar nepriklausomybės laikotarpiu mūsų futbolininkų išmokti, o vėliau drąsiai taikomi ir propaguojami mūsų geriausių žaidėjų savito žaidimo stiliaus bruožai pagaliau įrodė Lietuvos futbolo teigiamas ypatybes ir tai, kad tvirtai einama teisingu keliu. Reikėjo įveikti įvairiatautes B klasės komandas, kurių dauguma žaidė pagal tuo metu populiarų sovietinio futbolo modelį „spirk ir bėk“, paremtą jėga ir šiurkštumu. Tai buvo įspūdingas mūsų tautinio futbolo laimėjimas, įrodantis, kad neįsivėlėme į šį modelį ir žengėme savu keliu - mūsų šalyje įsitvirtinusiu technišku, kūrybingu žaidimu, kuriam dar reikia ir mąstymo.
Kvietimai Į Maskvą: Vilniaus „Spartako“ Išskirtinumas
Neatsitiktinai 1959-1960 m. Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda dėl ryškaus savitumo buvo kviečiama į Maskvą treniruotėms ir draugiškoms rungtynėms. Kodėl šie išskirtiniai kvietimai buvo siunčiami reprezentacinei Lietuvos komandai? Dauguma futbolo kolektyvų Europoje tuo laiku žaidė tokiu pat stiliumi, kaip ir Vilniaus spartakiečiai, todėl ir maskviečiams prieš atsakingas rungtynes ir buvo reikalingas būtent toks partneris.
Pakilimai ir Nuopuoliai: „Žalgirio“ Kelias
1962 m. „Žalgiriui“ palikus SSRS aukščiausiąją futbolo lygą, Lietuvos futbolo pakilimas kuriam laikui baigėsi. 1965-1966 m. „Žalgiris“ vėl buvo „ant bangos“. Komanda buvo arčiausiai tikslo - patekimo į SSRS aukščiausiąją lygą. Ji tapo antrosios lygos vicečempione (treneriai Z. Ganusauskas ir A. Kulikauskas). Svarbiausia, kad vilniečiai demonstravo jiems būdingą technišką žaidimą. Komandos sudėtyje buvo aukšto meistriškumo futbolininkai, išsiskiriantys savitu žaidimu.
Kelialapis Į Pirmą Lygą: 1977 Metų Sėkmė
Pagaliau 1977 m. „Žalgiris“ (vyr. treneris V. Zelkevičius, treneris S. Ramelis) laimėjo II lygos turnyrą ir pelnė taip ilgai lauktą kelialapį į I lygą. Kolektyve atsiskleidė nauji veidai - žaidėjai, ne tik turėję techninių gebėjimų, bet ir blizgėję savitais, individualiais veiksmais. Tai: J. Jurgelevičius, A. Mackevičius, V. Dirmeikis, G. Paberžis, E. Riabovas, K. Latoža, S. Danisevičius, V. Jurkus ir kt. Drąsiai galime sakyti, kad šiuo atgimimu ir nauja futbolininkų plejada prasidėjo šviesesni pragiedruliai Lietuvos futbolo padangėje. Tačiau tik 1982 m. sezonas „Žalgirio“ meistrams atnešė išsvajotą sėkmę - laimėtas SSRS I lygos turnyras, iškovota teisė žaisti SSRS aukščiausioje lygoje. Lygiai po 30 metų.
Subalansuota Komanda: Kelias Į Pergalę
Kokiais komponentais „Žalgirio“ žaidimas buvo stipriausias? Gerai subalansuotos buvo visos komandos linijos. Pagrindinį vaidmenį atliko saugai: S. Danisevičius, A. Mackevičius, E. Malkevičius, V. Rasiukas. Jų žaidime vyravo ryškūs kombinaciniai veiksmai. Gynybos grandyje patikimai žaidė K. Latoža, vartuose - V. Jurkus, rezultatyvus buvo puolėjas S. Jakubauskas (23 įvarčiai). Šių lyderių žaidimas puikiai tarnavo komandiniams tikslams ir tai buvo vienas pagrindinių turiningo kolektyvo žaidimo komponentų.
Ataka: Lietuviško Futbolo Devizas
Žinomas savaitraščio „Futbol-Chokej“ korespondentas G. Larčenkovas straipsnyje „Devizas - ataka“ rašė: „Lietuvos futbolininkai ir anksčiau pasižymėjo, demonstruodami technišką futbolą. Kaip žinia, „Žalgiryje“ visada žaidė tik savi auklėtiniai. Išryškėjo geras komandos papildymas jaunaisiais futbolininkais, išaugusiais Lietuvoje. Tačiau „Žalgiris“ visada liko ištikimas savo žaidimo stiliui. Puolime komanda žaidžia su išmone, techniškai, kombinaciniais veiksmais. Jo pagrindinis devizas - ataka. Geriausias to patvirtinimas - įmušti 65 įvarčiai. Galima drąsiai sakyti, kad į aukščiausiąją lygą atėjo savita komanda, išaugusi gražiose lietuvių futbolo tradicijose.“
Debiutas Aukščiausioje Lygoje: Techniškumas ir Racionalumas
1983 m. - sėkmingas „Žalgirio“ debiutas SSRS aukščiausioje lygoje - penktoji vieta. Laikraštyje „Sportas“ apžvalginiame straipsnyje „Gražus „Žalgirio“ debiutas“ rašiau apie žalgiriečių žaidimą: „Galima drąsiai tvirtinti, kad „Žalgirio“ komanda yra viena iš techniškiausių SSRS futbole. Šis privalumas - viena iš kolektyvo savito žaidimo galių. Žalgiriečių techninių veiksmų arsenale išryškėjo tokia savybė - šių veiksmų įvairovė - improvizaciniai elementai sunkiose situacijose: dvikovose su varžovu. Jie demonstravo racionalų futbolą, kuris pasireiškė kolektyviniais veiksmais, sprendžiant taktinius uždavinius.“
Savito Žaidimo Išlaikymas: Taktika ir Komandiniai Veiksmai
1984 m. sezonas žalgiriečiams buvo nelengvas - tik devintoji vieta. „Sporte“ rašiau: „Svarbu ne tiek komandos užimta vieta, o kiek jos per ilgą ir sunkų sezoną demonstruotas turiningas ir žiūrovą džiuginantis žaidimas. Galima tvirtinti, kad mūsų futbolininkai sugebėjo išlaikyti jiems būdingus savito žaidimo bruožus. Tai pagrindinis taktinis ginklas ir tik jo pagalba galima pasiekti norimų rezultatų. Tai ne tik mūsų meistrų, bet ir viso respublikos futbolo pripažinimas sąjunginėje arenoje. Pastarieji čempionatai patvirtino, kad vilniečių komandinių veiksmų stiprioji pusė - žaidėjų atliekami technikos-taktikos veiksmai; aukštas jų efektyvumas. Tai įtikinamai parodė žalgiriečių namuose žaistos rungtynės su Maskvos „Spartako“ vienuolike. Minėtų veiksmų efektyvumas siekė net 82 proc. Prie tokio žalgiriečių žaidimo braižo buvo nelengva prisitaikyti daugumai geriausių SSRS futbolo kolektyvų.“
Bronzos Medaliai ir Universiados Čempionatas: 1987 Metų Sėkmė
1987 m. SSRS čempionato aukščiausiame divizione Vilniaus „Žalgiris“ iškovojo bronzos medalius. Tais pačiais metais žalgiriečiai tapo ir pasaulinės Universiados čempionais. Štai ką rašė tuometė sovietinė spauda apie žalgiriečių žaidimą. Buvęs SSRS futbolo rinktinės kapitonas, nusipelnęs sporto meistras I. Netto laikraštyje „Sovetskij sport“ akcentavo: „Grįždamas į čempionato rungtynes, noriu atkreipti dėmesį į Vilniaus „Žalgirio“ žaidimą. Vilniaus komanda rodo futbolo žaidimą, pas mus nepanašų į jokios kitos. Protingai gindamiesi, jie atakuoja, kaip sakoma, „plačiu žingsniu“ - greitai ir įvairiai. „Žalgirio“ žaidėjai augaloti, atletiški. Komanda pasirinko teisingą kelią.“
Komandiniai Veiksmai: Kelias Į Sėkmę
Tų pačių metų „Vakarinių naujienų“ laikraštyje žurnalistė R. Mundrytė cituoja SSRS olimpinės rinktinės vyriausiojo trenerio A. Byšoveco žodžius: „Žalgiris“ šį sezoną demonstruoja labai įdomų, turiningą futbolo žaidimą. Komandoje išryškėjo talentingi vaikinai: A. Narbekovas, S. Baranauskas, V. Sukristovas, V. Ivanauskas. Treneriui B. Zelkevičiui pavyko sukurti savitą monolitinį kolektyvą, ypač stiprų komandiniais veiksmais.“ 1988 m. laikraštyje „Sovetskij sport“ SSRS nusipelnęs treneris A. Sevidovas rašė: „Neslėpsiu, man patinka vilniečių klubo žaidimo stilius, paremtas kolektyvizmu, aukšta išmintimi ir kultūra. Jų atliekamuose techniniuose veiksmuose. Visų pirma jie stengiasi galvoti ir priimti teisingus sprendimus kiekviename žaidimo epizode. Pirmiausia - mintis, o po to jau veiksmas. Šio principo mūsų futbolininkai laikosi labai retai.“
Lietuviškas Stilius: Mentalitetas ir Sugebėjimai
Po įspūdingo „Žalgirio“ 1987 m. sezono „Sporto“ laikraščio apžvalginiame straipsnyje rašiau: „Vienas iš esminių komponentų, nulėmusių „Žalgirio“ pasiekimus 1987 metais - pastovi komandos pagrindinė sudėtis per pastaruosius 5-6 metus. Tai subrandino kolektyvą, kuris metus iš metų pastebimai tobulėjo, augo žaidėjų meistriškumas. Tai padėjo pasiekti ir sutvirtinti savitą žaidimą, mūsų visų pastangomis sukurtą ir patobulintą iki reikiamo lygio. Šiandien galima drąsiai teigti - lietuvišką, mums būdingą žaidimo stilių, kuris išsiskyrė iš kitų sovietų komandų tarpo, nes atitiko mūsų futbolininkų ir trenerių mentalitetą ir sugebėjimus.“
tags: #tsrs #futbolo #cempionatai